Spalio knygos: pošlybės, fantastika, lietuviška meilė, žiaurus detektyvas, lėktuvo katastrofa ir kt.

Šiandien baigiasi mano skaitymo metai. Kodėl dabar, o ne gruodį? Tikrai ne tam, kad eičiau prieš srovę ir susigalvočiau savo metus, tačiau tai siejasi su mano knygų blogo gimtadieniu. Prieš 9 metus aš jį pradėjau pildyti lapkričio viduryje, bet, kad būtų paprasčiau, gimimo diena laikau mėnesio pradžią ir taip skaičiuoju savo perskaitytas knygas. Artimiausiomis dienomis “Šiukšlynėlyje” parašysiu metinę statistiką ir aptarsiu geriausias knygas. Šiemet jų perskaičiau 71. Ko gero mažiausia per 9 metus. Per juos įveikiau 901, tad vidurkis yra apie 100 knygų metams.

Bet dabar pakalbėkime apie spalį. Per jį perskaičiau 9 knygas. 6 buvo popierinės.

Tris perskaičiau skaityklėje.

Tiesą sakant, man gana suku išrinkti mėnesio geriausią knygą. Ir ne dėl to, kad visos geros, o dėl to, kad visos vidutinės. Jei jau būtina, tai linkčiau prie Lukjanenko.

“Atspindžių labirintas” ir “Netikri veidrodžiai” yra tos pačios serijos dalys ir pasakoja apie laikus, kai atsirado virtualus pasaulis. Ir dabar jis jau atsiradęs, bet nuo to ką matome VR šalme, knyginis skiriasi tuo, kad yra labai realus ir žmogus jame būdamas nebegali atskirti virtualybės nuo tikrovės. Realiai žino, kad viskas netikra, bet smegenys su tuo nesutinka ir  kompiuterinis žmogutis puikiausiai jaučia visą aplinką. Net norėdamas išeiti iš tokio pasaulio, asmuo negali tiesiog nusiimti šalmo. Jis turi surasti kompiuterį netikrame gyvenime ir surinkti komandą. Kitaip jo smegenys atsisako dirbti. Na, bet visada yra išimčių. Nedidelis procentas žmonių iš virtualybės išeiti gali bet kada ir jie vadinami daiveriais. Jie nebijo skausmo (nes visada gali pabėgti į realybę), aukščio ir šiaip turi visokių privalumų. Apie vieną tokį daiverį ir yra šios knygos. Apie nuotykius, kompiuterinius žaidimus, pavojus tykančius gilumoje (taip knygoje vadinamas tas virtualus pasaulis), santykius, draugystę, meilę ir visa kitą, kas nuotykinę knygą daro gera.

Minusai: autorius yra šioks toks seksistas, rasistas ir dar smelkiasi panieka tam, kas yra ne rusiška, ypač amerikietiška. Tai būdinga daugeliui jo knygų. Ir nėra tiesiogiai bei aštriai išreikšta, tačiau jaučiasi.

Rekomenduočiau visiems, kurie įnikę į telefonus, kompiuterius, soc. tinklus ir žaidimus. Aš pati esu už technologijas ir virtualybę :). Bet viskas turi savo neigiamų pusių, ar ne?

Pati baisiausia mėnesio knyga buvo “Gražiausia moteris mieste”.

Baisi ji tikrai ne tiesiogine prasme. Priskirčiau net prie gerų, nes sukelia emocijų. Truputį pasikartosiu tekstu, kurį rašiau anam blogui. Perskaičiau vieną istoriją („Dailiausia moteris mieste“ sudaryta iš apsakymų“), tada ryte pusryčiavau, prisiminiau tą tekstą ir nebegalėjau valgyti.

Ir aš nesu labai jautri. Mačiau ne vieną porno filmą, skaitau detektyvus, kuriuose pjausto žmones, Beckett’o knygose per lavonus ropinėja lervos ir apie jas smulkiai kalbama. „Širšių fabrike“ buvo scena su kirmelėmis burnoje, o aš pamačiusi tokį gyvį pusę dienos nusiraminti negaliu, nes turiu fobiją. Ir manęs taip nė karto nepaveikė, kad valgyt negalėčiau. Jei kas skaitėte šią knygą, tai omenyje turiu istoriją su mažėjančiu žmogeliuku. :). Sudominau? Teks skaityti.

Atskiro paminėjimo vertos ir Murakmi knygos. Kaip tik šį mėnesį išleistos dvi pirmosios autoriaus istorijos. Jei kas nežino, tai Haruki Murakami yra mano mylimiausias rašytojas. “Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas” geriausia knyga. Po to turbūt eitų “Kafka pakrantėje” bei “Avies medžioklė” su “Dansu Dansu Dansu”.

Nieko nuostabaus, kad įsigijau knygas vos šios pasirodė. Juk turiu visas.

Labiau už pačią istoriją man patiko pratarmė, kurioje autorius rašo apie savo pirmų dviejų virtuvinių romanų gimimą. Man patinka kaip jis rašo apie save, todėl mielai suskaičiau ir knygą apie maratoną. Ir ji mane paveikė. Dabar kai rašau blogą, visada primenu sau, kad įkvėpimo nebūna. Jei nori (ar reikia), tai sėdi ir rašai. Ir parašai. O jei pradedi ten visokių įkvėpimų ieškoti, tai reiškiasi tiesiog nenori/nereikia.

Ai, tai va, ta įžanga tokia romantizuota, ak, sėdėjo jis, žiūrėjo beisbolo rungtynes ir tik žaidėjas taukšt per kamuoliuką, o Haruki ir pagalvojo – parašysiu knygą. Ir parašė. Dar labiau patiko kaip jis atrado ir išgrynino savo rašymo stilių. Pratarmė kartojasi abejose knygutėse.

Antroji (“1973-iųjų kiniškas biliardas”) jau turi šiek tiek daugiau gerbėjams pažįstamos autoriaus dvasios. Matosi, kad atrado savo kelią. Visgi, jei dar nelietėte Murakamio knygų, nerekomenduočiau nuo jų pradėti.

Pavadinime paminėjau lietuvišką meilę (Indrė Vakarė „Vienos nakties nuotykis“), žiaurų detektyvą (Jean Christophe Grange „Kaikenas“) ir lėktuvo katostrofą (Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“). Tai mano spalio knygos, bet nepatenka tarp geriausių, todėl trumpus komentarus rasite Šiukšlynėlyje.

Papasakokite man, ką gero (ar blogo) jūs skaitėte šį mėnesį?

Buvo įdomu? Netylėkite! Nebus grįžtamojo ryšio – neliks ir blogo!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Nebijokite klausti, jei mano apžvalga pasirodė neišsami ar pritrūko informacijos.