Nors kiekvieną kartą atrodo, kad mėnesiai lekia ir pralekia net nepastebėti, šis kovas atrodo išimtinai ilgas. Visada taip būna, kai daug visko vyksta. Tad prisėdusi prie tradicinės apžvalgos net nežinau nuo ko pradėti. Buvo ir labai liūdnų dalykų, ir ganėtinai smagių.
Liūdna.
Kovo mėnesį netekome savo namų dvaselės Etos. Ir taip trūksta, taip trūksta. Ji buvo pats meiliausias katinėlis pasaulyje, niekada nelaikantis pykčio, net po visokių nemalonių procedūrų atsileidžianti per minutę (pvz., Kira užsiraukusi gali būti ir dvi paras). Apie Etuką, arba kitaip Tutį, galima visą odę parašyti. Kiek mes daug su ja patyrėm, kaip jos psichologines problemas sprendėm, ir koks tai išskirtinis katukas buvo. Ir mažą Bitutę išauklėti dar spėjo. Tikiuosi tie 13 metų, kuriuos nugyveno, jai buvo geri. Liūdna ne tik mums, bet ir Kirai. Nors nebuvo jos geriausios draugės, bet matosi, kaip katytei trūksta kompanijos, ypač, kai mes išvažiuojam. Kira žmonių pasaulyje galimai turėtų kokią nors autizmo spektro diagnozę, tai jai bet koks pasikeitimas šiaip jau yra tragedija. Tikiuosi per laiką susigyvensime su netektimi.
Kelionė
Kovą Gedas turėjo trijų savaičių atostogas. Dalį jų aš bandžiau kažkiek laisvesniu grafiku dirbti, o vieną savaitę atsotogavome. Atostogos susidėjo iš tokių etapų: 5 naktų kelionė į Latviją ir Estiją, trumpas stabtelėjimas namie ir kelionė į Kauną, kur visą savaitgalį vyko mondioringo seminaras. Tai pirmoje dalyje neblogai pailsėjome, o antroje gan stipriai nusikalėme.
Išvyką suplanavome taip: išvažiuojam šeštadienį ir nakvojame Latvijoje, namelyje, kuris yra kempinge. Tada keliaujame į Estijos šiaurę, kur keturias naktis praleidžiame viešbutyje ant jūros kranto.
Tai pirmą dieną tik ir važiavome iki namelio. O jis toks paprastutis atrodė iš išorės, bet labai jaukiai įrengtas. Daug tų namelių mes matėm, vieni būna geresni, kiti prastesni, šis jautėsi, kad matė meilės. Ramiai pernakvojome, didelėje pievoje (kurioje, omg, gulėjo stirnos koja) patreniravom Bitę ir išsiruošėm toliau.
Estų viešbutis priima tik nuo keturių po pietų, tad labai neskubėjome ir padarėme poros valandų lankstą dėl koldūnų šalies rytuose. Tą vietelę mes atradome vasarą. Ir kažkaip smagu, kad savininkė mus atsiminė. Ir labai nudžiugo, kai pasakėme, kad jau nuo Vilniaus mes čia apie jos koldūnus ir pyragėlius su mėsa svajojam.
Ryte išvažiavom prie 11 laipsnių temperatūros, o artėjant prie šiaurės oras šalo iki vieno ir prasidėjo pūga. Paskutines atkarpas važiavom itin lėtai, smagiai nenuteikė ir sumėtytas priešpriešiais atvažiuojantis BMW. Tačiau tikslą pasiekėme laimingai. O tikslas – mažas iškyšulys su uosteliu ir viešbučiu “Vergi Sadam & Restoran Wirkes’”. Čia mes buvome rezervavę paprastą kambarį, bet kadangi nebuvo žmonių, o atvykome su šuniuku (ir jie net neima mokesčio už gyvūnus!), tai mums pagerino kambarį ir gavom jų vip’ą. Trys langai į skirtingas puses ir per visus matoma jūra (nes viešbutis iškyšuliuke). O dar gi buvo audra, tad vaizdas wow.
Iš pradžių galvojom, kad daug haikinsim, bet buvo žvarboka, o vaizdai tokie geri, kad tiesiog skaitėm knygas ir žiūrėjom į jūrą. Trečią dieną oras nurimo, tai ta tyla net šiek tiek baugino. Eidavom pasivaikščioti į Vergi kaimelį šalia, tai tiesiogiai nesutikom nė vieno žmogaus, tik kartais kažkui tolumoje pamatydavom sužmėžuojant. Tobula detoksikacija nuo miesto triukšmo.
Kadangi mums priklausė pusryčiai, tai sutartu laiku gaudavom šviežiai kepto omleto, pateikto kaip geriausiam restorane, su čia pat kepta duona. Net nežinau, kaip mums taip pasisekė su viešbučiu.
Paskutinę dieną šovėm tiesiai namo, kadangi reikėjo nuvažiuoti apie 700km, tai tą visą dieną ir darėm. Vilniuje atsidūrėm vakare, o kitą dieną, penktadienį, jau važiavome į Kauną, nes nusprendėme per seminarą čia ir nakvoti ir taip taupyti jėgas, kurias atima važinėjimas pirmyn atgal.
Šilainiuose išsinuomojome labai paprastą, tvarkingą butą sename daugiabutyje. Mums tereikėjo kažko pigaus ir netoli seminaro vietos, nes žinojome, kad čia tik nakvosim (toks seminaro grafikas, kad prasideda anksti ir baigiasi vėlai). Bookinge jie rašo, kad patirsit aštuoniadešimtųjų dvasią. Užsieniečiams gal įdomu, o mes tokių butų matę gi pas tėvus, močiutes ir pan. Bet man patiko, kad žmonės pasistengė dėl nuomininkų, visur paliko žavius raštelius su nurodymais, kas kur yra, ar kaip naudotis.
Prieš apsistodami dar aplankėme Laisvės alėją. Gedas ėjo į pasimatymą, o aš tuo metu nusprendžiau pasivaikščioti. Gyvenau Kaune 6 metus (daugiausiai Dainavos mikrorajone), tad visada įdomu pasižvalgyti kaip viskas pasikeitė per bene 15 metų, tiek laiko jau esu tik Kauno svečias. Šiaip nepasakyčiau, kad pati alėja būtų labai pasikeitusi, tik kavinės ir parduotuvės kitos, Merkurijaus nebėra ir maždaug tiek. Norėjau į legendinę spurginę užeiti (nesu buvus, net kai gyvenau Kaune), bet pas juos atsiskaitymas tik grynais, nenorėjau smulkint kupiūros, tai spurgomis pasmaguriavau gretimoje kavinėje.
Šuo
Po gana ilgos pertraukos iš Portugalijos vėl atvažiavo mondioringo teisėjas ir treneris Celso. Jo seminarai visada labai naudingi, nesvarbu, kokio lygio yra tavo šuo. Bitutė juose dalyvauja nuo keturių mėnesių ir praleidome vos vieną, kaip tik tą savaitgalį kai buvo mantrailingo varžybos.
Iš dalies mes Bitę mokome savarankiškai, priešokiais sudalyvaudami bendrose treniruotėse su kitais kolegomis. Priešokiais, nes realiai nelabai yra šios sporto šakos trenerių, kurie tuo užsiimtų reguliariai. Būna ir kitų seminarų, net tik su Celso, bet jie kelia abejonių, pvz., daug kas dalyvavo pas žmogų, kuris rusams užpuolus Ukrainą savo FB profilyje (ilgam) buvo užsidėjęs rusiją palaikančią vėliavėlę, o ir šiaip kovo pradžioje rengė mokymus rusijoje (ir tikėtina ne vien civiliams). Tad kartais, kaip sako Celso, geriau nieko nedaryti.
Iki šiol po kiekvieno seminaro mes buvome truputį nusiminę. Daug darbo įdedame, bet Bitė šalia viso to, dar kovoja su įgimtomis baimėmis, tad einasi kur kas lėčiau nei jos panašaus amžiaus ir jaunesniems kolegoms. Galvoju, gal savotiškas lūžis įvyko, kai įsisamoninome mintį, kad nebus ji kažkokia mondio čempionė ir su šituo šuniuku MES galime daug išmokti (juk iki šiol net ne visas taisykles žinome), plius visi pratimai labai padeda eiliniame gyvenime, nes ugdo šuns gebėjimą valdytis. Ir dar čia yra smagi veikla, tad nereikia persitempti. Gal dėl tokio požiūrio Bitė pasirodė geriau nei kitais kartais, o gal šiek tiek prisideda ir tai, kad ji pati tampa brandesne, mes įveikiame visokius jai baimę keliančius iššūkius, tad ir pasitikėjimo daugiau atsiranda.
Dirbti reikės visą gyvenimą, bet pasitvirtinome, kad einame teisinga kryptimi. Už seminaro nuotraukas dėkojame @Gabr Alex
Kiekvieną trečiadienio vakarą dalyvaujame ir žmonių paieškos pagal kvapą treniruotėse. Jas veda INBTI instruktorius Jurijus, kuris atvažiuoja iš Kauno. Žavi jo užsidegimas, pvz., paskutinę treniruotę baigėm po 23 valandos, ir omg, galvoju, mes jau be jėgų, o jam dar iki Kauno grįžt. Na, o Bitei sekasi neblogai, bet kaip ir visiems mums – kartais geriau, kartais blogiau, bet faktas, kad paieškos jai labai patinka. Rimtai svarstome ir savanorystę K9 paieškos organizacijoje.
Darbas
Visą mėnesį beveik nieko nedariau ir parduotuvė plaukė iš savieigos. Tad nors rezultatai manęs per daug nežiugina, bet įvertinusi įdėtą darbą negaliu labai jau ir skųstis. Paskutinėmis mėnsio dienomis išsitempiau save už ausų ir kadangi rungtyniauju pati su savimi, džiaugiuosi, kad šį kovą baigiau 4 procentais geriau, nei pernykštį. Kažkiek mane įkvėpė ir mondioringo treneris Celso, su savo požiūriu, kad visada gali padaryti dar šiek tiek daugiau.
Iššūkiai
Minėjau du iššūkius. Piešti ir nepirkti drabužių bei kosmetikos. Šį mėnesį abu patyrė feilą. Bet tai nereiškia, kad dėl to dabar reikia viską mesti ir pasileisti plaukus. Bandysiu vėl stot į vėžes.
Remontai
Po bene keturiolikos metų nusprendėme išgriauti mūrinį barą. Ne tai, kad pati baro koncepcija nebepatiktų, bet jis buvo nepatogus. Be to, masyvus baras gal atrodė neblogai, kai neturėjom daug daiktų ir nebuvom sumažinę svetainės erdvės tam, kad pasidarytume miego zoną, tačiau dabar gi jis jau užėmė per daug vietos. Taigi, Gedas išgriovė mūrą.
Dabar laukiam grindų dangos ir baro vietoje statysime paprastą savo gamybos stalą. Kai namuose atsirado šuo, mes skubiai pirkome pigiausią kiliminę dangą ir gabalais suklojome svetainėje ant laminato. Čia tam, kad šuo neslidinėtų ir neišsisukinėtų kojyčių. Ta danga jau ir apibrizgo, ir šiaip nelabai faina, bet paties kilimo idėja visai patiko. Nors aš norėčiau medinių grindų, bet nusprendėme, kad ne šiame bute. Per daug vargo viską keisti. Todėl užsisakmė kiliminės dangos plyteles (tokios dažnai naudojamos viešbučiuose) ir jomis tvarkingai išsiklosime grindis.
Šiaip mūsų bute reikalingas rimtas remontas. Pvz., tualeto taip ir neremontavom nuo pradžių pradžios, tik nudaužėm senas plyteles ir jis jau keturiolika metų tebėra su tomis nudaužytomis sienomis. Kodėl? Kartais viskam neužtenka energijos, kiti prioritetai, o prisiklausius patirčių, taip ir nekyla rankos ieškot kažkokių meistrų.
Vis dažniau pasvajojam apie namą, nes gal norėtųsi daugiau šunų, savo bute tiesiog fiziškai nebetilptume, nes neįsivaizduoju, kur būtų galima dar vieną narvą pastatyti :D. Aišku, nespjaučiau ir į erdvų loftą ar šiaip kokį įdomesnį sprendimą. Nuosavų namų rajonai mane kažkiek baugina, nes ten daug žmonių su požiūriu, kad šuo turi gyvent lauke ir drąskytis ant kiekvieno praeivio nuo ryto iki vakaro. Tai net pasivaikščioti nesmagu.
Balandis
Balandį planuoju daug dirbti. Turiu visokių planų planelių. Taip pat vėl bus mondioringo seminaras su Celso. Tad laukia apsilankymas Kaune. Mėnesio viduryje suplanuotas vizitas pas kirpėją, kur galvoju gerokai trumpint plaukus bei bandysim mažint kontrastą tarp atauginamų žilų ir dažytų plaukų. Na ir tikiuosi, kad po Velykų žadamas atšalimas bus laikinas ir greitai sulauksim šilumos. O kaip jums sekasi, pamojuokit komentaruose!
Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram
Užjaučiu dėl katuko. Nuotraukos iš pajūrio nuostabios, jus visada randate tokių gerų vietų! Užbūrė tie vaizdai, dargi viešbutį pacheckinau, nerealu.