Šis pavasaris man labai keistas. Daugiausiai dėl orų. Visą žiemą laukiau laukiau laukiau laukiau saulės, o atėjo balandis ir praėjo, atėjo gegužė ir praėjo, o saulėtų savaitgalių teturėjom kukliai, o ir tie patys dvidešimt laipsnių pasiekti nenorėjo. Toks jausmas, kad iššvaistyta pralėks visa vasara. O gal dar yra vilčių? Tradiciškai reziumuoju savo gegužę, ne tokia jau ir nuobodi buvo, o aktualijos sukėlė tiek minčių, kad galva sprogsta.
Skiepai
Woohoo, tikrai netikėjau, kad tokiu metu jau turėsiu pirmą skiepo dozę. Bet vos tik Vilniaus savivaldybė paskelbė, kad paleido skiepus 35+ amžiaus grupei – čiupom. Iškart. Apskritai, tai aš duše maudžiausi. Įlėkė Gedas, sako, jau galim registruotis, imk savo telefoną. Tai tik rankas nusišluosčiau ir pirmyn. Pirmą dozę Astra Zenecos gavom gegužės 9 dieną. Tad pilnas vakcinacijos procesas bus užbaigtas rugpjūčio 1.
Ar buvo baisu skiepytis? Man buvo labai baisu, kad neskiepys. Todėl, kad laikas sutapo su PMS, o pas mane bent savaitę tada būna 37.2 temperatūros. Tad bijojau, kad palaikys karščiuojančia ir pravarys :D. Dėl komplikacijų, tai apie kalbame? Apie dvi dienas karščiavimo ar trombus? Jei apie pirmąjį, tai ne čia ne komplikacijos, o tiesiog procesas, kurį reikia pakentėti. Jei apie antrą, tai kas per matematiką nesakė „man šito gyvenime nereikės“, tai supranta, kad tikimybė labai maža.
Kažkodėl žmonės žinodami, kad vienas iš milijono gali laimėti loterijoje, net pirkdami bilietą nelabai tiki sėkme, o va jei vienas iš milijono dėl skiepo mirs, tai jau būtinai būtent jis. Matydami baisiausius pranešimus ant cigarečių pakelių ar vyno butelio, numoja ranka ir ignoruoja – čia ne jam. O vat viskas kas gali būti blogo su skiepais, tai tikrai tikrai jam :).
Lietuvoje dar nebuvo atvejo, kad žmogus mirtų būtent dėl skiepo. Bet turim kelis tūkstančius mirusių nuo covid. Žinoma, forumuose, feisbukuose, delfio komentaruose siaučia žmonės, kurie kartoja maždaug tą patį komentarą: „mano giminaitis/kaimynas/bendradarbis pasiskiepijo ir pateko į reanimaciją, visą mėnesį gulėjo“. Tą rašo, žinoma, fake profiliai. Tačiau patikliems žmonėms baimės pasėja, nors iš kiekio, atrodytų, kad čia kas antras krito ir ligoninės jau nesutalpina tų paskiepytųjų.
Tuo tarpu antivakseriai mėgsta šaukti, kad čia jų asmeninis apsisprendimas, kurį reikia gerbti. Tik tas sprendimas padarytas ne pasikonsultavus su gydytoju, kuris dėl ligos ar būklės (pvz., nėštumas), nerekomenduoja to daryti, o tiesiog iš didelės baimės, kuri kyla iš tamsumo ir siauro akiračio bei sąmokslo teorijų pagaulumo. Tas nesiskiepijimas be racionalių priežasčių (ne tik nuo koronos, bet ir kitų užkrečiamų ligų) atrodo kaip kenkimas visuomenei, kurioje gyveni. Nes jų sprendimas liečia visus, mat skiepijamės ne tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad susidaręs visuotinis imunitetas taip pat yra svarbus.
Visgi, niekas skiepytis neverčia. Jei nesinori gyventi visuomenėje ir naudotis visu jos gerbuviu bei blogbuviu, galima gi ir izoliuotis. Bėda ta, kad kažkodėl nori ir to, ir ano, ir šito :). Ir į kiną, ir į parduotuvę, ir į mokyklą. Tad jei visgi patinka gyventi bendruomenėje, tai turi priimti ir taisykles. Nelakstom nuogi, nors gal tai mūsų apsisprendimas, užsisegam saugos diržus, nors gal nesisegti būtų mūsų apsisprendimas, norėdami vairuoti laikome egzaminus, nors gal mūsų apsisprendimas yra važinėti be pažymėjimo, parduotuvėje už daiktus atsiskaitome, nors pasiimti būtų mūsų sprendimas. Taip jau veikia civilizuotas pasaulis. Bet net ir necivilizuotame yra taisyklės, pabandykit kokiam šamanui paaiškint, ką darysit ir ko ne.
Na, o kaip sekėsi po vakcinacijos? Buvo įdomu. Skiepijausi sekmadienį, apie 17 valandą. Naktį buvo ramu, ryte – ramu, net sunerimau, kad mano organizmas nieko neveikia ir negamina antikūnių. Bet pirmadienį, vos ne po paros prasidėjo pasiutpolkė. Silpna. 38+ temperatūros, laužė kaulus. Antradienį jau buvo šiek tiek geriau, o kitomis dienomis liko tik prisiminimas. Nėra labai smagus jausmas, teks pakartoti rugpjūtį, bet gėrimo laikais pagirios būdavo ne ką lengvesnės. O organizmui kenkdavo, neabejoju, daug labiau. Tačiau šiokia tokia laisvė šviečiasi. Reikės pasidaryti antikūnių testą ir jei jau imuninė sistema jų prigeneravo, turiu svajonę – „Humana“. Kaip pasiilgau second hand’o! Ir dar kokio „Lidl“ kartais :D.
Eurovizija
Na, tai ar žiūrėjot Euroviziją? Aš tą darau tik labai retais atvejais. Kai tikiu lietuviais. Pvz., visokios zasimauskaitės labai ne mano skonio, tai net sirgt negaliu. Tad šiemet žiūrėjom finalą, nes mūsiškiai tiesiog faini. Taip pro sukąstus dantis, net tokie azerbaidžianai, izraeliai, šveicarijos ir etc., su mano skoniu prasilenkia. Maloniai klausėsi Belgija, linksmai žiūrėjosi Vokietija. Prancūzija nors nieko įdomaus (kadaise daug klausydavau tokių), bet neblogai. Ukraina – kitaip. Bet kai užgrojo italai – suklusau. Dainą girdėjau pirmą kartą. Wow, kokia aistra, tikėjimas ir meilė tam, ką darai. Ir dar koks sexy vaizdelis. Kai skelbė rezultatus net kvapą gniaužė, taip bijojau, kad šveicariškas Merūnas laimės.
O po finalo jau prabėgo kelios savaitės, bet aš atsibundu su italais galvoje, jie lydi mane per dieną ir vakarais. Jei atvirai tai užkniso, nes mintyse mainosi tik dvi jų dainos, o kiek gi galima? Bet jau kai įsirėžė tai įsirėžė. O lietuviai šaunuoliai. Kokybiškai ir energingai, tikrai turėjo imt aukščiau nei Malta ar Šveicarija.
Darbai
Kas mėnesį pasipasakoju, kaip gi sekasi su darbais. Pagrindiniu mano laiku naudojasi klientai, kuriems rašau tekstus. Jau greitai bus 1,5 metų ir tuo džiaugiuosi, nes kas yra feelancer’iai, tas žino, kaip svarbu nuolatiniai partneriai ir kaip užknisa ieškotis darbų. Tad, net jei kartais nėra nuotaikos, net jei kartais pavargstu, stengiuosi rasti įkvėpimo, juo labiau, kad esu patyrus ir žinau, kad nuovargis ateina po bet kokio darbo. Mano problema – nemokėjimas ilsėtis. Nemoku :/
Kitos mano veiklos – atvirukų parduotuvės. Ankstesnius du mėnesius pirkau daug reklamos favoritepostcard.com, tai buvo galima ramiau atsikvėpti. Gegužę to netęsiau, tad ir vėl toks šiek tiek štilis. Na, bet vasarą galima patinginiaut. Beje, gegužę turėjau naujienų
Mūsų turistiniai atvirukai turėjo ženklų papildymą vaizdais iš įvairių rajonų. Iš tiesų, dar keli neįdėti, nes aprašyti kiekvieną prekę užtrunka gana ilgai. Apskirtai šis projektas labai lėtas. Žiemą stabdė judėjimo apribojimai, dabar visada trūksta saulės, nes, kaip minėjau aną kartą, negali atvažiuot ir nufotografuot objekto, turi laukti, kol tinkamai pasisuks saulė. O jei jos iš viso nėra? Jau padarėm keletą klaidų ir išleidome atvirlaiškių, kuriuos noriu progai pasitaikius atnaujinti. Taip ir padarysim, bet tai gali trukti net ne mėnesius, o ir metus. Žodžiu, projektas po truputį auga, kviečiu pasekti soc. tinkluose, nes kol IG nėra 100 sekėjų, net statistikos padoriai panagrinėt neduoda 😀
Štai vienas nebuliukas:
Miškai
Nors orai nedžiugina, stengiamės bent kartais išvažiuoti. Vieną savaitgalį praleidom ant Ūlos skardžių, Varėnos rajone. Tingiai skaitėm, valgėm, ir nieko daugiau neveikėm. O ankstus rytas atrodė taip:
Na, o paskutinis gegužės savaitgalis buvo itin keistas. Sugalvojom mes penktadienį pasidaryti darbo dieną iš miško. Nužiūrėjom potencialią vietą prie Merkio, Rūdninkų girioje. Ketvirtadienį susikrovėm daikčiukus ir išvažiavom. Na ir užlėkėm į smėlyną, kur automobilis pakibo ant dugno. Žinot, ratukai sukasi sau ore 🙂 Dvi valandas bandėm išsikapstyti. Visokių sprendimų buvo. Atkelt kažkiek mašiną su domkratu ir pakišti pagalių po ratais ir t.t. Tačiau labiausiai pasiteisino atkelti automobilį su ilgu svertu padarytu iš rąstų (o taip, šią žiemą miške nelygioje kovoje su sniegu krito daugybė medžių, tad toli ieškoti nereikėjo) ir taip normaliai po ratu pridėti visko, tada dar stumti ir tuo pačiu trauki. Nuotraukoje, gal neatrodo, kad ratai būtų giliai įsikasę, tačiau smėlio kupstas remia dugną, tad tiesiog ratukas smagiai sukasi ir tiek naudos.
Užtrukom dvi valandas, sutemo ir numatyta vieta pasirodė nepatraukli, kitas taškas fainas, su tvarkinga stovyklaviete, bet visiškai nebuvo ryšio, tad nepadirbėsi. Tada nusprendėm važiuoti iki Bražuolės stovyklavietės Neries regioniniame parke. Tačiau ten buvo įsikūrusių žmonių, gal ir tilptume šalia, bet jau girdėjosi, kad jie užsiėmę alkoholio naikinimu. Kitas stopas – Elniakampio ežeras. Tačiau čia radome žmonių užsileidusių rusišką muziką. Et. Antrą nakties grįžom namo, kitą dieną viską skaudėjo :D. Bent jau spėjom gražų rūką pričiupti.
Tad penktadienį pradirbome namuose, o šeštadienį nusprendėme važiuoti stovyklauti. Apsukom didelį ratą ir netikėtai atsidūrėm Trakų kempinge. Kur labai fainas aptarnavimas. Jauki aplinka. Mažai žmonių. Deja, tarp tų mažai atvažiavo dviejų kemperių kompanija, kuri užsileido radiją su muzika, tokia bišken eurovizine. Nebaisiai džiugina :D. Beje, šį įrašą kuriu kaip tik čia.
Išbandom savo įrenginių krovimo sistemą, nes tikrai planuojame vasarą bandyti bent 1-2 dienas per savaitę dirbti iš kempingų ar gamtos. Na, kažkur, kas nėra namai ir kas primena atostogų jausmą. Vienas tikslų yra nakvoti netoli gražių vietų ir jas fotografuoti aušroje. Štai Trakų pilis 5:30, saulei ką tik patekėjus.
Knygos
Pastaruoju metu šiame bloge apie knygas beveik nekalbu. Atsiliepimais, kaip visada pildau Šiukšlynėlį, o jei būna minčių, jos nusėda Šiukšlynėlio instagrame. Tačiau gegužę perskaičiau vieną surezonavusią knygą. Iš pažiūros, tai visiškai eilinis meilės romanas – Daphne du Maurier „Prancūzo įlanka“. Autorė jau lyg ir pripažinta klasikė, tad tas eilinis tampa kažkuo gilesniu.
Siužetas nesudėtingas. Pagrindinė herojė – turtinga moteris, ištekėjusi už nemylimo, bet tokie jau laikai buvo (neatsimenu ar knygoje nusakytas tikslus amžius, bet tai karietų ir burinių laivų laikmetis). Pajutusi, kad visos didmiesčio pramogos tampa beskonėmis ji susikrauna vaikus į karietą, palieką vyrą mieste ir išvažiuoja į nuošalų jo šeimos dvarą. Čia tingiai leidžia laiką ir yra gana patenkinta lėta kasdienybe, bet paaiškėja, kad apylinkėse siaučia prancūzas piratas. Veikėja, žinoma, jį susitinka, savaime suprantama, kad jie įsimyli.
Įdomioji knygos dalis buvo, kaip autorė aprašė jausmus. Tai buvo kažkas tokio. Jei atvirai, tai nei vienos bučinio ar sekso scenos, nors jie tikrai buvo.
Kuo knyga man surezonavo? Mintimis apie moters vietą. Taip taip, viskas tradiciška, moteris turi būti ištikima vyrui, auginti vaikus ir ten taip toliau. Tačiau buvo išdėstyta ir kita mintis greta. Net jei šiandien ji yra pasiryžusi leistis į nuotykį, kažkada norės sukti lizdą (na, anais laikais išvengti nėštumo buvo beveik neįmanoma, tai jei myli ir myliesi, tie vaikai bus), o tada į tą lizdą temps ir savo partnerį, kuris jausis nelaimingas, nes nuo pat pradžių norėjo gyventi laisvai. Aš taip nemoku perteikti minties, kaip tą padarė Daphne du Maurier. Tiesiog būna vyrų ir moterų, kurie trokšta nuotykių, pavyzdžiui, būti piratais, tačiau vyrai tą gali daryti visą gyvenimą, ar jei nusibosta, ieškoti naujų iššūkių, o moterim kažkada tenka sustoti.
Kai manęs kažkas klausia, kodėl neturiu vaikų, atsakau, kad tai kompleksiška. Nes taip ir yra. Viena dalis – etinė, visuotinė. Kaip galima gimdyti, kai pasaulyje per daug žmonių ir visos pandemijos, celofanai banginiukų pilve ir visa kita yra tik dėl per didelio žmonių skaičiaus. Būna žmonės pasibaisi knygose išsakoma mintimi, kad neturėti vaikų yra ekologiška. Taip, tėvai labai jautriai reaguoja, žinau :). Dar sako, kad jei nesidauginsim išnyks gi europiečiai, pasaulį užvaldys afrikiečiai ar arabai, ar indai. Sorry, nesu rasistė, kuo jau mes tokie nuostabūs, kad verta mus išsaugoti? Nes civilizacija toliau pažengė? Pasivys ir jie, jei tik norės, o jei nenorės, gal to ir nereikia.
Kitos vaikų neturėjimo dalys asmeniškos ir vėl gi asmeniškumai sudaryti iš kelių kompleksinių dalių. Viena jų puikiai perteikta minimoje knygoje. Aš negyvenu nuotykių kupino gyvenimo, tačiau aš noriu turėti galimybę bet kada į jį leistis. Buvo laikas, kai visur nešiojausi pasą su mintimi, kad jei kas pasiūlys keliauti į pasaulio kraštą, net namo negrįšiu. Jei atvirai, tai ir pasiūlė. Paso nereikėjo, nes tai buvo naktis miške vidury žiemos su nepažįstamu žmogumi, neturint net šiltų batų ar striukės. Nors esu sena, sėsli, kartais tingi, bet mane nesunku įkalbėti avantiūrai. Storas, nesitreniravęs meškiukas kadaise iki Paryžiaus numynė ir miegojo tarp tarakonų, nors turi vabalų fobiją. Tad reikia tik mokėt pateikti pasiūlymą ir išklausyti penkias minutes (ok, ok, dvidešimt) panikos bei abejonių.
Kitų priežasčių nedetalizuosiu, nes čia jau lendam į labai gilius asmeniškumus. Tačiau grįžkime prie knygos. Paprasta, plona, jausmų klasika, bet buvo labai paveiki, nes ją galiu pakišti tiems klausinėtojams apie vaikus ir sakyti, kad 1/4 priežasčių čia paaiškinta, tik mes gyvename kitais laikais ir moterys jau gali rinktis.
Savivertė ir kompleksai
Šiandien taip sutapo, du dalykai. Pirmas tas, kad atsibudau kempinge. Saulė šviečia. Nuotaika puiki. Savijauta taip pat. Juk palapinėje turime komfortą – čiužinį, gerus miegmaišius ir kokybiškas pagalves. O dar kava į leteną. Laimės jausmas – 100%. Tačiau po to nuėjau į tualetą ir pažiūrėjau į veidrodį. Storas meškiukas, apvaliu veiduku ir patinusiais, nukabusiais paakiais. Bliam, kažkaip kerta per nuotaiką ir tik todėl, kad pradedu save vertinti kitų akimis. Kadangi su veidrodžiu nevaikštau, negalvoju kaip atrodau ir jaučiuosi ok, bet pažiūrėjusi ir sužinojusi, koks ten vaizdas iš karto pagalvoju, kad mane va tokią mato visi aplinkiniai, ir koks šūdas, reikia saulės akinių, reikia nelįst į akis reikia…
Antras dalykas, kad FB normalių knygų grupėje buvo diskutuojama, apie tai, kur riba tarp tos atseit geros literatūros ir šlamšto ir kaip jaučiamės tokį skaitydami. Ir komentavau ten, kad kol tik rašiau savo Šiukšlynėlį ir dar anksčiau, niekada nejaučiau komplekso dėl to, ką skaitau. Kad ir koks š., čia tik mano reikalas. Tačiau įsitraukusi į socialinius tinklus, grupes bei diskusijas, kartais pradedu kompleksuoti. Kodėl tiek daug trilerių, kodėl tiek daug paauglių literatūros, kodėl tiek mažai kažko aukšto lygio. Tačiau tai ir vėl gi tas pats kaip su veidrodžiu. Pradedi save matyti kitų akimis. Tada norisi teisintis.
Fi, sakysit, kam kreipt dėmesį, ką kas galvoja, gyvenk savo gyvenimą. Tačiau pavydžiu jums, jei esate visiškai atsparūs aplinkai, jei bendraminčiai nepaveikia nuomonės, jei nenorite atrodyti bent šiek tiek geriau. Tas saugumo ir pasitikėjimo jausmas turbūt labai smagus.
Tiesa, savo naudai turiu pripažinti, kad nors kompleksai graužia, aš savo krypties dėl jų nekeičiu. Nes suvokiu, kad tai man trukdo tik tada, kai galvoju apie save per kitų prizmę. Manau, kad esu protinga ir protas ne visada seka paskui kompleksus, dažnai jis eina priekyje. Nepasidarau vokų plastinės operacijos, nepradedu skaityti rimtos literatūros, nieko nekeičiu jei jaučiu, kad tą dayčiau tik dėl kitų, darau kas patinka, nes žinau, kad panaikinus šiuos kompleksus į jų vietą stotų kiti, o nuolat kovojant labai jau neįdomu gyventi.
Tradicinė šeima?
Kad jau šiandien tiek kalbų, tai paliesiu ir dar vieną aktualiją. Prisipažinsiu, kad be jokios ironijos niekaip nesuprantu šeimų gynimo maršo dalyvių ir visų homofobų. Mes ne prieš, bet tegul jie nesidemostruoja. Tegul dulkinasi su kuo patinka, bet nesigviešia į mūsų vaikus. Kiek čia juos galima propaguoti ir reklamuoti.
Aha, pakalbėkim, apie propagavimą. Kas tai yra? Rašymas apie homoseksualius žmones? Ok, atsiverčiu Delfi (pirmadienis, 21.35) ir užmetu akį į pirmus dešimt straipsnių. Randu vieną apie koronovirusą, vieną apie barų darbo laiką, kažkoks politikas kažką apie Nausėdą, kažkas apie užgrobtą lėktuvą, karantinas, kažkokie nusikaltimai, Putino ir Batkos susitikimas. Ir… Homofobai uždažė juodai vairykštinę perėja ir dar vienas straipsnis iš D+ „Santykių problema, kuri ištinka daugelį porų: psichologė dūrė pirštu į pirmuosius signalus“. Nuotraukoje heteroseksuali pora. Tad iš pirmų dešimt straipsnių nė vieno propaguojančio gėjus, bet vienas reklamuojantis besidemostruojančią hetero porelę ir vienas apie vaivorykščių heiterius. Skrolinu toliau, straipsnį apie sušvelnintą karantiną iliustruoja pora gatvėje. Mišri. Susikibusi už rankų. Demonstruojasi, o Delfi reklamuoja. Straipsnį, apie tai kokios laukti vasaros iliustruoja pora. Mišri. Demonstruojasi.
Skrolinau skorlinau, arčiausiai gėjų man pasirodė Putino ir Lukašenkos glėbesčiavimasis, o mišrios poros iliustruoja nesusijusius su santykiais tekstus. Propaganda? Kodėl juos visur kiša? Kodėl tekstas apie orus turi nuotrauką ne su saule ar debesimis, o su besidemostruojančia hetero porele? Nes, tokį patį dalyką (susikibimą už rankų ir pan) homofobai vadina demonstravimusi.
Aš nežinau, kaip galima pykti, kad „kišami“ normalūs dalykai. Juk nepykstam, jei visur pradedama kalbėti apie bananus. Ką žinau. Kažkas pyksta, kad knygos anotacijoje nutylima, kad bus kalbama apie homoseksualius asmenis. Bet man jie taps pats, kad heteroseksualūs ir jei nereikalauju, kad ant viršelio būtų nurodyta ar personažai kairiarankiai, ar raudonplaukiai, ar rudaakiai, tai nereikalinga ir seksualinė orientaciją, nes santykių problemos labai nesiskirs.
Aš manau homofobai taip bijo pripažinti homoseksualus būtent todėl, kad neturėjome tinkamo švietimo. Tamsuoliškumas. Baimė iš nežinojimo. Aš pvz., augau iki interneto amžiuje, tad apie homo sužinojau tik jau suaugusi, gal pirmą karą pamačiau seriale „Merlouzas“. O kas jei pati būčiau pajutusi polinkį moterims? Aš juk nebūčiau žinojusi, kad tai normalu, gal net būčiau bandžiusi nusižudyti, nes galvočiau, kad su manimi darosi kažkas baisaus. Džiugu, kad dabar informacija prieina, bet būtų dar džiaugiau, jei ji būtų profesionaliai pateikta, taip kaip turi būti papasakojama apie mėnesines ir visus kitus jautrius dalykus.
Nesuprantu, kodėl taip baiminamasi įvaikinimo. Skamba taip, lyg gėjai pagrobs vaikus. Tačiau juk niekas normalių tradicinių šeimų atžalų nedalina, ar ne? Būna žmonės sako, o iš kur tada jie žinos, kaip atsiranda vaikai, jei yra tik tėtukas ir tėtukas? Sorry už tiesų klausimą, bet jei tarp tų žmonių esate jūs, gal galite atsakyti, ar jūs, kai vaikui ateina laikas sužinoti, kaip atsiranda kūdikiai, imat juos už rankos, sodinat ant sofos ir atliekate prie juos lytinį aktą? Jei ne, tai iš kur jei sužinojo? Greičiausiai pasikalbėjote, arba davėte knygučių? Nepaisant to pagal statistika dalis bus tarp seksualinių mažumų.
Žinokit, homoseksualūs žmonės, kaip ir visi kiti, atsirado iš heteroseksualių santykių. Tad mamytės ir tėtuko pavyzdys ne visada suveikia. Ir kitos orientacijos žmonių gimsta tiek alkoholikų, tiek inteligentų šeimose. Tiek miestuose, tiek kaimuose.
Homoseksualūs žmonės, kaip ir visi, namuose ne dulkinasi prieš vaikus, o gyvena: žiūri teliką, kapstosi darže, remontuoja motociklą, skaito knygas, siuvinėja, gamina valgyt, skrolina instagramą iki begalybės, skaičiuoja ar užteks mokesčiams, burba dėl darbo, planuoja atostogas, nenori važiuot į šeimos balių, klauso nesąmoningos muzikos, daro remontą…. Jie gali būti idiotai, gali būti išsilavinę šviesūs žmonės. Gali auklėti vaikus su meile, o gali numest seneliams ir išmaut braškių skint. Tad paaiškinkit man, kodėl taip baisu, kad šie žmonės, kurie jau vistiek gyvena kartu, susituoktų, jei tik to nori? Vestuvės – geras verslas, tad kiek pridėtinės vertės vien iš to!
O jei nusibodo matyti visur „kišamą“ LGBT bendruomenę, nustokite putotis. Prisidėkite prie to, kad šie žmonės gautų tokias pat teises kaip ir jūs. Galiu užtikrinti, kad nebematysit. Na, ok, delfis parašys apie tris pirmas santuokas ir pamirš. Nebebus jokių gėjų paradų, nes jų tiesiog nebereikės. Vakar po straipsniu apie juodai uždažytą LGBT perėją dominavo komentarai „kiek jie gali reklamuotis“. Ta prasme? Kmon, jei ne homofobai su juodais dažais, nė vieno straipsnio nebūtų buvę. Jokio reklamavimosi. Bet atėjo homofobai ir praktiškai užsakė dešimt tekstukų įvairiuose portaluose. Jei iš tiesų nenorite matyti vaivorykščių, nesilekite priešingai 🙂
Žinokit, įteisinus santuokas ar partnerystę, niekas nedraus tuoktis hetero poroms. Moterys gavusios teisę balsuoti, neužkirto kelio tą daryti ir vyrams. Moterys gavusios teisę turėti nuosavybės, neatėmė tos teisės iš vyrų.
Man regis šiandien jums paleidžiu vieną ilgesnių įrašų. Apie darbus, apie moteris, apie vakcinas, vasarą ir kompleksus 🙂 Gal ne visomis temomis reikėjo kalbėti, bet kartais galva sprogsta nuo minčių 🙂
Tai ir viskas. Linkėjimai.
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Su malonumu prie kavos susiskaitė, nes daug kas labai artima ir labai rezonuoja 🙂 Labai pritariu minčiai, kad įgyta lygybė nuima afišavimasi, juk ir moterys ėjo į mitingus kol įgyjo teises. Manau Lietuvai sunku, sunku iš tos pusės, kad tokių problemų turime mažai, vis dar laikomės kitas/kitoks santykio ir sprendžiame tam laikotarpiui/tuo metu aktualias socialines problemas..
buvo labai įdomu ir tiek daug temų apimta. Faina skaityti tikriausiai todėl, kad šis bei tas artima 🙂
dėl visų “anti”, “fobų” jau kurį laiką išmokau scrollindama fb išvengti komentarų, nes vienu metu man jų buvo per daug ir jaučiau, kad jie ėmė varginti ir išsunkti. Jų kiekis toks, kad net daugiau pagalvojus tapo baisu, jog kada nors prie visų vienišų žmonių tie tradiciniai ims kabinėtis, nes juk nekuri šeimos, negimdai ir t.t.
Įtikinai dėl Prancūzo įlankos. Įdomu buvo skaityti mintis dėl nenoro turėti vaikų. Pati šiuo klausimu turiu irgi keletą argumentų, kai kas įvardinta ir tekste. Atsimenu, džiaugiausi sutikusi žmogų, kurio argumentai šiuo klausimu buvo panašūs, ne tokia balta varna jaučiausi (tiesa, ten dar klausimas, kaip nutiks ateity, nes atrodo, kad antroji pusė turi kitokį požiūrį, tik dėl amžiaus ir aplinkybių dar ši tema rimtai neapkalbėta). Tik gaila, kad ir ši tema, kalbėjimas apie tai – galimybė apsireikšti “tradiciniams”, vietoj to, kad į savo daržą pažiūrėtų. Arba liūdna, kai mano amžiaus žmonės (25-30) (ir nepriklausantys tiems komentatoriams) vis dar kalba apie tai, kad ,,tokio amžiaus mama jau mane pagimdė, o aš…”, “jau laikas”, “juk reikia tėvams anūkų” ir t.t.
Dėl kompleksų, lyginimo su kitais. Nenoromis dalinuosi apie paauglišką literatūrą, atrodo, lyg kažkas blogo, kad ja mėgavausi 🙂 su vaikiškom kitaip – kompleksuoju, kai norisi kritiką parašyti, nes kitiems ji – visiška nostalgija, “geriausia vaikystės knyga, kuri suaugus dar kitaip atsiskleidžia” ir t.t. Būna, kai “prašviesėja”, kai sakau sau, kad nesąmonė kompleksuoti, kad pažįstami vertins, ką skaitau (o kompleksuoju labiausiai prieš tuos pažįstamus, kurie net nelabai skaito). O nepažįstami, bet sekami profiliai man kompleksą varo dėl skaičių, nes atrodo, kad skaitau per lėtai ir t.t. (taip, suprantu, kad ne skaičiuose esmė :D). Lygiai taip pat kompleksavau, kai pusmetį žiūrėjau vien tik Marvel filmus (nors mėgstu ir nekomercinį kiną), o tiesa ta, kad net nelabai kam dalinuosi, ką žiūrėjau (bet o jei paklaus 😀 ). Su muzika irgi visko pasitaiko (džiugu, kad Eurovizijoje Belgija patiko ne man vienai 🙂 ). Taip pat ir dėl to kad atostogas leidžiu namie, o ne užsienio šalyje, kad per karantiną svoris užaugo tiek, jog nuėjus į parduotuvę suprantu, kad nebežinau savo dydžio, kai pasidalinusi, kad valgiau čipsus/ledus sulaukiu komentaro “gerai, kad gali sau tai leisti” (nes komentatorius meta svorį 🙂 ), kai susitikus žmonės kalba apie investavimą, būsto įsirengimą, vestuvių planavimą, o aš tegaliu pasidžiaugti, kad atsirado kažkoks naujas daiktas namie (apie knygas jau išmokau nekalbėti, nes niekam neįdomu ir “negi tau neužtenka knygų/neatsibosta skaityti/nenori kokio didelio projekto/kitos veiklos” :)) ).
Na ir pabaigai – labai patiko apie spontaniškumą, nes pati turiu tiek visokių ribų, kad toli gražu tokia nesu, tai faina apie kitų patirtis skaityti.
Justina, smagu, kad užsukai ir radai artimų minčių :).
D, užbėgau į blogą, matau, kad esi panaši skaitytoja, kaip aš, tai yra skaitai viską 😀 Tad tikiu, kad ir kompleksai panašūs dėl pasirenkamų knygų. Tačiau dažnai bandau sau priminti, kad mes jaučiame kompleksą prieš žmones, kuriems tai nerūpi. Dažnai jie žino kelis klasikinių kūrinių pavadinimus ir tuo skaitymas apsiriboja.
Spaudimas turėti vaikų man irgi atrodo labai rimta problema. Ir kartais net sunku suvokti. Kodėl aplinkiniams taip rūpi, pvz., kad ir komentuodami kokių influenserių gyvenimą vis kyšteli „jau vaikus reiktų gimdyt, o ne reklamytes kurt“. Kodėl? Ar maža tų vaikų? Ar maža savų? Ar gyvenimas palengvėja visus sukaišiojus į pritinkančias lentynėles?
O dėl spontaniškumo, tai gal tik nuvertini save? Aš kartais galvoju, kad esu baisiai nuobodi ir inertiška, bet po to peržiūriu gyvenimo retro, nu ir buvo buvo čia ir dabar akimirkų, nuo tikrai rimtų iki automobilio rinkimosi 😀
Ačiū už mintis, perskaičiau ir jaučiuosi lyg po geros diskusijos su drauge 🙂 Pastaruoju metu vis stengiuosi su savimi pasikalbėti, nes kartais pati save nustebinu reakcijomis į tam tikrus dalykus, kurie iš principo tikriausiai neturėtų jaudinti subrendusio žmogaus. Bet labai paveikia. Ir tada galvoju, ką daryti, kad veiktų mažiau 🙂 Instagrame etiketo guru Indrė labai gerą mintį pasakė, kad etiketas yra elgsena, kuri orientuota į aplinkinius. Man taip ir susidėliojo viskas apie bendrą gyvenimo etiketą, kai turiu savo nuomonę, būdo savybes, įpročius, norus ir kitas “sudedamąsias” dalis, bet visas šis kratinys neturi turėti įtakos aplinkai, kaip ir aplinkos “triukšmautojai” neturi veikti manęs. Ne visuomet pavyksta atsiriboti, bet po kiekvieno supurtymo tik tvirčiau įsitikinu, kad vis tik teisingą kelią pasirinkau 🙂
Ačiū, Salomėja, kaip gerai susiskaitė! Mano laukiamiausi įrašai!
Alma, smagu, kad įrašas sukėlė įvairių minčių ir „pasidiskutavom“ 🙂
Virginija, ačiū 🙂
Nu ir ilgą čia šovei:) kilo klausimas, kokios tos dvi italų dainos? Aš porą irgi turiu, įdomu ar sutampa:D dėl homofobų tai aš manau beviltiška su vyresniais šnekėt ta tema. Mane nustebino iš pažiūros išsilavinusių žmonių nuomonė, kad normalias šeimas puola, o homoseksualių – ne..
Puikus tekstas!
Beata, tai eurovizinė, tada kur nori būti vergu, Marlena kažkuri dar paskamba.
Tos “puolamos” tradicinės šeimos. Kartais atrodo, kad yra kvota. Per mėn tik 100 šeimų gali susikurt ir jei 7 bus homoseksualų, tai reiškia 7 hetero bus metamos už borto :):):) Nes kitaip, nežinau, kaip tas puolimas ir grėsmė pasireiškia 🙂
Man net juokinga ta baimė ale nes gyvenu kur santuokos yra įteisintos ir jos sudaro maks iki 2 procentų per metus sudaromų santuokų, bet tos santuokos yra tvaresnės nei tradicinės. Beje kažkas rašė dėl vyresnės kartos draugė net zioptelejo kai paaiškėjo kad jos virš 70 metų pasak jos konservatyvūs tėvai pilnai pritaria tokiai santuokai 🙂
Labai puikus straipsnis – perskaičiau du kartus. Labai gaila, kad jis greičiausiai nepasieks kitaip mąstančių ir ne tokių tolerantiškų skaitytojų, nors būtent jiems būtų labai naudinga paskaityti. Aš atradau panašumų su savo mąstymu apie tuos pačius dalykus: skiepus, tradicinę šeimą, savivertę. Tik gal dėl motinystės mano šiek tiek kitoks požiūris, nors aš ir neturiu vaikų ir planuose jų nenusimato, nors man jau virš trisdešimt…
Urte, kad homofobų mano tekstas nepaveiktų, tos fobijos toks jau dalykas. Aš pvz turiu kirminams ir vabalams, ir nors protas sako, kad nieko man jie nepadarys, bet jei koks ant manęs užlipa, galiu ir iš važiuojančios mašinos iššokt 😀
Ką tik bukstagrame viena homofobė dėjo tekstą, o po to pareiškė, kad čia tik jos nuomonė, kurią dalijasi SAVO profilyje, o ne viešai. Nors profilis nėra privatus 😀 Bėda, ta, kad jie jokių argumentų nepateikia, išskyrus tai, kad nepatinka „kišimas“ visur ir paradai kur vyrai su strigais. Nors va, kaip aš sakau, nei to, nei ano neliktų, jei būtų užtikrintos teisės, kurių žmonės prašo ir kurios niekaip nekenkia visiems kitiems, tik kuria saugesnę ir laimingesnę visuomenę :).
Bet tai įdomi reakcija, ko jai dabar nepatinka tie vyrai su stringais nes geriau už ją atrodo ar kas? Kažin Boratas irgi nepatiko 😀
Sonata, sunku pasakyti, su minima asmenybe diskutuoti nepavyko, nes ji tik kartojo, kad neragina gi eit gėjų žudyti ir palaiko partnerystę, bet yra prieš tą tą ir aną. Na, maždaug būkit nematomi, nes man negražu 😀 Aš tai iš tiesų džiaugiuosi, kad vien už tai, kad dažnai dėviu kelnes ir kerzus, o mano plaukai trumpi, nesusilaukiu neapykantos. Labiau gal tik kai prisišneku 🙂
Taip čia ir yra baisiausia kai žmogus sako kad man netrukdo bet tegu nelenda į akis… Esi kitos nera vietos po saule ir visai nesvarbu gėjus tu ar tiesiog turi kitokią odos spalvą ar nuomonę, bet ne tai ne diskriminacija…
Kad ir dėl vaikų… Reikia turėti kad būtų kas vandens paduoda senatvėje… Rimtai? Nors turim du vaikus, bet jie į šį pasaulį atėjo ne tam kad vandens mums paduotų oi kiek tenka klausytis kaip mes čia taip leidžiam jiems augti be reikalavimo tapti minimaliai chirurgais ar dar velniai žino kuo kaip tai mes nežinom kuris universitetas geriausias šalyje ir t.t. na tokie tėvai savo galimybes paleidę vėjais ir dar vaikus tokius augina…
Buvo labai smagu paskaityti (šįkart kelte) 🙂 Gan griežtas požiūris, tačiau man patinka ta drąsa, turėti nuomonę ir ją tvirtai išsakyti 🙂 ir labai patinka kad yra argumentai, ir ieškoma priešingos nuomonės argumentų.
Dėl Eurovizijos – italai faini ir stilingi, džiaugiuos kad jie laimėjo. Mano favoritas buvo šveicaras, dar nuo praeitų metų dainos 😀 Kadangi save laikau Eurovizijos gerbėja, ir jau dažniausiai būnu susipažinus su visom dainom dar iki renginio, pastebėjau, kad esu gan tolerantiška, beveik visuose pasirodymuose pavyksta kažką rasti teigiamo ar įdomaus. Manęs netgi neerzina daug blizgių sidabrinių suknelių 🙂
Dėl vaikų neturėjimo – jų neturiu irgi, bet klausimų apie tai nesusilaukiu daug. Galvoju, tikriausiai dėl to, kad labai nedaug gyvenau partnerystėje. Jūsų atvejis kitoks. Bet, svarstau, nereik bijoti klausimų. Mano klasiokė, jei gerai prisimenu, net neklausta mums pasisakė, kad su vyru jie nusprendė vaikų neturėti. Ir viskas. Abejoju ar kas kada dar klausinėtų detalių. Bet taip, nustembu irgi, kai internetuose pamatau komentarų-perliukų, kad kiekvienos moters misija gyvenime yra gimdymai, kad vargšė nesusitvarkė gyvenimo, kad labai nelaiminga ir t.t. Na ką galiu pasakyti, labai siauras mąstymas…
Dėl šeimų maršo, man baisu. Visi kurie sako “tegu gyvena, bet tegu nesidemonstruoja” yra gryniausi homofobai, tik nepripažįsta. Kuo jiems kliūva gėjų paradas, ar susikibusių porelė… Kaip išlindo dalis visuomenės dabar į paviršių, pasirodo, Gražulis buvo tik ledkalnio viršūnė! Tokius dalykus rašausi į sąrašą, kai manęs klausia, kodėl gyvenu ne Lietuvoje. Visus homofobus norisi išsiųsti į Vankuverį gydymui, gal pamatytų kad yra normalių homoseksualų 🙂 Visiškai tas pats būtų ir su rasizmu, Lietuvoje nėra rasizmo didelių apraiškų tik todėl kad labai mažai kitataučių. Kitose šalyse irgi yra visko, bet tiek neapykantos, netolerancijos dar reik paieškot…
DaliaM, kažin ar tas požiūris labai jau griežtas, gal paremtas sveiku protu. 🙂 Čia tik mūsų prezidentas bando įtikti absoliučiai visiems 😀
Man keista, kad homofobai labai bijo būti pavadinti homofobais. Taip ir sakytų – esu toks, man baisu priimti kitokius, jaučiuosi nesaugus, mano vertybių pamatas netvirtas ir jei gėjai galės tuoktis, bijau, kad pabėgs žmona. Bet ne, vynioja jie į vatą 😀 O mūsų šalyje apskritai pas daug ką toks ribotas mąstymas, pvz., kaip tik vakar šnekėjom, kad pas mane gėlės pamerktos į termosą, nes neturiu tinkamos vazos, o jei kas vazą padovanoja, jos greitai būna atsikratoma 😀 O bet tačiau, vienam pletkų forume jau kelias savaites drožiama influenserė, kuri kiaušinienę valgo iš saldaininės. Nes nu, kaip taip! 😀 Tad jei būčiau žinoma, lygiai taip pat būčiau drožiama už tokį eilinį dalyką, kaip indas panaudotas ne pagal gamintojo ant etiketės užrašytą paskirtį.
Yra toks jaunimo išsireiškimas man labai patinkantis ir čia tinkantis – aš Jus fylinu ties kiekvienu punktu 🙂
Ima vat paprastas sveiko proto pilnas žmogus ir surašo viską, ką mano apie skiepus, moteris, gėjus, šeimas, homofobus… Galėtų ir apie atominę energetiką, gruntų mechaniką, bioniką, kvantinę mechaniką, agrochemiją, fenomenologiją, algebrinę topologiją vienu įkvėpimu pasisakyt. O ko ne? Negi uždrausi?
Evelina, na galit pabandyt uždraust :), bet ar turit tam pakankamai įtakos?
Oho kaip arogantiškai nuskambėjo pasiūlymas! 😀 Uždraust???? Jokiu būdu!!! Renkuosi nuomonių įvairovę ir netvarias bei kintančias žinias, o ne jėgos ideologiją su galinga įtaka ir viena vienintele fanatiškai įtikėta “tiesa”.
Evelina, kiekvieno atsakymo į komentarą tonas pritaikytas prie komentaro 🙂 Jei atvirai, gana sunku suprasti ir jo esmę ir kokią nuomonę renkatės. Skamba lyg „štai tekstas, kuriame žmogus parašė apie šį, tą ir aną“. Na taip, captain obvious :). Parašiau viską, ką manau apie skiepus, moteris, gėjus, šeimas, homofobus… Jei turėsių minčių apie kvantinę mechaniką, nesivaržysiu. Jei norisi išdėstyti kitą nuomonę ar net tą pačią, jauskitės laivai, aš komentarų necenzūruoju, nebent jie neatitinka įstatymų.