Birželis: darbostogos, pajūris, knygos

Estimated read time 11 min read

Štai jis, mėgstamiausias jūsų tekstas :). Atsivertusi redagavimo langą stabteliu. Atrodo birželis ir pralėkė greitai, ir išsitęsė, nes turėjau peržiūrėti nuotraukas, kad suprasčiau, kas gi gero gyvenime vyko šį mėnesį. Pasirodo tilpo gana daug. Smagiausia, kad nesėdėjome vietoje. Tad po truputį apie tą birželį.

Išvyka į Aukštaitiją bei Zapyškį

Prieš kelis trečiadienius rašiau kelionės rekomendaciją apie Kirkilų ežerėlius ir apžvalgos bokštą. Taigi, tai buvo viena tų mūsų išvykų, kai keliaujame planuoto fotografavimo. Šį kartą gražius vaizdus medžiojome saulei tekant.

Tačiau mes su Gedu tikrai nesame vyturiai. Tad norėdami vietoje būti su saule, bet sutaupyti kelias valandas vykimo iki vietos ir per jas geriau pamiegoti, mes atvykstame išvakarėse. Miegojome tiesiog aikštelėje, automobilyje, beje, nebuvome vieni, nes čia nakvojo ir pora kemperių. Anksti ryte (krutėjo tik žvejukas, bet tie tai visai ankstyvi bepročiai) pasidarę nuotraukų aplankėme dar apsnūdusį Rokiškį, o tada važiavome į Zarasus.

Čia užsukome pasižvalgyti po kempingą saloje, bet pasirodė labai aktyvus. Verda ten gyvenimas, vandens sportas ir kitos pramogos. Apsilankyti smagu, bet gyventi gal ne mūsų stilius. Todėl apsistojome kitame kempinge. Kainos, palyginti nedidelės, gal tik 10 Eurų paėmė. Vieta rami, visai smagu pabūti, tiesa dušai manęs neįtikino. Ir net ne švaros klausimas, o privatumo trūkume. Aš labiau gerbėja tokia, kur nusirengti gali kažkur užsidaręs 🙂

O patys Zarasai tikrai mieli, čia vasaroti, ko gero, smagiau nei kažkur pajūryje. O ir kavinė, kurioje lankėmės, paliko gerą įspūdį. Jei lankysitės, rekomenduoju „RestoBaZar“.

Analogiška situacija Kirkilų apžvalgos bokštui buvo ir Zapyškis. Norėjome nufotografuoti jų gražuolę bažnytėlę aušroje, tad nakvojome aikštelėje, šalia. Deja, rytas buvo debesuotas, tačiau čia važiuoti vertėjo, nes naktį ji irgi labai graži. Beje, gražiai sutvarkyta aplinka, vyksta daug judesio, porelės naktį eina pasivaikščioti, palei Nemuną eina dviračių takas. Tik aš buvau pasipiktinusi, kad normalius tualetus naktį užrakina 😀

Darbostogos nr.1 ir nr.2

Apie mūsų workation aš papasakojau praeitą trečiadienį. Išvardinau trūkumus ir privalumus. Taigi, darbostogavome du kartus: dvi dienas ant Ūlos skardžio, visiškai vieni. Per visą laiką praėjo viena šeima (nes tai populiarus pėsčiųjų takas, tik gal judėjimas didesnis savaitgaliais), buvo užsukęs darbininkas su pjūklu, kuris kažkur užsiėmė savo reikalais ir nuo skardžio matėme keletą baidarininkų. Tad tokioje ramumoje tikrai buvo smagu ir dirbti, ir ilsėtis.

Antros darbostogos – pajūryje, Šventojoje. Dieną dirbdavome kempinge, o vakarais ėjome, ėjome, ėjome. Pirmą kartą mano laikrodis rodė, kad visą savaitę viršyta žingsnių norma 😀

Savaitės pradžioje buvo įdomu nueiti į Šventosios centriuką. Pamatai žmogus, ko nematęs. Ir madų, ir tokių dalygų, kaip „Barzdos kebabai“. Šiek tiek vis dar žiaukčioju vien nuo pavadinimo 🙂 Tačiau kitomis dienomis labiau traukėme į kitą pusę. Ten, kur jausmas arčiau Nidos, nei turgaus. O ir skaniai pavalgyti radome kur.

Kadangi savaitę praleidome kempinge, tai matėme čia daug įdomių personažų…

Kempingo personažai

Kempingas, kuriame gyvenome – puikus. Šeimininkai reto nuostabumo. Gal todėl, tai yra vienintelė vieta į kurią grįžtam jau 7 kartą, nors tikrai fainiau būtų apsistoti ne Šventojoje. Patys suprantat. Tiesa, priminsiu, kad Šventoji ne tik Paršelio rojus. Tik eiti reikia ne į centro pusę, o tą kitą, kur link Palangos.

Tačiau kadaise, per pirmą savo išvyką aplink Lietuvą mopedu, buvom taip nusikalę kas vakarą ieškoti, kur pastatyti palapinę, kad būdami pajūryje nusprendėme miegoti prabangiai ir apsistoti legaliame kempinge. Pagūglinus juo tapo „Ošupio sodyba“. Taip patiko, kad nuo tada grįžtame, tiesa, gaila, bet palapinių žada nebepriimti, tačiau nuomoja kambarius, o jei keliaujate su kemperiais – rekomenduoju!

Kiek didesnės kempingo kainos užtikrina, kad mažiau neigiamo kontingento. O bet tačiau vis tiek teko matyt visko.

Vieni, atrodo, visiškai neturi socialinių įgūdžių. Maugliai tarp žmonių, kurie užlips ant visų ir net nepajaus. Stebint tą šeimynėlę, atrodė, kad susikraustė visas taboras, o šeimininkė turi įspėti, kad po 22h tylos laikas. Matėm, kaip vaikai sulipo ant galvos pavėsinukėje privataus kampelio ieškojusiai ir akivaizdžiai nuotoliniame susitikime dalyvavusiai merginai.

Bėda ta, kad gyvenimas kempinge = gyvenimas lauke. Čia nėra izoliuojančių sienų ir neįmanoma negirdėti, kas darosi. Pirmą naktį teko klausytis „tu man gyvenimą sugadinai“. Ir viskas tik dėl to, kad kažkas kažko paklausė ne tuo tonu. O rytą akies kampeliu stebėjome susitaikymą su gėlėmis. Labai įdomi pora, jei net šeimininkas Gedo klausė ar netrukdė kaimynai miegoti.

Kitas šuniuką, kuris kiaukteli ant praeivio, vaikosi su tapke, o iš ano reakcijos matosi, kad ne pirmą kartą. Kai taip viešoje vietoje su silpnesniu, kas už uždarų durų? Ar pamąstote, kada?

Ketvirti atrodo tvarkingi, ramūs, iš esmės nematomi, bet eidamas iš dušo ponas riebiai atsikrenkščia ir nukrepliuoja viduryje pievelės. O vėliau išsiskleidžia kaip gražiausia puokštė. 11 val ryto visas girtas prišlitiniuoja prie mūsų pasigirti, kad irgi dirba per nuotolį. Logistikoje ir tai šiaip jau daug ką paaiškina, nes belaidė ausinė ausyje ir necenzūrinių žodžių nerišlus srautas. Dirba gi. Ir toleruoja jį. O kai paskambina draugeliui pasipasakoti, kaip čia jam sekasi, vemia žodžiais, kad va boba apskambino viską ir visur užimta, tai su palapine… Tokiame kontekste keistai pradeda atrodyti ir išskirtinai tylūs vaikai bei kitos detalės…

Vieno pono žmona išvažiavo dirbti pačią pirmą dieną kai atvykome. Sorry, bet artimi kaimynai ir negalėjau negirėti, ką atsako į šeimininkės klausimą. Jis liko kemperyje. Neilgai truko, naktį teko klausytis, kaip besisvečiuojanti pardavėja bando įsiprašyti ir į vidų, ir kitą dieną pietų. Tuo tarpu mes dėkojome audrai, kuri nutraukė ta visą flirto radiją paausyje, nes kaip sakiau – neįmanoma negirdėti. Tie kurortai 🙂

Tačiau gausu ir žmonių, kurie laužo stereotipus. Jaunuolių kompanija būtinai triukšmaus? Oi ne, ramiai sau pasitiesę kilimuką užsiims pilatesu, o po to diskutuos apie bažnytinės santuokos reikšmę ir religijos norą kontroliuoti.

Porelė, kuriems aplink šešiasdešimt, burkuoja kaip balandėliai ir net kelia šiokį tokį „ir aš taip noriu“. Mintyse man buvo smalsu ar jie nauja pora, ar taip visą gyvenimą.

Ir tų “gerųjų“ daug daugiau, bėda ta, kad įsimena jie ne taip stipriai.

Darbai

Jokių įdomybių. Atvirukų pasaulyje štilis. Vasara tikrai ne postcrossing’o laikas ir tai jaučiasi kiekvienais metais. O ir patys dažnai išvažiuojame, tad tenka palikti pranešimą, kad produktai bus išsiųsti vėliau. Kažkada aš dėl to labai jaudindavausi, bet jei net tokie gigantai, kaip „Knygų klubas“ leidžia sau savaitines inventorizacijas, tai vieno žmogaus orkestrą juk galima suprasti ar ne?

Po truputį ruošiu atvirlaiškių papildymą. Pradėjau dėlioti maketus. FPC (taip aš visada vadinu savo favoritepostcard.com) sulauks dvylikos naujų gražuolių, o Nebuliukai pasipildys gal 25 naujais vaizdais iš įvairių Lietuvos kampelių. Tačiau viskas pamažu. Nes gi esu žmogus orkestras.

Kas dedasi orkestro užkulisiuose? Reikia laiko prisėsti prie paveiksliukų, juos apdoroti, kad tiktų formatui, suruošti visus failus iš abiejų pusių. Tada juos siųsti į spaustuvę ir laukti apie savaitę. Susidėlioti fiziškai. Suvesti į parduotuves, su FPC kiek greičiau, o su Nebula daugiau nei 2 produktus per dieną sunkiai spėju aprašyti. O juk dar tenka atsakinėti į užklausas, pakuoti užsakymus, eiti į paštą ar ieškoti laisvų paštomatų. Net vienas užsakymas vos už tris eurus reiškia, kad jam reikės skirti bent 40 minučių (čia su ėjimu į paštą). Visa tai daryti man patinka, tačiau laiko sąnaudos didelės, tad atvirukai yra lėtas versliukas :). O dar reikėtų soc. tinklus pildyti… Kartais labai save graužiu, nes noriu greitai, noriu ryt, noriu paleist naujienas, noriu… Bet reikia nusiraminti ir groti savo tempu, ar ne?

Timpų parduotuvėje nukainavau visus produktus. Reiktų kažkaip apmažinti viską, kas guli jau daugiau nei metus. Jei kada ir sugalvosiu tęsti (ta prasme, jei kažkada baigsis pandemija), norėsis kažko naujo gi.

Mano rašto darbai teka savo vaga. Nežinau ar rašau daug, ar ne, nes neturiu su kuo palyginti. Birželis susideda iš daugybės trumpų tekstukų (apie 300-400 žd.), kurie bendrai sudaro maždaug 32 000 žodžių, 2 BNS tekstų ~1500 žodžių ir 2 blogo tekstų ~1000. Tai tikrai nėra produktyviausias mano mėnuo, bet sąmoningai stengiuosi palaikyti pastovų tempą, nedirbti savaitgaliais ir per išeigines, kaip dariau pradėjusi copywriter’ės karjerą 😀 Bet tada jau stogas važiavo. Vis dar svajoju ir apie atostogas, ne tik darbostogas.

Vestuvių metinės

Gal ir nėra tai kažkas verto aprašymo, bet birželio 27-ą dieną atšventėme 6-tas vestuvių metines. Kartu esame jau 11,5 metų, taigi santuokoje jau daugiau laiko, negu iki tol. Gyventi kartu pradėjome iš karto, per tą laiką visko buvo, daug ką aprašiusi esu ir šiame bloge. Tačiau, svarbiausia, kad vis dar viską darome kartu, nors ir turime savo asmeninių hobių, nesame iš tų porų, kur kiekvienas kas sau. Tad kai vyras vakar pasakė „sorry, paėmiau išeiginę, nors žinau, kad išeiginių nemėgsti“, tai prajuokino. Galėčiau dirbti gi, bet kartu praleist laiką bus smagiau 😀

Random dalykai

Birželio muzika man vis dar Maneskin. Nežinau, kas yra, bet įvairiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, atsibundant, man mintyse skamba kuri nors jų daina.

Birželį perskaičiau tik penkias knygas. Gali būti, kad spėsiu ir šeštą. Ai, bet viena buvo 700+ puslapių. Ir ta viena – Frank Herbet „Kopa“ tampa geriausia.

Nukopijuosiu čia savo atsiliepimą iš Šiukšlynėlio:

Man vis dar sunku suvokti, kodėl gerą literatūrą mėgstantys (na ta, prasme, tie, kurie sako, kad romaniukų ir trileriukų neskaito) žmonės vengia mokslinės fantastikos. Su vyru diskutavome, kad gal čia kokia literatų-filologų-tų, kur nesimokė matematikos baimė nesuprasti kažkokių technologinių niuansų. Ar įsivaizdavimas, kad tose knygose tik blasteriai ir transformeriai, kuri truputį pasišaudo ir baigtas kriukis?

Kiek man teko skaityti, tai dažniausiai susiduriu su labiau filosofiniais nei nuotykiniais kūriniais. Tačiau „Kopoje“ yra visko. Daug peno pamąstymui apie pasaulį, kuriame gyvename, karus dėl išteklių, galios santykius, ekologiją ir net tai, kiek kiekvienas galime atiduoti dėl šviesesnio rytojaus, kurio gal net nesulauks mūsų anūkai (pavyzdžiui, savo kūno vandenį).

„Kopoje“ yra ir politinių vingrybių tarp įvairių didikų šeimų ir imperatoriaus. Čia vienas sąjungas keičia kitos, vyksta išdavystės ir tuo knyga galėtų patraukti naują kartą, kuri žavėjosi, kad ir GOT, nes koks skirtumas ar tai išgalvoti viduramžiai, ar kažkokia atšiauri planeta.

„Kopoje“ idėjų ras ir tie, kuriems geroje knygoje privalo būti meilės. Ir tie, kurie nori nuotykių, mūšių, bėgimo. Ir dar tie, kuriems įdomu, kaip gimsta religijos. Visi, kurie mėgsta įdomius personažus, pasižyminčius ne vien geromis ar vien blogomis savybėmis.

Tad nežinau, kodėl mokslinė fantastika pas mus taip nuvertinta, kai toli gražu ne kiekvienas kūrinys gali pasiūlyti tiek įdomių minčių, idėjų, ne kiekvienas autorius toks pranašiškas, nes 1965-ais metais pasirodęs kūrinys šiandien dar aktualesnis. Čia kaip ir Orvelo 84-ieji. Kartais atrodo, kad kai kurie rašytojai mokėjo keliauti laiku.

„Kopa“ tikrai pateks tarp mano metų geriausių. Vienas minusas – siaubingai nepatogus formatas.

Birželio pirkinys – Reserved suknelė.

Per tuos didžiuosius karščius viskozinis rūbas labai gelbėjo, o ir atitiko lūkestį, kaip aš su lengva, gėlėta suknia švytuosiu pajūriu :). Modelis turbūt dėvi 38 dydį, aš 46 ir vis tiek sau faina 😀

Va ir tiek. Kas laukia liepa? Gal pasiankstinsim Astrutės antrą dozę ir pavyks mėnesio gale pas kaimynus nuvažiuot? Saremos ilgesys… O gal ir toliau važinėsim į miškus dirbti. Skaitysiu, rašysiu, mėgausiuosi vasara.

O kaip jūsų birželis?


Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

5Comments

Add yours
  1. 1
    Eglė

    Skaniai suskaičiau su rytine kava ant ežero kranto! Iš Barzdos kebabų balsu žvengiau Mes gegužės gale kai Šventojoj buvom, tai dar visiška ramybė tvyrojo. Beje, ta suknelė tau labai tinka!

  2. 2
    Salomėja

    Egle, ačiū 🙂
    Mes Šventojoje irgi dažniausiai apsistodavome gegužę, kai dar nedirba net maisto parduotuvės, viskas užkalta, patinka man ta postapokaliptinė nuotaika daug labiau nei barzdos kebabai. 😀

  3. 3
    Eglė

    Man nėr baisiau už turgaus triukšmą ir minias žmonių, žymiai geriau ne sezonu ar per lietų, bet patys sau vieni. Visą birželį pradirbom, bet dabar pagaliau atpūtys. 😀

  4. 4
    Neringa

    Labai ačiū, kad paminėjai Ošupio sodybos kempingą. Neseniai kaip tik su vyru ieškojom vietos apsistoti pajūry su palapine, prisiminiau tavo postą. Kempingu likom labai patenkinti.

  5. 5
    Salomėja

    Neringa, džiaugiuosi. Gaila, kad jie ateityje nebeplanuoja priimt palapinių 🙂

+ Leave a Comment