[2022 03 30] Praeitą trečiadienį nepaskelbiau jokio įrašo. Tiesą sakant, save šiek tiek dėl to graužiau. Bet turėjau daug darbo, paskutiniai tekstai jums nebuvo įdomus, tai leidau sau nepersistengti. Vasario suvestinė irgi buvo emocinga ir tik apie karą, tad šį kartą bandysiu trumpai pasipasakoti apie įvairesnes gyvenimo sritis.
Pradėkim nuo darbų.
Atvirukų ir lipdukų naujienos bei kiti reikalai
Vos prasidėjo karas – pirkimai parduotuvėje visiškai sustojo. Ir kiek girdėjau ne tik maniškėje. Nieko keisto. Visi buvome prikaustyti prie naujienų srauto, o kiekvieną laisvą centą vis dar siunčiame paramos fondams. Na bent jau tikiuosi. O ir dirbti tikrai nesinorėjo. Kažkaip atrodė nemoralu skelbti pirkti skatinančius pranešimus ir t.t. Žmonės namų neteko, šeimų, vaikų, o tu čia su savo atvirukais… Kiti su savo kremukais…
Tačiau šiek tiek susiimti padeda Lietuvos kariuomenės įrašai Feisbuke, kur jie teigia: darykit savo darbą ir darykit kuo geriau. Laidotis visada spėsim, visuomenė turi funcionuoti, mokesčiai turi būti mokami ir t.t.. O norėdama turėti iš ko remti ukrainiečius, aš turiu uždirbti. Bepigu visiems tiems, kurie, pvz., galėjo sau leisti darbe sekti karo naujienas, bet mėnesio gale jiems alga vistiek įkrito.
Dar įkvėpė iš Ukrainos gautas postcrossingo atvirukas. Siuntėjas dalinai saugus, nes yra šalies vakaruose. Tačiau, jei jau mes priblokšti, šokiruoti ir nieko nenorim, tai įsivaizduokite, kokie yra jie. Bet žmonės net ir karo aplinkybėmis kabinasi į hobius. Štai šiandien (šeštadienį) viename iš rytinių miestų, kuriuos nuolat bombarduoja, metro vyksta muzikos festivalis. Dar gi girdėjau, atvažiavusios ukrainietės savanorių paklausė ar negalima gauti grožinės literatūros, nes knygos liko kažkur ten, o skaityti norisi. Taigi, nesilaidojam, dirbam, kas ką galim.
Na, ir nepaisant to, kad pirkimai buvo visai sustoję (dabar šiek tiek atsigavo) aš išleidau atvirukų naujienų, bei keletą lipdukų.
Nieko išskirtinai geltonai mėlyno. Nors buvo, kas prašė palaikomosios atributikos. Tačiau pardavinėti man širdis neleidžia, net jei pelną ir aukočiau. Vis tiek tai savotiška reklama per karą, maždaug ateikit, nusipirkit, o gal šalia ir dar kažką įsigysite. O gaminti ir dalinti dovanai aš neturiu resursų. Tad kiekvienas perkantis dabar tyliai ramiai dovanų gauna lipdukų su UE vėliavos spalvos širdelėmis. Mane apskirtai šiek tiek stebina žmonių noras už paramą kažką gauti. Pvz., parduotuvė pažada, kad visas savaitgalio pajamas paskirs paramai. Ir liaudis, užuot aukoję tiesiogiai, perka pas tą kažką nepagalvodami, kad tas pardavėjas ar kūrėjas, norėdamas paskatinti paaukoti bent už merčendaisą, pats dirbs už dyką. Tiesa, kartais, kai neturim lėšų, galime įdarbinti savo darbą. Aš irgi dariau atvirlaiškių aukcioną, bet noriu priminti, kad aukoti verta net ir negaunant už tai kažko atgal.
Kita tema susijusi su darbu. Jau praeitą mėnesį norėjau Jūsų paklausti, ką manot apie tokį reikalą (paspaudus paveikslėlis pasididina):
Ar čia galima įžvelgti kažkokio panašumo, kuris pasireiškia tiek parduotuvės spalvomis (turiu omenyje tą rožinę) ir net tokiomis pačiomis klaidomis aprašymuose, ar man čia vaidenasi? Anos parduotuvės savininkas pagal autorių vardus ieško ne tik panašių paveikslėlių, kokie yra mano parduotuvėje, bet ir sekioja kitus pardavėjus. Tačiau gal aš čia išsigalvoju, ir paveikslėliuose nieko panašaus?
Beje, jau ir anksčiau ta parduotuvė buvo nusipirkusi identišką dizainą ir tą kartą jis tikrai nebuvo pirmas po ranka pasitaikęs, reikėjo dar rasti, kur pirkti ir ką :). O dabar štai atsišviežino rožine spalva. Tačiau aš vis dar nesu tikra, ar čia nėra atsitiktinumas? Juk paprastai žmonės ieško, kuo išsiskirti, o ne kuo supanašėti, ar ne? Tos pačios idėjos gi gali sukristi į skirtingas galvas tuo pačiu metu? Parašykit komentaruose, ką manot 🙂
Neseniai pasauli išvydo dar viena atvirukų prekyvietė dirbanti FB ir IG. Kai peržiūrėjau storius su aprašymais apie siuntimą ir taisykles, neišlaikiau nepakomentavusi, kad jausmas, lyg pati būčiau rašiusi. Tai gavau atsakymą „ups, atrodo pasinaudojau jūsų tekstais“. 😀 Bliamba, galvoju, aš irgi paieškau kitų tekstų, nes niekada nesijaučiu tvirtai rašydama angliškai, bet valandų valandas (dėl to paties netvirtumo) bandau juos perrašyti, kad nebūtų copy paste. O kitiems visiškai vienodai, kam čia to darbo įdėti, jei galima greitai apsisukti :D.
Kas liečia kitus darbinius reikalus, tai žinot, kad draugauju su viena kosmetikos kompanija ir vis pareklamuoju IG. Tai labai džiaugiuosi, kad prasidėjus karui manęs iš karto paklausė, koks požiūris į reklamų darymą ir be jokių abejonių sutarėm, kad stabdau viską iki kol pati norėsiu kažką paskelbti.
Priklausomybės
Visai neseniai džiaugiausi, kad „Garmin“ laikrodis įkvėpė vartoti mažiau cukraus. Deja, priklausomybių atsisakyti labai sunku ir man pavyko tik vieną kartą, kai visam laikui mečiau alkoholį. Nors jau praėjo 8 metai, kai negeriu nė trupučio, bet žinokit, kartais vis dar sapnuoju, kaip nulaižau vyno lašą nuo butelio kaklelio. Kartais vis dar pagalvoju, kad vienas alaus gi būtų nieko tokio. Tačiau laiko mane sprendimas, valia ir tai, kad alkoholio alternatyvų gausu ir nėra to tokio praradimo, kaip atsisakius cukraus. O va su šia priklausomybe slystu ir paslystu.
Sakiau vartosiu mažiau pridėtinio cukraus, o ypač tiesiogiai saldumynų. Vartojau mažiau. Bet vieną kartą suvalgai desertuką, nes pasimatymą nori ištęsti ir mėgautis iki smulkmenų. Kitą kartą svečiuose neatsisakai pyrago. Ir pasileidžia griūtis nuo klano. Vien nustojusi valgyti saldumynus aš numečiau 3kg. Vėl juos valgydama visus priaugau atgal gal per mėnesį. Vėl noriu mesti ir vėl esu tikra, kad greičiausiai nepavyks. Nes visos alternatyvos arba neskanios, arba tiesiog neprieinamos taip lengvai, kaip tarkime nealkoholinis alus, kurio būna kiekvienoje kavinėje. Taigi, susiimu, save įtikinu, kad dėl savęs, dėl savo sveikatos, bet galiausiai šią kovą pralaimiu.
Karas
Šia tema sunku kažką ir pasakyti. Kraupu, baisu, liūdna, kad esame tokie bejėgiai. Tačiau šiuo metu šalia pergyvenimo dėl Ukrainos kyla ir kraupus pyktis ant rusų. Taip taip, rusų, ne putino. Pastaruoju metu labai dažnai girdisi „o prie ko čia paprasti žmonės, daugelis jų prieš karą“. Deja, tiesa ne tokia. Nėra daugelis prieš karą. Ir net jei apklausos, kuriose teigiama, kad Putiną šiame kare palaiko 70% rusų yra suklastotos, jų pasisakymai tai patvirtina.
Norvegijos rusai varo kalbas, kad nekiškit mums Vakarų vertybių, putinas yra dievas ir svetimų vaikų negaila. Lietuvoje gyvenantys rusų rusai verkia, kad jie dabar nekaip atrodo pasaulio akyse, bet nesivienija, kad viską sustabdytų. Rusijos rusai varo naratyvą, kad tuoj ir branduolines bombas ant mūsų užmes ir mes čia nepašokinėsim. Ir žinoma whataboutizmas. O ko jūs tylėjot kai karas buvo ten šen ir anen. Aha, šiandien mačiau diagramą, kad Sirijoje buvo numestos 100 bombų per 5 metus, tuo tarpu Ukrainoje 1100 per 22 dienas. Nežinau ar tiesa,. Be to, kad ir kur amerikiečiai kariavo, kažkodėl niekas nekalba apie tai, kad jie ciniškai ir įžūliai apšaudydavo humanitarinius koridorius, autobusus su moterimis ar tyčia mėtydavo bombas būtent ant mokyklų ir gimdyklų. Žinoma, kad visuose karuose yra aukų, bombos ne visada krenta tiksliai, žmonės netenka namų ir artimųjų. Tačiau karas ir genocidas nėra tas pats. Be to, net ir karas turi tam tikras taisykles ir daug dalykų, kuriuos krečia rusai, yra karo nusikaltimai.
Karo pradžioje aš dar šiek tiek tikėjau, kad yra tų paprastų rusų, kurie prieš karą. Bet ne, nėra. Jie yra prieš sankcijas ir pasekmes. Mūsų vietiniai rusai, čia gyvenantys visą gyvenimą, tik sustiprino naratyvą, kad čia viskas jų, kad mes turime būti dėkingi už išvadavimą, kalbėti su jais rusiškai ir dar piktinasi, kad nebegali rusiškos tv žiūrėt ir turi Vakarų propaganda maitintis. Mūsiškiai. Laukiantys, kol ir mus nušluos nuo žemės ir negalvojantys, kad kai šluoja, tai neatsirinkinėja.
Karas parodė, kas yra kas. Deja. Beje, vyras man pasakojo skaitęs, berods, Kanados tyrimą, kad tie, kas turi tris covid skiepus beveik visi palaiko Ukrainą. Tie, kas skiepo neturi – dažniausiai Rusiją. Kiek tiesos ir kiek platus tyrimas nežinau. Nors įrodymų, kad durniai yra durniai turbūt ir nereikia.
Pirkiniai
Pastaruoju metu tikrai neperku labai daug. Dažnai apgalvoju, ko reikia, su kuo tinka, ar nešiosiu. Kadangi vis dar ieškojau ilgesnio modelio odinės striukės, tai surizikavau įsigyti šią:
Pirkau Aboutyou, XXL dydį. Šiaip visai tinka, labai gražiai atrodo atsegta, o kai noriu užsisegti, tai vos vos ankštoka. Bet negrąžinsiu, nes vos vos iš tiesų yra vos vos. Beje, manau, kad modelis mažintas ir tai labiau XL į mažesnę pusę :).
Dar Mago Outlet įsigyjau tokius džinsus:
Žinoma, ant dvigubai platesnio modelio atrodo kiek kitaip :). Kadangi aš dažniausiai dėviu prigludusius, tai šie labai keisti. Man patinka, vyrui nelabai 😀 Be to, tikrai ne prie visko tinka. Viršutinė dalis aptempta – ok, bet va kai reikia pritaikyt striukę ar paltą, jau sunkiau. Tačiau neįprasta ir patogu, nujaučiu, kad mėgsiu aš juos 😀 Gražiai prie kerzų atrodo.
Kas čia dar? Atrodo, kad be karo aktualijų daugiau nieko ir nevyko. Dirbau, skaičiau naujienas ir taip pralėkė mėnuo nė nenuveikus kažko įsimintinesnio. Bet ateina pavasaris, bus šilčiau, šviesiau ir, tikiuosi, geriau 🙂
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Kaip gerai, kad įdėjai story į FB, mat kaip tik svarsčiau, ką čia skaniai suskaityti su kava.:)
Dėl parduotuvės, nu žinok, tikrai ne visi nori skirtis nuo kitų, ar tingi savo idėjas pritaikyt, ar jų neturi, tai paimi patikusį kažkieno variantą ir vuolia…pamenu, kai buvo mano vyro brolio vestuvės, ir dalyvavau būsimos brolienės mergvakaryje, prie manęs prikibo viena jos draugė, klausinėdama ką rengsiuos (mes dvi, atseit, tose porose turėjom būti), pasakiau, kad jau turiu paprastą mielą suknytę, na ir ji tiek ten neršė, kol iškvotė, kur pirkau. Turbūt nebereikia net rašyti, kad į tas vestuves ji atėjo su tokia pat suknele kaip aš. Tai wtf?! Nuo to karto išmokau pasakyti “ne”.:)
Aš per kovą nieko sau nepirkau. Išskyrus porą knygų.
O karo tema…mes ir anksčiau praktiškai nepirkdavom jokios rusiškos produkcijos, bet dabar išvis purto net apie tą kultūrą pagalvojus. Tikrai niekam rusiškai nebeatsakinėsiu, net ir darbe.:) O tos kalbos, kad paprasti rusai ne prie ko…nu sorry, dar ir kaip prie ko. Žodžiu, baisu tikrai..:( Bet tiesa ir ta, kad turim gyventi toliau.
Beje, gražus švarkas!
Man karas sumaišė galvą pirkinių klausimu. Pagalvoju, ar tikrai reikia kažkokio daikto ir pan. Na ok, knygos kelios atkeliavo, bet net ir su jomis sudėtingiau, atrodo, gi tiek savų ir naujų kažin, ar bereikia (aišku, seniau taip pagalvodavau, bet dabar ta mintis su kitokia emocija). Na bet proto ribose viskas, vakar pvz kremų prisipirkau, nes kažką tepti reikia, o atsargos baigiasi 🙂 Bet va maistui, ypač saldiems reikalams, piniginė atverta visu pajėgumu, kas irgi apimtims gero neprideda.
Labai patiko striukė! O vat platesnių džinsų neprisijaukinu, kad ir gražiai ant kitų atrodo. Toks jausmas, kad dar labiau išdidėju. Nors viršutinę kūno dalį platinti platesnius rūbus nešiojant mėgėja esu.
Egle, džiaugiuosi, kad skaitai! Ta brolienės draugė gal įsivaizdavo, kad poros turi būti vienodai apsirengę? 🙂 Ale amerikietiškos pamergės 😀
Dovile, dėl to išplatėjimo, tai taip ir yra. Nelieknina tokie džinsai. Bet aš bandau ne tik džinsus prisijaukinti, bet ir mintį, kad reikia rauti tą liekno kūno kultą lauk. Nesu liekna. Norėčiau būti. Gal kada būsiu, bet ne ryt. Gražu ir stilinga nėra = atrodyti kuo ploniau. Sunku keisti šį nusistatymą, bet gal pamažu :).
Labai graži striukė ir džinsai.
O dėl mėgdžiojimo. Tai teko ne kartą susidurti.
Ir dėl idėjš pasisavinimo, dėl paruoštos medžiagos pateiktos kaip savo.
Ai, tegu, kartais pagalvoji.
Tas tyrimas dėl skiepų ir rusų propagandos mano aplinkoj pasitvirtino . Durniai visur durniai…
Dėl atributikos – jei turi ką siūlyti, tai gal nėra bloga mintis. Nes aš, norėdama ne tiek paaukoti, ar gera darbą padaryti (tą man geriau daryti tyliai), kiek parodyti kitiems savo poziciją, atributiką mieliau pirkčiau iš smulkiųjų, nei iš kokios maximos. Noriu, kad pasaulis (ir tie patys rusai), matytų, kad mūsų, nepritariančių, yra daug.
Liekno kūno kultui – ne! Geriausia dienos dalis man yra popiečio arbatėlė, kurios metu tiesig būtinas saldumynas (sūrelis, šokolodado gabalytis ar pyrago riekutė). To dėka nustojau norėti jų didelio kiekio, nebesinori ir rimtesnių valgymų desertais užbaiginėti. Nebereikia valia savęs stabdyti, nes saldėsiams yra paskirta vieta ir laikas,labai lengvai pripratau prie tokios rutinos, ir jei norėsis, galima ir visą tortą tuo metu suryti, bet kažkaip keistai, visai nesinori 🙂 Manau, taip sveikiau ir kūnui, ir sielai.
net nemoku nupasakoti savo emocijų tą rytą, kai sužinojau apie rusijos išpuolį prieš Ukrainą. galiu tik bandyti įsivaizduoti kaip jautėsi ir kokias emocijas išgyveno paryčiais, nuo bombų sprogimų pabudę ukrainiečiai… pirmos dienos buvo visiškas pamišimas – net valgyt nebemokėjau, buvau sukrėsta. puoliau googlintis kaip nuraminti šią būseną, nes ant duonos užsidirbt vistiek reikia. ir supratau, kad patarimas užsiimti tuo, kuo užsiimdavai iki išol – veikia geriausiai.
striukė tai labai graži, aš buvau irgi medžioklėj pavasarinės striukės – variau į akropolį, nes turėjau 50EU dovanų čekį. nuvarius pakraupau – aš pripratusi prie Humanos kainų, negalėjau patikėti, kad popieriniai lietpalčiai, pastirusiais siūlais ir beformiai, greitos mados parduotuvėje kainuoja 70 EUR. maniau, kad už pem eurų tikrai rasiu padorią striukę. nepavyko, nusipirkau faux leather kažkokius pusiau marškinius, pusiau lietpaltį – geriausią, ką radau ;’)
Labai pažįstamas jausmas dėl to liekno kūno rovimo lauk ir kad dėl šito reiktų nebijot ir platesnių džinsų ar dar ko nors iš vengiamų rūbų, nes kai stambi esu, tai jokie rūbai stebuklų nepadarys. Juolab, kad pati sau ir kitiems esu nesyk minėjusi, kad ,,storina” paprastai tik stambesnius žmones, o kūdi ir su maišu kūdi atrodo 🙂 Bet kažkaip pakeisti matymo kampą į save, ypač matavimosi kabinose ir nuotraukose sudėtinga. Tad jau esu išmokusi prieš einant į parduotuves nusiteikti, kad esu tokia, kokia esu ir dar ilgai būsiu (užeina gi minčių, kad o kam investuoti į kokį nors paltą ar švarką, galbūt kitą sezoną sumažėsiu ir senieji vėl bus geri, o naujieji gulės nereikalingi. Aišku, greit nuveju tokias melagystes šonan 🙂 ), nes kitu atveju bus tik nervai ir laikas iššvaistyti, o grįšiu be nieko, tad greit vėl teks naują ratą kokiam nors prekybcentryje eiti.
Iš tiesų rūbų kainos kartais neadekvačios. Bet ir Humana stebina. Vakar žiūrėjau odinę striukę, kurios pažastys nuteptos druskingomis dėmėmis – geresnė kokybė – 69 EUR. Turbūt kažkam žinomas vardas 😀
Taip, karas išmušinėja saugiklius, visus emocijų kalnelius praėjau. Ieškom pliusų-na kad ne ant mūsų bombos krinta, kad tikrai labai daug gerų ir vertybinį stuburą turinčių žmonių. Daug kam kaukės nukrito, prasivalysim vertybine prasme. Labai aišku tapo, kam Lietuvai reikia Nato ir SDG terminalo, o kiek lojimo praeityje dėl to būta.
Salomėja, o striukė puiki! Tiesa, Humanoj buvau pirmą kartą gyvenime. Hm, pataikiau ant kažkokios tai nukainojimų dienos, kur viskas po 2(!?!)eur. Žodžiu, apsipirkau. Odinė striukė, džinsinis švarkas, suknelės, padorių prekių ženklų, nes nėr prasmės š pirkti, kas ir pigiai. Čia man gal taip nuskilo? Beginners luck matyt.
Smagu jus skaityti, ačiū, kad rašot
Saule, jei dydis link populiaresnių (S-M-L) galima ir po 2 Eur kažką rast, bet aš už tokias kainas jau neberandu kažko sau nenutrinto, bet ieškodama matau, kad yra kitiems tinkamų neblogų dalykų, tad įmanoma ;).
O karas tikrai daug ką išryškino, buvo proga ig sekamus žmones apsivalyt, FB daugiau įdomių personų sekt 😉
Sveika. Noriu pasidalinti savo patirtimi su cukrumi. Kadangi tėvų namuose dažnai visokie saldumynai būdavo ribojami (nebent tik po to kai pavalgysi sočiai normalaus maisto, tada galėsi dar suvalgyti pyrago gabalėlį) atsirado įprotis po beveik kiekvieno valgymo būtinai suvalgyti ką nors skanaus. O kai jau išvažiavau mokytis į kitą miestą, tai saldumynai kartais pakeisdavo ir normalų maistą. Net aplinkiniai žmonės pastebėdavo, kad valgau laaabai daug saldumynų, o kartais šaldytuve ir spintelėse būdavo tiek saldainių ir pyragaičių, kad nespėdavau visų suvartoti. Bet vis sakydavau, kaip jeigu kažkieno nuodėmė yra rūkymas, tai mano – saldumynai. Kitas dalykas, kuris man buvo įdomus tuo metu, tai įvairios kosmetinių gaminių naujovės ir atėjusi ekologiškų, saugesnių sudėčių gaminių banga. Ilgainiui pradėjau galvoti, kad jeigu nenoriu ant savęs naudoti prastos sudėties kosmetikos, kodėl į vidų vartoju tiek daug bet ko. Tačiau pagalvojau, kad nors ir nenoriu visiškai atsisakyti saldumynų, bet sumažinti suvalgomą jų kiekį tikrai galiu. Tuo metu dirbau su rūšine kava ir norėjau išragauti tas kavos rūšis kurias pardavinėjome, kad suprasčiau kuo jos skiriasi. Taip atradau labai įdomių ir neįprastų skonių ir kuo toliau tuo labiau norėjosi pajausti tą tikrą kavos skonį, nes saldumynai prie kavos tą skonį šiek tiek užgoždavo. Taigi jeigu prie kavos nepirkdavau jokio pyragėlio, už tuos kelis sutaupytus eurus leisdavau sau įsigyti brangesnių kavos pupų (nors anksčiau sakydavau, kad nesąmonė pirkti brangias, kai yra pigesnių). Na, kaip sakoma, norint atsikratyti įpročio reikia vieną blogybę keisti kita. Taigi taip gana lengvai man pavyko sumažinti saldumynus nuo trijų keturių pyragų / šokoladukų per dieną iki vieno, o kartais ir nė vieno. Aišku, būna kad kartais “pramuša”, bet būna, kad ir savaitę nesinori. Bet kuriuo atveju, draudimai bent jau man sukelia priešingą efektą, ir jeigu tą dieną labai noriu pyrago, tai save juo ir apdovanoju (o šiai dienai yra skanių, mažiau cukraus, vegan alternatyvų).