Mėnuo atėjo, mėnuo praėjo. Man visą laiką atrodė, kad aš žiauriai tingiu skaityti, bet vistiek sąskaitoje 5 knygos. Tačiau jau tokios paprastos ir lengvos. Štai Vasarė savo kaspusmetiniame knygų aptarime (rekomenduoju!!!) klausia, kaip renkamės knygas. Ir aš sakiau ten, pasikartosiu ir čia, kad neturiu jokios sistemos. Į mano norų sąrašus patenka atsitiktinai nugirstos, rekomenduotos ar tiesiog aprašymais suintrigavusios knygos. Tačiau tas sąrašas toks menamas ir netvirtas, kad bet kas gali visas knygas pastumti į šoną. Bibliotekoje aš vaikštinėju, kiloju gražius viršelius ir kartais pataikau, kartais ne. O šią vasarą aš labai labai tingiu skaityti ir jei pavyksta, tai iš esmės tik vaikiškas (jaunimo) knygas. Nes paprasta, greita, visada yra meilės :). Tokius pasirinkimus lemia tai, kad aš mėgstu skaitymo procesą, bet kartais sunkesnės knygos virsta neskaitadieniais, nes žiauriai karšta, nes nenoriu nieko galvoti, o ten rimtos bėdos gvildenamos ir imu stumti jas nuo savęs.

Tad liepos penketas toks:

Dvi knygas padovanojo leidyklos, ačiū! Dvi skaičiau elektroniniame formate.

Truputį apie kiekvieną.

 

Dan Brown „Kilmė“. Pamenu laikus, kai “Da Vinčio kodas” sukėlė milžinišką populiarumą ir pakėlė autorių į aukštumas. Patiko ir man ta knyga, nes buvo greita nuotykių istorija paremta įvairiomis sąmokslo teorijomis. Žinote, vienu metu buvau visai užsidegusi geo lobių ieškotoja (kuomet pagal užuominas reikia rasti “lobį”, patikėkit, jie yra visur, gal net dabar po tuo suoliuku ant kurio sėdite, priklijuoti magnetu), tad nenuostabu, jog tokios knygos patinka. Taip pat man prilipo ir kiek mažiau populiarumo sulaukusios „Meteoritas“ bei „Skaitmeninė tvirtovė“, o štai paskesnės profesoriaus Lengdono knygos jau taip nežavėjo. Priešpaskutinė iš viso pasirodė nuobodybė, „Kilmė“ irgi taip so so.

Labai erzino pirmas 100 puslapių, kuriuos galima sutraukti į vieną pastraipą: padariau stulbinantį atradimą ir tuoj tuoj jį sužinos visas pasaulis, tuoj tuoj, išsprogdinsiu galvas, tuoj tuoj tuoj, tas atradimas yra kažkas tokio, tuoj tuoj! Jau klausot? Ta va, tas atradimas nerealus, žinokit pasikeis viskas viskas, tuoj tuoj tuoj tuoj!

Nusibodo pastraipa? O ten buvo daug puslapių, net nuostabu, kaip autorius, kuris moka įdomiai rašyti, taip nuobodžiai bandė sukelti intrigą, taip nuobodžiai, kad net nesinorėjo atsiversti paskutinių puslapių ir sužinoti paslaptį. Taip, aš tai darau, kai man labai įdomu pasidaro. Nors skaičiau, kad yra tokių, kurie dangsto tolesnes pastraipas, kad tik sau nepasispoilintų. Čia ne apie mane. O jūs pasukčiaujate skaitydami?

Na ir po to buvo toks tradicinis Brown’o knygoms (bėgam, gaudo, blogiukai virsta geriukais ir atvirkščiai) scenarijus, kol galiausiai prieiname prie tos paslapties atskleidimo. Ir viskas pateikta taip, tarsi wow wow, o aš perskaičiau ir gūžtelėjau pečiais. Jei realiai išgirsčiau tą atradimą, tai tikrai man nesinorėtų griebtis už širdies, nes viskas kažkaip visai nenustebintų žinant mūsų pasaulį ir jo vystymosi eigą.

Ir dar truputį nekenčiau to, kad skaitau popierinę knygą, nes labai sunku buvo ją visur tampyti. Na kada gi, kada pas mus atsiras pocketbook’ų kultūra?

 

Marie Lu „Pergalė“. Aš serijines knygas mėgstu skaityti vienu ypu. Su šia taip nepavyko, bet džiaugiuosi, kad nereikėjo labai jau ilgai laukti ir po to atmintyje kapstytis ar čia šios istorijos pirmose dalyse taip vyko, ar jau maišau su kita serija :).

Kaip jau minėjau anksčiau, knygas galėčiau palyginti su „Divergente“, tik Marie Lu pažiūrėjo paprasčiau, mažiau dėmesio skyrė pasaulio detalizavimui ir daugelį dalykų prabėgo paviršutiniškai. Toks jausmas lyg būtų viskas gerokai sutrumpinta, žinote, kaip pasitaiko filmuose pastatytuose pagal knygas: čia truputį trūksta, čia per greitai, čia šiek tiek konteksto nėra. Tai va, taip ir atrodo.

Visumoje istorijos užbaigimas pasirodė neblogas. Ypač man patiko pabaiga. Nenoriu spoilinti, tokio tipo distopijose autoriai vis sumąsto ne visai tikrą happy end’ą. Tai ten kažkas miršta, tai lyg ir norisi, kad herojus liktų su kitu, tai dar kas nutinka, nesakysiu, ką gi sugalvojo Marie Lu, teks jau sužinot patiems.

 

James Henry „Lemtingasis Frostas“. Aš pamenu, kad kai skaičiau pirmą romaną apie Frostą, nebuvau labai sužavėta. Mane erzino tas tipas su pošlais juokeliais, nesiprausęs ir suglamžytas. Tačiau atmetus nemeilę personažui, patys detektyvai atrodė įdomūs, ypač patiko skaityti apie biurokratinę nuovados virtuvę, įskaitant ir savimylą nieko nesugebantį viršininką Maletą. Beskaitydama tolesnes knygas aš jau pripratau prie Frosto, o gal ir jis nebebuvo vaizduojamas taip neigiamai. Bet serija baigėsi ir… vėl atgimė! Aš nežinau kaip ten susiklostė, kad jos ėmėsi kitas autorius (na ta prasme, kodėl kiti autoriai nesugalvoja savo personažų?), bet „Lemtingasis Frostas“ parašytas kitos rankos.

Ir nežinau ar to fakto žinojimas kišo koją,  ar tik įsivaizdavau, kad Frostui kažko trūko? Iš tiesų mane glumino tai, kad R. D. Wingfieldo  pagrindinis tipas jau iš karto buvo našlys, nemėgiamas viršininko, nuovadoje laikomas tik todėl, kad tapo didvyriu ir gavo medalį (juk neišmesi garsenybės). O naujame detektyve Frosto žmona vis dar gyva, Maletas per daug neapykantos jam nejaučia, nors meilės irgi ne. Pats personažas sušvelnintas, nesukelia pasibjaurėjimo. O ir jo juokeliai ne tokie stiprūs. Dar man užkliuvo ir detektyvinė linija. Šiaip ji rutuliojosi visai neblogai, intrigavo ir įtraukė, bet va atomazga visiškai nuvylė. Tiesiog išrišus nusikaltimą man pritrūko dėmesio motyvams ir kitoms detalėms.

Ai tiesa, buvo man viena juokinga frazė. Kadangi knygoje kalbama šiek tiek apie raganavimą, kažkas ten nusistebėjo, iš kur devintame dešimtmetyje tai gali būti, juk kompiuterių amžius! Tai va, tas kompiuterių amžius 1982 metais kiek pralinksmino. Beje, aš tada gimiau :).

O šiaip, nors knygai trūko truputį šio, truputį ano, aš manau skaitysiu ir kitas šio autoriaus Frosto istorijas. Duokim žmogui įsivažiuot 🙂

 

Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“. Jau senokai norėjau perskaityti knygą, mat man patiko pirma dalis. Iš kelių savo pažįstamų girdėjau, kad ji yra nesąmonė, banali ir t.t. Nesutinku. Čia kaip Bridžita nebuvo vien apie stambios vienišės vyro paieškas, taip ir senmergė Zosė ne visai paprasta. Tos knygos yra apie stereotipus ir Zosės gi labai artima, nes stereotipai vietiniai. O ir autorė man patinka, kartais prasilenkiame blogeriškuose renginiuose.

Visgi, skaitydama antrą dalį aš daug mažiau kikenau. Prunkščiau iš tokių paprastų sakinių, kaip „- Klasika: barnis, vyras išvažiuoja, vyras negrįžta, boba bliauna.“, bet varčiau akis skaitydama tokius kaip „Ir antakiai – juodesni už lietingą naktį vienkiemyje, lapkričio gale atvėrus duris ir pažvelgus į tolį.“. Gražu pagyvinti kalbą, bet kartais atrodydavo jau gerokai per daug, tarsi dirbtinai reiktų tobulinti kiekvieną sakinį.

Pati istorija paprasta: dingo Zosės jaunikis, Zosė bliauna, Zosė pasitelkia namų tvarkytoją, damos ieško jaunikio. Įvesta šiek tiek detektyvo, tačiau nežinau nežinau. Silpnai man pasirodė ir Sugertuko manija ir knygos pabaiga ir visos tos papūgos. Bet ką jau čia. Linksma vasariška knyga, pretenzijų neturiu.

 

Anna Day “Fandom”. Dar viena jautimui skirta istorija. Mane paviliojo aprašymas. Na, sekant juo, istorija tokia, kad grupelė paauglių nuvyksta į fanų renginį parodų rūmuose, kur persirengę savo mylimiausiais herojais ketina pasifotografuoti su filmų aktoriais ir t.t. Ten įvyksta žemės drebėjimas ir bam, keturi jaunuoliai atsiranda knygos/filmo istorijoje. Tik ten viskas kiek nukrypsta nuo originalaus siužeto ir norint grįžti į savo realybę reikia jį atkurti. Sakyčiau labai kinematografiška, visokius džiumandži primenanti fabula, ar ne?

Visa intriga tame, kad siužetas kaip ir žinomas iš anksto, o knyga/filmas nesibaigia gerai. Todėl labai įdomu kaip baigsis autorės sumanyta istorija, mat jei jaunuoliams pavyks tą siužetą atkurti, tai pabaiga nebus laiminga, jei nepavyks, irgi nežinia kas nutiks. Na, o pasaulis, į kurį visi pateko, taip pat nėra svetingas. Distopija, kurioje visuomenė padalinta į dvi dalis. Genetiškai modifikuoti tobuli žmonės – Genijai, bei visi kiti paprastieji – Parazitai, kurie pasmerkti skurdui bei vergovei. Ir kaip visada – maištininkai :). Kadangi tokiose knygose visada būna meilės linija tarp priešingų grupių atstovų, tai čia pirminėje istorijoje Parazitė ir Genijus įsimyli ir jų meilė sukelia permainas. Tik va, šio pasaulio naujokų atstovė turi tapti ta Parazite ir jai nelabai sekasi laikytis fabulos, nes “realybėje” viskas ne taip paprasta.

Kaip supratote, siužetas nėra įmantrus, bet įdomiai užsuktas, kad noriai kasiausi iki galo. Nepasakyčiau, kad pabaiga mane sužavėjo, autorė turėjo daugiau potencialo, bet kmon, kas aš tokia, kad kritikuočiau paauglių knygas.

Štai tiek iš knygų pasaulio šį mėnesį. Papasakokit, ką gero skaitėte jūs. Nesvarbu kiekis. Kad ir vieną, kad ir skyrių, ar puslapį, vistiek pasidalinkit. Taip pat nepamirškit manęs sekti soc. tinkluose, nors viską, kas įdomiausia aš stengiuosi palikti bloge ir iš ten vilioti čia, o ne atvirkščiai :).

Ankstesni įrašai apie perskaitytas knygas:

Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.