[2023 01 17] Hey! Laukiat pasakojimų apie šuniuką? Aš čia vis laužiausi prieš save pačią. Papasakosiu kaip sekasi. Nepasakosiu. Ai, papasakosiu, nes gi niekas nesidalina patirtimi. Ai, nepasakosiu, nes prieina visokių visažinių anonimų ir loja labiau nei mūsų Bitė. Ir štai po tokio blaškymosi laikau iš kurso neiškrypstančią liniją – rašau tai, kas man pačiai įdomu ir aktualu. O įdomu gi, kaip nepatyrusiems žmonėms sekasi auginti mažą šuniuką, ypač jei jis yra sudėtingo charakterio/veislės.
Papildymas 2023 12 14. Straipsnis apie įžvalgas po metų yra čia.
Socialiniuose tinkluose patirtimi žmonės dalinasi nenoriai. Jei kažkas planuoja pirkti tokį šunį, tai puola atkalbinėti, bet visi argumentai migloti. Sugrauš namus, reikės skirti daug laiko ir kantrybės. Kiek mačiau, tie patys antipatarimai kartojasi įvairių veislių šunų grupėse, ypač jei ta veislė bent kiek aktyvesnė. Ir maždaug tiek.
Kartais, skaitant komentarus, ima atrodyti, kad belgus gali auginti tik kažkokie pateptieji. Esi naujokas? Oi, ai, oi, kaip tu drįsai! Todėl aš nusprendžiau tiesiog papasakoti apie pirmą mėnesį, visus kilusius sunkumus, džiaugsmus, vargus, ašaras, šypsenas ir visa kita. Suprantu, kad pasakodama apie nesėkmes sulauksiu tų piktų komentarų, kurie būtinai paaiškins, kad reikėjo galvoti prieš perkant. Suprantu, kad pasakodama apie sėkmes, tikrai nesulauksiu tų pačių anonimų, kurie pasidžiaugs. Dar mažiau kas dalinsis patirtimi apie konkrečias situacijas. Bet tikiu, kad yra labai daug tyliųjų skaitytojų, kuriems tikrai įdomu.
Taigi, susipažinkime. Štai čia yra Bitė Ester Degančios Akys – belgų aviganių malinua veislės šuniukas. Šioje nuotraukoje jai du mėnesiai ir savaitė.
Šuniukas gimė spalio 9 dieną. Mes į namus parsivežėme gruodžio 8, taigi – dviejų mėnesių mažiuką. Veislynas, kuriame augo Bitė, yra ramiame kaime, tad šunytei jau iš karto metėm iššūkį kraustytis į judrų ir triukšmingą Vilniaus centrą.
Kol visus du mėnesius laukėme kol gi mažius užaugs, stengėmės pasiruošti namus. Visų pirma – įsirengti narvą. Žinau, kad daugeliui žmonių narvai asocijuojasi su kažkokiomis triušių klėtkomis, kur uždarai šunį ir gyveni savo gyvenimą. Tačiau tokia nuomonę pakeisti galėtų tik domėjimasis ir narvų esme, ir šunų psichologija ir geriausių bihevioristų patarimais, o aš skatinu tą ir padaryti. Narvas – saugi šuns zona, kurioje jis gali ir ramiai išsimiegoti ir pailsėti, ypač jei yra hiperaktyvus ir tiesiog nemoka pabūti ramus. Šiukštu šuniuko negalima narve tiesiog uždaryti, tam jis turi būti ruošiamas ir pratinamas pamažu, kuriant teigiamą patirtį. Narvas negali būti ir bausmė. Taigi, visas įpratinimas reikalauja daug kantrybės.
Mes nusipirkome didelį narvą (tinkamą jau ir suaugusiam šuniui). Kadangi jį reikėjo kažkur įtalpinti, tai atidavėme savo seną trivietę sofą ir nusipirkome gulimą dvivietį fotelį aka sofutę. Taip mums viskas gražiai sutilpo svetainėje. Pirmomis naktimis šuo miegojo ant guoliuko šalia narvo, o mes ant to fotelio – greta. Tačiau po diejų ar trijų tokių nakvynių supratome, kad čia teks įsikurti ilgam. Ir nesąmonė gaunasi, kad narvas visai kitur nei mes miegame, ir visai kitur nei mes dirbame, tad beibis turi visą laiką arba būti vienas, arba mes su veiklomis susikraustom pas jį. Lengviau perkelti narvą, kuris dabar yra netoli mūsų lovos, darbo kambaryje, kur šuniukas pirmomis dienomis jautėsi ramiau, o ir dabar nesiskundžia.
Prie narvo Bitę įpratinome su kongais. Kongą užtaisome brinkintu maistu, užšaldome ir duodame graužti tik narve. Kadangi Bitė labai jį mėgsta, tai greitai susiformavo teigiama patirtis. Tiesa, naktį mažą šuniuką prieš padėdami į narvą miegoti, migdydavom ant kelių. Ir tuo metu ji nė sekundės negalėjo pabūti viena, nes vos išeidavome iš kambario sukeldavo isteriją. Kaip yra dabar? Kongą vis dar gauna, kai eina darbo dienos miego ar šiaip reikia nusiraminti po dūkimo. Pabūti viena gali, jau esame pusvalandžiui porą kartų palikę namie. Kartą su kamera, kad žinotume ar neloja ir neverkia.
Pirmomis dienomis buvo ypač sunku nešioti šuniuką į lauką. Mes nenaudojame jokių palučių sistemos. Maždaug pagal laiką arba šuns elgesį numatome, kada jau reikia eiti. Prašytis ji iki šiol nemoka, išskyrus, kai būna narve. Tada pradeda inkšt ar graužt guolį – aišku, kad nori sisiot. O va kai laisva namie, tai paiena į šalį ir balutė. Tad ne visada nuspėjam, ne visada numatom, tad „nelaimių“ nuo pat pradžių iki dabar yra nuo 0 iki 2 per dieną. Didelio reikalo „nelaimė“ namie per mėnesį pasitaikė tik kartą ir dar vieną laiptinėje, grįžtant namo, kai jau lauke sakė, kad tikrai tikrai nieko nebenori.
Taigi, pirmos dienos. Trečias aukštas. Kartą per valandą į lauką su šuniuku ant rankų. Aš jau galvojau nukris kojos. Nelengva ir 2 kartus keltis naktimis. Mes ištisai buvome mieguisti, dažnai suirzę dėl to. Dabar gi jau išmiega nuo 11 iki 6 ryto tad šiuo atveju tapo lengviau. Tačiau miego trūkumas chroniškas. Aš galiu užmigt bet kada. Pvz., per Kalėdas sėdėjau ant fotelio ir suskambo domofonas. Atėjo svečiai. Gedas įleido, tai kol jie užlipo iki trečio aukšto – snūstelėjau.
Kitas sunkumas – kandžiojimasis. Malinkos kandžiojasi gerokai daugiau nei kiti šuniukai. Ir kai visi įspėjo, kad bus sugraužti namai, tai niekas nesakė, kad kojos ir rankos bus nusėtos randeliais. Yra daugybė patarimų. Nukreipkit šuniuko dėmesį į žaislą, sako dauguma. Štai jau 1,5 mėn tą darom, bet kol kas jai fainiau įsisegt į ranką, nei į bet kokį žaisliuką.
Baisu ir sugadint šuniuką. Uždrausi jai kandžiotis, tai po to nekąs į spec. rankoves ar kitur, kur turi kąsti per visokias rungtis. Tad kol kas vargas su tuo. Pvz., vakar dirbu sau. Atbėga Bitė ir atneša savo žaislą. Aš jį paimu, judinu visaip, bet ji greitu tempu kandžioja/žnaibo man kojas ir rankas. Kai kišu žaisliuką, tai šoka virš jo ar po juo ir kandžiojasi, tarsi net nemato, ką jai siūlau. Tokie intensyvūs apkandžiojimai ištinka gana dažnai ir girdėti patarimai dar nepasiteisino. Apsiverkiau jau ne pirmą kartą. Ir bart šunio negali ir žliumbt norisi. Nes, bliamba, skauda. Gedas dar moka išstovėt, kol jai susidomėjimas „negyva“ koja praiena. Mano skausmo kartelė mažesnė. Gera žinia, kad sako jog iki 18 mėn išauga iš to kandžiojimosi. Tai kas čia tėra, tik 15 mėn ir viskas 🙂
Nieko naujo nepasakysiu, bet labai svarbu ir konsultuotis su geru specialistu. Žinokit yra tokių, kurie pasiūlys šuniuką už netinkamą elgesį bausti fiziškai. Ir jei elgesys nepakinta, vadinasi bausmė buvo per maža. Man net neramu pagalvoti, jei fizinę bausmę padidini, o elgesys nepakinta, tai kur yra riba? Yra ir kitokių mokytojų, kurie taiko pozityvesnius metodus. Mes šį sekmadienį turėjome labai konstruktyvią konsultaciją ir nors prabėgo vos kelios dienos, pasaulis neapsivertė, bet akyse prašviesėjo. Dabar atrodo, kad OMG, kaip būtų buvę nuostabu tai žinoti mėnesiu anksčiau. Kiek jau pažengę galėjome būti. Tai ir yra patirties trūkumas. Gali rasti info, bet jos tiek daug, kad patys žinot.
Šiuo metu be kandžiojimosi, didelė bėda yra tai, kad šuo gaudo mašinas ir šiek tiek piktokai kai kuriuos praeivius. Gavome gerų patarimų ir juos per šias kelias dienas pradėjome taikyti. Ir nors, pvz., šios dienos pietinis išėjimas į gatvę buvo feilas, bendroje visumoje proveržis ir pokytis net per tas dvi paras yra. Liko tik daug daug dirbti.
Pažindiname su žmonėmis. Atsargi. Mes žmonių prašome jai duoti maisto. Tai iš delno ima visiems, bet jau po to kai suėda skaniukus, tai ir tą delną grybštelėti bando, ir aploti. Tiesa, jei gauna progą pabūti šalia asmens ilgiau, tai apsipranta. Kelis kartus vežėmės į Depo, kur įleidžia augintinius. Labai neblogai toleravo tokią aplinką. Visai smagūs ir bandymai aplankyti Paupio turgų. Kartą su Bite pietavome kaiminystėje, lyg ir sekėsi neblogai, tik mes dar nemokame šuns užimti tuo metu, kai jam tenka nuobodžiai laukti, o ir užėjo kitas šuo, tai prasidėjo lojimas.
Jei atmestume išvardintas problemas ir sunkumus, tai šuniukas skatina mus mokytis, ieškoti problemų sprendimų, analizuoti situacijas. Mes su Gedu po kiekvieno pasivaikščiojimo rašome pažymį sau ir Bitei. Apšnekame, kodėl būtent tiek ir ką galėtume pagerinti. Mūsų malinoškė labai mėgsta mokytis ir jaučia didelį džiaugsmą, kai kažko išmoksta. O tada ir mes iš paskos krykštaujame kaip maži vaikai. Išskyrus aprašytas bėdas, visur kitur šuo labai klauso, kas visada nuoširdžiai džiugina.
Dabar labai daug laiko būname lauke, kas tikrai naudinga sveikatai. Gal net per daug, nes mums šuniuko maisto dienos normos beveik neužtenka (visą maistą suduodame mokymosi arba pasivaikščiojimų metu). Kada paskutinį kartą, sekmadienį, devintą ryto jau baiginėjai pasivaikščiojimą Vingio parke, klasė manęs Gedas. Nepamenu…
Keletą metų norėjome šuns ir vis sulaikydavo ta mintis, kad ryte vakare teks eiti pasivaikščioti. Nesvarbu kaip jautiesi, nesvarbu, koks oras… Dabar, tiesą sakant, man kaip svajonė atrodo normalūs rytiniai vakariniai pasivaikščiojimai. Kol kas tai pas mus mašinų, žmonių, šunų neaplojimo ir negaudymo darbas. Ir tas darbas yra nelengvas.
Šuniukas gerina socialinius ryšius. Šiame name gyvename dešimt ar tai vienuolika metų. Pusė kaimynų nėra bent kartą pasisveikinę. Dabar gi tie patys žmonės kalbina, klausinėja ir vėliau labinasi. Užsimezga ir naujų ryšių, pvz., šį savaitgalį planuojame dalyvauti pirmame Bitės mondioringo seminare. Aš pergyvenu dėl jos, nes ten bus žmonių, šunų, o ji tokia šiek tiek dar jautri. Bet toks gi ir tikslas – daugiau socializacijos, daugiau žinių.
Visokie kitokie reikalai. Sakiau parašysiu antirekomendaciją. Kai šuniukas pas mus pabuvo savaitę, mes nuvažiavome į 8 dramblių vet. kliniką perrašyti jo mano vardu. Čia nusprendėme lankytis dėl gerų rekomendacijų ir ilgo darbo laiko. Bet apsigalvojome. Daktarė sukandusi dantis (turbūt trukdėm dirbti, nors aš visada stengiuosi užjausti – gal bloga diena. Bet užjaučiu tik iki kol pradeda durimis trankyti) pildė dokumentus. Iš manęs paėmė kilmės pažymėjimą ir visus kitus popierius. Atneša pasirašyti atspausdintą lapą. Ten parašyta, kad Bitė mišrūnas. Klausiam, kodėl gi? Veterinarė burbteli, kad taip sistema rodo. Klausiu kokia sistema, nes ką tik jūs atsišvietėte kilmės dokumentą. Nekyla abejonių dėl tos sistemos? Pildo ji dar kartą, kažką burba, kad automatiškai čia taip pasižymėjo, vėl iš kito kabineto atneša atspausdintą lapą, ten gi parašyta, kad Bitė yra belgų aviganis griunendalis. Aš sakau, kad vėl veislė ne tokia. Jau vos ne rėkia ji, kad ėrašyta belgų aviganis. Na taip, bet pas mus malinua, ne griunendalis. Trinkt durimis. Išlėkė. Vėl atnešė lapą, nutėškė pasirašyt. Šį kartą jau viskas gerai. Išskyrus tai, kad tiesiog atšoko noras toje veterinarijoje kažkada lankytis.
Kūčių „nuotykiai“. Šuo neatsargiai nušoko nuo sofos. Neleisdavome dar tame amžiuje taip daryti, bet kas sulaikys vijurką? Nušoko ir pradėjo cypt negalėdama priminti kojytės. Susipakavom ir nulėkėm pas Jakovą. Čia gi kol atvažiavom jau ji nustojo šlubuot. Gydytojas išmaigė, nieko labai blogo nerado, suleido vaistų nuo skausmo ir liepė stebėti. Viskas gerai, bet strioko tai turėjom. Beje, per Kūčias Bitė pirmą ir vienintelį kartą nakvojo ne namie. Praėjo visai neblogai, tik tiek, kad su Gedu pamainom valgėm, nes vienas buvo su šuniuku.
Katės. Mes turime dvi. Tai vyresnioji valdo namus. 4-5 dieną nusprendė, kad ji tai jau pasislėpusi nesėdės. Todėl dabar rytais ateina su Bite pasisveikinti. Apšnypščia ir neleidžia per daug priartėti ir nors šuniukas su ja labai nori žaisti, neša geriausius žaislus ir gerinasi, santykiai neutralūs. Beje, jei Eta ant sofos ir šnypščia, tai Bitė ten ir nelipa. Jei mes prašome nulipti, tai kandžiojasi. Katė didesnis vierchas 🙂
Su Kira sunkiau. Ji užsispyrus kaip ožkytė ir gyvena ant spintos. Vos kartais nusileidžia, labai greitai bėga, tad sukelia norą ją gaudyti ir aploti. Bet bandom visi draugiškai rytais valgyti skanėstus, gal ilgainiui prisijaukinsime.
Taigi, ar sugraužia malinua šuniukai namus, taip kaip gąsdina internetai? Kol kas mums nesugadino nė vieno daikto. Bet mes nuo šuns nenuleidžiame akių ir skiriam jam labai daug dėmesio. Aš net neįsivaizduoju, kaip tie belgai sugraužia pamatus, išrausia krūmus, suvalgo batus. Tai ką tuo metu daro jų šeimininkai?
O šiandien namuose klosime kilimus. Nes laminatas labai slidus, o mus pakonsultavo, kad iki metų slidumas yra labai blogai. Taigi, bus nepraktiška, nelabai gražu, bet saugu šuniukui. Ko nepadarysi dėl savo beibio 🙂
Koks tas mėnesis su belgų malinua mažyliu? Labai sunkus. Labai pamokantis. Labai skausmingas tiesiogine ta žodžio prasme. Labai linksmas. Ir viskas bus tik geriau! Aha, žinau žinau, paauglystė prieš akis, bet ir mes tada jau turėsime daugiau žinių.
Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Ačiū, Salomėja, kad dalinatės patirtimi! Daugelyje vietų labai surezonavo potyriai, kai mūsų šuo irgi buvo dar beibiukas. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau šeimininkų, kurie investuoja(si) į augintinį visomis prasmėmis. Bet vis dar liūdna tai, kad pasivaikščiojimų lauke metu sutinkame laaaaabai daug nesocializuotų/neauklėtų/nedresuotų šunų. Tuomet darosi baisu, kaip elgsis ne taviškis, bet pro šalį einantis. Linkiu sėkmės! Aš labai nenorėčiau grįžti į pirmus tris šuns gyvenimo namuose mėnesius, bet dabar tai la fa – vienas malonumas!
Virginija, dėl kitų šuniukų tikra tiesa. Dalis jų gal ir socializuoti ir mandagūs, bet… vedžiojami be pavadėlio. Mane tai visada stebina. Kaip ir kai kurie šeimininkai. Kažkada bėga vingyje moteris su šunimi. Mūsiškė pradeda loti ir ardytis, aš stengiuosi pritaikyti visus jos nuraminimo būdus ir sekasi gana gerai, kol ta moteris savo šuniui, kuris susidomėjo, nepasako – eik pasisveikink ir atlaisvina pavadį. WTF? Sakau, gal galite paiimti? O ji išpūtusi akis klausia “neleisti’?
Pritariu Virginijai, labai daug visokių šunų, mano didelė ir reaktyvi, tai aš savo 60 kg šunį turiu suvaldyti, o 3 kad pinčerio mltai nesivargina besidraskančio niekas raminti…
Dėl trenerių įvairumo ir jų metodų pritariu, reikia labai rinktis ir galvoti.
Dėl palaidų šunų – jei kažkas atsitiktų, teisine prasme, tas kas palaidas, automatiškai kaltas. Labai padeda ilgas pavadys, vaizduoji, kad lupsi tą kitą šunį. Ir šuo išsigąsta, ir šeimininkas.
Ai dėl pavadžių tai purvinu oru nuostabu biotanas, lengvai nusivalo ir neužmirksta.
Vilmante, ar tikrai teisine prasme teisus tas, kuris su pavadžiu?
60 kg! Oho! Koks čia šuniukas? Mūsiškė pretenduoja į 30 ir tai man atrodo, kad bus oho reikalų, nes jau dabar raumenų guzikiukas turi jėgos.
Biotaninį neseniai nusipirkom, bet labiau ne vedžiojimui, o pažaidimams, kai jį paleidžiam vilktis.
Man atrodo, su šunim, kaip ir su kūdikiu – visi gudrūs teoriškai ir su svetimais 🙂 Jei kada norėsis socializuoti su vaikais, mano mažoji labai už kartu pasivaikščiot!
Juokais – o gal namie reikia su orkaitės pirštinėm vaikščiot, vis mažiau skaudės?
Kaip laukiau įrašo! Dėl komentatorių ir informacijos apskritai, labai pritariu, man kartais baisu kažko ir klausti, nes būnu apipilta ne patarimais, o kažkokiom nuomonėm ir “Kazytė iš trečio namo taip darė” žiniom.. Mūsų Gilė ramesnio būdo, gana neblogai tvarkomės ir lauke, ir su svetimais žmonėmis. Tik labai sudėtinga su vaiku (nuosavu :D), nes jiedu taip įsisiunta, kad galiausiai nei vieno nei kito nebepavyksta suvaldyti. Ir dar labai vargstam su kitais šunimis, nes Gilė itin nusiteikusi žaisti ir draugauti, šitoje vietoje neatrandam veikiančio būdo susitvarkyti, nes nieko nebegirdi, tik šokinėja kojas kilnodama, veržiasi pavadį įtempusi. Na bet kažkaip mažais žingsneliais į priekį. Linkėjimai Bitei!
Alma, mūsų į šunis irgi tempiasi ir loja. Tai dabar jau kai pamatom šunį iš tolo nukreipimėjam dėmesį mesdami maisto po kojomis ir liepdami ieškot. Jei jau ji šunį pamato ir pradeda temptis bei lot, tai panašiai. Šaukiam, jei sureaguoja – klikeris ir ieškok, jei nereguoja, skaniukas po nosim kol atkreipia dėmesį. Ne visada pavyksta, bet dirbam.
Mūsų “problema” tame, kad šiai dienai nenaudojame maisto/skaniukų dresūrai, su viskuo daugiau mažiau pavyksta, bet va noras draugauti su kitais šunimis yra didesnis nei priklausomybė nuo šeimininko 😀
Na, tai jei yra problema, reikia ieškot būdų. Mums iš karto veisėjai sakė nenaudot jokio maisto dubens, nes viskas turi eit iš rankų, taip ir ryšys glaudesnis užsimezga. Bet gal jūsiškė varoma ne maistu, o žaislais, tada irgi galima bandyt atkreipt jos dėmesį, ypač anksčiau nei šunį pamato. Nepasiduokit, tik tiek, kad jei kažkas neveikia, reikia ieškot, kas suveiks.
Sveiki, šuns neturiu, bet turiu du vaikus :). Su pirmuoju sūnum buvo panašiai kaip jum su Bite, buvom nuolat apkandžioti . Būdamas metų mūsų sūnus nuolat taikydavos įkast į šlaunį ar ranką (kol dantukai dygo) . O skausmas! Nei verkt, nei rėkt . Likdavo tik saugotis savo vaiko ir pamačius jį spėt įkišt į burnytę žaisliuką! ačiū Dievui tai trūko tik keletą mėnesių . Taigi žinau ką jūs jaučiat .
Sekmės!
O man pasidarė smalsu, kurių ten atvirukų ir lipdukų pirkėjai nesirenka. Neslėpsiu – makiažo reikmenų postų neskaitydavau, bet be humanoje sumedžiotų ir aprašytų lobių liūdžiu:)
Rut, man atrodo, kad ne prie to įrašo komentaras 🙂 Dėl atvirukų galima išsirūšiuot pagal populiarumą ir pačiam gale pasimato, kas mažiausiai populiaru, jei atviruko numeris aukštas, tai dar tiesiog neaplenkė kitų dėl naujumo, jei žemas, vadinasi jau ne pirmus metus užsilaikė.
Gal galit parasyt veislyna kur galima butu isigyti belgu veisles suniuka aciu
Sudriau, tiesą sakant aš nežinau, kurie veislynai šiuo metu turi šuniukų, skelbiu.lt dauguma skelbiasi apie būsimas vadas ir rezervacijas.
Štai tikrai išmanančio apie šunis žmogaus kanalas, manau rasite atsakymų jums rūpinčiais klausimais. https://www.youtube.com/@antuannadjaryan
Živile, kad čia kažkoks rusiškas kanalas.