2023 liepa: pirmos atostogos su šuniuku

Estimated read time 12 min read

[2023 07 12] Aš visada klausiu savęs ar verta aprašinėti atostogas ir keliones, kurios įdomios tik man ir keliems artimiesiems. Ir iš čia ateina atsakymas. Aš pati gūglinu savo tekstus, žiūrėdama kelintais metais, kur ten važiavom, kur nakvojom ir kokiomis nuotaikomis gyvenome. Tad aha, verta!

Taigi, liepos pirmą dieną, šeštadienį, susipakavome daiktus, šunį ir išvažiavome šiaurės kryptimi! Dar pasidžiaugėm, kad per daug metų nebestresuojam prieš kelionę, ko reikia susidedam vakare ir ryte. O reikia nei daug, nei mažai. Aprangos visai savaitei, šuns inventoriaus, valgio gaminimo inventoriaus, miegojimo inventoriaus (numatyta daugiausiai miegoti automobilyje, tam gi ir pirkome didelį). Kelionės planas – pasivažinėti po Baltijos šalis ir galiausiai rezultatas gavosi toks:

Šeštadienio tikslas – pasiekti Latviją ir kažkur susirasti nakvynę. Mums tai ką, važiuojam sau ir važiuojam, bet Bitei, tai buvo visai smagu, kad kiekvienas sustojimas vis kitoks. Čia žiūrėk prie degalinės kokia faina pievelė, čia kiek žolės. Taip pamažu Latviją ir pasiekėme bei užsukome į atsitiktinį kempingą.

Namelio kaina pasirodė didoka, grynųjų daug neturėjome, tad nusprendėme nakvoti automobilyje, tačiau pasinaudoti kempingo patogumais: dušu, tualetu, sąlyginai saugesne aplinka nei pakelėje, gražiai nupjauta pievele. Kažkur nameliuose vyko baliai, bet naktį jų nebegirdėjome ir miegojome labai ramiai. Sumokėjome 20 EUR.

Fun fact. Atvažiavę bandome kalbėti angliškai, moterytė pamačiusi numerius persijunga į rusų ir sako: čia pas mus kartais su lietuviškais numeriais ir užsieniečių atvažiuoja. Nuomojasi pas jus mašinas. Mhm, ok, mes ne užsieniečiai, bent jau rytų latviams.

Bitė antrą kartą nakvojo automobilyje, lentynoje virš mūsų. Mums labai patiktų miegoti kartu, bet šuniukas visiškai nemoka nusiraminti ne narve. Pratinam, bet labai pamažu einasi. Ją išsileidi ant lovos, tai ji kaip vijurkas prigula, atsistoja, prigula, kandžiojasi, žnaibosi. Tik įlipa į narvą – šilkas. Gali kišt rankas, tik laižo, jokių kandžiojimų. Darbinį šunį padaryti ir naminiu kol kas mums sekasi sunkiai, bet dirbam dirbam.

Taigi, miegoti mums visiems kartu nėra problema. Mes tiesiame pripučiamus čiužinukus, imame miegmaišius ir dar vežamės normalias pagalves, nes man tai yra kokybiško miego simbolis. Galiu miegoti mašinoj, palapinėj, lauke ir t.t., bet pagalvė turi būti kokybiška. Ot komforto auka.

Per šias atostogas ypač ryškiai pasimatė kiek Bitė yra Gedo šuniukas. Pvz., kai jis išeina į dušą, tai ji nieko kito neveikia tik laukia. Kai aš išeinu, tai apsidžiaugia pamačiusi grįžtančią, bet tuo metu, kai esu išėjusi būna užsiėmusi reikalais 🙂

Bitė laukia

Rytas turbūt nebuvo labai geras visiems tiems šventėjams, nes dar nesulaukus devintos valandos atėjo dėdė su trimeriu ir puolė pjauti aikštelės pakraščius. Labai geras taimingas, jei nori, kad visi greičiau išsimėžtų.

Sekmadienio tikslas – kempingas Estijoje, kuriame jau buvome kažkada apsistoję. Apie kelionę rašiau čia. Tą kartą visai nebuvo žmonių, ko tikėjomės ir dabar. Taigi, visą dieną važiavome. Tačiau pasidarėme ir pramogų, pvz., sustojome maudykloje, kur Gedas pasiaukojo mokydamas Bitę plaukt. Pasiaukojo, nes teko lįst į vandenį, o net nebuvo 35+ kokie, kada jau lįstinas oras! Na ir faktas, kad jį priplaukusi Bičiukė subraižė. Man atrodo, ji visai kaip mes: per daug vandens nesibaido, bet nėra dėl jo pamišusi ir geriau pakrantėje pašūdeliaut ir dumblus paėst, nei varyt plaukiot.

Diena su tokiais sustojimais prabėgo puikiai ir pavakare pasiekėme kempingą. Tik… nieko čia neradome. Viskas gražu, tvarkinga, važinėja žolės pjovimo robotai. Bet nėra žmonių, nei palikta kažkokio kontakto. Sugūglinome internete telefoną, bet niekas neatsiliepė. Tačiau ant žemėlapio pamačiau, kad gal už 50-100 metrų yra dar vienas kempingas. Ten irgi buvo tuščia, tačiau pavyko susisiekti skelbimų lentoje kabančiais kontaktais ir po pusvalandžio atvažiavo mūsų priimti.

Pirmoje vietoje nebuvo gyvų, bet paaiškėjo, kad Sadama Puhkleala turi dar smagesnį išdėstymą
Vaizdas nuo namelių – didelė tuščia pieva Bitei treniruoti ir tiesioginis priėjimas prie ežero

Čia sužinojome, kad namelis mums kainuos po 15 už žmogų, tai yra iš viso 30 EUR ir nusprendėme pasilikti trims naktims. Kempinge – keturi nameliai, per vidurį dar yra penktas su dušais ir tualetu. Vieną naktį buvo atvažiavę vokiečiai su autobusiuku, o visą kitą laiką čia karaliavome vieni. Kempingo svetainėje mačiau, kad visą zoną galima išsinuomoti už 500 EUR nakčiai, tai mes kažkaip prasisukom už 30 :D. Ir man taip keista, gi Lietuvoje labai sunku rasti vietelę nusimaudyti, jei tik yra priėjimas, tai jis aplipęs žmonėmis. O čia va tuščiausias kempingas viduryje liepos, net negali sakyti, kad nesezonas.

Vos tik gavome namelio raktus ir pradėjome nešti daiktus, aš sugebėjau išsisukti koją. Gerai, kad kitą nei žiemą, kuri iki galo taip ir neišgijusi dar. Kaip man pavyko? Oi, sugebėjimų čia daug nereikia. Lipdama nuo terasos pataikiau į centimetro gylio duobutę, kuri gražiai apaugusi žole ir periferiniu regėjimu nematoma. Tada koja krypt, aš bumpt, o toliau jau ajajai. Naktį kažkaip pratempiau, bet ryte važiavom į vaistinę (apie 20 km) pirkti elastinio tvarsčio ir tepalo. Sakyčiau, kad trauma ne tokia baisi, kokia buvo, ir nors koją paskauda, funkcionuoti galiu.

Tas tris dienas mes praleidome labai ramiai. Šiek tiek treniruočių Bitei, daug miego, net Antanuke perskaičiau dvi knygas. Jei atvirai, tai gaila buvo išvažiuoti. Prieš atostogas jaučiausi jau tokia pavargus, tokia be gyvenimo džiaugsmo, kad turbūt taip ramiai dvi savaites ištupėčiau.

Trečiadienio rytą leidomės į kelią. Šios dienos tikslas buvo per aplink (važiuojant gražiais ramiais keliais) pasiekti šiauriausią Estijos tašką, kuriame yra oficiali stovyklavietė (ne kempingas, bet vieta, kurioje galima statyti palapines ar miegoti kemperiuose).

Pakeliui pamatėme juokingą „meduolių namelį“.

Stojam? Stojam! Ateinam čia beveik tiesiai į virtuvę, kur viena teta kočioja tešlą, o kita atidariusi pečių rodo, kokių bandelių gali pasiūlyti. Pasirodo, kad čia ir pavalgyti galima, tai užsisakome vietinės gamybos koldūnų, pyragėlių su mėsa ir bandelių su braškėmis.

Pirmą kartą mačiau, kad kažkas koldūnus patiekia su agurkais bei pomidorais, bet buvo tikrai labai skanūs.

Taigi, jei šį tekstą skaitote ieškodami rekomendacijų, tai čia viena jų. Žemėlapio skrynšote matote pavadinimą.

Tą pačią dieną trumpam užsukome į Tartu. Mes savo šuniui perkame sausą kanadietišką maistą „Go!“. Prie jo apsistojome po ilgų paieškų ir nors kaina labai nedraugiška, bet Bitei patinka. Bėda ta, kad Vilniuje yra tik viena pardavimo vieta, tik pas importuotojus. Ir nuolat pasitaiko tiekimo sutrikimų. O kadangi mums kaip tik reikėjo papildomo maišiuko, tai sugūglinau, kad Tartu gausime be problemų. Taip ir buvo. Šiame mieste buvome jau kelis kartus ir miestai nebuvo šios kelionės tikslas, tad patraukėme toliau ir stabtelėjome prie didžiojo Ežero. Net nežinau kaip jis vadinasi iš tiesų. Mano vyras vadina Pskovo jūra, žemėlapis sako, kad tai Lake Peipus arba Pskovsko-Chudskoye ozero. Penktas pagal dydį Europoje ežeras tikrai primena jūrą: ir kito kranto nematyt, ir banguoja, ir paplūdimiai smėlėti.

Sudrėkinę kojas patraukėme dar šiauriau ir užsukome pažiūrėt Saka krioklių. Tik iš viršaus nieko nesimatė, o žemyn vedę laiptai nepasirodė tinkami mano traumuotai kojai ir tempiančiam šuniui. Tačiau pati vieta graži, nes ten yra dvaras, parkas su įvairiomis statulomis ir net kempingas, kuris taip pat atrodė tuščias.

Viena skulptūrų-instaliacijų ir vienintelė mano atostogų foto 🙂

Vakarop pasiekėme savo dienos tikslą – šiauriausią tašką. Čia jau esame buvę ir žinojome, kad labai graži vieta.

Daug akmenų, kvapų, garsų – Bitei, uostymo maniakei, čia buvo tikras Disneilendas. Šį kartą nakvojome automobilyje, tad pasivaikščiojome, įsikūrėme ir smigome dar gana anksti. Beje, šiauriausioje vietoje tamsa trunka tik apie porą valandų. Nežinau kodėl, bet visi labai gerai išsimiegojom, rytą pasitikome puikia nuotaika ir nusprendėm aplankyti vietas, kuriose dar nebuvome – vakariau Talino.

Daug laiko sugaišome, kol pervažiavome patį Taliną, nors kelias buvo visą laiką tiesiai, bet pasirodo tas miestas ne toks ir mažas, koks atrodo, kai būni senamiestyje. Neskubėdami atvažiavome iki Pakri švyturio.

Nežinau kaip jums, bet man švyturiai turi kažkokio romantinio žavesio, tad jei tik yra galimybė, mėgstu prie jų nuvažiuoti ir net užkopti, jei tik galima. Tiesa, kopimo metu visada keikiu tą savo pusę, kuri tokią nesąmonę sugalvojo. Bet ne šį kartą, nes kojos trauma labai netrukdė judėti lygiu keliu, visgi kopimai, lipimai, ypač žemyn, dar ne tokie smagūs. Kadangi be bilietų parduotuvytės čia daugiau nieko nebuvo, aš tik įsigyjau atvirukų, pasidarėm kelias nuotraukas ir išvažiavom. Jei ieškote lankytinų objektų Estijoje, tai šis man patiko. Tiesa, sakydama, kad aplink nieko nebuvo, nesu visiškai teisi. Šalia yra kempingas, kažkokia kavinė, tik ir vėl – kavinė uždaryta, žmonių nesimato. Kada pas juos sezonas?

Netoliese esančiame mieste pamatėme tinklinę (nes mačiau ir kitur) piceriją. Užsukome. WTF šiais laikais su picomis darosi? Pastaruoju metu visi pamiršo jas paskrudinti. Tik pašildo ir gana. Pvz., kartais woltas atveža kažką panašaus į sriubą ant papločio. Tai čia irgi. Viskas lyg ir žada neblogą rezultatą. Picą minko prie akių. Ingridientai padorūs. Bet ji tik vos pašildyta, ant viršaus užmesti svogūnai net nesušilę. Sakytum prasta picerija, prasta ir pica. Tačiau ši tendencija kartojasi nepaisant šalies ir vietos prašmatnumo.

Kitas tikslas – galima nakvynės vieta. Ją numatėme piečiau Parnu, kur nors prie jūros. Taip atsidūrėme kempinge, kur pagaliau (nors manęs tai visai nedžiugina šiaip jau) buvo žmonių. Štai kur jie visi :D. Kadangi jau nebenorėjome ieškoti ir buvome pavargę, tai čia ir pasilikome. Namelio negavome, bet ne bėda, nes patys su puikiu miegamuoju važinėjame. Kaina – 18 EUR. Paskutinį kartą pasivaikštome po estišką pajūrį. Na kaip man jis patinka! Estija skelbiu mėgiamiausia vieta atostogoms.

Penktadienį reikėjo nuspręsti ar jau važiuojame namo, ar dar vieną dieną pasisukinėjame Latvijoje. Pasitarę atradome, kad nelabai mes buvome latvių pajūryje, tad imkim tą pilvuką vakariau Rygos.

Pirmiausiai beveik nesustoję kirtome Jūrmalą. Čia labai įdomu stebėti žmones. Kas aš tokia, kad aiškinčiau kažkam apie auksines basutes ir balines šukuosenas. Tačiau jausmas toks: kyla antakis, po to kitas, o kol pervažiuoji Jūrmalą, tai žiū jau ir veido joga padaryta.

Kelias ramus, gražus, kažkur prie jūros sustojame pietukų.

Šiandienai išsikėlėme vos vieną tikslą – Kolka ragą. Latvija jau ne Estija. Nėra čia tokių skardžių, tad rago vieta nepasižymi kažkuo labai ypatingu, bet prie jūros gi visada smagu.

Tolesnis kelias kiek prailgo, nes tik miškas miškas miškas, kai nėra jokių kaimelių, tad pradeda darytis nuobodu. Kažkur tarp Venspilio ir Liepojos stojame atsitiktiniame kempinge. Žmonių su palapinėmis daug, bet visi išsibarstę, ramu. Sumokėjom 20 EUR, nors paslaugų kokybė abejotina. Dušuose nebuvau, bet wc nebuvo šviesos, dalis kabinų neužsidarė ir t.t. Bet ir vėl, su visa kelionių patirtimi kažkaip tampi ne toks išrankus, vis geriau nei krūmai.

Kadangi buvo daug žmonių, šunų, vaikų, tai Bitei buvo kiek sunkiau, vis ji norėjo urzgėti ir niurzgėti.

Šeštadienis – paskutinė kelionės diena. Namo per Žemaitiją. Daug važiavom, kažkur Mažeikiuose pavalgėme ir nelabai net yra, ką papasakoti apie šią dieną. Nepamiršom ir šuniuko pramogų, pvz., laukų kuriuose galima gerai prasibėgt.

Taigi, kokios išvados? Mūsų įprastų atostogų Bitė labai nepakeitė. Na taip, teko nusipirkti didesnį automobilį ir užrakinti motociklą. Tačiau mes visada vengiame minių, itin populiarių vietų, ne vieną kartą esame miegoję mašinoje, palapinėje ar namelyje be patogumų. Bitė šioje kelionėje labai pailsėjo nuo visų trigerių (mašinų, žmonių, paspirtukų, dviračių) ir buvo daug sukalbamesnė. Keliauti jai neproblema, dar jei pirmą dieną važiuodama būdraudavo, paskutinėmis gi tik pajudam, ta plumpt ant šono ir parpia.

Man šios atostogos labai patiko!

Tačiau savaitė buvo apkartinta, nes sekmadienį sugedo automobilis. Ir žinot kaip abidna, kai sugenda vos prieš porą mėnesių pirktas turtas, kurio įnašui tu ilgai taupei, tvarkeisi lizingą, moki įmokas ir džiaugiesi patogia kelione bei ekonomiškumu? Ir situacija tikrai nedėkinga. Mes pirkome dėvėtą automobilį, tačiau jis dar garantinis (pagal metus ir kilometražą). Bėda ta, kad pirkdami negavome jokios garantinės knygelės, nors labai nesidomėjome (iš esmės iš nežinojimo, iš kur man žinot, kad būna kažkokios knygelės 2023 metais, labiau patikėčiau, kad viskas yra sistemose), mums užsiminė, kad jei kas, tai reikia kreiptis į Citroen atstovus.

Ir štai kai kreipėmės, tai pagalbos traliukas mato, kad automobilis garantinis ir net sako, kad jo garantija pratęsta metams, tad nemokamai nuvežė į servisą. O servisas be knygelės net neapsiima tvarkyti pagal garantiją. Pardavėjas (įmonė) sako, kad jie knygelės nežadėjo (nors sename autoplius skelbime ir dabar matau, kad parašyta „serviso knygelė”). Na, o gedimo tvarkymas įkainuotas tūkstančiu euru. Taigi truputį apmaudu, kai nauja (tau) mašina sugenda taip nemenkai. Ir, beje, tokia situacija jau antrą kartą. Prieš šią turėjome Tojotą (gerokai senesnę, tad be iliuzijos apie garantijas), kuri iškrėtė panašų fintą po savaitės nuo nusipirkimo, tik tada mes kažkaip patys ją susitvarkėm. Tačiau šis įrašas gi apie atostogas, tad tikiuosi pakeliavot kartu su manimi :). Rugpjūtį, vienaip ar kitaip, planuojame dar vienas!

Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

17Comments

Add yours
  1. 1
    Virgilija

    Labai smagiai susiskaitė. Pakeliavau kartu. Jau išragavau koldūnus su agurkais ir pomidorais, tikrai skanu. Ir kelionės aprašymas toks smagus

  2. 2
    Alma

    Man patiko atostogų įspūdžiai, ir visad labai smalsu sužinoti, kaip Bitei sekasi 🙂

  3. 3
    Ariele

    Patiko ir man, taip skaniai susiskaite! Del pagalves maniau as viena tokia 😀 galiu miegot kad ir kilimu uzsiklojus, bet pagalve yra butina. Ak, ta ponių laimė :))

  4. 4
    Anonymous

    Visada su malonumu skaitau apie jūsų atostogas, apie kasdienybę su Bite, na ir visa kita :). Tai ir šį kartą buvo įdomu, kaip jums seksis keliauti su ciucia. Supratau, kad nepatyrėt didelių nepatogumų- lb smagu dėl to. Mums su saviške keliauti sekasi gan vidutiniškai… (praleisti auklėjimo tyrai :)))

  5. 5
    Salomėja

    Anonime, o kokios problemos kyla? Mums iš dalies sekėsi ir dėl to, kad mes sąmoningai vengiam didelių trigerių. PvZ, esam buvę tokiuose kempinguose, kur su Bite bent kol kas nenorėčiau rizikuot.

  6. 6
    Asta

    Prieš tai rašytame komentare kažkaip savo vardo neparašiau ir likau anonimu…
    Keistai ilgai mąsčiau kas gi būtent vargina keliaujant į tam tikras vietas su ciucia. Iš esmės tai tie atostoginiai dalykai yra tie patys, kurie kliūna kasdienybėje. Mūsiškės didžiausia problema – išsiskyrimo nerimas ir šiaip nemažai baimių. Kadangi mūsų atostogų įpročiai negali būti paprastai pakeisti, nes sūnus paauglys (nu, norim labiau patenkinti jo poreikius, o ne šuns…), tai netenkam galimybės rinktis atokius, tuščius kempingus. Taigi: kempingas, norim nueiti iki ežero maudytis: prie palapinės palikti šuns 15min negalim, nes ji kaukia; o į maudyklą vestis, kur yra žmonių… nžn, nu ne visiems žmonėms patinka (suprantu tą). Žinoma, tada maudytis einam paeiliui. Arba paprasta situacija: sūnus su draugų šeimom maudosi ežere, vyras grybauja, aš noriu į tualetą, ups… šuo paliktas lb triukšmaus…
    Arba. Mūsiškė lb mėgsta vaikščioti miškais. Bet asfaltu mieste- jai neramu, nepatinka. Na, nori nuvažiuoti aplankyti Rygą ar Taliną: mielai eitum su ciucia patyrinėti miestą (muziejų ir patys nemėgstam), nu bet nlb pavyksta, nes ciucia neina, sėdasi ir pan.
    Bet, kaip ir esu minėjus, matau daug mūsų nepadarytų darbų su ja. Nors ir pykstu ant ciucės, bet suprantu, kad atsakomybė tenka mums (turbūt ne 100%, bet visgi…)
    Mano parašyti dalykai nėra kažkokie kritiniai, na, bet kelia nepatogumų.
    Apie tai, kad kempinge galim ją laikyti tik pririštą, tai net nerašau jau… Per daug ten dirgiklių, kad galima ją būtų prisikviesti, o ji ne tokia, kuri laikytųsi aiškioje palapinės-laužavietės-hamakų-stalo/kėdžių zonoje :).
    Na, bet ir mes juk ne idealūs, kaip ir tie mūsų augintiniai :)))

  7. 7
    Asta

    Dar truputis :). Geriausia su ciucia būti sodyboje vienkiemy. Ramiai būna palaida, puikiai jaučia ribas, kur yra mūsų teritorija, kuri yra neaptverta. Mus visus ji ten “prižiūri”: jeigu esam skirtinguose kampuose, tai ji kas kažkiek laiko visus apeina, susiranda, ar nieks nedingo :). Kaime ten būnam 100% atsipalaidavę: ir mes, ir ciucia :))).
    Bet turiu ir pasakyti, kad taip laisvai ją paleidžiam gerus 3-4metus. Iki tol paleidimai nebūdavo nei faini, nei ramūs.

  8. 8
    Salomėja

    Asta, supratau. Na dėl nenoro vaikščioti mieste tai daug nepatarsiu, bet dėl išsiskyrimo nerimo manau dar nėra vėlu kažką keisti. Aš matau kaip pas mus į pėdsekystės treniruotes ateina šunų, kurie negali laukti mašinoje, kol kiti dirba, bet na trenerė pataria kaip su tuo dirbti. Tiesa, progresas gana lėtas ir ne visiems kantrybės užtenka, ypač jei kasdienybėje tai labai netrukdo, nes atostogos gi ne kiekvieną dieną. Aš irgi norėčiau po didmiestį su Bite pasivaikščiot. Net ir po tą patį Vilnių, mes gi gyvenam beveik Senamiestyje ir eidavom seniau vakarais apsukt ratuko, pagert kavos, paskaitinėt. Bet dar ne dabar, gal ir niekada 🙂 Bet gi mes nors gal ir nežinojom, kokia ta Bitė bus, tam, kad gyvenimas pasikeis visiškai jau ruošėmės.

  9. 9
    Asta

    O taip, jau ir pamiršau, kad patiktų ir mums vakarais kavos išeiti į miestą išgerti :))), nereikia nė Rygos ar Talino :))). O dėl išsiskyrimo nerimo, tai nedingo jis ir iki šiol pilnai. Ji tikrai lb stresuoja ir liūdi viena. Bet taip susiklostė, kad kai ją įsigijom, dirbau ne pilnu etatu ir jai tik kartais tekdavo būti vienai- nesigavo jokio pastovumo. Paskui- karantinas, kai VISI, VISĄ LAIKĄ NAMIE… Po karantino viskas dar pablogėjo. O kai prieš metus grįžau į darbą pilnu etatu, panašu, kad ciucia lengviau ištveria, nes tenka būti vienai kiekvieną dieną. Bet dėl to nerimo kita problema: išvykstant kur nors, ją galėtų prižiūrėti mano tėtis. Bet jis dirba ir visai nenori pykdyti savo kaimynų, nes kai jis išeis darban, ji kažkiek laiko patriukšmaus…
    Rašau tokius smulkius ir nžn ar įdomius dalykus. Bet, pamenu, būdavo sunkesnių momentų su augintine, o visi aplinkui tik euforijoje nuo jų… Jausdavausi kažkaip keistai. Dabar gi suprantu, kad didžioji dalis susiduriame su tam tikromis problemomis. Dalis jų išsisprendžia, dalis sumažėja, o mažiausioji dalis problemų visgi ir išlieka. Nu ir nieko tokio :). Apsipranti, gyveni ir myli tą savo ciuciką :)))

  10. 10
    Salomėja

    Asta, man įdomu! Nežinau iš kokio jūs miesto, bet galiu rekomenduot šunų viešbutį Tails Hotel. Jie nepriims šuniuko nakčiai taip iš karto, bet turi dienos stacionarą, kur šunelis gali pasimatuoti kaip jam seksis ir truputį pasipratinti. Šiaip padeda ir įvairiomis išsiskyrimo problemomis, kiek teko girdėti.

  11. 11
    Asta

    Esame iš Kauno, tai neteks pasinaudoti tavo pasiūlymu, bet vis tiek ačiū :). Per pirmuosius kokius penkis jos gyvenimo metus, teko kasmet po savaitę palikti šunų viešbuty. Db jau kokius 3-4metus nebuvo. Galvoju, kad esant poreikiui palikti augintinį bent kartais viešbuty, reiktų jį turbūt kartą ar kelis kartus per metus palikinėti jį bent kelioms dienoms- tam kad nebūtų per daug streso. Nu, bet čia mūsiškės problema :). Galvoju jeigu kažkada tolimoj ateity turėtume kitą augintinį, tai nuo pirmos dienos mokinčiau po truputį būti ciucią vieną. Ir taip pražiūrėtume kažkokius kitus niuansus, apie kuriuos net db nesusimąstome, nes tais klausimais mūsiškė mums nekelia jokių problemų

  12. 12
    Agnė

    Atostogos su šunimi yra nerealus dalykas. Žinoma, priklauso nuo šuns. Man pasisekė, kad kadaise priglaudžiau nuostabią šunę, Neseniai jos netekome, bet kiek mes nuotykių kartu patyrėm! Vienintelė bėda buvo ta, kad ji buvo stafordšyro terjero mišrūnė, tad prieš gūdžius dešimt metų daug šnairų žvilgsnių sulaukdavom, komentarų, kai kuriose vietose su tokiu “pabaisa” neįleisdavo. Paskutiniais metais situacija ženkliai pagerėjo.

    Kai priglaudžiau saviškę, jai buvo trys metai. Mano pirmas šuo, buvo nelabai dresuota. Bet nuo pirmų dienų koncentracija į žmogų buvo šimtaprocetinė, todėl dirbti su ja buvo pakankamai lengva. Taip pat turėjo labai didelę maisto motyvaciją, tad per kelis mėnesius atidirbom ir puikų atsišaukimą – drąsiai galėdavau vedžiotis be pavadžio, atidirbom gražų vaikščiojimą mieste tarp žmonių, specialiai vesdavausi į centrą, dirbdavom su “greta”, “gulėt”, “sėdėt”, kad gražiai minioje elgtųsi ir ramiai būtų, jeigu aš prisėdu išgerti kavos ar pan.; Kadangi šuo toks su prasta reputacija, tai stengiausi daryt viską, kad viešoje vietoje nebūtų nei “au”, nei “rr”, nei garsyčio ir paklusnumas kaip armijoj, kad tik neduok die niekas nieko neužkomentuotų. Čia mano psichologiniai dalykai, bet vėlgi, jeigu kavinėje loja pūkuotas špiciukas, tai “oiii, koks mielutis”, o jeigu vufteltų stafordšyras, kad ir draugiškai, tai iškart būtų pasibaisėjimas, kad tuoj visus suvalgys.

    Vėliau namuose atsirado ir narvas, kuris jai labai patiko (narvas buvo labiau man, kad būtų nebaisu svetimoje vietoje palikti, nes šuo turėjo truputį atsiskyrimo nerimą ir kartais vogdavo iš spintos striukes ir batus, nesuėsdavo, bet tiesiog bardaką padarydavo). Po tokių pagrindų pradėjom drąsiau keliauti vietoje, iš pradžių tiesiog dienines išvykas, kad šuo pamatytų daugiau skirtingų vietų, vėlgi su daugiau darbo negu atsipalaidavimo. Paskui šen ten išsinuomojant kokį namelį. Ir kai supratau, kad šuo pagaliau pagal mano standartus elgiasi tobulai ir beliko labiau mano psichologinis barjeras, kad “ką žmonės pasakys, kai toks šuo mieste/pliaže/namuke/užsieny”, supratau, kad užtenka baimintis. Pirma rimtesnė kelionė buvo automobiliu į Lenkiją ir Slovakiją pakopinėt po kalnus – viskas puikiai pavyko, o ir supratau, kad išlindus iš Lietuvos niekas to mano šuns nevengia, vaikų netempia į kitą pusę badydami pirštais “oi, čia piktas šuniukas”, o priešingai – giria, kad gražus, paklusnus šuo, klausia, ar galima pagostyti ir pan. O paskutinė didžioji kelionė buvo pernai, kai su kemperiu iškeliavom į didelį nuotykį Lietuva-Lenkija-Vokietija-Šveicarija-Italija-Austrija-Čekija-Lenkija-Lietuva. Buvo nuostabu. Aplankėm daug kalnų, miškų, ežerų, miestų (netgi žmonėmis perpildytą Vieną), didžiavausi, kad išsiauklėjau tokį šunį, su kuriuo galiu drąsiai atsirasti bet kokioje situacijoje ir žinoti, kad elgsis puikiai, jei pasakyta “ne”, net nežiūrės, kad šalia gretimo staliuko bare draskosi koks mini pudelis. Viename bare Italijoje padavėjai dvi valandas net nepastebėjo, kad mes su šuniu, kol manoji neatsistojo pasirąžyt 🙂 o aš ir galvojau, kodėl visiem šuniukam dubenėlį su vandeniu atneša, o maniškei ne.

    Žinoma, visų atostogų su šunimi nesuplanuosi, o ir šuniui nuo mūsų atostogų reikia, tad kartais rinkdavomės atostogas lėktuvu, o šuniukas keliaudavo atostogų pas savo etatines “auklytes”, arba į gerą šuniukų viešbutį.

    Reziumė, net ir suaugusį šunį vis dėlto galima “atidirbti”, rasti, kas jį motyvuoja, pripratinti prie bet kokių gyvenimo situacijų. Mano pupa net būdama 13 metų vis dar noriai mokėsi naujų triukų ir darė bet ką, kad tik įtikti. Taigi, dresuokit, pratinkit, sistemingai dirbkit ir turėsit patį geriausią gyvenimo ir kelionių kompanjoną.

  13. 13
    Salomėja

    Agne, smagu skaityt! Mūsų siekiamybė tokia pati ir veiksmai, kuriuos darome labai panašūs. Tik veislė kiek kitokia. Stafukai, nepaisant mitų, man tokie geriečiai. Man patiktų, jei nuo mūsų šuns temptų vaikus į šalį, deja, neatrodo tokia “baisi”. Net nežinau ar kada bus toks laikas, kad kažkoks žmogus (ne aš, Gedas arba jos trenerė) galės prie Bitės prieiti. Na, bet dar daug metų prieš akis.

  14. 14
    Agnė

    Stafukai tikrai geriečiai. Nebent pakliūna kokiam psichopatui į rankas, tada natūralu, kad sugadina šunį… Bet visus metus, kai turėjau saviškę, buvom absoliučios veislės advokatės ir protinom visus, kas čia iš tikrųjų per šuo. 🙂

    O jums, manau, tik padirbti kantriai reikės, ir pasieksit rezultatus. Laikausi nuomonės, kad bet kokį šunį su kantrybe ir tinkama motyvacija galima suformuot taip, kaip norim. Žinoma, nepatiklus šuo niekada stebuklingai nepasidarys vaikų darželio žvaigždė ar biuro terapinis šuo, bet situacijos ignoravimas ir ramus elgesys – labai pasiekiama. Pvz., manoji LABAI norėdavo vaikytis kates ir paukščius, LABAI. Drebėdavo net iš to noro. Bet po daug daug įdirbio klausydavo, jeigu pasakyta “negalima”. Galiodavo ir vaikštant, ir sėdint, ir prie dviračio risnojant. Tik su sąlyga, kad aš pirma tą katę pastebiu. Aplinkos radaras buvo gerai išvystytas 🙂

    Jeigu įdomu būtų pasižiūrėti mūsų Eurotripo nuotykius ir gaut įkvėpimo, paskutiniais metais vedžiau savo pupio Instagramą ir kemperio kelionės įspūdžius sudėjau į atskirą “highlightą” – @naidathestaffy

  15. 15
    Salomėja

    Agne, kaip pasiekėt, kad pradėtų klausyt, kai negalima? Tikiu gi, kad ne po pirmo griežto pasakymo taip nutiko.

  16. 16
    Agnė

    Oi, tikrai ne po pirmo pasakymo… Kadangi Naida labai buvo maistoholikė, tai auksinė taisyklė būdavo eit į lauką, kai šuo alkanas ir pasiimt labai vertingų valgomų dalykų. Ji alpdavo dėl sūrio ir dėl džiovintų plaučių, tai apsiginkluodavau gerais dalykais, kurie TIKRAI veiks dėmesio atitraukimui ir pirmyn (kartais naudodavau ir mylimą žaislą su įkyriu cypuku). Taigi, einam, aš skanuoju aplinką, dėl paukščių/kačių, ar apskritai bet ko, į ką ji reaguodavo, kad pamatyčiau pirma ir pasiruoščiau, ir kartu labai stebėdavau, kada ji pastebės savo dirgiklį. Stengdavausi pagaut faktiškai tą pirmą momentą, kur šuo pajautė/pamatė, bet dar nespėjo sureaguot su visom fanfarom, ir tada “negalima” + iškart po nosim vertingas skanus daiktas. Pirmais kartais dar pamąstydavo, ar įdomiau rautis pas kažkokį objektą, ar vis dėlto pamalonint skranduką, bet vis tiek pasirinkdavo maistą, o aš su “pakabintu” ant skanaus daikto šuniu atsukdavau ją į save (pravertė ir tas, kad jau mokėjo akių kontaktą laikyt, tai žiūrėdavo ne vien į skanėstą, bet man į akis), ir tik tada atiduodavau, o tada kartodavau pagal poreikį. Žodžiu, bandydavau absoliučiai nukreipt smegenis nuo to, ką ji pamatė ir perfokusuot į maistą ir save. Po ilgo žaidimo ji pati pradėdavo jau siūlyt tokį reikalą – pamato katę, iškart sukasi į mane ir spokso. Maždaug katė arba paukštis = žiūriu į šeimininką ir gaunu ką nors labai gero. Ir kai jau siūlomas elgesys stabiliai kartojosi, tai atlygis irgi po truputį dingo, aišku, vis tiek kartais skatindavau, nes niekas už dyką dirbt nenori 🙂

    Prie dviračio buvo sunkiau, nes šuo bėga, visas užsihaipinęs, tai ir reakcija į aplinką iškart staigesnė ir labiau sprogstanti, tai pradžioj pamačius galimybę, kad jau kažkur rausis, sustodavau ir darydavau tą patį, ką ir pasivaikščiojimų metu. Po to progresavom į tai, kad visiškai nesustodavau, bet nušokdavau nuo dviračio, vesdavausi žingsniu ir dviratį, ir šunį. Kai jau “negalima” veikė besivedant, tada bandydavau minti dviratį, tik prilėtinti dėl visa ko. Ir vieną gražią dieną jau užtekdavo balsu sukomanduot, šuo žiūri į mane, risnoja ir net atlygio nebepakišdavau.

  17. 17
    Salomėja

    Agne, supratau. Ne kažką kitaip ir mes darom, tai gal dar kokie du trys metai ir įdirbis atsipirks 🙂

+ Leave a Comment