Šis pavasaris man labai keistas. Daugiausiai dėl orų. Visą žiemą laukiau laukiau laukiau laukiau saulės, o atėjo balandis ir praėjo, atėjo gegužė ir praėjo, o saulėtų savaitgalių teturėjom kukliai, o ir tie patys dvidešimt laipsnių pasiekti nenorėjo. Toks jausmas, kad iššvaistyta pralėks visa vasara. O gal dar yra vilčių? Tradiciškai reziumuoju savo gegužę, ne tokia jau ir nuobodi buvo, o aktualijos sukėlė tiek minčių, kad galva sprogsta.

Skiepai

Woohoo, tikrai netikėjau, kad tokiu metu jau turėsiu pirmą skiepo dozę. Bet vos tik Vilniaus savivaldybė paskelbė, kad paleido skiepus 35+ amžiaus grupei – čiupom. Iškart. Apskritai, tai aš duše maudžiausi. Įlėkė Gedas, sako, jau galim registruotis, imk savo telefoną. Tai tik rankas nusišluosčiau ir pirmyn. Pirmą dozę Astra Zenecos gavom gegužės 9 dieną. Tad pilnas vakcinacijos procesas bus užbaigtas rugpjūčio 1.

Ar buvo baisu skiepytis? Man buvo labai baisu, kad neskiepys. Todėl, kad laikas sutapo su PMS, o pas mane bent savaitę tada būna 37.2 temperatūros. Tad bijojau, kad palaikys karščiuojančia ir pravarys :D. Dėl komplikacijų, tai apie kalbame? Apie dvi dienas karščiavimo ar trombus? Jei apie pirmąjį, tai ne čia ne komplikacijos, o tiesiog procesas, kurį reikia pakentėti. Jei apie antrą, tai kas per matematiką nesakė „man šito gyvenime nereikės“, tai supranta, kad tikimybė labai maža.

Kažkodėl žmonės žinodami, kad vienas iš milijono gali laimėti loterijoje, net pirkdami bilietą nelabai tiki sėkme, o va jei vienas iš milijono dėl skiepo mirs, tai jau būtinai būtent jis. Matydami baisiausius pranešimus ant cigarečių pakelių ar vyno butelio, numoja ranka ir ignoruoja – čia ne jam. O vat viskas kas gali būti blogo su skiepais, tai tikrai tikrai jam :).

Lietuvoje dar nebuvo atvejo, kad žmogus mirtų būtent dėl skiepo. Bet turim kelis tūkstančius mirusių nuo covid. Žinoma, forumuose, feisbukuose, delfio komentaruose siaučia žmonės, kurie kartoja maždaug tą patį komentarą: „mano giminaitis/kaimynas/bendradarbis pasiskiepijo ir pateko į reanimaciją, visą mėnesį gulėjo“. Tą rašo, žinoma, fake profiliai. Tačiau patikliems žmonėms baimės pasėja, nors iš kiekio, atrodytų, kad čia kas antras krito ir ligoninės jau nesutalpina tų paskiepytųjų.

Tuo tarpu antivakseriai mėgsta šaukti, kad čia jų asmeninis apsisprendimas, kurį reikia gerbti. Tik tas sprendimas padarytas ne pasikonsultavus su gydytoju, kuris dėl ligos ar būklės (pvz., nėštumas), nerekomenduoja to daryti, o tiesiog iš didelės baimės, kuri kyla iš tamsumo ir siauro akiračio bei sąmokslo teorijų pagaulumo. Tas nesiskiepijimas be racionalių priežasčių (ne tik nuo koronos, bet ir kitų užkrečiamų ligų) atrodo kaip kenkimas visuomenei, kurioje gyveni. Nes jų sprendimas liečia visus, mat skiepijamės ne tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad susidaręs visuotinis imunitetas taip pat yra svarbus.

Visgi, niekas skiepytis neverčia. Jei nesinori gyventi visuomenėje ir naudotis visu jos gerbuviu bei blogbuviu, galima gi ir izoliuotis. Bėda ta, kad kažkodėl nori ir to, ir ano, ir šito :). Ir į kiną, ir į parduotuvę, ir į mokyklą. Tad jei visgi patinka gyventi bendruomenėje, tai turi priimti ir taisykles. Nelakstom nuogi, nors gal tai mūsų apsisprendimas, užsisegam saugos diržus, nors gal nesisegti būtų mūsų apsisprendimas, norėdami vairuoti laikome egzaminus, nors gal mūsų apsisprendimas yra važinėti be pažymėjimo, parduotuvėje už daiktus atsiskaitome, nors pasiimti būtų mūsų sprendimas. Taip jau veikia civilizuotas pasaulis. Bet net ir necivilizuotame yra taisyklės, pabandykit kokiam šamanui paaiškint, ką darysit ir ko ne.

Na, o kaip sekėsi po vakcinacijos? Buvo įdomu. Skiepijausi sekmadienį, apie 17 valandą. Naktį buvo ramu, ryte – ramu, net sunerimau, kad mano organizmas nieko neveikia ir negamina antikūnių. Bet pirmadienį, vos ne po paros prasidėjo pasiutpolkė. Silpna. 38+ temperatūros, laužė kaulus. Antradienį jau buvo šiek tiek geriau, o kitomis dienomis liko tik prisiminimas. Nėra labai smagus jausmas, teks pakartoti rugpjūtį, bet gėrimo laikais pagirios būdavo ne ką lengvesnės. O organizmui kenkdavo, neabejoju, daug labiau. Tačiau šiokia tokia laisvė šviečiasi. Reikės pasidaryti antikūnių testą ir jei jau imuninė sistema jų prigeneravo, turiu svajonę – „Humana“. Kaip pasiilgau second hand’o! Ir dar kokio „Lidl“ kartais :D.

Eurovizija

Na, tai ar žiūrėjot Euroviziją? Aš tą darau tik labai retais atvejais. Kai tikiu lietuviais. Pvz., visokios zasimauskaitės labai ne mano skonio, tai net sirgt negaliu. Tad šiemet žiūrėjom finalą, nes mūsiškiai tiesiog faini. Taip pro sukąstus dantis, net tokie azerbaidžianai, izraeliai, šveicarijos ir etc., su mano skoniu prasilenkia. Maloniai klausėsi Belgija, linksmai žiūrėjosi Vokietija. Prancūzija nors nieko įdomaus (kadaise daug klausydavau tokių), bet neblogai. Ukraina – kitaip. Bet kai užgrojo italai – suklusau. Dainą girdėjau pirmą kartą. Wow, kokia aistra, tikėjimas ir meilė tam, ką darai. Ir dar koks sexy vaizdelis. Kai skelbė rezultatus net kvapą gniaužė, taip bijojau, kad šveicariškas Merūnas laimės.

O po finalo jau prabėgo kelios savaitės, bet aš atsibundu su italais galvoje, jie lydi mane per dieną ir vakarais. Jei atvirai tai užkniso, nes mintyse mainosi tik dvi jų dainos, o kiek gi galima? Bet jau kai įsirėžė tai įsirėžė. O lietuviai šaunuoliai. Kokybiškai ir energingai, tikrai turėjo imt aukščiau nei Malta ar Šveicarija.

Darbai

Kas mėnesį pasipasakoju, kaip gi sekasi su darbais. Pagrindiniu mano laiku naudojasi klientai, kuriems rašau tekstus. Jau greitai bus 1,5 metų ir tuo džiaugiuosi, nes kas yra feelancer’iai, tas žino, kaip svarbu nuolatiniai partneriai ir kaip užknisa ieškotis darbų. Tad, net jei kartais nėra nuotaikos, net jei kartais pavargstu, stengiuosi rasti įkvėpimo, juo labiau, kad esu patyrus ir žinau, kad nuovargis ateina po bet kokio darbo. Mano problema – nemokėjimas ilsėtis. Nemoku :/

Kitos mano veiklos – atvirukų parduotuvės. Ankstesnius du mėnesius pirkau daug reklamos favoritepostcard.com, tai buvo galima ramiau atsikvėpti. Gegužę to netęsiau, tad ir vėl toks šiek tiek štilis. Na, bet vasarą galima patinginiaut. Beje, gegužę turėjau naujienų

Mūsų turistiniai atvirukai turėjo ženklų papildymą vaizdais iš įvairių rajonų. Iš tiesų, dar keli neįdėti, nes aprašyti kiekvieną prekę užtrunka gana ilgai. Apskirtai šis projektas labai lėtas. Žiemą stabdė judėjimo apribojimai, dabar visada trūksta saulės, nes, kaip minėjau aną kartą, negali atvažiuot ir nufotografuot objekto, turi laukti, kol tinkamai pasisuks saulė. O jei jos iš viso nėra? Jau padarėm keletą klaidų ir išleidome atvirlaiškių, kuriuos noriu progai pasitaikius atnaujinti. Taip ir padarysim, bet tai gali trukti net ne mėnesius, o ir metus. Žodžiu, projektas po truputį auga, kviečiu pasekti soc. tinkluose, nes kol IG nėra 100 sekėjų, net statistikos padoriai panagrinėt neduoda 😀

Štai vienas nebuliukas:

Miškai

Nors orai nedžiugina, stengiamės bent kartais išvažiuoti. Vieną savaitgalį praleidom ant Ūlos skardžių, Varėnos rajone. Tingiai skaitėm, valgėm, ir nieko daugiau neveikėm. O ankstus rytas atrodė taip:

Na, o paskutinis gegužės savaitgalis buvo itin keistas. Sugalvojom mes penktadienį pasidaryti darbo dieną iš miško. Nužiūrėjom potencialią vietą prie Merkio, Rūdninkų girioje. Ketvirtadienį susikrovėm daikčiukus ir išvažiavom. Na ir užlėkėm į smėlyną, kur automobilis pakibo ant dugno. Žinot, ratukai sukasi sau ore 🙂 Dvi valandas bandėm išsikapstyti. Visokių sprendimų buvo. Atkelt kažkiek mašiną su domkratu ir pakišti pagalių po ratais ir t.t. Tačiau labiausiai pasiteisino atkelti automobilį su ilgu svertu padarytu iš rąstų (o taip, šią žiemą miške nelygioje kovoje su sniegu krito daugybė medžių, tad toli ieškoti nereikėjo) ir taip normaliai po ratu pridėti visko, tada dar stumti ir tuo pačiu trauki. Nuotraukoje, gal neatrodo, kad ratai būtų giliai įsikasę, tačiau smėlio kupstas remia dugną, tad tiesiog ratukas smagiai sukasi ir tiek naudos.

Užtrukom dvi valandas, sutemo ir numatyta vieta pasirodė nepatraukli, kitas taškas fainas, su tvarkinga stovyklaviete, bet visiškai nebuvo ryšio, tad nepadirbėsi. Tada nusprendėm važiuoti iki Bražuolės stovyklavietės Neries regioniniame parke. Tačiau ten buvo įsikūrusių žmonių, gal ir tilptume šalia, bet jau girdėjosi, kad jie užsiėmę alkoholio naikinimu. Kitas stopas – Elniakampio ežeras. Tačiau čia radome žmonių užsileidusių rusišką muziką. Et. Antrą nakties grįžom namo, kitą dieną viską skaudėjo :D. Bent jau spėjom gražų rūką pričiupti.

Tad penktadienį pradirbome namuose, o šeštadienį nusprendėme važiuoti stovyklauti. Apsukom didelį ratą ir netikėtai atsidūrėm Trakų kempinge. Kur labai fainas aptarnavimas. Jauki aplinka. Mažai žmonių. Deja, tarp tų mažai atvažiavo dviejų kemperių kompanija, kuri užsileido radiją su muzika, tokia bišken eurovizine. Nebaisiai džiugina :D. Beje, šį įrašą kuriu kaip tik čia.

Išbandom savo įrenginių krovimo sistemą, nes tikrai planuojame vasarą bandyti bent 1-2 dienas per savaitę dirbti iš kempingų ar gamtos. Na, kažkur, kas nėra namai ir kas primena atostogų jausmą. Vienas tikslų yra nakvoti netoli gražių vietų ir jas fotografuoti aušroje. Štai Trakų pilis 5:30, saulei ką tik patekėjus.

Knygos

Pastaruoju metu šiame bloge apie knygas beveik nekalbu. Atsiliepimais, kaip visada pildau Šiukšlynėlį, o jei būna minčių, jos nusėda Šiukšlynėlio instagrame. Tačiau gegužę perskaičiau vieną surezonavusią knygą. Iš pažiūros, tai visiškai eilinis meilės romanas – Daphne du Maurier „Prancūzo įlanka“. Autorė jau lyg ir pripažinta klasikė, tad tas eilinis tampa kažkuo gilesniu.

Siužetas nesudėtingas. Pagrindinė herojė – turtinga moteris, ištekėjusi už nemylimo, bet tokie jau laikai buvo (neatsimenu ar knygoje nusakytas tikslus amžius, bet tai karietų ir burinių laivų laikmetis). Pajutusi, kad visos didmiesčio pramogos tampa beskonėmis ji susikrauna vaikus į karietą, palieką vyrą mieste ir išvažiuoja į nuošalų jo šeimos dvarą. Čia tingiai leidžia laiką ir yra gana patenkinta lėta kasdienybe, bet paaiškėja, kad apylinkėse siaučia prancūzas piratas. Veikėja, žinoma, jį susitinka, savaime suprantama, kad jie įsimyli.

Įdomioji knygos dalis buvo, kaip autorė aprašė jausmus. Tai buvo kažkas tokio. Jei atvirai, tai nei vienos bučinio ar sekso scenos, nors jie tikrai buvo.

Kuo knyga man surezonavo? Mintimis apie moters vietą. Taip taip, viskas tradiciška, moteris turi būti ištikima vyrui, auginti vaikus ir ten taip toliau. Tačiau buvo išdėstyta ir kita mintis greta. Net jei šiandien ji yra pasiryžusi leistis į nuotykį, kažkada norės sukti lizdą (na, anais laikais išvengti nėštumo buvo beveik neįmanoma, tai jei myli ir myliesi, tie vaikai bus), o tada į tą lizdą temps ir savo partnerį, kuris jausis nelaimingas, nes nuo pat pradžių norėjo gyventi laisvai. Aš taip nemoku perteikti minties, kaip tą padarė Daphne du Maurier. Tiesiog būna vyrų ir moterų, kurie trokšta nuotykių, pavyzdžiui, būti piratais, tačiau vyrai tą gali daryti visą gyvenimą, ar jei nusibosta, ieškoti naujų iššūkių, o moterim kažkada tenka sustoti.

Kai manęs kažkas klausia, kodėl neturiu vaikų, atsakau, kad tai kompleksiška. Nes taip ir yra. Viena dalis – etinė, visuotinė. Kaip galima gimdyti, kai pasaulyje per daug žmonių ir visos pandemijos, celofanai banginiukų pilve ir visa kita yra tik dėl per didelio žmonių skaičiaus. Būna žmonės pasibaisi knygose išsakoma mintimi, kad neturėti vaikų yra ekologiška. Taip, tėvai labai jautriai reaguoja, žinau :). Dar sako, kad jei nesidauginsim išnyks gi europiečiai, pasaulį užvaldys afrikiečiai ar arabai, ar indai. Sorry, nesu rasistė, kuo jau mes tokie nuostabūs, kad verta mus išsaugoti? Nes civilizacija toliau pažengė? Pasivys ir jie, jei tik norės, o jei nenorės, gal to ir nereikia.

Kitos vaikų neturėjimo dalys asmeniškos ir vėl gi asmeniškumai sudaryti iš kelių kompleksinių dalių. Viena jų puikiai perteikta minimoje knygoje. Aš negyvenu nuotykių kupino gyvenimo, tačiau aš noriu turėti galimybę bet kada į jį leistis. Buvo laikas, kai visur nešiojausi pasą su mintimi, kad jei kas pasiūlys keliauti į pasaulio kraštą, net namo negrįšiu. Jei atvirai, tai ir pasiūlė. Paso nereikėjo, nes tai buvo naktis miške vidury žiemos su nepažįstamu žmogumi, neturint net šiltų batų ar striukės. Nors esu sena, sėsli, kartais tingi, bet mane nesunku įkalbėti avantiūrai. Storas, nesitreniravęs meškiukas kadaise iki Paryžiaus numynė ir miegojo tarp tarakonų, nors turi vabalų fobiją. Tad reikia tik mokėt pateikti pasiūlymą ir išklausyti penkias minutes (ok, ok, dvidešimt) panikos bei abejonių.

Kitų priežasčių nedetalizuosiu, nes čia jau lendam į labai gilius asmeniškumus. Tačiau grįžkime prie knygos. Paprasta, plona, jausmų klasika, bet buvo labai paveiki, nes ją galiu pakišti tiems klausinėtojams apie vaikus ir sakyti, kad 1/4 priežasčių čia paaiškinta, tik mes gyvename kitais laikais ir moterys jau gali rinktis.

Savivertė ir kompleksai

Šiandien taip sutapo, du dalykai. Pirmas tas, kad atsibudau kempinge. Saulė šviečia. Nuotaika puiki. Savijauta taip pat. Juk palapinėje turime komfortą – čiužinį, gerus miegmaišius ir kokybiškas pagalves. O dar kava į leteną. Laimės jausmas – 100%. Tačiau po to nuėjau į tualetą ir pažiūrėjau į veidrodį. Storas meškiukas, apvaliu veiduku ir patinusiais, nukabusiais paakiais. Bliam, kažkaip kerta per nuotaiką ir tik todėl, kad pradedu save vertinti kitų akimis. Kadangi su veidrodžiu nevaikštau, negalvoju kaip atrodau ir jaučiuosi ok, bet pažiūrėjusi ir sužinojusi, koks ten vaizdas iš karto pagalvoju, kad mane va tokią mato visi aplinkiniai, ir koks šūdas, reikia saulės akinių, reikia nelįst į akis reikia…

Antras dalykas, kad FB normalių knygų grupėje buvo diskutuojama, apie tai, kur riba tarp tos atseit geros literatūros ir šlamšto ir kaip jaučiamės tokį skaitydami. Ir komentavau ten, kad kol tik rašiau savo Šiukšlynėlį ir dar anksčiau, niekada nejaučiau komplekso dėl to, ką skaitau. Kad ir koks š., čia tik mano reikalas. Tačiau įsitraukusi į socialinius tinklus, grupes bei diskusijas, kartais pradedu kompleksuoti. Kodėl tiek daug trilerių, kodėl tiek daug paauglių literatūros, kodėl tiek mažai kažko aukšto lygio. Tačiau tai ir vėl gi tas pats kaip su veidrodžiu. Pradedi save matyti kitų akimis. Tada norisi teisintis.

Fi, sakysit, kam kreipt dėmesį, ką kas galvoja, gyvenk savo gyvenimą. Tačiau pavydžiu jums, jei esate visiškai atsparūs aplinkai, jei bendraminčiai nepaveikia nuomonės, jei nenorite atrodyti bent šiek tiek geriau. Tas saugumo ir pasitikėjimo jausmas turbūt labai smagus.

Tiesa, savo naudai turiu pripažinti, kad nors kompleksai graužia, aš savo krypties dėl jų nekeičiu. Nes suvokiu, kad tai man trukdo tik tada, kai galvoju apie save per kitų prizmę. Manau, kad esu protinga ir protas ne visada seka paskui kompleksus, dažnai jis eina priekyje. Nepasidarau vokų plastinės operacijos, nepradedu skaityti rimtos literatūros, nieko nekeičiu jei jaučiu, kad tą dayčiau tik dėl kitų, darau kas patinka, nes žinau, kad panaikinus šiuos kompleksus į jų vietą stotų kiti, o nuolat kovojant labai jau neįdomu gyventi.

Tradicinė šeima?

Kad jau šiandien tiek kalbų, tai paliesiu ir dar vieną aktualiją. Prisipažinsiu, kad be jokios ironijos niekaip nesuprantu šeimų gynimo maršo dalyvių ir visų homofobų. Mes ne prieš, bet tegul jie nesidemostruoja. Tegul dulkinasi su kuo patinka, bet nesigviešia į mūsų vaikus. Kiek čia juos galima propaguoti ir reklamuoti.

Aha, pakalbėkim, apie propagavimą. Kas tai yra? Rašymas apie homoseksualius žmones? Ok, atsiverčiu Delfi (pirmadienis, 21.35) ir užmetu akį į pirmus dešimt straipsnių. Randu vieną apie koronovirusą, vieną apie barų darbo laiką, kažkoks politikas kažką apie Nausėdą, kažkas apie užgrobtą lėktuvą, karantinas, kažkokie nusikaltimai, Putino ir Batkos susitikimas. Ir… Homofobai uždažė juodai vairykštinę perėja ir dar vienas straipsnis iš D+ „Santykių problema, kuri ištinka daugelį porų: psichologė dūrė pirštu į pirmuosius signalus“. Nuotraukoje heteroseksuali pora. Tad iš pirmų dešimt straipsnių nė vieno propaguojančio gėjus, bet vienas reklamuojantis besidemostruojančią hetero porelę ir vienas apie vaivorykščių heiterius. Skrolinu toliau, straipsnį apie sušvelnintą karantiną iliustruoja pora gatvėje. Mišri. Susikibusi už rankų. Demonstruojasi, o Delfi reklamuoja. Straipsnį, apie tai kokios laukti vasaros iliustruoja pora. Mišri. Demonstruojasi.

Skrolinau skorlinau, arčiausiai gėjų man pasirodė Putino ir Lukašenkos glėbesčiavimasis, o mišrios poros iliustruoja nesusijusius su santykiais tekstus. Propaganda? Kodėl juos visur kiša? Kodėl tekstas apie orus turi nuotrauką ne su saule ar debesimis, o su besidemostruojančia hetero porele? Nes, tokį patį dalyką (susikibimą už rankų ir pan) homofobai vadina demonstravimusi.

Aš nežinau, kaip galima pykti, kad „kišami“ normalūs dalykai. Juk nepykstam, jei visur pradedama kalbėti apie bananus. Ką žinau. Kažkas pyksta, kad knygos anotacijoje nutylima, kad bus kalbama apie homoseksualius asmenis. Bet man jie taps pats, kad heteroseksualūs ir jei nereikalauju, kad ant viršelio būtų nurodyta ar personažai kairiarankiai, ar raudonplaukiai, ar rudaakiai, tai nereikalinga ir seksualinė orientaciją, nes santykių problemos labai nesiskirs.

Aš manau homofobai taip bijo pripažinti homoseksualus būtent todėl, kad neturėjome tinkamo švietimo. Tamsuoliškumas. Baimė iš nežinojimo. Aš pvz., augau iki interneto amžiuje, tad apie homo sužinojau tik jau suaugusi, gal pirmą karą pamačiau seriale „Merlouzas“. O kas jei pati būčiau pajutusi polinkį moterims? Aš juk nebūčiau žinojusi, kad tai normalu, gal net būčiau bandžiusi nusižudyti, nes galvočiau, kad su manimi darosi kažkas baisaus. Džiugu, kad dabar informacija prieina, bet būtų dar džiaugiau, jei ji būtų profesionaliai pateikta, taip kaip turi būti papasakojama apie mėnesines ir visus kitus jautrius dalykus.

Nesuprantu, kodėl taip baiminamasi įvaikinimo. Skamba taip, lyg gėjai pagrobs vaikus. Tačiau juk niekas normalių tradicinių šeimų atžalų nedalina, ar ne? Būna žmonės sako, o iš kur tada jie žinos, kaip atsiranda vaikai, jei yra tik tėtukas ir tėtukas? Sorry už tiesų klausimą, bet jei tarp tų žmonių esate jūs, gal galite atsakyti, ar jūs, kai vaikui ateina laikas sužinoti, kaip atsiranda kūdikiai, imat juos už rankos, sodinat ant sofos ir atliekate prie juos lytinį aktą? Jei ne, tai iš kur jei sužinojo? Greičiausiai pasikalbėjote, arba davėte knygučių? Nepaisant to pagal statistika dalis bus tarp seksualinių mažumų.

Žinokit, homoseksualūs žmonės, kaip ir visi kiti, atsirado iš heteroseksualių santykių. Tad mamytės ir tėtuko pavyzdys ne visada suveikia. Ir kitos orientacijos žmonių gimsta tiek alkoholikų, tiek inteligentų šeimose. Tiek miestuose, tiek kaimuose.

Homoseksualūs žmonės, kaip ir visi, namuose ne dulkinasi prieš vaikus, o gyvena: žiūri teliką, kapstosi darže, remontuoja motociklą, skaito knygas, siuvinėja, gamina valgyt, skrolina instagramą iki begalybės, skaičiuoja ar užteks mokesčiams, burba dėl darbo, planuoja atostogas, nenori važiuot į šeimos balių, klauso nesąmoningos muzikos, daro remontą…. Jie gali būti idiotai, gali būti išsilavinę šviesūs žmonės. Gali auklėti vaikus su meile, o gali numest seneliams ir išmaut braškių skint. Tad paaiškinkit man, kodėl taip baisu, kad šie žmonės, kurie jau vistiek gyvena kartu, susituoktų, jei tik to nori? Vestuvės – geras verslas, tad kiek pridėtinės vertės vien iš to!

O jei nusibodo matyti visur „kišamą“ LGBT bendruomenę, nustokite putotis. Prisidėkite prie to, kad šie žmonės gautų tokias pat teises kaip ir jūs. Galiu užtikrinti, kad nebematysit. Na, ok, delfis parašys apie tris pirmas santuokas ir pamirš. Nebebus jokių gėjų paradų, nes jų tiesiog nebereikės. Vakar po straipsniu apie juodai uždažytą LGBT perėją dominavo komentarai „kiek jie gali reklamuotis“. Ta prasme? Kmon, jei ne homofobai su juodais dažais, nė vieno straipsnio nebūtų buvę. Jokio reklamavimosi. Bet atėjo homofobai ir praktiškai užsakė dešimt tekstukų įvairiuose portaluose. Jei iš tiesų nenorite matyti vaivorykščių, nesilekite priešingai 🙂

Žinokit, įteisinus santuokas ar partnerystę, niekas nedraus tuoktis hetero poroms. Moterys gavusios teisę balsuoti, neužkirto kelio tą daryti ir vyrams. Moterys gavusios teisę turėti nuosavybės, neatėmė tos teisės iš vyrų.

Man regis šiandien jums paleidžiu vieną ilgesnių įrašų. Apie darbus, apie moteris, apie vakcinas, vasarą ir kompleksus 🙂 Gal ne visomis temomis reikėjo kalbėti, bet kartais galva sprogsta nuo minčių 🙂

Tai ir viskas. Linkėjimai.

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.