Žiemos pabaiga – tas metas, kai mano organizmas jau tikisi pavasario, bet už lango iki jo dar toli gražu, o energijos lygis kažkur užstrigęs tarp „noriu miego“ ir „reikia dar vienos kavos“. Atrodo, kad jau tuoj, jau visai netrukus – šviesiau, saulė dažniau pasirodo, bet kažkodėl nei jėgų, nei didelio džiaugsmo. Pasikuri, pasimotyvuoji, gal net susiplanuoji kokį optimistinį reikalą… ir po dienos jau vėl svajoji apie ilgą miegelį ir tylą. Aš net kai kurių savo darbų nenoriu daryti, nes jie triukšmingi,

Beje, jei sausis tempėsi kaip per ilgas filmas, kurį žiūri ir žiūri, ir pabaigos nesimato, tai vasaris – tik pyst, ir nebėra! Tai ir paplepėkim apie tai, kas nutiko per šį trumputį mėnesį.

Paieškos, mokymai, treniruotės

Šioje srityje didelių naujienų nėra – deja, žmonės vis dar dingsta, o mes vis dar vykstame jų ieškoti. Kaip ir anksčiau, reguliariai mokomės su K9 Paieška kolektyvu, tobulinam įgūdžius ir ruošiamės įvairioms situacijoms. Tuo pačiu krapštomės prie K9 Paieška puslapio – pamažu pildome jį informacija apie įvykusius renginius, treniruotes ir buvusias dingusių žmonių paieškas. Jei smalsu, galite užsukti pasižvalgyti!

Priešpaskutinę mėnesio naktį turėjome gana netipinę paiešką, kurioje dalyvavo ir Bitė. Dažnai žmonės neįsivaizduoja kaip viskas vyksta, tad neatskleisdama daug detalių šiek tiek papasakosiu.

Vėlyvą vakarą (apie 22 val) jau buvome lovoje. Šuo, knyga, pižama, planavau dar pusvalanduką paskaityti ir gesint šviesą. Bet atėjo pagalbos šauksmas ir organizacija nusprendė į jį atsiliepti. Situacija: darbovietėje pasigesta žmogaus. Pastatas didelis, matytas kažkada per pietus, bet kad dingo susivokta tik tada, kai su kitu kolega turėjo važiuoti namo. Bendradarbiai puolė tikrinti patalpas ir žiūrėti kameras. Nė viena kamera neparodė, kad žmogus iš pastato išėjo, o ir visi daiktai likę. Tačiau beieškodami žmonės rado išėjimų, kurių kameros nestebi.

Ir čia atvažiuoame mes su šuniu. Bitės užduotis nebuvo surasti konkretų žmogų (žinoma, čia būtų tobula). Jos darbas buvo patikrinti ar per minėtus kamerų nestebimus išėjimus tas žmogus neišėjo. Jei išėjo, žinoma, bandyti rasti. Taigi, šiuo atveju šuo net ir neradęs dingusiojo, 100% atliko savo užduotį – patikrino įtartinus išėjimus. Iš įvykio vietoje surinktos bei Bitės suteiktos informacijos galėjome daryti išvadą, kad labai didelė tikimybė, kad žmogus kažkur pastate. Ryte informacija pasitvirtino.

Per mantrailing treinruotes šunys mokomi įvairių dalykų. Ne tik sekti kvapu, bet ir parodyti, kur jo nėra. O jūs kiekvienas galite prisidėti. Kaip? Atsakymas šiame tekste.

Mažas verslas

Lengva? Tikrai ne. Bet dabar daug kam nelengva – verslai užsidarinėja vienas po kito, o aš vis dar laikausi. Kol kas. Neseniai išleidau atvirukų papildymą – visos temos parinktos pagal tai, ko norėjo mano pirkėjai. Bet, kaip visada, viena yra sakyti „Oi, kaip norėčiau atvirukų su žuvimis!“, o visai kas kita – realiai ateiti ir tokį nusipirkti.

Bet yra ir gerų žinių – knygų skirtukai vis labiau populiarėja! Tai džiugina, nes atrodo, kad žmonės vis dar skaito, o aš galiu prisidėti prie jų skaitymo ritualų. Be to, po truputį gaminu advento kalendoriaus lipdukus. Šiuo metu jau galiu užpildyti keturias dienas – liko tik dvidešimt! Žodžiu, darbas nestovi vietoje, nors kartais atrodo, kad viską reikėtų daryti dvigubai greičiau. Pvz., po pastarosios paieškos grįžom apie trečią ryto, tai kitą dieną realiai nieko nenuveikiau. O algos tai niekas reguliarią dieną neperveda 😀

3D spausdinimas

Gediminas iš dalies gavo gimtadienio dovanų, iš dalies nusipirko 3D spausdintuvą. Ir čia norisi sakyti – „vėl?“. Nes prieš maždaug šimtą metų (gerai, gal šiek tiek mažiau) jau turėjome tokį daiktą. Tik tada viskas baigėsi visišku feilu – taip nieko ir nenuveikėme.

Bet dabar situacija visiškai kitokia! Šitas aparatas dirba nesustodamas ir jau turiu keletą fainų dalykų: pieštukinę, pašto ženklų organizatorių, o ką jau prisispausdino Gediminas – net nenoriu pradėti skaičiuoti. Sakyčiau, šį kartą investicija atsipirko su kaupu! Juo labiau, kad minčių milijonas.

Saviironija, trapumas ir vasario nuotaikos

Ne veltui įrašo pradžioje užsiminiau, kad vasaris man vienas sunkesnių mėnesių. Ir ne tik dėl saulės trūkumo ar užsitęsusio žiemos tingulio. Kažkodėl būtent šiuo metu mano savivertė tampa plonesnė už pavasarinį leduką, ant kurio žengiu tikėdama, kad laikys, bet kažkur viduje jau žinau – šlapios kojos garantuotos!

Yra žmonių, kurie nuolat girdi „Oi, kaip gerai, kad esi!“, „Kaip džiaugiamės, kad prisijungei prie mūsų komandos!“, ir net jei vieną dieną pasijunta prastai, kažkas vis tiek primena – tu mums svarbus. Ir yra kiti žmonės. Tie, kurie nuo mažens išgirsta priešingą žinutę: „Tu negražus.“ „Tu per tyliai kalbi.“ „Tu čia esi tik kažkieno priedas, o ne pilnavertis narys.“

Spėkit, prie kurios grupės esu aš? 🙂

Taip, aš iš tų, kurie labai sunkiai pakelia galvą ir pasako sau gerą žodį. Kuriems dėmesys dažniausiai kelia ne džiaugsmą, o mintį: visi į mane žiūri ir dabar tikrai pastebės, kokia aš nevykusi!. Aš sunkiai prisileidžiu žmones ar patikiu pagyrimu, bet kai reikia kristi atgal į duobę – oi, čia jau profesionalė! Tereikia vieno neapgalvoto komentaro, ir jau girdžiu viduje aidintį balsą: „Taip, tu teisus. Aš juk niekas. Tik kažkaip buvau pamiršusi.“ Tada eina laikas ir atrodo nebeimu į širdį, bet smulkmenos kaupiasi.

Bet žinot ką? Kad ir kaip lengvai slystu į nepasitikėjimą savimi, kažkokiu stebuklingu būdu aš vis dar čia. Ir rašau. Ir kuriu. Ir kažkur gilumoje suprantu – ne viskas taip blogai. Ir taip kapstausi nuo tada, kiek sąmoningai save prisimenu, tai jau beveik 40 metų 😀

Finansiniai reikalai: ar pavyko nesitaškyti?

Kadangi sausis finansiškai nebuvo pats lengviausias mėnuo, vasariui buvau išsikėlusi misiją – be reikalo nesitaškyti. Ir kaip sekėsi? Vakar peržiūrėjau sąskaitos balansą ir galiu pasakyti – ne taip jau blogai!

Atmetus būsto mokesčius, maistą (kurį dabar jau renkamės apgalvotai, nes nebevalgom nesąmonių ), bei prenumeratas (Dropbox, Canva, Gmail ir dar šį tą – gal reiks kada atskirai papasakoti, kiek visko esu užsiprenumeravusi), tai daug nesiautėjau.

  • 21 EUR – prenumeruojama grožio dėžutė. Turiu ją jau seniai ir nenoriu atsisakyti – maži malonumai gyvenime būtini!
  • 22 EUR – už kelnes iš Vinted. Nes jei gali rasti norimo brando rūbus 3 kartus pigiau, kam mokėti daugiau?
  • Keli šimtai – pirmoji telefono įmoka (pirktas dar sausį, bet dabar jaučiu pasekmes). Kitą mėnesį įmoka jau bus tik kelios dešimtys.
  • Šampūnas jautriai galvos odai – labai tikslingas pirkinys, nuo kepurės ir šalčio galva kvailioja.
  • Knygų mugė – dar neaišku, kiek išleisiu, bet žinom visi – nėra tokio dalyko kaip per daug knygų. [update: rašyti buvau pradėjusi iš anksčiau ir į mugę planavom penktadienį, bet po minėtos paieškos, kur grįžom trečią ryto – nuplaukė, nes nebuvo jėgų, ir dėl šito man labiausiai liūdna]

Žodžiu, visiškai minimaliste nebuvau, bet lyginant su ankstesnėmis šūdų prisipirkeliojimo fazėmis – pažanga tikrai matosi!

Atsakymai apie telefoną

Praeitą mėnesį pasidalinau, kad po n metų su Android nusprendžiau pabandyti iPhone. Man tikrai buvo įdomu, kodėl aplink šį telefoną tiek haipo.

Šiaip, jei jau atvirai, aš nuo senų laikų buvau telefonų maniakė. Iki išmaniųjų eros keisdavau modelius kaip kojines – kasmet naujas žaisliukas (nu ok, kojines dažniau keičiu, bet toks tad tas pasakymas)! Bet tada viskas tapo vienoda, nauji modeliai nebekėlė tokio susižavėjimo, ir aš tiesiog apsistojau ties tuo, kas veikia. Bet va, iPhone norėjosi pabandyti bent kartą gyvenime – gal ten stebuklai?

Ir, pasirodo, ne tik man rūpi šitas eksperimentas! Po įrašo sulaukiau krūvos žinučių Instagram – žmonės klausė, ar buvo sunku pereiti, ar patinka, kas nervina. Tai štai mano trumpi atsakymai:

Ar sunku pereiti prie kitos operacinės sistemos? Nesunku. Aš tai jau dariau daug kartų. Bet erzina, kad viskas iPhone tarsi sąmoningai atvirkščiai. Pvz., jei tiek kompiuteryje, tiek Android‘e feisbuko pranešimų ikona viršuje, tai iPhone ji būtinai bus apačioje. Jei kažko nerandi – tiesiog pagalvok priešingai, ir greičiausiai rasi.

Kas patinka?

  • Kamera – nu fantastiška. Ypač kaip greitai apdoroja pakoreguotus video.
  • Kaip atrodo ir jaučiasi rankoje – čia Apple‘as tikrai moka.

Kas erzina?

  • Ribotumas. Negi tik su paskutiniu atnaujinimu atsirado galimybė laisvai dėlioti ikonas ekrane? Rimtai? Gal kažko nepagavau?
  • Nėra pranešimų ekrano viršuje – kad sužinotum, ar kažką gavai, reikia braukti iš viršaus į apačią.
  • Negalima uždaryti visų programų iš karto. Kodėl?
  • Nėra „split screen“ funkcijos (arba tiesiog nemoku jos rasti?) – negaliu vienu metu žiūrėti vieno dalyko ir rašyti kitame lange.
  • Suderinamumo su kitais įrenginiais problemos. Pvz., mano Garmin laikrodyje arba gaunu visus pranešimus (įskaitant visokius nereikšmingus “kažkas kažką palaikino”, kas nedega ir galiu pažiūrėti telefone), arba nė vieno. Su Android‘u galėjau pasirinkti, pvz., tik Gmail laiškus ir viskas.
  • Nežinau kodėl, bet man labai sunku žymėti tekstą. Pvz, pamatau, kad parašytame žodyje klaida ir kažkaip sunkiai padedu žymeklį į jo vidurį – dažniausiai pasideda priekyje arba pabaigoje. Gal mano pirštai per stori obuoliui?
  • Jokia naršyklė neleidžia persijungti į “desktop” versiją, tai yra pasirinkus “request desktop site” tiesiog perkrauna svetainę ir toliau rodo mobilią versiją. Nervina, nes yra tokių svetaininių, kaip patreon, kurios telefone turi kitą funkcionalumą, pvz., negaliu pažiūrėti prenumeratorių sąrašo. Įprastai persijungdavau į kompo versiją ir pažiūrėdavau, ką man reikia.
  • Lietuviška klaviatūra – iššūkis. Jeigu kažkada klausėt, kodėl daugelis „iphonistų“ rašo šveplai – čia atsakymas. Aš esu tikra klaviatūrų magnatė – bandžiau viską:
  • „English-Lithuanian“ – tai, kas ateina su telefonu, bet lietuviškos raidės slepiasi po kitomis, labai nepatogu.
  • „LT – Ačiū“ – mano dažniausiai naudojama, bet ne visose programose veikia.
  • „Grammarly“ – gerai kai rašau angliškai.
  • „Klaviatūra – viks“ – atrodo normaliai, bet… kablelis slepiasi skaičių klaviatūroje. Ką?? Nepatogu rašyti ilgesnius tekstus.

O šiaip – telefas kaip telefas. Jei galėčiau atsukti laiką, gal būčiau nepasirinkusi lengviausio kelio (t.y., paimti iPhone su sutartimi iš operatoriaus), o pasivarginusi ir įsigijusi Google Pixel kitur. Bet tingėjau vargti su dokumentais ir individualios veiklos niuansais, tad dabar tenka susigyventi su obuoliu.

Sveikata

Sausį rašiau:

O tada dar buvo cholesterolio tyrimas. Na, ne tai, kad man buvo labai aktualu, bet kai poliklinika pasiūlo nemokamai, kodėl gi ne? Atėjau, daviau kraują, pasidžiaugiau savo atsakingumu. O tada man pranešė, kad rezultatus sužinosiu po 1,5 mėnesio. Puiku, nes per tiek laiko galima ne tik cholesterolį pasigerinti ar susigadinti, bet ir visiškai pakeisti gyvenimo būdą, pradėti maratonus bėgioti ar, priešingai, nusipirkti patogiausią sofą pasaulyje ir nuo jos nebenulipti. Įdomu, ar kai pagaliau sužinosiu savo rezultatus, jie dar bent kiek atspindės realybę, ar tai bus tik gražus prisiminimas iš sausio?

Na tai va, šiandien sužinojau to tyrimo rezultatus. Gal ir nerašyčiau bloge, bet yra skaitytojų, kurie dalinosi su manimi savo patirtimi, tad jaučiuosi tarsi skolinga. Taigi, pasak gydytojos – neturi ko labai prikišti. Kardiograma ok, giukozė ok, cholesterolis daugiau mažiau ok. Rizika per 10 metų mirt nuo infarkto ar insulto 2% pagal pagal SCORE2 skalę. Mano “blogasis cholesterolis” yra 3.3 (normos ribose), man rekomenduoja palaikyt 2.6 mmol/l, taigi reikia ir toliau valgyt taip kaip pradėjom valgyt spalį ir daugiau sportuot. Woohoo!

Kas čia dar? Apie knygas jau papsakojau, tai turbūt tiek.