[2021 08 04] Tai, kad mėnuo pralėkė žaibiškai, lyg ir buvę nebuvę, tačiau tai, kad vasara jau į pabaigą – liūdnoka. Suvokiu, kad baigsis antrosios atostogos ir bus likę vos kelios dienos iki rudens, o tada jau žaibiškai: tamsa, niūra, šaltis… Na, bet pagyvenkime šiuo momentu, kuris ne toks jau ir blogas, ar ne? Pasižvalgom, padiskutuojam, susimojuojam, gerai?

Skiepai ir atostogos

Trimis savaitėmis pasiankstinome antrą skiepo dozę, tad woohoo – pavyko susiplanuoti trumpas atostogas nr. 1. Nr. 2 numatytos rugpjūčio antroje pusėje, tik turbūt jau vėl visi užsidarysim, tai net nežinau, ką veiksim. Na, o nr. 1 – paskutinė liepos savaitė. Kadangi 15 dienų po skiepo suėjo tik sekmadienį, tai išvykti penktadienį dar negalėjome ir tą laiką praleidome su šiokiu tokiu remontu namuose. Užtruko ir iškeliavome tik trečiadienį anksti ryte. Kelionės tikslas – Saremos sala. Vieta, į kurią grįžčiau ir grįžčiau ir jei tektų visą gyvenimą atostogauti tik joje, nesiskųsčiau.

Visą trečiadienį praleidę automobilyje sėkmingai pasiekėme keltą, o čia strigome eilėje. Mes neturėjome išankstinio bilieto, nes seniau nebuvo poreikio. Į salą keliavome ketvirtą kartą, visada būdavo tuščia, atvažiuoji, nusiperki, persikeli ir tiek bėdų. Išankstinis bilietas verčia jaudintis dėl kelionės, nes, o jei padangą nuleis, o jei nenumatyti kelio darbai, o jei?

Taigi, stovėdami eilėje praleidome tris keltus ir po daugiau nei dviejų valandų laukimo buvome pašauti į ketvirtą. Iš tokio žmonių kiekio atrodė, kad saloje nebus kur apsisukti, bet gi ne… Tylu ramu. Mes nakvynės vietas visada renkamės per booking.com. Rezervavome kambarį dviejų galų namelyje, sodyboje. Tai tame namelyje kaimynų neturėjome, kitus gyventojus irgi matėm tik per pusryčius. O šiuos saulėtu oru buvo smagu valgyti sode, po obelimis. Na, visiškos atostogos.

Saremos salos įžymybes jau matėme seniau, apie tai esu pasakojusi čia, tad šį kartą orientavomės daugiau į poilsį. Pirmą dieną važiavom prie dviejų apleistų švyturių, iki vieno smagiai pasivaikščiojome pro kadagynus. Antrą dieną lijo be sustojimo, tad tiesiog drybsojom ir skaitėme knygas, o trečią dieną truputį pasivažinėjome po šiaurinę pakrantę. Na, o sekmadienį laukė ilga kelionė namo. Bilietą pirkome iš anksto, į ankstyvą keltą, tai problemų persikelti nebuvo, nors jis irgi užsipildė maksimaliai.

Šių atostogų labai labai reikėjo. Kažkaip morališkai atsigavau, daug minčių dėl ateities projektų ir kitų dalykų.

Darbai

Oi šis mėnuo toks liūdnesnis. Kaip laisvai samdoma rašytoja išbraukiau vieną savaitę iš savo darbinio gyvenimo (o rugpjūtį išbrauksiu net dvi! Ajajai!) ir tas labai pasijuto, nes vasarą ir šiaip tempas ne toks didelis. Atvirukų parduotuvės… Na, šiuo sezonu visada štilis, bet Favoritepostcard.com pasitaikė štilių monstras :). Atrodo pašte beveik nesilankiau, nors parduotuvė papildyta žaviomis naujienomis.

Beje, atsimenat mano tekstą apie tai, kur nusipirkti atvirukų postcrossing’ui? Ten rašiau apie Paulą ir jos parduotuvę bei tai, kaip ji mane įkvepia daugiau dėmesio skirti pakuotėms ir apskritai detalėms, daugiau meilė klientams, daugiau meilės veiklai.

Nuo minties prie minties pas mane jų atsirado tūkstančiai. Parduotuvė lapkritį švęs 10 metų, tad rudens sezoną planuoju įvesti vieną kitą naujovę. Tie, kas tokių nemėgsta (pastovumas irgi gerai), nebijokite, nieko drastiško. Tačiau galvoju sukurti daugiau unikalių atvirukų rinkinių, kurie bus sudaryti iš pavieniui neparduodamų atvirlaiškių. Planuoju gaminti lipdukus ir dar kitus produktus. Numačiau sistemingą, reguliarų akcijų planą. Jau žinau, kokių nuostabių piešinių pasiūlysiu, prasiplės autorių gretos ir geografija. Noriu sukurti Pašto dienos atviruką, o gal net ne vieną. Žodžiu, darbelio laukia daug. Beje, kviečiu sekti instagrame, nes čia ketinu tapti aktyvesne, rodyti daugiau užkulisių ir nuo rudens kartą per mėnesį skelbsiu konkursus-adituotuves, o prizai pašto ir atvirukų gerbėjų nenuvils.

Kas liečia Nebulą, tai čia viskas ir toliau vyks lėta vaga. Tačiau jau vakar pasipildėme naujienomis, o pamažu paskelbsiu jų ir daugiau. Užsukite.

Apie etiką ir grojimą emocijomis

Ko gero pastebite, kad mūsų žiniasklaida visai nebesivadovauja etika, o tik groja emocijomis. Štai Delfis gali įdėti PR straipsnį apie Miją, nors ji prieš kelias dienas skleidė antivakserišką briedą. Bet pareklamuokim ją dar labiau, gal įgys gerbėjų ir pasekėjų.

Žiniasklaida migrantų krizę, homoseksualų problemas, valdžios sprendimus ir kitą jautrią informaciją nušvies taip, kad kiršintų, skaudintų, sukeltų stiprias emocijas ir paveiktų neigiamai. Iš dalies mūsų protalai per pirmą pandemijos bangą taip grojo emocijomis, kad buvome įsibaiminę iki begalybės. Beje, po to patys verkė, kad kitų straipsnių niekas neskaito ir tuoj bankrutuos.

Tačiau aš buvau nustebusi, kad emocijomis pagroti moka ir noriai tą daro mažų verslų savininkai. Šiaip aš apie konkurentus nelinkusi kalbėti. Gerbiu tuos, kurie dirba sąžiningai ir kaip matėte ankstesniuose įrašuose, man negaila pareklamuoti. Tų, kurie dirba abejotinais metodais aš nenoriu minėti, o apie jų elgesį nediskutuoju, kad tai neatrodytų lyg noras pakenkti. Nors tikrai yra buvę anekdotų, bet nė žodžio iš manęs neišgirdote. Tačiau vienas gautas naujienlaiškis mane išmušė iš vėžių (tą patį galima rasti ir jų FB puslapyje ir FB postkroserių grupėje, tad manau apie viešą info padiskutuoti nieko blogo). Jis skamba taip:

Šiaip ši parduotuvė gana šauniai pradėjo. Sugalvojo unikalią valdovų seriją, į savo veiklą įtraukė FB Postcrossing Lietuva grupės narius, rado įdomių autorių ir tikrai atrodė šauniai. Iki šio laiško.

Iš tiesų, iki paskutinės pastraipos čia viskas yra OK. Parduotuvė gali sau leisti sumažinti kainas, tą padaro ir tuo džiaugiasi rašydami savo klientams. Tiesa, nelabai žinau, kodėl klientams turi rūpėti ar tai verslas, ar hobis ir kur ta slidi riba, bet neturiu prie ko prikibti.

Tačiau būtent paskutinė pastraipa ir pabraukti dalykai mane pribloškė. Nes, kad ir kaip skaityčiau, suvokiu, čia pasakyta, kad jei nesumažini kainų tiek, kad jau tektų primesti iš šeimos biudžeto, tu bandai užsidirbti iš vargšų, šiltų ir draugiškų žmogeliukų. Ir sakykit, ką norit, bet tas „bandymas iš jų uždirbti“ pateiktas neigiamai. Ir tai aš vadinu neetišku grojimu emocijomis, nes pirkėjui tikrai sugroja, kad jį apiplėšinėja tie kiti niekšai, neįsileidžiantys į kainų karą.

Na, ką aš galiu pasakyti… Nors ir apiplėšinėju baisiomis kainomis, bet tiesa ta, kad vystydama parduotuves aukoju dalelę savo šeimos biudžeto, ypač tokiais laikotarpiais kaip ši liepa. Štai, kad ir Nebula tikrai neturi jokių rėmėjų. Viktorinos klausimas: iš kur atsirado visi atvirukai? Iš asmeninės kišenės. O kai liepą pardavimai nesiekė net 20 EUR, tai apiplėšinėjimas ir verslo darymasis iš gerų žmonių atpirks investicijas po kokių dešimties metų. O iš pelno tai jau tikrai pirksiu kaimo sodybą. Aš nesiplėsiu į detales, bet jau esu minėjusi vystant favoritepostcard.com kiekvieną mėnesį būtina surinkti sumą, kuri padengia „Sodros“ grindis ir išlaidas buhalteriui, o apie kažkokį atlygį sau aš net nesvajoju.

Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad visi nuostabūs ir šilti žmonės, kurie užsiima tokiais hobiais, kaip postkrosingas, siuvinėjimas, skrebinimas ir visais kitais mažais, jaukiais, lėtais užsiėmimais, turi tą vidinį pajautimą ir žino, kaip svarbu yra remti mažus verslus, kurie jiems artimi. Ne visus, bet tuos, kuriuos myli. Aš žaviuosi savo vyru, kuris visada piktinasi, kai jam mažas verslas pasiūlo nuolaidėlę. Taigi nieko neuždirbsit, sako. Ir perka daugiau be nuolaidėlės. Ar kai jam reikia mažmožio, prisiperka dar to ir ano, „nes taigi žinai, kaip su tais mažais orderiais…“.

Į kainų karą aš neįsitrauksiu. Akcijų bus, bet protingų. Nes tos kainos turi padengti tame pačiame naujienlaiškyje išvardintas išlaidas (mano atvirukų parduotuvių jau seniai nefinansuoja jokia kita įmonės veikla, kuri galėtų padengti išlaidas nesėkmingais periodais, you know) ir naujienas. Nes aš renkuosi spaustuvę, kuri irgi yra mažas verslas ir nedaro pigiai, tačiau mes bendradarbiaujame jau 8 metus ir per tą laiką aš mačiau ne tik sėkmes, bet ir nesėkmes, kai įmonė susitraukė iki vieno darbuotojo, o tada pamažu ėmė atsigauti. Tačiau visą tą laiką išliko šypsena ir nuoširdus džiaugsmas sulaukus spaudos užsakymo, kai iš kitų ne visada gausi atsakymą, mol, esi per mažas :). Ir nesvarbu, kad spaudos kainos kilo, nes brango popierius.

Tačiau aš visame tame matau prasmę, džiaugsmą ir nesijaučiu skriaudžianti geraširdžius žmones 🙂

Tad man tik norisi palinkėti visiems mažų verslų vystytojams eiti savo keliu ir semtis įkvėpimo iš to vertų kolegų. Neleiskit emociniam šantažui numušti ūpo.

Imkite pavyzdį iš tų kurie įkvepia tobulėti, labiau stengtis, mylėti, rodyti dėmesį, iš tų, kurie turi originalių minčių, o ne tų, kurie orientuoti tik į kainą ir emocinį spaudimą. Vieną tokią merginą jau rekomendavau, o IG galima rasti ir gerokai daugiau kūrybiškų žmonių.

Tiems, kurie perka atvirukus aš linkiu smagių akimirkų, kai juos rašysite ir siųsite. Neagituoju įsigyti pas mane, neagituoju aplenkti kitus, nes žinau, kad jei patiks atvirukai, tai ir užsuksite, o jei ne, tai gal pasimatysime kitą kartą, nes aš pabandysiu paieškoti, kas patinka, o jei ir tada nepatiks, ką gi, nieko čia blogo :).

Knygos

Liepą perskaičiau 9 knygas. Viena jų sudarė beveik 1000 puslapių. Keturias iš jų suskaičiau per šias trumpąsias atostogas. Beje, suskaičiavau, kad turiu apie 250 neskaitytų knygų. Ir čia dar nėra tų 8, kurias nusipirkau šį mėnesį, bet dar nepasiėmiau iš draugo, kuris jas saugo. Patinka man tas jausmas, kai reikia rinktis, kas toliau.

Liepos knyga tapo Laima Kota „Kambarys“. Tai kūrinys apie sovietmetį Rygoje ir į vieną komunalinį butą suvestus gyventojus. Nostalgijos nesukėlė, bet šypseną tai ne vieną. Ak, gerais laikais mes gyvenam ir tik ieškom sliekų subinėj. Sutinkant? Vakar dar pakalbėjom, kiek daug pas mus antivakserių, o juk yra šalių, kurios neturi skiepų ir tik pasvajot gali apie tokią dar neblogą situaciją, kaip mūsų. I

Ir visa kita…

Liepa pirkau tik dalykus susijusius su atvirukų parduotuve ir veido kaukę iš durpių Estijoje. Vieną Sidono suknelę ir aštuonias knygas. Ai, dar naują maudymkę second hande, tik nežinau kam, nes šiais metais dar nesimaudžiau 😀 Ir dar atvirukų, nes mėstu paremti kolegas 🙂

Liepą vis dar Maneskin mėnuo. Ta grupė neatsiklausoma.

Įsimintiniausias mėnesio patiekalas – Kuresarės Rimi pirkta pica 😀

Anekdotas, bet po įvykių Rūdninkų poligone daugiausiai peržiūrų turstinių atvirlaiškių parduotuvėje turi Rūdninkų biosferos poligono vaizdai 😀

Ir atrodo viskas. Be kasdieninių dalykų daugiau nieko nevyko… O koks bus rugpjūtis? Tikiuosiu smagus, o atostogos bus pukios!

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.