[2022 06 01] Šį kartą negaliu pradėti įrašo sakydama, kad oi, kaip greitai prabėgo gegužė, net nepastebėjau. Nes atrodo, kad mėnuo buvo labai ilga ir į jį tilpo tikrai daug. Tekstą pradedu rašyti penktadienį, šiuo metu dar esame Ispanijoje ir planuojame grįžti naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Tikiuosi viskas bus ok.
Į kelionę išvykome gegužės 12 dieną. Taigi, dvi savaites intensyviai ruošiausi palikti savo parduotuvę. Išleidau atvirukų naujienų, rūpinausi, kad per visą laiką, kol būsiu išvažiavusi, nepritrūktų lipdukų (matau, kad šiek tiek visgi pritrūko). Na dar šiek tiek paisterikavau, kad neturiu, ką regtis, kad niekas netelpa į lagaminą ir t.t. Ir op op ir išvykome. Tad pasistengsiu šiek tiek strūktūruotai papasakoti apie visą kelionę, šiaip visokias mintis, patirtis ir atradimus.
Ką įmanoma nudirbti per darbostogas?
Tie žmonės, su kuriais važiavau, dirbo įprastus savo darbus. O važiavau įvairaus lygio programuotojais, kurie šiaip ar taip didelę dalį laiko dirba iš namų ir kartą du per savaitę nubėga į ofisą. Na, o aš pati, kaip jau žinote, palikau savo atvirukų parduotuvę. Taigi, ką nuveikiau?
Pradėjau parduotuvės blogą. Gal šiuo metu ten nieko labai įdomaus (nors ateičiai, pvz., išverčiau tekstą apie mažo verslininko baimes, kurį galėjote ir šiame tinklaraštyje perskaityti), bet jo tikslas yra ne tiek sudominti skaitytojus, kiek pamaitinti paieškos sistemas ir padėti joms susiprasti, kokius lankytojus čia atvesti. Žinoma, turėdama SEO tekstų kūrimo patirties, laviruoju tarp rašymo robotui ir žmogui. Kadangi aš labai abejoju savo anglų kalbos žiniomis, tai rašydama kiekvieną tekstą tikrai ilgai užtrunku.
Tada gi sukūriau apie 35 atvirukų ir 9 lipdukų dizainus. Šiek tiek mažiau nei planavau. Tvarkiau kategorijų aprašymus ir kitas ne visada matomas vietas.
Dar vienas didelis darbas – washi gamintojų paieška, taip pat washi juostelės maketas ir derinimas. Padariau pirmąjį, užsakiau, tikiuosi birželio gale gauti. Žinoma, ko gero dar teks su muitine terliotis, o kadangi nežinau per kokius kurjerius man siųs produktą, tai gali būti linksmybių. Palinkėkit sėkmės. Jei viskas bus ok, tikrai norėčiau turėti ne tik favoritepostcard.com atvirukų, lipdukų, bet ir washi. Aišku, jos bus brangesnės nei tos, kurias parduodu dabar, nes negaminamos urmu, o mažesni kiekiai bei visi muitai kainą išaugina.
Tačiau man patinka ir kitų jau sukurti dalykai, todėl daug laiko sugaišau atlikdama dar vieną paiešką ir radau keletą didmenos pardavėjų Japonijoje bei pabandymui užsakiau nedidelį kiekį menininko Shinzi Katoh kurtų washi juostelių. Nėra pigu, bet man atrodo, kad laikas asortimentą plėsti, o kaina jau subjektyvus dalykas. Kažkam patiks bei tiks, nė neabejoju. Jei pirkimo patirtis (ir vėl teks bendrauti su muitine) pasiteisins, tai gali būti, kad savo parduotuvėje turėsiu ir daugiau visokių kjūūūt japoniškų prekių.
Taip pat sukūriau „pavaišink mane kava“ svetainę, kurioje įprastai kviečiama paremti tuos, kurių darbus mėgstate. Jei patinka mano blogo įrašai, ar kūryba, ar parsisiuntėte printable freebie iš parduotuvės, kurių beje, per darbostogas irgi keletą sukūriau bei įkėliau į favoritepostcard.com, visada galite pavaišinti kava :).
Na ir dar vienas sunkiai pamatuojamas bei apčiuopiamas darbostogų dalykas – įkvėpimas. Barselona, parodos, muziejai ir tam tikros parduotuvės pametėjo vieną kitą idėją. Dirbsiu kaip pašėlusi kai grįšiu.
Socialiniai reikalai
Šioje kelionėje buvo milijonas plius penki teigiami dalykai, tačiau tuo pačiu, stebdama jaunus žmones, aš labai suvokiau savo amžių ir išvaizdą. Tai kirto per savivertę dar labiau negu maniau, kad įmanoma. Aš eilinį kartą įsitikinau, kad pasaulyje primityvi biologija laimi prieš racionalų protą. Ir man sunku tikėti tais, kurie sako, kad žmogaus vidus, intelektas, apsiskaitymas, domėjimasis įvairiais dalykais yra pirmiau išvaizdos. Taip sako daug kas. Bet mano įžvalgos, stebėjimai ir tyrinėjimai tai paneigia. Šiame bloge mes dažnai apie tai diskutuojame, ar ne? Na, kad ir tai, kad visokiuose forumiukuose žvaigždės ar influenseriai drožiami ne už tai, kad, pvz, parodos neaplankė, o už tai, kad pagurklis fotkėje prigautas.
Kartais man atrodo, kad jei turi atliekamų eurų, geriau juos skirti ne kokiems kursams, o išvaizdą tobulinančiai procedūrai. Nemanau, kad kažką pasitobulinusi pati geriau jausčiausi, nes aš nekenčiu biurokratinių procedūrų, įstaigų keliamo streso, pati netikiu to verte ir noriu savo esybe prieštarauti pasauliui ir atšauti, kad geriau perskaityta knyga ar penkios nei 8 valandos kirpėjo kėdėje bandant išgauti tobulą plaukų spalvą ir t.t., tačiau jei išvaizdai skirčiau daugiau laiko, gal labiau pritapčiau visuomenėje, o artima aplinka, pvz., vyras, galėtų didžiuotis? Ispanija gražių žmonių kraštas 🙂
Be tokių moralinių dilemų man šioje kelionėje buvo sunkoka atrasti savo vaidmenį. Juk subjektyviai žiūrint buvau tokia įsiterpusi į kolegų būrį, kelionėje, į kurią mane pakvietė vyras, o ne jie. Manau, Gedas norėjo, kad kartu važiuočiau dėl daugiau priežasčių, nei atrodė iš pradžių. Taigi, viską įvertinusi aš nenorėjau ir žmonių trikdyti, o tuo pačiu neketinau ir atsiskirti, nes nors ir esu vienišė, tačiau kompanijoje, nemėgstu nusistumti savęs į šoną :D. Todėl dienomis ir savaitgaliais dalyvavau visur. Ar tai pietūs, ar kažkoks ėjimas kažkur, ar kelionė į miestą – niekur neatsisakiau keliauti, nebuvau tylenė, kai žmonės kalba – klausau ir sugebu palaikyti pokalbį, juokauti ir dalyvauti buitinėje veikloje. Visada nuoširdžiai buvo įdomu, ką žmonės veikė, jei laiką leidome skirtingai, pakalbėvom. Tačiau vakarais kolegas palikdavau bendrauti tarpusavyje. Nes tai tarsi ir paskutinis jų pasibuvimas prieš pokyčius komandoje, tad nenorėjau varžyti ir eidavau sau knygos paskaityti ar pan. Tačiau nepaisant to dalyvavimo bendrose išvykose, pietuose, veiklose, truputį jaučiau, kad esu savo vyro priedas, o ne atskira asmenybė. Nors atrodė, kad šitas vaidmuo man ok, būtent paskutinį vakarą pajutau, kad visgi norėčiau, kad mane vertintų kaip Salomėją, o ne kaip Gedo žmoną ir yra šiek tiek skaudu, kad per tas savaites man nepavyko žmonių būryje tapti Salomėja. Nežinau, kaip tokias pamokas išmokti ir save atskleisti labiau, nesibrukant per prievartą, nes nemėgstu tokių, kurie kompanijose būna, „o aš, o aš, O AŠ!“. Santūresniems žmonėms sunku tarp susibendravusių.
Kur gyvenome? Rekomendacijos didelėms kompanijoms
Mūsų kompaniją sudarė 6 žmonės. 5 iš jų yra bendarbiai ir aš 🙂 Todėl, savaime suprantama, reikėjo erdvios gyvenamosios vietos, kad neliptume vieni kitiems ant galvos, o visi gautų privačią erdvę. Taigi, beveik 2 savaites per airbnb nuomavomės namą (tiksliau kotedžą) miestelyje, kuris vadinasi Sant Vicenç de Montalt. Nuorodą į namą, nes tikrai rekomenduoju, jei tik reikės vietos didelei kompanijai. Nuotraukos vaizdą atitiko, iki jūros – 5 min. Miestelis ramus, kotedžas apaugintas gyvatvorėmis taip, kad gyventi galima visiškai privačiai, o ir pačiame name daug erdvių, kur galima ramiai dirbti vieni kitiems netrukdant.
Čia džiaugiamės, kad kieme palmes turim.
Paskutines 5 kelionės dienas gyvename Barselonoje ir čia žmonės vietą rinkosi netoli ten, kur vyksta jų konferencija, dėl kurios ir važiavo. Ir tai yra butas – 5 min nuo Ispanijos aikštės, kuri, pasirodo, irgi nemenkas turistinis objektas, nes šalia magiški fontanai ir visa kita. Nuorodoje verta pasigrožėti namo fasadu. 5 miegamųjų + svetainės butas ne visai atitinka airbnb nuotraukas. Kadangi šiame name nuomoja jų daugiau, tai kyla įtarimas, kad foto yra sumiksuotos iš poros butų. Rekomenduočiau dėl vietos, ir šiaip telpa daug žmonių, ir iš esmės labai įdomu gyventi 120 metų senumo bute, kuriame, panašu, kad yra išlikusių autentiškų elementų. Truputį kaip filme kokiam. Visgi, labai patogu nebuvo.
Pramogos, laisvalaikis
Kelionės pradžioje man buvo labai sunku. Aš esu iš tų žmonių, kurie nesivaiko pop objektų, pvz., nestovėčiau eilėje į Eifelio bokštą, pakaktų man jį pamatyti iš tolo. Tačiau tuo pačių neatleisčiau sau, jei nusigaučiau tūkstančius kilometrų nuo namų ir tik gulėčiau hamake gerdama kokteiliukus. Kadangi daliai žmonių čilint visą dieną pliaže ar bariuke yra ok iš pradžių buvo sunku. Kaip gi taip, galvojau, gi Ispanija už lango, gi karas, gi beždžionių raupai, gi nežinia kiek gyvensim, imkim, patirkim, kaip gi taip? Lygiai taip pat jaučiau ir kita pusė nesupranto, kaip čia galima su nutrintom kojom sukt po 15 kilų per dieną besiblaškant po visas galerijas. Kam? Čil! Ar dega kas? Menas? Kam jis įdomus. Modernus menas? Iš viso nesąmonė!
Tačiau dvi savaitės yra pakankamas laiko tarpas suvokti, kad žmonės skirtingi, kad nėra blogo varianto, kad nėra teisių ar neteisių ir kažkaip pavyko suderinti viską.
Pirmą savaitgalį visi išsiruošėme į netolimą miestelį. Tikslas – pilis. Išbandėm traukinį. Pilis buvo, bet ne tokia, kokios tikėjomės, nes pasirodė, kad ten privati vieta, bet užlipom į kalniuką, kurio viršūnėje švyturys bei atsiveria kelių kilometrų panorama į jūros pusę. Atgal į savo namą parėjome pėsti, su pietumis ir vienu kitu nuotykiu, taip ir užsipildė visas pirmas šeštadienis.
Sekmadienį susiplanavome pirmą kelionę į Barseloną. Vėl važiavome traukiniu, kuris kursuoja gal kas 15 minučių. Traukinys Barselonoje pavirsta požeminiu metro ir nuveža į patį centrą. Atvykę su Gedu atsiskyrėme nuo kompanijos, nes aš žiauriai norėjau į tuliką :D, tikėjausi rasti stotyje, nes įsivaizdavau, kad atvažiuosim į tokią vietą, o ten metro be jokių wc. Išėjom ieškoti. Mano bėda. Sakiau gi ankstesniuose įrašuose, kad taip bus.
Taigi, tada pasirinkome pėdinti iki garsiosios Šv. Šeimynos bažnyčios, geriau žinomos kaip Sagrada Família. Įspūdinga, aišku, dėl savo dydžio. Toks gerulis tortukas. Kas buvo viduje, sakė, kad kosminis laivas. Vėliau vėl susitikome su kompanija ir pasivaikščiojome parke prie Triumfo arkos. Pirmas trumpas įspūdis apie Barseloną išliko teigiamas.
Antrą savaitgalį išsinuomojome automobilį. Buvo dėl to keblumų, ypač kai reikėjo mašinos talpinančios 6 žmones, bet mūsų airbnb nuomotojas parekomandavo kažkokią dalijimosi sistemą, kur automobilį galima išsinuomoti iš žmonių. Pasisekė nukauti tinkamą, tad penktadienio vakarą vakarieniavome kalnų restorane, o šeštadienį išvykome į Žironą (Cherona (isp. Gerona), Žirona (kat. Girona)). Šitame mieste buvo filmuoti Sostų karai. Labai patiko, gaila, kad miestui skyrėm labai mažai laiko, nes norėjom dar nuvažiuoti iki Kosta Bravos.
Čia atvykę išsiskyrėme. Kompanija nuėjo į ispanišką Basanavičiaus gatvę vyno gert, o mes su Gedu – griuvėsių žiūrėti. Žavus archieologinis muziejus.
Sekmadienį pasirinkome kitą kryptį ir aplankėme garsujį Montserat vienuolyną ir jo aplinką. Į kalną pakilome lyno vagonėliu, kas irgi žavi pramoga. Veiklos čia užteko visai dienai. Vakare Barselonoje grąžinome automobilį, pavakarieniavome ir traukiniu grįžome į savo miestelį.
Trečiadienį perskiraustėme į Barseloną, kur vakare mes su Gedu apėjome rajoną ir pamačiau plakatą, kuriame reklamuoja Rene Magritte parodą, susitikę kelionės draugus kartu pavakarieniavome labai chaotiškame, bet populiariame restorane.
Ketvirtadienį ir penktadienį daugiausiai leidome kartu su Gedu, nes jo kolegos dalyvavo renginyje. Tad aplankėme man rekomenduotą atvirukų ir plakatų parduotuvę, Magritte parodą bei mažytę, atsitiktinai aptiktą, galeriją su Tanios Fond pribloškiančiais darbais. Žinoma, kiekvieną iš šių dienų tiesiog malėme labai daug žingsnių po Barselonos centrą, bet jau kiekvieno posūkio nedetalizuoju. Tiesiog reikėjo nepamiršti užsičiaupti, nes išsižioti verčia namų fasadai, ornametai ir kitos grožybės (arba kičas).
Ketvirtadienį vakare dar su kolegomis nuėjome į Barselonos akvariumą, bet man pasirodė overpriced ir labiau vaikams bei šeimoms. Esu buvusi Klaipėdos jūrų muziejuje bei gi mačiau ryklius Megoje, tai iš esmės nieko naujo neišsinešėm, o pingvinukai pas mus dar patogiau apžiūrimi.
Kitą dieną „pietauti menais“ ėjome į Moco muziejų, kuris yra kažkas nerealaus ir jei Dali, Banksi, Warhol kažką sako, tai yra must. O mūsų atradimu tapo menininkas Guillermo Lorca.
Šeštadienį visi išsiskirstė kas sau. Kažkas su draugais susitikti, kažkas į rezervuotą pramogą, o mes tiesiog paslampioti. Bet gi buvo labai karšta, o pakeliui pasitaikė MACBA (Barselonos šiuolaikinio meno muziejus), kur ir pradingome beveik trims valandoms. Ir vėl gi rekomenduoju, tiems, kas domisi įvairiomis meno koncepcijomis, formomis ir santykiu su visuomene bei aktualijomis.
Sekmadienis buvo mūsų išvykimo diena, tad krovėm lagaminus, tada boginom juos į saugojimo vietą ir turėjom daug laiko ir mažai energijos iki skrydžio. Tai mudu ir vėl nulindome į muziejų. Šį kartą The Fundació Antoni Tàpies. Buvo geros parodos, bet man jau kažkaip pabaigai norėjosi pozityvo, o ekspozicijos juo nealsavo.
Likusį laiką sėdinėjom mieste ir skaitėm knygas. Kadangi daug šokinėjom tarp karščio ir kondiškių, tai šiek tiek peršalau. Prasidėjo lengva sloga, tad galiausiai sulaukus skrydžio laukė sunkokas leidimasis. Ausis taip užgulė ir skaudėjo, kad jau pradėjau bijoti, na ir sugrįžusi jau antrą dieną jaučiuosi apdujusi ir su lengva sloga, tai sunku dirbti, o darbų prisikaupę.
Štai tokie įspūdžiai, tikiuosi nuorodos pravers.
Ar norėčiau gyventi Ispanijoje?
Taip ir ne. Ne, nes man patinka gyventi čia. Turiu darbą. Moku kalbą. Taip, nes Ispanijos klimatas man mielesnis. Patinka, kad pas juos daug pigaus ir gero maisto, pvz., elementari višta prekybos centre yra skani, o mėsos skyrius nukrautas jautiena, kuri pagaminta neprimena padangos, gėrimų skyriuje pilna becukrių limonadų, kai pas mus geriausių atveju rasi pepsi max ar cola zero. O kur dar šiaip visokios galimybės.
Radome 4 aukštų parduotuvę, kuri primena mūsų Meno mūzą ir Raštinę kartu sudėjus, tai buvo mano Disneilandas. Dr. Martensų parduotuvė senamiestyje papildė mūsų namų martensų ūkį. Žavėjo laisvumas, kur du berniukai ir dvi mergaitės gali laisvai susikibti rankomis ir niekas nieko. Pozityvus vairuotojų požiūris į motorolininkus bei motociklininkus, milijonai galerijų ir muziejų. Visa tai tikrai vilioja ir bado akis, kad nors ir toli nuėjome, bet vis dar esame kaimas, kur didelis autombilis įsivaizduoja esąs kietesnis eismo dalyvis nei ekologiškesnis motoroleris. Kur vaivorykšte nudažytos perėjos kažkam sukelia traukulius, o norėdami apsišopinti kažkokių įdomesnių dalykų turime atsiversti užsienietiškas el parduotuves ar net naudotis visokiomis nesąmonėmis, kaip tarpininkai ar sandėliai Lenkijoje. Bet ne viskas auksu žiba, pvz., šuniukų šudų ten rinkti dar labiau nenori 😀 Tad yra pliusų, yra minusu, o šiaip work and travel formatas man labai patiko. Gaila gal šiek tiek, kad šiuo metu mano darbas, skirtingai nei pvz., pernai, negali būtų pilnai nuotolinis.
Tiek šį kartą, ačiū, kad skaitėt! Pabaigai – random nuotraukų iš Gedo fotoaparato.
P.S. Dar gegužę visi nupirkom Bayraktarą! Šito negalima nepaminėti!
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Oi kaip smagu jums ten buvo, as kaip tik lovo men buvau Barsoj ir Valensijoj. Sagrada grazi viduj, bet man asmeniskai didesni ispudi isore padare:)
Koks šiltas tekstas, labai patiko 🙂 Ir dėl “žmonos statuso” labai artima tema, bet džiaugiuosi, kad pagaliau nebeturiu noro visiems patikti (daugybę metų žaidžiau šį absurdišką žaidimą..), tad kompanijose tiesiog neutraliai pabendrauju ir toliau lendu į savo kiautą, kuriame niekam nieko nereikia įrodyti. Aš pati žinau, kas esu, ta saujelė artimiausių taip pat mane vertina, o visi kiti – buvę nebuvę 🙂 Dėl išvaizdos mano pozicija yra kitokia, dėka neblogos genetikos ir gyvenimo būdo, atitinku “grožio standartus”, bet dėl to dažnai pastebiu, kad bendrai esu vertinama kaip vištelė, graži žmona, kurios vardo net neatsimena 😀 Tikriausiai viskas yra galvoje 🙂 Ačiū už nuotraukas, ir IG stebėjau, labai laukiau įrašo apie darbostogų aktualijas.
Tikrai įdomu ir naudinga bei ačiū už nuoširdų, atvirą tekstą. Pati turiu panašų dalyką, kad norisi, jog kiti mane pažintų ir pemėgtų, norisi šilto, tikro ryšio, ir skaudu, jei nepavyksta. Su metais jau atrandu, kad visiems neįtiksi ir su visais nesusibičiuliausi, ir viskas čia gerai, svarbu yra grupė ar grupelė draugų, artimųjų, kurie tave žino ir vertina. Su kitais užteks ir neutraliai pabendrauti. Linkiu, kad peršalimas kuo greičiau praeitų! 🙂
Salomėja, jau nuo vakar vakaro lūkuriavau šiandienos ryto dėl būsimo įrašo! Bet kokiu atveju, visos kelionės yra gerosios patirtys, net jei ne tik baltą smėliuką tenka pakapstyti (kalbu ne apie paplūdimius:). Smagu, kad ne tik dirbot, o ir gerai pakeliavot, ir įdomiai pasikultūrinot. O ta viršelio foto, kaip jau minėjau ir anksčiau, nu žiauriai graži!! Ai ir taip, gegužė dėl Bayraktaro nereali.
Beata, na įspūdį didybe ji daro. Į vidų nesiveržėm, nes ne man 2 h stovėt eilėje dėl bažnyčios.
Alma, bet kai situacijos analogiškos (tik vyro žmona, kurios vardo neatsimena), tai graži vis bent kažkoks koziris ;). Juokauju. Iš tiesų gaila, kad mes visi tiek dėmesio į išvaizdą kreipiame, nes nėra kažkokio vidinio pasaulio skenuoklio.
Valda, ačiū, vis dar apdujus.
Egle, ačiū dar kartą už komplimentus 😉 Parašiau mažiau nei buvo ką pasakot.
Mane tai nuliudino, kad Salomeja, tokia grazi ir faina moteris, save astriai reflektuoji del zmonos statuso. Kaip supratau is teksto, kompanijoje buvai vienintele moteris, o dar ir tarp programuotoju, kurie ir siaip jau santuresni is prigimties..
Dar pratesiant minti, kad burely buvai vienintele moteris, man rodos suartina bendra veikla, o jei jos nera, tai ir esi zmogus ,,kazkieno zmona”. Ka pastebejau asmeniskai, su vyru jei bunam isvaziuojamose kompanijose, naturaliai susidelioja, kad moterys daugiau laiko leidzia tarpusavy, o vyrai kartu
Nuoširdus straipnis tikrai 🙂 Randu gražiai sudėliotų minčių čia komentaruose. Na o vardų kai kurių mes gerai neatsimenam, net kolegų su kuriais dirbam keletą ar keliolika mėnesių (tiesa, online). Nieko nuostabaus kad kelionės metu kiti neįsiminė vardo ar nepastebėjo asmenybės. Ir pritariu komentarui, kad ne į visų širdis prisibelsi, to ir nereik siekti, na o kitiems, gali būti, reik tiesiog daugiau laiko pažinti 🙂
Taip, žmonės skirtingi, ir visai natūralu atsiskirti grupelėmis. Mes buvo tryse keliavom, ir kai kuriom dienom visi trys išsiskirdavom, nes tiesiog norėjom skirtingus dalykus patirti 🙂 Viskas ok manau jei tik visi sutaria dėl to 🙂
Dar komentarėlis – geriau būtų kad nereiktų rinktis kursai ar grožio procedūra, knyga ar plaukų spalva. Jei tik yra laiko ir pinigų, tai tikrai tegul moterys darosi procedūras, jei tik tai padės joms jaustis geriau. Apsišvietimas ir pasigražinimas vienas kitam netrukdo 🙂 Galų gale plaukų spalva tai ir tam tikra saviraiška, bei pokytis (gyvenimas įdomesnis) 🙂
O šiaip, sakyčiau, labai produktyviai išnaudojot savaitgalius ir daug pamatėt per tokį trumpą darbostogų laiką 🙂
Sekant kelionę instagrame ir perskaičius dabar postą dar labiau noriu darbostogų šią vasarą, tikiuos pavyks ir man 😀
Austėja, tikrai nebuvau vienintelė moteris, o dėl programuotojų santūrumo, tai nežinau iš kur tokios žinios, nes aš su tokiais retai susiduriu 😀 Gal kaip visada mano mintys neaiškiai išdėstytos. Aš nekalbu apie draugystes iki glėbesčiavimo ir t.t, bet labiau apie tokius dalykus, kai kažką sprendžiat paklausia ir tavęs, o ne pagal nutylėjimą tavo nuomonė ar noras kažkur dalyvauti toks kaip vyro 😉
DaliaM, bet tų grožio procedūrų reikėtų norėti dėl savęs 😉 Ir jei norisi abiejų – viskas ok. Aš čia apie tai, kad jei turi rinktis arba arba, tai grožį labiau apsimoka rinktis, nes jei nesi visiškai dundukas, tai tau daugiau durų atvers, nei ten kokie nors kursai.
Aš nesureiksminciau visgi tiek isvaizdos, ir kad ji daug gali. Pvz mano sesuo už mane daug gražesnė ir lieknesne, man visada atrodė kad nuo vaikystės jai dėl to geriau sekasi nei man 😀 meilėje, piniguose, karjeroje. Bet ką supratau, kad tai jos asmenybė: su bet kuo bendraudama ji nuoširdžiai domisi asmeniu, ko aš pvz dažnai nedarau, juokas, šypsena, įsitraukimas, jos fanų būrelyje net kūdikiai 😀
laukiau šio įrašo kaip ir kitos komentarorės:) ačiū, buvo įdomu
Ir man buvo įdomu! Atrodo labai turininga kelionė, su emociniais nukrypimais, kurie visada praturtina pasakojimus 🙂
Kokia graži ta nuotrauka su raudona suknele prie staliuko! Wow! Nuostabiai atrodai!
Ir įstrigo ta mintis apie norėjimą būti pripažinta ir priimta grupėje, kaip tik vakar supratau, kad ir aš noriu, jog mane mėgtų, su manim bendrautų nauji kolegos, o jie pasirenka bendrauti tarpusavyje 😀
Labai faini įspūdžiai, smagiai susiskaitė. O aš Barseloną ir myliu dėl to, kad ji visokia – ir madinga, ir senovinė, ir skoninga, ir kičinė. Visko yra, ir tas viskas nesipjauna, visi telpa ir mažai kas vieni kitiems trukdo.
PS foto prie staliuko su raudonu apdaru – atrodai labai atsipalaidavusi ir laiminga, gražu žiūrėti.
Greta, ačiū. Smagu, kad užsukai 🙂