Bitė pas mus gyvena jau metus! Sunku net patikėti. Ir šį įrašą paskatino du dalykai. Pirma, tai kiek daug mes patys nežinojom ir tiesiog norisi pasidalinti savo paslydimais bei atradimais. Antra, tai po to kai aš parašiau apie pirmą mėnesį su šuniuku, atsirado lankytojų iš google, kurie ieško atsiliepimų apie šią veislę. Tad tegul jų apsilankymas nebūna veltui.

Aš tekste aprašysiu daug įvairių problemų, todėl norėdama užbėgti už akių iš karto sakau, kad mes nesigailime įsigiję šios veislės šuniuką ir nors sunkumų iškilo daug, ji suteikia daug džiaugsmo. Nesusidarykit klaidingos nuomonės vien dėl to, kad sąžiningai išdėstysime (įrašas kurtas ne vien mano, bet ir Gedo) tam tikrus ne tokius pozityvius niuansus.

Ir dar. Jei jūs gyvenate užmiestyje, planuojate savo šunį auginti voljere, jis laigys tik po miškus ir turės mažai kontaktų su svetimais žmonėmis, tai šis tekstas jums neaktualus. Daugybė problemų ir šiaip atkris.

Namų darbai prieš renkantis šuniuką. Ar įmanoma pasiruošti pirmai malinkai?

Ieškot belgų malinua šuniuko? Dabar ramiai pagalvokite, ką apie juos žinote.

Greičiausiai, kad tai labai judrūs ir aktyvūs šunys, kuriems reikės daug dėmesio. Ir dar tai, kad jie protingi bei lengvai dresuojami. Ir visa tai tiesa. Tik daugelis pamiršta, kad šie šuniukai dedami į tą pačią lentyną su visiems baimę keliančiais koviniais šunimis. Ir jei abeji gali būti geriausiais pasaulio šuniukais, rinktis reikia atsargiai. Nestabili psichika reikš, kad niekada negalėsite atsipalaiduoti dėl aplinkinių saugumo. Tik jei pitbuliai pavojingesni šunims, tai malinkos – žmonėms.

Ar malinua gali būti sofos šuo? Atskiri individai turbūt gali, bet bendrai paėmus – nelabai.
Ar malinua sutars su vaikais? Su šeimos vaikais greičiausiai sutars, bet į svečius užsukusius draugus gali ir apkandžioti.
Ar malinkės sutars su kitais šunimis? Galimai taip, bet viskas priklausys nuo to su kokiais, kur ir kaip augintas.
Ar belgų aviganis sutars su svetimais žmonėmis? Jei stabilios psichikos ir gerai socializuotas – taip. Jei dėl psichikos taip nepasiseks, visą gyvenimą žiūrėsit, kad koks šuniuką paglostyt norintis entuziastas neliktų be rankos.
Ar belgų aviganį malinua galima auginti bute? Tikrai taip, nes jam reikia dėmesio ir žmogaus. Mes namuose pažaidžiam tik labai minimaliai, visas veiksmas vyksta lauke ir jo daug. Namuose šuo graužia guminį kaulą, myluojasi ar miega. Tam užtenka ir poros kvadratinių metrų.

Rinkdamiesi šuniuką domėkitės veislynais. Kaip domėtis? Sunku patarti. Jei tektų pirkti antrą šunį aš ko gero nežinočiau nuo ko pradėti. Bet yra keli trigeriai. Jei jums nerodo šuniukų tėvų – red alert. Jei veislynas vieną po kitos turi vadas su tais pačiais tėvais ar trys keturi šunys nuolat miksuojami-rotuojami – red alert. Visada verta pasidomėti, kokie tėvų pasiekimai. Ir pasiekimai tai nėra medalis šunų parodoje už apėjimą ratu ir atsisėdimą pagal komandą. Kokie senelių pasiekimai. Jei tik yra kaip – verta pasidomėti, kaip sekasi ankstesnių vadų šunims. Jei tik įmanoma, stebėkite kaip šuniukai auga. Iki 2 mėnesių jums jų niekas neatiduos, yra veislynų, kurie filmuoja, kaip su tais šuniukais užsiima, ar jie mato žmonių, kokios jų patirtys. Geri veislynai pradeda socializaciją vos ne nuo gimimo, pvz., mūsų mondioringo lektorius iš Portugalijos pasakojo, kad savo veisiamiems šuniukams įvairią muziką leidžia dar kai jie akli, o į naujus namus jie keliauja jau iš tiesų visko matę.

Jums šuniuką reikės dresuoti. Pradėkit domėtis, kur tą darysite, nes mokyti mažių reikia iš karto, kai tik parsivežat. Tada nebebus laiko ieškoti, kur ir kas gali užsiimti.

Aš prisipažinsiu, kad mes daugybės namų darbų nepadarėm. Šuniuką pirkom ten, kur jų tuo metu buvo. Buvom nusiteikę, kad skirsim daug laiko, atiduosim visą save, tad viskas bus gerai. Netikėjom, kad genai labai reikšmingi, nes buvom įsitikinę, kad aplinka ir auklėjimas daug svarbiau nei tai, ką šuo atsineša iš tėvų. Patirtis rodo, kad genetika yra stiprus reikalas.

Šuniukas namuose!

Tai jau viskas. Sprendimus padarėte ir šuniuką parsivežėte. Sveikinu! Įsipareigojote ~15 metų.

Svarbiausias dalykas, kurio mes nežinojome: neperkrauti pupio! Visi sako, kad belgų aviganis labai aktyvus, kad jam reikia labai daug fizinės ir protinės veiklos. Ir iš tiesų, parsivežėm mes Bitę. Vaikis aktyvus, nors ir pilnas baimių. Tai mes kad dėjom, maža nepasirodė: pratimukai šiokie, važinėjimai į Vingio parką ryte vakare, apeit rajoną per pietus. Nes niekas mums nepasakė, kad šuniukui vienu ypu reikia keliolios minučių, o ne poros valandų aktyvumo. Ir, kad tai ne suaugęs šuo, jis negali varyt kelių km pasivaikščiot. O kur dar tai, kad šuniukui viskas baisu?

Tokiu būdu perkrautas beibis nebemoka nusiraminti, tampa hiperaktyvus, o šeimininkai galvoja, kad “oi, neiškrovėm belgo” ir varo dar. Ir taip užsisuka ratas, kai mažius tampa dirglus, blogai miega, o šeimininkai galvoja, kad neiškrautas, reikia daugiau pratimų.

Mes iki šiol srebiam tas pasekmes. Pvz., Bitė visai nemoka nurimti ne narve. Jai jau 14 mėnesių, o aš krykštauju į IG keldama foto, kur ji 3 minutes paguli ant sofos. Nes ji neguli. Mes bandom ją prisipratinti pagulėt su mumis lovoj, ar šiaip bent po foteliu kokiu, bet jei ji pervargsta tiek, kad jau lūžta, tada pradeda žnaibytis kaulydama pasiuntimo eit į narvą (pati neina), bet jei sakai “nori miego? eik į narvą”, tai bėga paknopstom.

Narvas. Daugeliui narvas atrodo kankinimo priemonė. Žmogiška. Mes jau buvom rezervavę šuniuką, o net nesvarstėm tokio dalyko, kol nepamatėm pas veisėjus, kaip ką tik hyperaktyviu buvęs šuo pasiųstas į narvą atsipalaiduoja. Tada pradėjom domėtis. Ir daug pasaulio biheivioristų jį rekomenduoja, nes narvas yra saugi šuns zona. Pas mus labai pasiteisino, nes Bitė ten miega pilvuku į viršų ir nesitrigerina nuo kačių judėjimo ar kt. dirgiklių. Tik tiek, kad norėtųsi, kad ji ir kitur mokėtų taip čilint.

Taigi, kai atkeliaus šuniukas, turėkite planą, ko jį mokysite, kokios bus taisyklės namuose ir jokių būdu jo neperkraukite.

Tipsas. Mes namuose naudojome pavadėlį, kuris visada buvo prisegtas. Čia tam, kad nereikėtų ištisai lakstyti paskui šuniuką su “negalima to, negalima ano”, užtenka tik primint galą, jei jau kėblina ten, kur negalima.

Nuovargis. Pirkdami šunį mes žinojome, kad su mažiuku bus ką veikti. Kad ir tai, kad jaunikliai sisioja kas valandą ar porą, o tai reiškia, kad kas tiek laiko tempi į lauką. Ir naktį taip pat. Pirmus mėnesius aš buvau zombis. Žinoma, tas galioja visų veislių šuniukams, tačiau mūsų malinkiukas dar ir nuolat kandžiojosi. Tik prabunda ir kanda į kojas, rankas, kur tik pasiekia ir be sustojimo. Lengva nebuvo, patarimai nukreipti dėmesį nepadėjo.

Malinua – darbinis šuo. Ką su juo veiksite?

Malinkos yra sukurtos dirbti. Ką su savo šuniu planuojate veikti? Neužteks pamėtyt kamuoliuko, belgui reikia iššūkių.

Ką veikiame mes? Treniruojamės pagal mondioring principus (čia toks sportas, kuris apjungia apsaugos (kandimų) ir paklusnumo rungtis). Būtų smagu kada nors sudalyvauti varžybose. Pagrindinė problema su šia sporto šaka, kad nelabai yra trenerių. Vienas kitas tą daro epizodiškai. Vienas kitas yra kituose miestuose. Tad dažniausiai mes su kolegomis treniruojamės tarpusavyje. Mūsų trenerė užsiėmimų iš esmės neveda, mes kaip ir įsiprašėme, kad mums užvestų ant kelio, nes ji treniruoja savo šunis. O metų eigoje visi susidraugavom ir dabar tiesiog organizuojamės bendras treniruotes ir padedam vieni kitiems.

Dar Bitė užsiima mantrailing‘u (žmonių paieška pagal kvapą). Bet ir vėl gi, jei ši veikla sudomins, bus sunku rasti, kur treniruotis. Žinau, kad būna užsėmimai Kaune. Būdavo ir Vilniuje, bet kažkaip tyliai ramiai nutrūko ir esame nežinioje ar atsinaujins. Mes bandom dirbt savarankiškai, bet šiai veiklai reikia statistų, o jų sunku rasti, nes reikia daug derintis.

Mūsų belgas dar bėgioja su Gedu canicross (ne šiaip bėga šalia, bet tempia su spec. petnešomis ir tampriu pavadėliu).

Žinoma, ne viskas vienu metu. Tačiau turėdami darbiašką negalit jai neskirti dėmesio ir neorganizuoti veislę atitinkančių veiklų. Juk būtų nesąžininga, ar ne?

Problemos, nežinojimas, mitai

Pirmos problemos su kuriomis susidūrėme buvo šuns hiperjautrumas, kurį mes dar labiau paskatinom perkraudami šuniuką. Bitė į miestą atkeliavo iš ramaus kaimo, kur vargu ar matė daug žmonių. O čia bam – Vilniaus centras. Naktimis nešdavom sisiot, o girdisi oro uostas. Dienomis, buvo gi žiema, baisiausias automobilių garsas nuo šlapio sniego ir dygliuotų padangų. Ji visko bijojo, o malinka baimes sprendžia puldama. Kiti šunys urzgia, loja, traukiasi. O ji puola be įspėjimo, jei tik kažkas nepatinka. Tad jau 2-3 mėnsių pupiukas puldinėjo mašinas ir praeivius. Ir tai nebuvo juokinga. Dirbom dirbom dirbo, tebedirbam.

Tačiau iš esmės nelabai daug žinojom, kaip gi dirbti. Buvome pozityvaus auklėjimo šalininkai. Jau ant savo šuns tai nerėksim kaip durneliai. Jau ji su griežtu antkakliu tikrai nevaikščios. Aha aha, tik truputį reikėjo suprasti (per vėlai, per vėlai) kaip vilkai gamtoje problemas tvarkosi. Tikrai nepaglostymais. Tikrai ne šnabždėdami “oi mano mielas vilkiuk, negalima tetos už palto griebt, nu mažiuuuuuk, nedaryk gi taip!”

Griežtas “ne”? Korekcija antkakliu? Ką žmonės pagalvos! Tačiau užteko vieno tikrai rimto incidento su kaimynu, kad suprastume, jog čia ne juokai ir pripažintume sau faktą, kad pozityvus skatinimas yra tik ketvirtis visos auklėjimo sistemos.

Šiuo metu neatmetame galimybės ateityje turėti ir elektrinį antkaklį. Tačiau viskam turi ateiti savo laikas. El. antkaklis nėra skirtas tam, kad nukrėst šunį, kai jis blogai elgiasi. Reikia žinoti situacijas, tikslus ir gerai pataikyti laiką. Aš visada sakau, kad kol su klikeriu nesugebam perfect timing‘o, tai ir su el. antkakliu anksti. Tiesiog anksčiau ta mintis buvo baisi, po metų požiūris persiverčia.

Belgų aviganis nėra pigus šuo

Kaip ir visi kiti, žinoma. Tačiau jei jau perkate darbinę veislę, tai turėsite dirbti. O jei jau dirbsite, tai įsivertinkite ir tai, kiek viskas kainuoja. Dresūros pamokos. Inventorius, pvz., kiekvienai veiklai reikia skirtingų petnešų, o geros tikrai kainuoja nemažai. Seminarai, jei sieksite tobulėti. Pvz., mūsų mondioring savaitgalio seminaras kainuoja apie 250 Eur. Kiek mačiau kiti (spalį vyko mantrailing’o workshop) irgi nėra pigesni.

Kelionės

Nesvarbu, kokį šunį rinksitės, pagalvokite apie būsimas keliones. Jei jūsų belgas bus toks, kokia yra Bitė (ir kiti keli šios veislės pažįstami šunys), tai nepaliksit močiutei ir net šunų viešbutyje. Nes niekas kitas prie to šunio neprieis. Todėl keliones teks planuoti su savo naujuoju šeimos nariu. Mes šią vasarą keliavom į Estiją ir Latviją. Gyvenom kempinguose bei automobilyje. Rudenį buvome Liepojoje. Jokių problemų nekilo. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kur ir kaip gyvensime, rasti šunims draugiškų vietų, tačiau viskas įmanoma.

Beje, šunims draugiškas kavines ir kitas vietas apskritai labai vertinam. Puiki galimybė socializuotis, mokytis būti tarp žmonių.

Kas palengvina gyvenimą su sudėtingu šuniuku

Socializacija ir prevencija. Kad ir kaip sunku buvo su visus puldinėjančiu šuniu, bet mes gyvenam centre. Ir į lauką eiti reikia. Todėl mes nuolat naudojamės bet kokia proga socializuotis. Buvo Vilniaus maratonas. Ėjom žiūrėt. Ir buvom tiek, kol Bitė iš lojančio (ne tiek ant bėgikų, kiek ant plojančių sirgalių) krokodiliuko, tapo nuobodžiaujančiu ir gulinėjančiu šuniuku. Mes dažnai einame į kavines, jei ankšta – su antsnukiu. Net ir kalėdinės eglutės ėjom žiūrėti į minią.

Mums rekomendavo gerą veterinarę, kuri skiria laiko, todėl, kai Bitė buvo maža mes bent kartą per mėnesį važiuodavom į konsultaciją. Be didelio reikalo, tiesiog pasipratinti, pasisversti, nusipirkti vaistų nuo erkių. Atrodytų prašmatnu mokėt veternarui už laiką, ar ne? Bet tai atsiperka turint šunį, kuris nepasitiki svetimais! Todėl šį mėnesį pavyko be didelių incidentų paimti kraujo tyrimams, o kitą savaitę tikiu, kad be didelio streso pavyks ir pasiskiepyti.

Na ir pabaigai

Bitė atnešė ir gerų, ir mažiau gerų pokyčių į gyvenimą. Iš tų labiau neigiamų, tai kad nuolatinis šuns gyvenimo gyvenimas šiek tiek atima tavo paties gyvenimo ir kenkia tarpusavio santykiams. Yra daug dalykų, kurių aš pasiilgau ir iš tiesų Bitė jiems netrukdo, bet nebelieka jėgų 😀 Tačiau mūsų malinka padovanojo neįkainuojamų patirčių. Man, neturinčiai vaikų, lengviau suprasti tėvus. Apskritai matau, kiek daug bendravimo klaidų mes padarom ir kiek galima išmokt auginant šuniuką. Kiekviena dieną tas belgiukas prajuokina (net kai šimtąjį kartą vagia pižamą). O dar visada taip nuostabu matyti, kaip ji greitai mokosi, kokia protinga. Užplūsta toks natūralus džiaugmas, kai jai pavyksta, kai ji pati džiaugiasi, pvz., sniegu.

Man atrodo, kad dabar jau būtų tiesiog neįdomu įsigyti “paprastą”, tai yra neproblemišką, draugišką, gerą šunį. Tie sudėtingieji su savo iššūkiais kviečia tobulėti, ieškoti sprendimų, su jais taip įdomu!

Tikiuosi radot naudingos informacijos, o jei ne, komentarų skiltis visada atvira.

Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram