279(63) Per Petterson "Vogti arklius"

Per Petterson “Vogti arklius”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: vienas iš tų skaitalų, kur paprastas, bet ne prastas. Klasikinis modelis: užkampyje vienišaujantis senukas ir jaunuolis leidžiantis įsimintiniausią savo vasarą. Vienas ir tas pats žmogus puslapiuose besikilojantis laiku. Istorijoje nieko ypatingo. Vasara nors ir įsimintina, bet nieko tokio kažkokio nepatiko. Berniukas turėjo progą pažinti savo tėvą ir vėl jį prarasti. Labai rami, graži ir šiaurietiška knyga ramiems vasaros vakarams. Beje, aš visada vengiu knygų kurių pavadinimas, ar viršelis yra susijęs su cirku arba arkliais. Nors va kai perskaitau tai nesigailiu.
Vienu sakiniu: Tačiau… mes juk patys nusprendžiame, kada mums skauda
Oficialiai: Knyga beveik provokuojamai lėta ir intymi; tarsi basomis kojomis eitum per svetimą pasaulį – berniukiškai aiškų ir senatviškai ramų. Tai – tarsi Norvegijos kvintesencija, tas gyvenimas šiaurėje, susidedantis iš sniego, skausmo, ramybės, vienatvės, siūbuojančių eglių ir pėdų sniege.
Trunas atsisveikina su miestu; pasitraukia į miško namelį, kur pro langus matyti ežeras. Pasitraukia į tipišką norvegišką vienumą. Būdamas šešiasdešimt septynerių, trokšta ramios ir išmintingos vienatvės – be muzikos, televizijos, su radijo žiniomis ir kale Lyra jis nori ramiai nugyventi jam skirtą laiką. Tačiau kaimynystėje taip pat gyvena vienišas vyriškis su šunimi. Tai – berniukas iš seniai praėjusios 1948-ųjų vasaros, po kurios viskas pakrypo kitaip.
Puslapių skaičius: 220
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 07 02