[2024 07 19] Jau nuo neatmenamų laikų aš savo bloge dokumentuoju mūsų atostogas. Dalis jų aprašyta šiame tinklaraštyje, dalis – sename, bet jau tradicija tapo sėsti ir papasakoti. Žinau, kad šviežią tekstą perskaitys įvairūs žmonės, o ateityje – tik mes patys ne kartą norėsim prisiminti kada ir kaip ten viskas buvo. Tad tęsiu savo tradicijas. Ką tik grįžome iš kelionės, kol įspūdžiai dar švieži, skubu juos aprašyti.

Bitės atsiradimas gyvenime pakoregavo ir mūsų atostogų grafiką. Anksčiau mes mėgome atostogauti rugpjūčio pabaigoje. Tačiau šiemet viską derinome prie mantrailing’o stovyklos. Kas yra mantrailing? Rašiau čia. Jei norite šlapių nosyčių darbą pamatyti iš arti, ateikite į treniruotę. Anketa potencialiems figūrantams yra čia.

Taigi, liepos 10-14 dienomis Vengrijoje buvo organizuojama tarptautinė mantrailing’o stovykla. Berods 16 instruktorių, dalyviai iš 12 šalių ir net 123 šunys. Visi viename kempinge! Įspūdingos apimties renginys. Prieš porą mėnesių mūsų instruktorius Jurijus treniruočių grupėje parašė, kad dar yra kelios vietos ir mes pasiryžome keliauti. Gediminas kaip dalyvis su šunimi, o aš kaip stebėtojas. Dar vienas variantas – šeimos narys, tokiu atveju būtų reikėję mokėti tik už pragyvenimą bei maistą, bet nebūčiau dalyvavusi treniruotėse, o aš norėjau viską pamatyti pati, tad pasirinkau stebėti. Tokių stebėtojų buvo tik 7.

Liepos 10 diena – trečiadienis. Tad mes nusprendėme pasiimti dvi savaites atostogų, išvažiuoti šeštadienio vakare ir nepersitempdami, ramiai nuvažiuoti iki Vengrijos. Skubantiems užtektų gerokai mažiau laiko.

Liepos 6, šeštadienis. “K9 Paieška” ir mokymai

Šiaip jau į kelionę išvyktume šeštadienį ryte, bet gi taip sutapo, kad tą dieną organizacija “K9 Paieška” šventė gimtadienį ir darė mokymus Kauno rajone. Negi praleisim dėl tokios menkos priežasties kaip kelionė? Ypač jei neskubam. Mes nusprendėme susikrauti visus daiktus ir po mokymų namo į Vilnių nebegrįžti, bet vakare kirsti Lenkijos sieną ir nakvoti kažkur ten.

Šventiniai mokymai buvo neįtikėtinai linksmi. Šuniukai, ieškodami pasislėpusio žmogaus, turėjo praeiti pagundų ruožą, kuriame laukė įvairūs trukdžiai. Kas kam: kažkam trukdė išmėtyti žaislai, kažkam batonas, o kažkieno laukė ir žmogus su kandimo kostiumu bei bambuko lazdele. Beje, Bitė prieš šitą pagundą atsilaikė ir pasirinko sekti kvapu, o ne kąsti. Stebitės? Aš tai ne 🙂

“Flip” pratimo metu nuo šunų slėpėsi šeimininkai, o juos vedė kiti. Bitė nebuvo sužavėta, bet ne ji mokymu metu praliejo kraują! Visi liko gyvi. O čia ir aš gavau išbandyti mantrailing’ą ne tik kaip stebėtojas: lėkiau su mūsų paieškų žvaigžde borderkoliu Migo jo šeimininkės ieškoti. Ir kaip, klausia manęs po to? Nieko neprisimenu, tik bandymus išleist ir susirinkt pavadį laiku.

Buvo ir daugiau pramogų (ir torto!), tad laikas prabėgo neįtikėtinai greitai. Link Lenkijos pajudėjome jau visai vakare. Turėjom šiek tiek nuotykių, nes navigacija atvedė ne į tą kiemą, o vėliau atrodė, kad nesusišnekėsime, bet galiausiai įsikūrėme savo rezervuotoje vietoje.

Liepos 7, sekmadienis. Lenkijos greitkeliai ir degalinių turizmas

Šita diena skirta teleportacijai per Lenkiją. Nieko be degalinių ar pakelės aikštelių nematome. Tikslas – Krokuva, kurios pakraštyje rezervavome butą. Kažkurioje greitkelio stotelėje padarom Bitės kandimo treniruotę (ne į kostiumą, nes jis per didelis vežtis, tik į kandimo koją), tuo baisiausiai išgąsdindami kažkokį keliautoją. Žmogus galimai bijo šunų, nors mes buvome tikrai toli.

Kelias kelias kelias, kelio darbai kelio darbai kelio darbai ir pasiekėme Krokuvą. Mūsų įleisti atvažiavo buto šeimininkai. Ir kai vyras išgirdo, kad tas rezervacijoje minėtas šuo yra Malinua, labai norėjo ją pamatyti. Sakė, kad yra veislės fanas. Įspėjom, kad mūsiškė yra neglostytina, bet ištraukėm iš mašinos. Beje, kai IG parašiau, kad sutikom malinkų gerbėją, bet įspėjom jos nebandyti glostyti, tai sulaukiau žinučių, kodėl ne? Ar dėl treniruočių? Dėl kandinimų? Tai dar kartą atsakau – be treniruočių ji iš viso būtų laukinė. Visi kontroliuojami kandimai didina tokios veislės šuns pasitikėjimą, o tai mažina baimes ir iš jų kylančias agresijas. Didelė dalis “lietuviškų” belgų yra jautrūs ir nelabai mėgsta svetimų žmonių meilybes. Apie tai, kas yra belgų aviganis, kas yra jautrus belgų aviganis ir ką reiškia su juo gyventi, aš rašiau čia. Kviečiu paskaityti. Kad ir kokių draugiškų šuniukų sutinkame savo gyvenime, taip pat yra daug tokių, kurie nemėgsta svetimų žmonių dėmesio, tik vieni traukiasi, o kiti puola. Malinkos puola.

Taigi įsikūrėm, apsidžiaugėm, kad Krokuvoje veikia wolt, užsisakėm picos ir ėjom miegot.

Liepos 8, pirmadienis. Truputis Krokuvos, kamščiai, kalnai, vaivorykštė

Šiandien neplanavome daug važiuoti, vos 2-3 valandos kelio iki numatytos nakvynės vietos Aukštuosiuose Tatruose, Slovakijoje. Taigi, nusprendėme užsukti į Krokuvos centrą ir pasivaikščioti. Parku prasiėjome iki pilies, bet Bitei kažkaip visko pasirodė per daug. Per daug žmonių, paukščių, o dar arklių karieta…. Neleidom bėgti pažiūrėti arkliukų, pabijojom, kad tokio greito šuns gali pasibaidyti, tai vaikas užsišiko ir grįžusi į mašiną atsisakė gerti. Visai kaip mažas žmogutis 😀

Daug nebesitrainioję išvažiavom toliau ir patekom į ilgą kelio darbų kamštį. Ką turėjom įveikti per 2 valandas – važiavom keturias. Aš turiu vairavimo fobiją, tai man vien tas vaizdas – kamštis įkalnėje – varė paniką ir atrodė, kad tuoj visi pariedės atgal ir susibalados.

Tačiau galiausiai pasiekėme Slovakijos Ždar kaimą, kur pensione buvome rezervavę kambarį su vaizdu į kalnus. Nemelavo – vaizdą į kalnus gavom, o tikrai dideliame pensione karaliavome visiškai vieni.

Kadangi Bičiukas buvo pervargęs ir gyvenimas jos visai nedžiugino, pagalvojom, kad šuneliui pasireiškė trečios (ketvirtos/penktos – priklauso nuo patyrimo, kelionės sudėtingumo) sindromas. Kai pervargsti nuo įspūdžių, pradedi pyktis, viskas nervina, na toks kelionės pms. Tai palikom vaikį miegot, o patys išėjom, į turistinį spot’ą pasifotografuot, pavalgyt, tiesiog kalnų oru pakvėpuoti.

O per vėlesnį pasivaikščiojimą su šunimi pamatėme įspūdingą vaivorykštę. Juokavau, kad man tuoj 42 metai, o pirmą kartą pamačiau, kur prasideda vaivorykštė. Sako jos pradžioje (ar pabaigoje) – lobis. Bet pasitarėm, kad ir taip esame turtingi, neverta eit ieškoti, priėmėme vaizdą kaip ženklą ir rezervavom kambarį dar trim naktim kitai savaitei. Po stovyklos galvojom važiuot į Čekiją, bet o kodėl nesugrįžt į tokią nuostabią vietą, ypač kai nėra tikslaus plano?

Liepos 9, antradienis. Kelionė per kalnus, Vengrija

Važiuoti per Slovakiją – malonumas akims. Ten net greitkeliai su vaizdu į kalnus. Tad dalį dienos važiavome įvairiais serpantinais, dalį – greitkeliais ir tikrai nebuvo taip nuobodu, kaip būna, pvz., kertant Lenkiją. Kadangi trečiadienį 10 ryto – registracija stovykloje, tai mes rezervavome nakvynės vietą miestelyje už 4-5 km. Pasiekę Vengriją dar užsukome į kempingą, kur vyks renginys, ir Jurijui su Asta perdavėme racijas bei paspirtuką. Jie į stovyklą atvyko dirbti instruktoriais ir keliavo lėktuvu su ribotu bagažu.

Radom savo nakvynės vietą, vargais negalais susikalbėjom ir likom nustebę. Ne šiaip kokius apartamentus gavome, o visą 3 kambarių namą su įranga (pvz., skalbimo mašina bei kondicionieriumi, ko mums labai reikėjo). Ir pastatas toks unikalus – senovinis – visi kambariai pereinami, net vonia turi du išėjimus, tad galima per namą apeiti ratu, plius daug visokių langų iš vieno kambario į kitą, greičiausiai tam, kad patektų daugiau šviesos.

Vengrija pasitiko 34+ laipsnių karščiu, tačiau tame name buvo vėsu, ką labai įvertinome! Bitė keliaudama turėjo savo ventiliatorių, bet vistiek kepė mažiukas.

Liepos 10, trečiadienis. Pirma stovyklos diena

Štai to mes čia ir susirinkom! Atkeliaujam į kempingą, užsiregistruojam.

Gauname nurodymą, įsikruti 6-tame namelyje. Iš anksto žinojome, kad tai bus keturviečiai namukai, kuriais teks su kažkuo dalintis. Nerimavome, nes gi turim jautrų šunį, kaip seksis bedrabūvis? Pasirodo, kad mūsų kambariokė – instruktorė Irina iš Latvijos – kažkur išvažiavusi. Įsikurti negalim. Yra kaip yra. Laukiam.

Apeinam teritoriją, Dunojuje, ant kurio kranto visas kempingas, išmaudom šunį. Paplepam su kaimynais iš Estijos. Sužinome, kad mes patekome į grupę, kuri dirbs su amerikiete Chris Boyd. Mes naujokai mantrailing’e, srities žvaigždžių nepažįstam, tad tik linksim galva. Kiekvienas sutiktas žmogus dėl to aikčioja, kartoja kaip mums pasisekė.

Jurijus sako, kad Chris jo krikštamotė mantrailing’e ir mes suprantam, kad bliamba, tikrai pasisekė. 123 šunys, grupės po 5-6 žmones ir mums nuskyla patekti pas srities žvaigždę. Žmogų, kurio pavydi net kiti instruktoriai ir sako, kad gaudytume kiekvieną žodį. Ok. Naujokų sėkmė? Vertinam ir siunčiam linkėjimus kalnų vaivorykštei.

Galiausiai sulaukiam Irinos, truputį supažindinam šunis ir įsikuriam. Nameliai nėra blogi – mūriniai – todėl 37-40 laipsnių karštyje dar galima išgyventi. Tiesa, dušo kambarys be užrakto (kažkaip sugebėjom ir be susitarimo vieni pas kitus neįlysti intymiu momentu), o kabina – be vienų durų, todėl dažnai viskas plaukė. Dar gi Irinos šuo pirmomis dienomis gavo saulės smūgį, todėl visą tą laiką vargšui buvo ne pyragai.

Mes iš anksto buvome užsisakę maitinimą. Pernai stovykloje buvę kolegos įspėjo, kad jis bus labai labai blogas. Labai. Nevalgoma. Baisu. Vežkitės savo, apsipirkinėkit, sakė žmonės. Bet paaiškėjo, kad pasikeitė maitintojas ir mes absoliučiai jokių priekaištų maistui neturėjom. Tikrai nebūtume pasigaminę geriau.

Po pietų – renginio atidarymas.

Mažas priekaištas organizatoriams: jei rengiate tarptautinį renginį, net turite vertėją, na gi leiskite jai bent kartais įsiterpti ir be salės priminimų ar jos pačios “khm khm” kosčiojimų. Taip, didžioji dauguma dalyvių ir buvo vengrai, bet instruktorių turbūt bent pusė atvažiavo iš užsienio, juk ir jiems įdomu, kas kalbama.

Atidarymo metu buvo pristatyti treneriai, dalyvių grupės ir programa. Tiesa, dėl ekstremalių orų ji pakoreguota. Pusryčiai 5:30, pirmos treniruotės pradžia 6:00, antros – 17:00. Karščiai iš tiesų ekstremalūs – vieną dieną fiksuotas 40.5 laipsnių rekordas. Ir čia oficiali temperatūra, jutiminė buvo kosmose.

Sulaukėm pirmos treniruotės, susipažinom su Chris ir kitais grupės nariais.

Gaila, kad kalbos barjeras per visą stovyklos laiką neleido pabendrauti šiek tiek daugiau. Bet iš to ką mačiau, bei girdėjau apie kitus, mūsų grupė buvo tikrai motyvuota ir smagi. Na, o asmeniškai mums pasisekė, kad Chris anglakalbė, todėl bent pirmoje stovyklos dalyje instrukcijas galėjome suprasti betarpiškai.

Pirma pamoka – labiau susipažinimas. Laikas prabėgo puikiai, Bitė turėjo daug noro padirbėti, kiti šunys – taip pat. Na, o po visko – vakarienė ir miegot! Juk keltis reikės prieš penkias.

Liepos 11, ketvirtadienis. Antra stovyklos diena

5 ryto keltis, iki 6 pavedžiot šunį, papusryčiaut ir susiruošt. Padarėm išvadas, kad kitais metais neužsisakinėsim pusryčių, nes tokioje ankstybėje nevalgom. Aš ir įprastą dieną nepusryčiauju. Šiaip galvojom, gal bus galima gauti kavos iš kokio termoso, bet ją daro po vieną puodelį ir visai nesupranta juodos kavos koncepcijos, taigi, mokėti už pusryčius tiesiog neverta.

6 ryto pajudam į vietą. Turėjom susitikti prie kempingo vartų, bet kadangi visi išvažiuoja vienu metu, mes nepamatome savo grupės ir savarankiškai vykstame į savo koordinates. Tuščia. Gal kažkas pasikeitė. Tikriname telefonus ieškodami žadėtos grupės fb mesendžeryje. Nėra. Nei prie request, nei prie spam. Tik įpusėjus stovyklą paaiškėjo, kad chat’as buvo, tik manęs neįtraukė, nes nerado pagal vardą, o Gedo spam aplanke grupė atsirado, tik kai jį užtagino žinutėje.

Bepradedant panikuoti pasirodė kolegos, viskas ok! Treniruotė! Šiame savo tekste treniruočių nedetalizuosiu, specifinės smulkmenos įdomios tik mantrailing’o kolegoms, kuriems papasakojom arba dar papasakosim gyvai.

Kas liečia Bitę ir Gediminą – puiki komanda. Motyvuoti, norintys tobulėti. Aš didžiuojuosi! Tik Bitė gavo pastabą, kad reikia daugiau socializacijos. Tai be abejonės, reikia! Tačiau, papasakojom, kokį kelią jau nuėjom!

Treniruotės metu šunys sprendė galvosūkį – žvaigždę, tai yra jiems reikėjo išrinkti šviežiausią pėdsaką iš kelių klaidinančių. O tada pėdos ėjo per kelis tiltukus. Bitė viską padarė labai gerai, tačiau truputį pasimovė ant antyčių, kurios tupėjo tiesiai jai ant kelio ir pamačiusios šunį pradėjo šokinėt į vandenį. Rimtesnis trigeris nei kandimo kostiumas, ane?

Vakarinėje dalyje laukė du NSI (pratimas, kurio metu šuo turi pasakyti, kad šioje vietoje nėra ieškomo žmogaus kvapo) iš eilės ir tada jau tikras treilas, per parko takelius bei akmeninį tuneliuką. Bitukas taip gerai sudirbo, kad vienintelė iš dariusių šį pratimą negavo intensyvo (motyvaciją keliančio greito pratimo, kuris daromas jei šuniui buvo sunku įveikti užduotį).

Šia treniruote baigėsi užsiėmimai su Chris, nuo kitos pamokos įpusėjam stovyklą ir laukia instruktorių pasikeitimas.

Liepos 12, penktadienis. Trečia stovyklos diena

Šiandien ryto treniruočių nėra, o dalyviai galėjo laikyti testavimą-egzaminą. Norinčių nebuvo labai daug, visi galėjo važiuoti žiūrėti, bet mes šiek tiek pramiegojom, tad nusprendėm pasinaudoti proga ir pailsėti. Po pietų vyko atvirojo stalo diskusija su instruktoriais, taip pat pristatyta informacija dėl naktinės užduoties (čia ta pati pastaba organizatoriams, dėl užsimiršimo, kad šalia yra vertėjas).

Taigi taigi, komandos apjungtos po kelias ir nuo 21 iki 24 valandos visos turėjo užduotį, kurios esmė – surasti žmogų miške. Bet ne viskas taip paprasta. Starte komanda gauna kvapo pavyzdį. Tada šuo turi nutreilinti iki pirmų miške paslėptų marškinėlių. Šioje vietoje keičiasi šuo, kuris turi nusekti iki antrų marškinėlių, trečias šuo eiti iki trečių, o ketvirtas – iki žmogaus.

Komandos dar iki starto turėjo sugalvoti savo strategiją. Pasiskirstyti, kokia eiga eis šunys. Tobulu atveju jų reikia keturių, bet a) komandoje šunų daugiau b) netobulo scenarijaus atveju šuo keičiamas ir bando kitas iki kol baigiasi laikas.

Mes nenorėjom Bitės leisti į paiešką, nes ji neturi patirties miške. Iš viso yra ieškojusi gal du kartus, bet tikrai ne tamsoje ir ne aklai. Tačiau ji važiavo kaip atsarginis šuo.

Mūsų komanda nusprendė laikytis tokios strategijos: kvapo pavyzdį padaliname į kelis atsarginius. Su šunimi į mišką eina tik du lydintys žmonės (ir teisėjas). Suradus marškinėlius vienas iš lydinčiųjų parveda vedlį su šuniu į štabą ir atveda sekantį. Antras lydintysis lieka vietoje, šviečia prožektoriais, neša atsarginius kvapo pavyzdžius.

Tai aš buvau tas antras lydintysis, o pirmasis, žmogus su GPS, – berniukas – vieno iš komandos nario sūnus. Taigi, ėjau su visais šunimis nuo 21 iki gal 23 valandos.

Miškas nebuvo malonus – aštrūs, spygliuoti, tankūs krūmai, kurie primena erškėčius. Visi trys marškinėliai buvo surasti per pirmą pusvalandį be jokių problemų. Tačiau apie kai kurių dalyvių elgesį su kvapo pavyzdžiais istorija nutyli – tiesiog matosi, kad mentreilina dėl smagumo, kas ruošiasi realioms operacijoms. Man atrodo mes su G nusipelnėm vieno kito pikto žvilgsnio, kai merginai pasakėm, kad ji ką tik užteršė maišelius, į kuriuos buvo planuojama dėti padalintą kvapo pavyzdį.

Taigi, grįžtam prie nuotykio. Ketvirtam šuniui kilo sunkumų. Jis buvo pakeistas. Penktam irgi nesisekė. O tada prasidėjo…

Į mišką ėjo kas norėjo, čežėjo, brazdėjo, mindė, šūkavo. Išstojo ir Bitė, panašu, kad dalį laiko ieškojo teisingai, dalį grįžinėjo ten, kur brazdėjo žmonės, dalį ėjo ten, kur jau aš buvau primindžiusi. Atidavė daug savęs, tačiau taip ir nesužinojom, kiek teisingai ji ieškojo, nes po žaidimo negavom normalios informacijos, kur buvo žmogus ir koks jo tikslus trekas.

Galiausiai Gedas pakeitė mane, nes pamatė kokios būklės buvau, kai jis atėjo su Bite (ji buvo jau šeštas ar septintas šuo). Juk net ir saulei nusileidus buvo arti 30 laipsnių, ilga apranga, kelios valandos lakstymo tuose spyglių krūmuose be vandens, nes visos rankos užimtos prožektoriais.

Netrukus ir jis grįžo į štabą – “šimtas žmonių miške”, sako, “kam ten manęs reikia”.

Operacija nepavyko, bet pasidarėm daug išvadų, kaip galima patobulinti jos organizaciją. Pradedant tuo, kad būtina įrašyti kiekvieno šuns treilą (ne, sakė, vengrai, miške neveikia GPS, nereikia). Tęsiant tuo, kad pasikeičiantys vedliai galėtų pasikeisti ir informacija, kur jo šuo tikrai ėjo kvapu. Tęsiant tuo, kad štabas galėtų klot praėjusių šunų treilus į vieną bendrą vaizdą ir live analizuoti. Tęsiant tuo, kad susitarimo, kiek žmonių eina paskui šunį reikėtų laikytis. Tęsiant tuo, kad tarptautinę komandą turėtų koordinuoti tas, kuris susišneka bent su daugeliu. Ir t.t. Šiaip daug dalykų norėjosi pasakyti ir tada, tik tiek, kad dėl kalbos barjero to padaryti neįmanoma. Pvz., net nežinau, kodėl pasiūlė mane eiti paskui šunis, jei nei aš kalbu vengriškai, nei jie lietuviškai ar angliškai, tai kartais jaučiausi tokia viena miške ir net nežinojau, kas kai kuriais atvejais vyksta, pvz., kai nuspręsdavo keisti šunį. Žinoma, galima prašyti vertimo per raciją, bet gi ne tam jos naudojamos 😀

Be abejo, buvo linksma. Gal tik kiek gaila, kad Bitę įtraukėm, nes liko neaišku, kaip vertinti jos darbą. Tačiau pramoga ir pamoka nereali.

Miegot nuėjom apie 2 valandą nakties, o keltis reikėjo prieš penkias. Ir taip beveik visai stovyklai.

Liepos 13, šeštadienis. Ketvirta stovyklos diena

Apsikeitimas instruktoriais! Nuo dabar mus mokys Pál Mézes iš Vengrijos. Keičiasi ir vertėja, nes ankstesnė lieka su instruktore Chris.

Ryte turime susitikti prie išvažiavimo, bet vėl nerandam vietos, juk visa stovykla pradeda vienu metu, tad pajudam į nurodytas koordinates. Apskirtai man buvo sunku suvokti tą važiavimą kolonoje (išskyrus tuos atvejus, kai kelias keblesnis). Kuo blogai susitikti nurodytoje vietoje? Į grupę parašom, kad būsim ten, o viena narė atsako, kad negalima važiuoti be leidimo. Ką??? Koks nors nesusikalbėjimas dėl vertimo per google translate? Pasitikslinti nebepavyksta, nes atvažiuojam į tokią vietą, kur nėra ne tik mobilaus interneto, bet ir ryšio apskritai. Laimei už 5 minučių susirenka ir visi kiti. Uf, vieta nepakeista, ko labiausiai ir bijome.

Visi prisistato naujam instruktoriui ir pradedam treniruotes. Šio mokytojo darbo stilius šiek tiek kitoks, todėl sesiją pabaigiam gana anksti ir vieni pirmųjų grįžtam į stovyklą. Nusprendžiam iki pietų dar pasnausti, nes tos tik trys miegotos valandos daro savo.

Vakarinė sesija – miestelyje, kur visi šunys dirbo skirtingus pratimus. Vienu metu beveik įsivėlėm į diskusiją dėl konkrečios situacijos ir intensyvo poreikio. Instruktorius klausė, ką jūs darytumėt šiuo atveju, mes savo treniruotėse darom kitaip. Bet ir vėl – kalbos barjeras šiek tiek maišė abejoms pusėms suprasti vieni kitų argumentus, mūsų vertėjai juk buvo tokia pat trumpa naktis, kaip ir kitiems.

Vakare – party time! Apdovanoti naktinio iššūkio laimėtojai, išdalinti loterijos prizai, pavaišinta nacionaliniu vengrų patiekalu, na ir mes visi smagiai pavakarojom. Su Asta ir Jurijum ilgai ir linksmai diskutavom apie tai, kas yra draivas, temperamentas ir motyvacija. Tiek ilgai ir tiek smagiai, kad lietuviškos diskusijos klausęs, lietuvių kalbos nesuprantantis Peteris žadėjo rašyti daktaro disertaciją šia tema 😀

Liepos 14, sekmadienis. Penkta stovyklos diena

Ankstus rytas – treniruotė. Jau paskutinė ir smagi. Labai jautėsi, kad Bitė pavargo, bet neprarado nei motyvacijos nei draivo 😀 Iš tiesų pasismaginom, nes buvo imituotas ir buitinis konfliktas, kai šuo kvapą nusiiminėjo nuo pistoleto, ir per upę su kitais šuniukais bridom, o Bitės figūrantas slėpėsi apleistame konteineryje.

Po pietų – uždarymo ceremonija. Jos metu įteikti diplomai įveikusiems trečiadieninius egzaminus, apdovanoti instruktoriai, vertėjai ir padėjėjai.

Taip pat dalyvio diplomą gavo ir kiekvienas iš mūsų. Ir čia aš sugebėjau apsijuokti prieš visą salę.

Kiekvienai grupei diplomus teikė abu dėstę instruktoriai. Ir taip sutapo, kad mane iš grupės pakvietė pirmą. Aš turiu fobiją išeiti prieš publiką, ypač pasimečiau, kai perskaitė mano vardą. Taigi, kartojau sau: Salomėja, nueik, paimk diplomą, pasakyk ačiū, grįžk. Taip ir padariau. Tik priėjau prie žmogaus, kuris tą diplomą laikė (ir tai buvo Chris). Ačiū, apkabinu, pabėgu. Ir tik kai visa salė pradėjo lūžti iš juoko, supratau, kad antrą žmogų (kitą instruktorių Pal) visiškai ignoravau. Nieko asmeniško, analogiškai būčiau ignoravusi kitus, jei būtų laikęs lapą. Tai net šiek tiek apsiverkiau iš gėdos, nors kai savo diplomo ėjo Gedas, grįžau kartu padėkot :).

Po to šiek tiek juokavom, kad lengvai atkeršijau už tai, kad per grupės prisistatymą mane praleido ir nedavė pasisakyti :D. Na, bet tikiuosi mano feilas bus pamirštas, o aš pati galiu tik iš savęs pasijuokti. Kiek daug kartų patys sau pakišame koją.

Vakarui buvome rezervavę viešbutį Slovakijos viduryje. Beje, pavadinimu “Malina”. Spėju, kad tai galimai reiškia avietę, bet turint Malinua (kurias kai kas ir vadina Malinom ir Malinkom) išsiverti gi kaip nori :D. Ilgai nelaukę susimetėm daiktus, atsisveikinom su “K9 Paieška” komanda ir pabėgom iš vis dar smarkiai per karštos Vengrijos.

Atvažiuojam mes į tašką – nėra jokios “Malinos”. Gerai, kad pasiteikė angliškai kalbantis gyventojas ir paaiškėjo, kad google navigacija ne į tą kaimą atvedė. Ypač džiugu, kad reikiama vieta ne kitame šalies gale, o už penkių minučių. Čia bendravom per google translate, bent šitas google produktas nepavedė. Mus maloniai priėmė, padarė vakarienę, nors neatrodė, kad baras veikia, tad išvažiuodami palikom didelę krūvą Jurijaus ir Astos saldainių, kuriuos dėl didelio karščio šiaip ar taip reikėjo skubiai gelbėti, o kiekis mums vieniems – neįveikiamas.

Liepos 15, pirmadienis. Grįžtam į Aukštuosius Tatrus

Važiavimo nei daug nei mažai – apie porą valandų.

Pasiekiame tą patį pensioną, kuriame buvom apsistoję keliaudami priekį. Gavom tą patį kambarį, beje, jo labai norėjom. Po beveik savaitės karštyje jau buvom numatę, kad tas kambarys bus vėsus, o ir šiaip kalnuose oras buvo apie +25, tad kone 10 laipsnių skirtumas labai pasijuto. Pagaliau normalus oras!

Labai svetingai šeimininkei atidavėm likusius Jurijaus ir Astos saldainius. Aha, lengvai svetimas dovanas dalinam, ane? Nesijaudinkit, vynas parkeliavo! Nežinau ar tai buvo priežastis, bet viešnagės metu radome mums skirto torto, guliašo ir net pusryčius. Beje, visas naktis ir buvom vieninteliai svečiai.

Prieš atostogas galvojom, kad eisim haikint, bet po stovyklos norėjom tik miegoti vėsumoje. Plius mus įspėjo, kad viena populiariausių trasų uždaryta, nes kol mes linksminomės Vengrijoje, kalnus siaubė audra, o nuošliauža nusinešė dvi gyvybes. Prognozės pranašavo liūtis (jų ir buvo), tad didelio įkvėpimo eiti į kalnus neturėjome.

Užtat ramybėje miegojom, mantrailing;o pasiilgusiai Bitei (ji tai iš viso nesuprato, kodėl tas tūsas taip greitai baigėsi) suroganizavom kastingo pratimą kvapais neužterštoje kalno papėdėje. Ankstyvais rytais darėm mondio treniruotes. Skaitėm knygas (aš maginę fantastiką apie drakonus, Gedas – Kocher’į).

Manau mūsų sprendimas labai ramiai praleisti laiką gražiame kraštovaizdyje ir ramybėje buvo teisingas. Išvažiavau pakylėta.

Liepos 18, ketvirtadienis. Teleportacija per Lenkiją

Visą dieną tik važiavome. Keliaujam su Garmin navigacija, o lygiagrečiai aš žiūriu kelią Google Maps. Abu šie gražuoliai pavedė Krokuvoje, kur siūlė važiuoti dar statomu keliu. Kažkokiais rajonėliais išnavigavome ir po visos dienos greitkelių pasiekėme nakvynės vietą. Ją rinkomės per daug nesigilindami. Pakeliui, gera kaina, priima šunis. To užtenka. Bet kaip papuolėm!

Visų pirma tas pastatas yra veikiantis istorinis muziejus. Neįdomus, nes vien tik nuotraukos ir žemėlapiai. Interjeras – kičas kūbu. Daug kilimų. Ir nežinau ar dėl jų valymo priemonių, ar dėl dulkių – nerealiai smirdėjo. Tarsi saldžiomis gėlėmis sumišusiomis su chlorkalkėmis. Ir labai stipriai. Kambaryje viskas atrodė nešvaru ir lipnu. Kadangi mes kelionių metu mėgstam visokias pigias vietas, tai kai kurios jų itin nustebina gerąja prasme (pvz., gauni viešbutį vien sau). Kitos gi verčia stebėtis įdomiais sprendimais. Kodėl tokio lygio nakvynės vietoje statoma masažinė dušo kabina, o po to ja nebesirūpinama ir tie visi purkštukai apauga rūdžių ir kalkių stalaktitais?

Su nešvara dar susitaikom, su kvapu sunkiai, bet baisiausia – garso izoliacija. Visų pirma kambariai yra pusrūsyje ir mūsų langai išeina tiesiai po pagrindiniais laiptais. Apie 10-12 vakaro pradeda rinktis gyventojai, akivaizdu, kad viešbutį ne tik mes pasirinkome dėl patogios vietos. Tais laiptais bilda, tempia lagaminus, darda tiesiai virš galvos. Koridoriuje rėkauja. Bitė visą naktį urzgė, aš irgi 😀 Neišsimiegojom visi.

Liepos 19, penktadienis. Namai!

Breakfast included! Nei mes kažko tikėjomės, nei aš 7 ryto valgyt noriu, bet nuėjom. Kiek mačiau tie pusryčiai buvo visai normalūs. Tačiau kava… Sustatyti tirpios kavos indukai ir pravėsusio vandens termosas. Aš priklausoma nuo juodos kavos, tad vos neapsiverkiu. Išsiregistruojam, visai šalia sustojam Orlen’e, kur Gedas užpildo mūsų daugkartinius puodelius. Ateina išpūtęs akis, žinai, sako, ji privertė mane atsukti abu puodelius. Mane toks juokas suėmė. Negalėjau susiturėti. Ką, klausiu, bandei pavogt kapučino vietoje juodos?

O tada kelias kelias kelias ir po pietų saugiai sugrįžome namo. Likusias porą atostogų dienų leidžiame kraustydamiesi iš vieno garažo į kitą.

Atostogos buvo įspūdingos. Kitokios. Širdį paglostė tai, kad instruktoriai pagyrė Bitę. Mes tai žinom, kad ateityje ji bus gera nosytė, tik mokytis daug reikia. Matėm gi per treniruotes Vilniuje, kad būna duobių ir nesėkmingų treilų. Bet pasitvirtinom, kad jai ta veikla patinka, kad net 5 dienas iš eilės nepraranda motyvacijos ir po visko būna patenkinta, kitaip nei mondioring’e, kur panašu, kad šuo “kažką” daro, nes mes to norim, o ne ji.

Aš suprantu, kad man irgi patinka šitas mantrailing’o pasaulis. Todėl galvoju apie dar vieną šunį. Dar reikia paauginti Bitę, bet kitos vasaros gale ar rudenį visai smagu būtų ar vienas malinkiukas. Tiesa, baugu rinktis. Bet stovykloje matėme iš Slovakijos kilusią malinuą, kuri tiesiog sužavėjo. Veislyno kontaktus turime, reiks pradėt namų darbus daryt.

Štai tokios tos atostogos, ačiū, jei ištvėrėt iki galo!

Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram