Apie lapkričio skaitinius, apie mano požiūrį į knygas ir apie programėlę “Milžinas”

Kai suskėliau pavadinimą! Kaip supratote, plepėsiu plepėsiu plepėsiu.

Pradėsiu nuo vidurio. To, kur “apie mano požiūrį į knygas”. Pajutau norą pasipasakoti. Labiausiai dėl to, kad artėjant Kalėdoms pažįstami, žinodami, kad mėgstu skaityti, pradėjo siuntinėti įvairias nuorodas į su knygomis susijusius daiktus.

Ir mano išpažintis yra tokia: aš nesu knygų fetišistė. Bum! Man neįdomūs susitikimai su autoriais, nelabai rūpi ir patys autoriai (nebent jie ekstremalūs rasistai, teroristai ir pan., tada nenoriu skaityti), nebaisiai mėgstu knygų pristatymus (darau retas išimtis). Ir! Ir manęs nesujaudina su knygomis susiję daiktai. Tai yra kojinės su Hariu Poteriu, kad ir kaip mėgčiau HP, Bridžitos Džouns prijuostė, kad ir kaip mėgčiau BD, Šerloko Holmso alus, kad ir kaip mėgčiau ŠH. Dėžutės imituojančios knygas, puodeliai su iliustracijomis, užrašų knygelės su personažais – nerūpi. Išskyrus tuos atvejus, kai jie estetiškai labai gražūs nepaisant temos. Aš galiu norėti daikto su konkrečia iliustracija ar citata, nes man ji patiks. Pvz., šių metų “Lookfantastic” advento kalendorius susijęs su Alisa iš Stebuklų šalies ir man yra labai gražus, bet kitas autorius tą pačią temą gali išpildyti taip, kad bus fe. Knygų fanatikams taip nebūna :). Daugumai faina vien dėl to, kad taigi Alisa!

Pvz., aš renku įvairius atvirlaiškius. Su voniomis (nes mėgstu vonią), su piešiančiomis moterimis (nes mėgstu piešti), su moterimis ant sofos (nes faina tema), su rūkančiais žmonėmis (nerūkau, bet iliustracijose man tai gražu). Tačiau nerenku paveiksliukų su skaitančiais :). Nebent atvirukai tinka ir į kitas temas, arba patys savaime labai gražūs.

Man labai patinka skaityti, bet aš nesureikšminu knygos kaip daikto. Gal todėl man nesvarbu ar ji elektroninė, ar popierinė. Sako knygos kvepia, ir nesiginčiju, tikrai kvepia, tačiau pvz., odinė rankinė man irgi kvepia, bet tai nebūtinai reiškia, kad medžiaginė blogesnė.

Tačiau skaitymas man yra vienas smagiausių užsiėmimų ever! Ir jis praturtina. Kartais net banali meilės istorija duoda iliustracijų apie to laikmečio įvykius, kad ir Jojo Moyes “Nuotakų laivas”. Aš net nežinojau, kad karo metais būdavo tokios nuotakos. Ir jei nebūtų kito pasirinkimo, tai knygas galėčiau ryti net parašytas pagaliuku ant smėlio. Ką jau ten popierius ar ekranas. Tik duokit raidžių! Tačiau jei reikia išrūšiuoti viską pagal patogumą, viskas būtų taip:

Kelionėse ir mieste (visais atvejais, kai knyga išeina iš namų) man patogiausia yra skaityti el. knygas skaityklėje.

Namuose popierinės knygos iki 350psl ir elektroninės knygos skaityklėje stoja į tą pačią vietą. Tačiau storesnes elektronika jau nukonkuruoja. Kažkada leidykla “Obuolys” IG paskyroje, pasigyrė nauju “Anos Kareninos” leidimu. 720 psl., kieti viršeliai. Labai gražu Instagram nuotraukose. Ir lentynoje gražu. Ir šiaip kaip dekoracija nuotraukai visai gražu. Nesusilaikiau ir pakomentavau, kad tokios knygos skirtos tik grožėtis, bet ne skaityti. Juk ne į kiekvieną rankinę telpa, nesitempsite į hipsterišką kavinę poros puslapių sukrimsti. Ar į parkelį.  Ar eidami pas gydytoją ir žinodami, kad teks laukti prie jo durų. Ir kaip tokį leidinį skaityti gulint ant šono? O aš visas knygas 90% laiko skaitau lovoje. Ir tas porą valandų tikrai pavargstu vienoje pozoje, todėl pasiverčiu į vieną ir kitą pusę. Tiesą sakant, skaitydama “Šantaramo” antrą dalį aš buvau įsivariusi rimtą riešo skausmą. Be bajerio.

Na ir tada,  po popierinių knygų (ne tų kaladžių) ir skaityklės, eilėje jau rikiuojasi telefonas. Apie savo skaitymo įrenginį pasakojau čia. Ten aš atsakiau į klausimą kuo skaityklė skiriasi nuo telefono. Priminsiu, kad pagrindinis skirtumas yra ekrane. Telefonas (planšetė ir kompiuteris) šviečia ir vargina akis. Bent jau aš vargstu ilgai žiūrėdama į tekstą. Skaityklė nešviečia. Jos ekranas primena senovinius skaičiuotuvus. Kai kurios turi šviesą, bet jo principas kitoks, nei telefonuose: ekranai yra apšviesti, o ne patys šviečia, tai yra lemputės yra virš, o ne po stiklu. Visgi šį mėnesį 5 knygas perskaičiau telefone. Priežastis – “Milžinas”.

“Milžinas” yra tokia svetainė, kurioje galite nusipirkti el. knygų ir jas skaityti mėgiamu įrenginiu, pvz., el. skaitykle. Arba galite įsigyti prenumeratą už 4.95 EUR/mėn ir dalį knygų skaityti telefone. Dalį, nes ne visos elektroninės knygos patenka į prenumeruojamų sąrašą.

Prenumerata perkama naršyklėje. O knygos skaitomos programėlėje, kurią rasit savo įrenginio parduotuvėje, pvz. “Google Play”, jei turite “Android” telefoną.

Prisipažinsiu, kad nė karto dar nesu mokėjusi už prenumeratą. Pastoviai vis kokią akciją pataikau. Buvo “skaityk vasarą nemokamai”. Po to buvo gimtadienio akcija, kai vėl davė tris mėnesius. Kaip jau sakiau, telefone aš skaityti nemėgstu, bet na, jei yra proga, tai kodėl nesinaudoti. “Milžinas” gana patogus. Susirandate knygą (ją ir iš naršyklės galima nusiųsti į programą, o įmanoma ieškoti ir pačioje programėlėje) ir skaitote. Interneto ryšio reikia tik knygos atsisiuntimui.

Mane labai erzina tai, kad programa neįsimena pasirinkimų ir kiekvienai knygai reikia nustatyti iš naujo. Nes aš visada mažinu ryškumą bei šrifto dydį ir renkuosi rusvą foną.

Dar man labai nepatinka, kad skaitymo procesas rodomas procentais. Taip, suprantu, kad elektroninis formatas ištrynė įprastus puslapius, nes kiekvienas gali reguliuotis teksto dydį. Tačiau, kai kiekviena knyga yra 100% aš sunkiai orientuojuosi jos apimtyje. Kai tuo tarpu 300 ir 500 puslapių man šį tą sako, net jei el.formate, man tie 300 psl., kainuotų 1000 pervertimų.

Jei visas dar neišsilakstėte ir prisikasėte iki šios vietos, tai jau dabar, žinokit, kalbėsiu apie lapkritį perskaitytas knygas. Nebent mintys vėl nulėks į lankas.

Praeitą mėnesį sukrimtau denynias. Nuo tikslo atsilikau viena knyga.

Trumpesnė ar ilgesnė nuomonė apie kiekvieną jų nugulė “Šiukšlynėlyje”.

Simon Kernick „Paskutinės 10 sekundžių“ – apie pogrindyje dirbantį policininką ir alkoholikę detektyvę gaudančią žudiką maniaką. Abiejų istorijos persipina. Patiko greitas ir įtraukiantis veiksmas. Naudinga buvo pamėginti įsiausti į priedangoje dirbančio žmogaus kailį, taip pat sužinoti kaip toks darbas būna organizuojamas. Nepatiko silpni charakteriai. Veikėjai buvo nuobodūs.

Joseph Delaney „Ankstesnė mergina“ – viena geriausių mėnesio knygų. Paraleliai pasakoja apie dvi merginas, kurios skirtingu metu apsigyveno tame pačiame name. Gavo krūvą sąlygų bei taisyklių iš būsto savininko. Psichologinis trileris išlaiko įtampą. Įdomiausia skaityti apie tai kaip žmonės patys save įbaugina, įteigia nemalonius dalykus ir nemato tiesos po nosimi.

Joėl Dicker „Baltimorės knyga” – tragiška šeimos istorija. Visą knygą duodama suprasti, kad nutiko kažkokia tragedija, bet iki galo neatskleidžiama kokia būtent. Pasakojama iš trijų skirtingų laikotarpių. Knyga priveria persvarstyti savo santykius su artimaisiais. Ar esame iki galo atviri, ar nepaliekame vietos interpretacijoms? Nes būtent nesikalbėjimas bei nutylėjimai, kartais sukelia nepagrįstą pavydą, nuoskaudas ir kartais priveda prie tragedijų.

Iona Grey „Laiškai iš praeities“ – savotiška meilės istorija. Vėl gi, pasakojamos dvi istorijos. Viena apie jauną dabarties merginą, kuri bėgdama nuo smurtaujančio vaikino įlenda į apleistą namą ir ten randa senų laiškų. Kita istorija pasakoja apie tų laiškų rašytojus karo metais. Kaip visada, man tokiose knygose labiausiai patinka aplinka. Istoriją mes žinome, bet knygos apie žmones gyvenusius karo metais padeda įsijausti į tokius paprastus dalykus, kaip buitį. Slapta viso kaimo auginamas paršelis, išradingi badmiriaujančių žmonių bandymai ir toliau švęsti tradicines šventes, visuomenės prietaringumas ir panašūs dalykai. Nors knyga labai nuspėjama, bet man tokios patinka.

Fiona Barton „Našlė“ – knygos ašis – moteris, kurios vyras buvo teisiamas dėl mergaitės pagrobimo ir galimos žmogžudystės, bet dėl įrodymų stokos paleidžiamas. Ar doros žmonos pareiga yra palaikyti savo sutuoktinį? Ar jai kyla įtarimų, o gal tiki savo žmogumi be sąlygų? Kaip keičiasi santykiai, kai ant jų užkritęs toks šešėlis? Tokie klausimai ir nagrinėjami visoje knygoje. Iš esmės, tai patiko, bet galas labai nuvylė.

George R. R. Martin „Tafo klajonės“ – kosmosas! Šiaip, kaip matote, man patinka visokios knygos. Apie karą, apie meilę, apie santykius, detektyvai ir žinoma, fantastinės. Martiną labiau žinome gal kaip fantasy atstovą, tačiau štai, turime ir kosminius laivus. Iš esmės, tai knyga apie galią, gėrį, moralę. Geros širdies kačių mylėtojas Tafas į savo rankas gauna ypatingą kosminį laivą. Šis gali būti tik ginklas, tiek gelbėtojas, mat prieš 1000 metų laivo statytojai surinko floros ir faunos DNR ir didelę žinių bazę, kaip juos išnaudoti geriems ar blogiems tikslams (užleisti marą ant planetų, užveisti viską naikinantį pelėsį, o gal kaip tik gelbėti nuo bado kuriant atsparias javų rūšis). Taigi, klausimas ar Tafas sugebės išlaikyti tokį lobį savo rankose, ar nepradės žaisti dievo, ar gerasis Tafas netaps Tafu baudėju? Istorija man priminė tipinę, kiek pamokančio tono pasaką. Na, bet autorius žodį valdyti tikrai moka.

Sebastien Japrisot „Moteris su automobiliu, akiniais ir ginklu“ – dėl viršelio ir pavadinimo aš įsivaizdavau, kad ši knyga bus toks stilingas retro detektyvas. Gražios mašinos, senovinės madingos damutės, privatūs skrybėlėti detektyvai. Teko kiek nusivilti, nes viskas pasirodė kiek chaotiška, mažai stilinga ir silpnoka. Visgi, nebuvo bloga knyga, nes nuo vidurio ta detektyvinė linija mane įtraukė.

Nicky Pellegrino „Sicilietiška istorija“ – šios knygos negalima skaityti alkaniems. Tačiau gal sužadins norą gaminti. Gale rasite ir receptų. Lukas Sicilijoje turi kulinarinę mokyklą, kur savaitei atvažiuoja keturi mokiniai. Dažniausiai moterys iš skirtingų pasaulio kampų. Knygoje pasakojamas kiekvienos jų, o ir Luko gyvenimo kelias. Labai banali, bet vistiek nebloga vasariška istorija. Kaip sakiau, naudingiausia yra žiniomis apie maistą.

Sandra Brown „Trintis“ – Sandros Brown knygos yra tarsi tipinis žurnalas. Visada tas pats. Ten skyrius apie dietas, ten interviu, kažkur į galą receptų puslapiai, dar keletas su mada ir koks vienas straipsnis skirtas interjerui. Ir taip kiekvieną mėnesį. Nežinau, kodėl skaitau žurnalus, nežinau kodėl imu ir Sandrą. Gal dėl to, kad stabilūs dalykai nėra blogai :).

Tad toks štai gavosi šis įrašas apie mėnesio knygas :). Ką perskaitėte jūs! Man tikrai įdomu sužinoti!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Nebijokite klausti, jei mano apžvalga pasirodė neišsami ar pritrūko informacijos.