Nespėjau apsisukt, o jau žiū, mėnuo baigtas, lyg ir norisi parašyti ataskaitą, lyg ir kirba mintis, kad apart mamos, anytos ir vyro čia niekam neįdomu. Bet trys žmonės jau minia, tai nesilaužau. Prabėgo vasaris greitai, bet buvo ilgas. Murakamiška.

Kažkada susigalvojau, kad lyginiai metai man sėkmingesni. Tai šiais stengiuosi iš visų jėgų nepasiduoti baimėms, kad kažkas nesiseks ir bus blogai. O jei taip nutinka, neakcentuoti, bet žmogus su lakia fantazija jau toks… Tik sudaužai ką ir jau „va va, sakiau, kad nesiseks…“. Būna jums taip?

Taigi, pakalbam apie vasarį, kuris blogas nebuvo, bet man visai nepatiko! 

Darbai

Metas keistas. Vienu metu gerokai sumažėjo rašymo užsakymų. Taip buvo mėnesio pradžioje. Lyg ir gavau žinią, kad ir toliau mažės. Net panika šiokia tokia ištiko, bet po minutės apsigalvojau ir apsidžiaugiau, nes šiuo metu realiai nebespėju nieko, ką sugalvoju. Tačiau po trijų ramių savaičių mėnesio galas buvo toks, kad vienu metu net pykino nuo pervargimo. Tiesą sakant ir dabar jaučiuosi, kad nieko NIEKO nebespėju.

Žinoma, freelancer’ių problema ta, kad trijų savaičių prastovos atsiliepia piniginei, bet kitas mėnesis nusimato itin aktyvus. Toks aktyvus, kad aš vyrui pareiškiau, kad net kalbų nėra apie tai, kad kovą paleisiu savo naują projektą. Tiesiog aš fiziškai to paprasčiausiai nepajėgsiu. Tad jo pradžia numatyta balandį. Nedžiugina ir tai, kad turėjau atsisakyti vieno naujo pasiūlymo, nes kartais norisi pakeisti temą bei užmegzti ryšių.

Įdomu, kaip atrodo darbo diena? Manau kaip ir absoliučiai visų žmonių. Sėdžiu prie kompiuterio ir rašau, per pietus nunešu užsakymus į paštą, po pietų rašau, vakare krapštausi su savo projektas, tada jei yra, pakuoju užsakymus ir žiū 20-21 valanda ir atėjo. Kai baigiu dieną jau ir nugarą skauda ir nieko nesinori :D. Spėju daug žmonių dirba panašiai. Ir visi mes pavargstame. Bėda ta, kad jei nors vienas iš darbų sustoja (sumažėja rašymo darbų, kas buvo vasario pradžioje, ar atvirukų niekas neperka), tai irgi jokio džiaugsmo ir jokio „nu pagaliau pailsėsiu!“. Ką su tuo daryt? 😀

Beje, noriu padėkoti merginoms, kurios užsuko į apsnūdusią timpų parduotuvę ir rado sau kažką tinkamo :). Jūs įkvepiat apmąstyti tai, kad gal verta tęsti. Visgi, nors lyg ir galėčiau po truputį ieškoti naujų prekių, aš manau, kad karantinas yra karantinas ir atrakintos durys dar nereiškia laisvės.

Apie tą karantiną

Varo iš proto. Esu namisėda. Man patinka būti namie, dirbti namie, skaityti namie. Tačiau tas savivaldybių uždarymas apribojo galimybę pabėgti ir pakeisti aplinką. O kai užsisėdi, net ir mėgstamoje vietoje, pradeda slėgti. Taip taip, Vilnių išnaršėm, bet vos „atrakino“ žiedines savivaldybes, šovėm į miškus. Laukiu nesulaukiu, kada bus galima laisvai judėti, nes norisi dabar, kai turime droną, pafotografuoti visokių gamtos ir architektūrinių įdomybių. 

Tuo pačiu, žinoma, svajoju apie skiepus. Neseniai knygų mugės organizatoriai paskelbė, kad gegužę renginio nebus. Visi bukstagrameriai dalijasi ašarėlėmis, bet man tai wtf. O man tokia mintis, negi kažkas tikėjo, kad tuo metu jau bus prieinami skiepai? O jei ne, tai negi būtų ėję į mugę? Viena mergina į tokią mano mintį pasakė, kad na, pernai gegužę gi visai nebloga situacija buvo. Bet gi, bet gi, užpernai ir prieš penkis metus net ir vasarį buvo gera! O dabar kol kas viskas tik blogėja, o mažesnius skaičius nei sausio pradžioje turime tik dėl karantino, o ne dėl to, kad virusas dingo. Greičiau skiepai :D. Žinoma, jie nebus panacėja, bet bendrą situaciją pagerins, o žinojimas, kad užsikrėtęs tu turi daugiau šansų persirgti lengva forma irgi šiokios tokios drąsos laisviau gyventi suteikia. 

Šio karantino metu, vasarį, teko sudalyvauti ir laidotuvėse. Na, situacija turi vieną pliusą – viskas vyksta paprasčiau ir, tikiu, artimiesiems lengviau, nes man asmeniškai tos ilgos šermenys, minios žmonių, gedulingi pietūs – tik ištęstas jausmų dirginimas ir skaudinimasis. 

Rokenrolas voverėms ir kitos šventės

Atrodo prieš šimtą metų, bet iš tiesų šį vasarį, sugalvojome, kad būtų labai smagu surengti voverėms koncertą. Aš nemuzikuoju, bet dalyvavau kaip vaizdo operatorius. Taigi, čiupom generatorių, gitarą, kolonėlę, droną ir išrūkom į laukus. Didysis nuotykis, kad tai buvo dienos po to gausiausio dešimtmečio snygio ir dar minus penkiolika. Mes, ieškodami, kur gi čia būtų smagu pakoncertuoti, užsukom į miško keliuką. Tik kyštelėjom nosį, bet viskas baigėsi tuo, kad teko dėti grandines ant ratų. Teko tai teko. Bet brangusis be pirštinių (nes nepatogus darbas labai) per 20 minučių nušalo rankas taip, kaip buvau dar nemačius. Nes tikrai nemačiau tokių žaizdų ir puslių nuo nušalimo. Bet ar tai sustabdė nuo rokenrolo? Tikrai ne! Jis buvo sugrotas!

Nepriklausomybės dieną atšventėme spalvotai. Kadaise pirkome ryškiaspalvius dūmus vienai fotosesijai, kurios vis dar neįvykdėme, bet kam taupyt, kai gyvenimas trumpas, ar ne?

Pirkiniai, dovanos, kosmetika

Sausį nusipirkau kelis rūbus. Suvokiu, kad vasarį save džiuginau tik naujomis knygomis, nors vakarais būnu per pavargusi skaityti. Aštuonias knygas perskaičiau, bet atrodė, palyginus su ankstesniais tempais, visai jau skaitinių į rankas neimu. Taigi, mano nebūtinieji pirkiniai apsiribojo knygomis.

Atkeliavo ir šiek tiek padovanotų kosmetikos produktų. „Maybelline“ tušą jau aprašiau. Porą veido valymo priemonių dar aptarsiu.  „Eurokos“ parašė, kad už gražų pernykštį bendravimą nori padovanoti išsirinktą priemonę. Sąrašas buvo įvairus, o aš gi užnorėjau „Pepe Jeans Celebrate“ parfumuoto vandens. 

Jei įdomu tai:
Viršutinės aromato natos – žaliosios citrinos, juodųjų serbentų absoliutas.
Vidurinės aromato natos – molinių šalavijų absoliutas, cinamonas, tonka pupelės, kakava, kadagiai.
Bazinės aromato natos – beržai, pačiuliai, gintaro medžiai.

Kvepia labai skaniai, toks iš saldžiai sunkių, bet neįkyrių aromatų. Tačiau ilgai nesilaiko. 

Valentino dieną brangusis sugalvojo irgi mane palepinti nauju kvapu ir aš čia bedžiau pirštu į „Lush Lord of Misrule“. 

Pačiulis, juodasis pipiras, vanilė. 

Prieš penkis metus aš turėjau to paties pavadinimo dušo žele. Ryškiai žalią ir kaip duškę net neypatingą, nes sausino. Bet štai, ką tada rašiau apie kvapą:

Na, bet dabar skelsiu odę kvapui. OMG OMG OMG kaip jis man patinka! Netikėta, nenormalu! Aš net nežinau kas tos pačiulės ir nesu didelė vanilės gerbėja, va tik pipirai žada daug, todėl man absoliučiai netikėta, kad aš leipstu nuo šito kvapo. Dėl sudėties aš nenaudoju produkto per dažnai. O gal pasąmoningai taupau, nes kartais tiesiog nueinu į vonią, atsidarau ir pauostau. Laaaaabai norėčiau tokių, ar panašių kvepalų. Labai!

Tikiu, kad norai pildosi. Net labai seni 😀 Tą kartą įgyvendinti nespėjau, nes Lush Lietuvoje užsidarė, o iš UK buvo labai brangu siųsti. Taigi, kvepalai identiško kvapo. Ar tiksliau aš būtent taip ir prisimenu. O jau laikosi… Lush gi nėra kažkoks kvepalų gamintojas, bet net turėdama ir 2-3 kartus brangiau kainuojančių aromatų drąsiai sakau, kad dar niekada niekas man nesilaikė TAIP ilgai ir iš esmės nekintančiai. Pirmą kartą po paspaudimą riešui kai purkštelėjau, tai ėjau su muilu plaut ir dar ilgai jaučiau. Dabar tik vos spusteliu iš toliau 😀

Maisto rekomendacijos

Mąstau, kad galiu gi ir kažką naudingo parašyti, ne tik pasakoti, ką veikiu, ar ne? Tai štai, kadangi mes su vyru taip ir pradirbam visą dieną, tai bėda su maistu. Net jei yra planas kažką gaminti, pvz., plovą trim dienom, galiausiai viskas baigiasi kažkokiu darbu, tada kitu, tada tenka paruoštukus išmest. Taigi, WOLT pas mus važiuoja ne kartą ir ne du. Ir parašysiu, kas mums patinka, gal pravers :). Tiesa, rekomendacijos turbūt aktualios tik Vilniečiams arčiau centro.

Iš picų beveik visada dominuoja „Jurgis ir drakonas“. Žinoma, tas pats meniu greitai užknistų, tad jie pasistengia atnaujinti ir jų pica „Traškioji Chipotle“ neatsivalgoma. Tiesa, tik tada, kai ką tik iš krosnies.

Sušius visada užsiakome iš „Shark Tail Suhi“. Kažkaip skanūs.

Nežinau ar dar yra, bet „Drops BAR“ gamino labai gerus viščiukus tabaka.

Graikų maistas „Kalimera“ iš „Downtown Food Hall“ dar niekada nenuvylė. Paprastai perkame rinkinį Dine like a Greek!

Mėgstam ir „Peri Peri“ su combo dviem, bet jie gana toli centro, tai perkam tik kai ne per daug alkani.

Koldūnai iš „Borsch“ yra kažkas tokio.

„City Chef“ šonkaulių lėkštės taip pat vertos nuodėmės.

Kol kas tiek prisimenu 🙂 O kas jums skanu?

Tai štai ir viskas, ką galiu papasakoti apie vasarį, o kaip ten pas jus?

Dėmesio: aš kosmetikos produktų neparduodu. 

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#reklama (dėl patogumo šia gaire žymimi visi blogo įrašai).