Taip jau sutapo, kad gruodžio 2 diena yra blogo gimtadienis. Todėl naudojuosi proga ne apie niūrų lapkritį pasakoti (viską galima sutalpinti į vieną sakinį: niūru, tamsu, darbas, miegas, viskas), o pasveikinti save su dešimtosiomis tinklaraščio sukaktuvėmis bei šiek tiek pasigręžioti į praeitį ir pagalvoti, koks tas dešimtmetis buvo. Trumpai paminėsiu pirmuosius žingsnius. Tada aptarsiu statistiką, o galiausiai šiaip apie bloginimo patirtį, lūkesčius ir visus kitus asmeniškumus. 

Pradžia

Iš pradžių blogas vadinosi „Klausk Salomėjos“. Ir net jo adresas buvo kitoks. Aš jau tada norėjau rašyti visokius patarimus, bet dar neturėjau aiškios krypties. Pirmasis įrašas buvo apie postcrossing’ą. Yra anomis dienomis rašytų tekstų, kurie net ir šiandien, po dešimties metų, patenka į blogo kiekvieno mėnesio skaitomiausių TOP20. 

Pirmus keletą metų tai rašiau, tai nerašiau. Todėl aktyvusis šio tinklaraščio laikas, kuomet apžvalgas pradėjau kurti dažnai, yra maždaug 7 metai. Viename pirmųjų tekstų apie kosmetiką aš ieškojau atsakymo, kas yra BB kremai. Nesididžiuoju tuo įrašu dėl įvairių priežasčių, ypač klaidų, bet faktas, kad jį, vėliau perrašinėjo net žurnalų portalai. Prieš septynis metus pasirodė pirma technikos apžvalgėlė, o pirmas PR siuntinukas buvo iš BIOK. Su šia lietuviška kompanija vis dar draugaujame ir tuo nepaprastai džiaugiuosi, juk visą laiką galėjau stebėti, kaip jie auga ir keičiasi. 

Statistika

Žinote, kiek įrašų paskelbta per visą laiką? 1651 🙂 Ar čia daug? Nežinau! Ar visi vertingi? Tikrai ne! Tačiau tinklaraštis yra toks formatas, kuriame vietos užtenka ir patarimams, ir rekomendacijoms, ir asmeniškumams. 

Google Analytics sako, kad nuo tada, kai renkama statistika (pirmi pora metų iki domeno pakeitimo neskaičiuojami) puslapis peržiūrėtas 2 223 090 kartus. Kylančia kreive. Kažkam gal mažai, bet fantazijai sužadinti: beveik kiekvienas LT gyventojas, kuris geba skaityti, galėjo atsiversti blogą. Vis dar pamenu vieną kompaniją, kuri sakė, kad bendradarbiauja tik su blogeriais, kurie turi daugiau nei 10k sekėjų. Ir vis mąstau kaip čia juos reiktų susiskaičiuoti. Imt unikalius ir dalint iš 10 metų? Nes pvz., per 30 lapkričio dienų čia nosį įkišo 29,984 unikalios, nesikartojančios sielos. Dr neturiu atsakymo. 

Šiaip lankomumo kreivė šokinėja. Štai vasarą puslapis būdavo peržiūrimas vos iki 20k per vieną mėnesį, o šiuo metu, kai visi ieško dovanų,  Venividi.lt atverčiamas po 58-60 tūkstančius kartų. Sausį vėl kris, vasarą bus duobelė grafike, metų gale kils. Ir skaitomi ne tik nauji įrašai, bet ir labai seni. Žmonės domisi advento kalendoriais, Iherb.com parduotuve, kietaisiais šampūnais, prabangiais kremais, šveitikliais, kūno aliejais. Galima nuspėti, kas keliaus į Kalėdų senelio dovanų maišus :). 

Ką man davė ir ko nedavė tinklaraščio rašymas

10 metų ilgas laiko tarpas. Per tiek laiko žmonės pakeičia 5 darbus. O aš, turbūt, penkis kartus keičiau savo požiūrį į Venividi.lt.

Prisipažinsiu, kurdama „klausk Salomėjos“ aš iš karto galvojau apie monetizavimo galimybes. Blogų, kurie yra skirti vien tik man jau ir taip turėjau. Vis dar egzistuoja Niekiviskmėjinėjimai. Vis dar yra Šiukšlynėlis. Tuo metu vienintelė galimybė uždirbti iš puslapio buvo reklaminiai baneriai. Tačiau iš jų naudos yra tik tada, kai lankomumas gana didelis. Rašydama temomis, kurių pageidauja skaitytojai, o jie pagal pirminę idėją turėjo klausti Salomėjos, kuri ir atsakinės į jiems rūpimus klausimus, tikėjausi pritraukti žmonių ir įdarbinti banerius. Tokia idėja buvo savotiškas feilas, nes žmonės pradėjo klausinėti, kaip dauginasi žirafos. Kad ir kaip seniai tai buvo, žinokit, Youtube jau veikė visu pajėgumu, tad tokie klausimai tebuvo trolinimas. Aš parašydavau viena kita įdomesne tema, bet blogas merdėjo.

Vėliau atsirado grožio blogų ir aš supratau, kad man būtų įdomu rašyti šia tema, nes jau kurį laiką siunčiuosi visokius dalykėlius iš iherb, iš korėjietiškų parduotuvių ir smagu dalintis patirtimi. Šioje vietoje buvo vienas pirmųjų požiūrio perversmų, nes mintys apie monetizavimą laikinai pasitraukė. Supratau, kad rašydama apie šampūną aš didelės auditorijos nesutrauksiu, PR dovanėlės tuo metu pas mus dar nelabai egzistavo. Tad liko tik noras dalintis patirtimi su savo bičiuliais, pažįstamais ir t.t. 

Tada viskas užsisuko. Skaitytojų daugėjo. Atsirado barterinio bendradarbiavimo pasiūlymų. Rašiau rašiau rašiau. Buvo smagu. Tačiau, kaip ir visiems normaliems žmonėms, kurie nesigėdija imti to ir pripažinti, atėjo pasilyginimo krizė ir liūdesys, kad tiek įdedu, o grąža abejotina.

Kažkaip atrodė, mano tinklaraštis įdomus. Žmonių sutraukia, visi skaito, komentuoja. Tačiau kažkodėl rimti bendradarbiavimo pasiūlymai krenta blogeriams, kurie lietuviškai sunkiai sakinį dėlioja, rašo labai retai, arba visas jų įrašas yra atpasakojimas to, kas ant kremo pakuotės parašyta. Užtat, žinoma, nuotraukos ir pačios mergaitės gražios ir jaunos, o tekstą, kas jau ten skaito.

Daug tų blogų jau dingo, dėl pasikeitusių žmonių gyvenimo aplinkybių ar šiaip susikėlė į soc. tinklus.  Liūdino mintis, kad kažkas gauna atlygį už tai, kad parodo išpakuojamą dėžutę soc. tinkle, tuo tarpu nuomonės apie produktus jų sekėjai ateina ieškoti į tinklaraščius, kurių kompanijos nevertina, nes pamiršta ilgalaikę naudą. Atsirado kažkokių nuoskaudų. Ir viskas per tą lyginimąsi. Nedarykit tokios klaidos 😀

Vieną kitą kartą užsiminiau savo tekstuose apie tokias mintis. Gavau barti. Salomėja, gi rašai ne dėl bendradarbiavimų, Salomėja, gi tavo blogą įdomu skaityti todėl, kad tu nenupirkta, Salomėja, negi tau svarbu vien tai?

Aš esu tikra, kad panašiose situacijose žmonėms ateina daug įvairių minčių, tik daug kas vaidina tauresnius ir jų garsiai neišsako. Lietuvoje yra gėda kalbėti apie atlyginimą, norą uždirbti ir panašius dalykus. Nedvasinga kažkaip :). Tie, kurie atviri, gauna velnių, kiti nekalba, kad norėtų grąžos iš savo darbų, kurie atneša naudos ir kitiems.

Hobis ne hobis, bet kiekvieną dieną linksminti skaitytojus asmeninėmis istorijomis, daryti nuotraukas,  rašyti tekstus, reikalauja laiko. Be to, pradėjau jausti, kad barteriniai mainai kitai pusei naudingesni nei man, nes įrašas bloge lieka metų metus ir jei jis teigiamas, tai gaunasi vos ne amžina reklama.

Taigi, dariau tą klaidą ir lyginausi. O yra tokia viena paprasta gyvenimo taisyklė: nori būti laimingas, tai niekada nesižvalgyk į kitus. Patys žinot kaip būna, kad džiaugiatės atlyginimu, kol nesužinote, kad visi kolegos gauna daugiau. Neapsimeskit, kad taip nėra 🙂

Mane kankino įvairios mintys, tarp kurių stipriausia buvo tokia: įdėk daugiau darbo, daryk geriau, grąža ateis su laiku, kai mėgsti, tai sekasi. 

Ir tada stengiausi. Rašiau kiekvieną dieną, nustojau muštis su kritiškais komentatoriais. Atidžiau rinkausi apie ką rašau. Kiek jau talentai leido, tiek stengiausi, kuo gražiau fotografuoti. Ieškojau naujų temų. Mylėjau blogą. Ryte keldavausi ir prieš pradėdama kitus darbus lėkdavau rašyti, atsakinėti į komentarus, galvoti, planuoti.  Palikdavau išankstinių įrašų atostogoms. Nebūtinai tai matėsi kitiems. Juk tai buvo mano vidinis jausmas, tas nuolatinis puslapio glostinėjimas.

Tačiau atrodė, kad blogas stovi vietoje ir reikėjo nuspręsti ar aš noriu kiekvieną dieną jam skirti po 5-6 valandas, kas yra normalus darbas puse etato. Nes, kad ir koks mylimas hobis, pasakykit, kas sau galit leisti pomėgiui skirti tiek laiko? Nebent esate bedarbis, kuris turi slaptą pajamų šaltinį. Anksčiau ar vėliau pradeda graužti mintis, kad tuo metu galite ieškoti darbo, lankyti kursus ar kitaip rūpintis savo gerove. 

Ir tada pagalvojau, kad ne, nebenoriu kauras dienas užsiimti tik hobiu, nes jis nebeatrodo kaip hobis ir pradeda slėgti. Juk visi suaugę žmonės dirba. Ir aš dirbau prie savo projektų ir tebedirbu. Bet jie teužima pusę dienos, o likusią bimbinėjau su hobiu? Aiškiai susiformavusi mintis privertė sustoti.  

4–5 valandas aš galiu įdarbinti kitaip. Ir tą pačią sekundę, kai nusprendžiau, kad blogo neberašysiu kiekvieną dieną ir tai liks tik hobis, o ne į hobį panašus darbas, aš gavau su rašymu susijusį pasiūlymą. Tas pasiūlymas į mano el. pašto dėžutę atskriejo tik dėl to, kad rašau tinklaraštį.  Todėl, visgi, bloginimas man atnešė tiesioginę grąžą. 

Darbas darbu, kur tie visi mano rašomi dalykai nugula nedetalizuosiu, nes ne visi SEO tekstai ar produktų aprašymai yra skirti laisvalaikio pasiskaitymui. Visur po truputį. Tačiau bloginimo tuštuma šiek tiek žiojėjo. Kito pobūdžio tekstų rašymas ne tas pats. Galiausiais ta tuštuma taip pat užpildyta! Bloginimu. Apie knygų pasaulį. Kas savaitę vienam el. knygynui parašau po tinklaraščio tekstą, kuris yra gerokai ilgesnis nei mano įprasti postai bei reikalauja pasirengimo, naršymo, planavimo.  Jei ir jūsų kompanijai reikia tinklaraščio autoriaus, tai kreipkitės :). Mačiau daug įvairių el. parduotuvių su apleistais blogais :D. Galiu rašyti apie grožį, knygas, technologijas bei kitomis įvairiomis temomis. Praeityje esu rašiusi apie mobilius telefonus, kompiuterines programas, natūralią kosmetiką, kosmetikos gamybą bei gydomąsias procedūras, tokias kaip gydymas kraujo plazma.

Taigi, Venividi.lt atsirado su mintimi, kad tai taps mano darbu. Netapo. Tačiau kasdienis rašymas veltui nenuėjo. Tai tapo įpročiu. Tai tapo natūraliu noru. Kažką parašyti kiekvieną dieną.  Taip pat mane pakeitė. Tapau šiek tiek drąsesnė, nes esu vienišė anapus ekrano, kuri išdrįso kelis kartus nueiti į renginius. Aš radau draugų ir užmezgiau įvairių pažinčių. Net ir su komentatoriais, kurių niekada nesu mačiusi, kartais susirašom soc. tinkluose, jaučiu artumą. Todėl nemateriali blogo vertė yra milžiniška. 

Ateitis

Kokia bus tinklaraščio ateitis? O kas gali žinoti šiais nepastoviais laikais? Aš neturiu konkrečių planų.

Žinau:

  • kad ketinu ir toliau rašyti įvairių produktų apžvalgas. Tiek kosmetikos, tiek paslaugų ar daiktų. Tik, žinoma, ne kiekvieną dieną. Ir gerokai labiau atsirinkusi, kas įdomu man pačiai. Barteriniai mainai man taip pat priimtini, bet turi būti verti skirto laiko. Nebūtinai materialine prasme. 
  • kad ketinu rašyti ir kitokiomis temomis, kurios tuo metu šaus į galvą. Mėnesio aptarimai, knygos, pirkiniai. Knygos, asmeniškumai…
  • kad neužsiveriu nuo bet kokios idėjos, kuri gali atrodyti smagi ir įdomi.
  • kad visgi neatmetu galimybės venividi.lt paversti darbu, jei gyvenimas pametės tam tinkamų progų, įrankių ir minčių. Be to, blogas puiki terpė išmėginti įvairius SEO patarimus ar šiaip pasitreniruoti. 

Tokios štai gimtadieninės mintys. Buvo įdomus dešimtmetis, užsibaigiantis šiais keistaisiais 2020 metais. Tikiu, kad dar ne vieną kartą užsuksite. Piktinsitės, kad plaunu galvą SLS šampūnu, nesibaru ant silikonų ir būdama stora valgau saldainius, nors stora nenoriu būti 😀 Sužinosit, kaip man sekasi dirbti, kur keliavau, ką įdomaus pirkau. 

Sakyčiau, užsukit, dėmesys skatina neapleist pomėgių 😀 Bet nesakysiu. Ateisit, kai norėsit. Komentuosit, kai norėsit. Klausit, kai reikės atsakymų. Patarsit, kai turėsit rekomendacijų.

Gražaus gruodžio!

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#reklama (dėl patogumo šia gaire žymimi visi blogo įrašai).