Klakt ir kalendorius persiverčia. Jau praėjo vasaris. Jau atėjo pavasaris. Jau kažkas pasigedo knygų apžvalgos. Tik tiek, kad nelabai aš čia tokią rašau. Juk visi atsiliepimai Šiukšlynėlyje, o kam patogiau, tai knygų instagram paskyroje. Čia aš šiaip mėgstu paskaičiuoti, kiek ir ko skaičiau, paplepėti ir viskas. Taigi, koks buvo mano vasaris? Gana tipinis – perskaičiau dešimt knygų ir jos atrodo taip:

O pirmas įrašo paveiksliukas leis įsivaizduoti, kaip maždaug atrodo 10 knygų krūvoje 😀

Vienas romanas iš bibliotekos. 6 knygas man padovanojo leidyklos. Iš jų labai patiko 3. Visai nesužavėjo viena – “Melas”. Savo bloge ją įvertinau vienetu, “goodreads” – dviem žvaigždutėmis. 

3 knygas parašė lietuvių autoriai. Ypač patiko G. K. Ivanicko “Tamsa ryja tamsą”. Maginė fantastika be lietuviškumo prieskonio. Kokybiška ir įtraukianti. Beje, autorius pats knygą išsileido, pats platina, tad jei sugalvosit paremt, manau, apsidžiaugs. Aš pati ją skelbiu mėnesio knyga ir vietą dalijasi su “Ten, kur gieda vėžiai”.

Lietuviškas trileris “Antrininkė” gana maloniai nustebino, nors joje tas lietuviškumas (pilkas oras, liūdesys, kryželis tolumoj) labai juntamas. Čia yra minusas. Nu kam gadint pramoginę literatūrą? Tai arba rašai kažką ten dvasiško, arba varai linksmai 🙂

“Pusė geltonos saulės” – knyga iš mano iššūkio per mėnesį perskaityti bent vieną knygą, kuri lentynoje gulėjo ilgiau nei metus. Ši gal kokius aštuonis laukė eilės. Ir nuvylė. Kita skaityta autorės knyga buvo sužavėjusi, tikiu, kad ir naujai pasirodžiusi (mano lentynoje gulinti) “Amerikana” taip pat puiki, o vat ši pasirodė tiesiog nuobodi. Žinoma, jei labai domitės Nigerijos pilietinio karo peripetijomis, ji bus naudinga.

Nuvylė ir Allende su “Klajonių metais”. Dar vienas istorijos vadovėlis apie pilietinį, šį kartą jau Ispanijos, karą. Atsibodo skaityti tuos “tas atėjo, tą sumušė, ten atsitraukė, tada vėl iš pradžių”. Užtat rekomenduoju “Bitininką iš Alepo”. Ypač jei trūksta atjautos pabėgėliams. 

Knygų fronte daugiau nieko naujo. Tiesa, kartais mane suglumina išsilavinusių žmonių pasirinktas tonas. Neseniai draugas, kolega blogeris pasidalino žinute, kurioje jį užsipuolė vertėja už tai, kad šios nepaminėjo atsiliepime. Iš tiesų, tie žmonės dirba užkulisiuose ir natūralu jausti šiokią tokią nuoskaudą, dėl to, kad esi nematomas. Tačiau mane suglumino parinktas tonas:

Lauren Groff, kiek žinau, nemoka lietuviškai. Ji neparašė nė vieno žodžio toje knygoje, kurią jūs skaitėte. Aš parašiau visus tuos jūsų giriamus sakinius, visos citatos, kurias jūs pateikiate, yra mano.

Iš tiesų vertimas yra sunkus autorinis ir kūrybinis darbas. Reikia daryti nemažai namų darbų. Kai kada net sugalvoti/pritaikyti tam tikrus neverčiamus dalykus, kaip kad idiomas. Nesusimauti verčiant specifines frazes. Neretai skaitytojas net nesuvokia to didžiulio darbo. Tačiau ar iš tiesų vertėjas parašė knygą ir todėl ją vertinant galima nubraukti visą autoriaus indėlį? Žinau, kad mano tekstą skaitys vienas kitas vertėjas, ir sakau, kad nenoriu įsivelti į diskusiją ar jūsų darbas yra pakankamai įvertinamas. Iš esmės aš sutinku su nuoskaudomis ir neturiu kitokių argumentų 🙂 Mano mintys yra labiau apie tai, kad citatos autorė kalba ne apie tai, kiek darbo ji įdėjo stengdamasi kuo geriau išversti unikalų autorės kūrinį ir dėl to, be abejo, nusipelnė pagyrų, o apie teiginį, kad ji parašė tą knygą ir viskas, ką mato bei cituoja skaitytojas yra jos :). 

Tiek minčių šiandien. Pasidalinkit savo skaitiniais 🙂

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#reklama (dėl patogumo šia gaire žymimi visi blogo įrašai).