Kartu su spaliu baigiasi ir mano skaitymo metai. Na tiesiog, mano atskaita yra ne sausio, o lapkričio pirma ir tai susiję su knygų blogo gimtadieniu. Šiais metais perskaičiau 73 knygas. Per dešimtmetį (nes būtent tiek laiko skaičiuoju) – 974. Vis dar neišmokau skaityti rimtų knygų, mat pats istorijos atsivertimas man dažniausiai yra pramoga, atgaiva nuo rutinos, bei vietinių ir pasaulio problemų. Tad dažniausiai tarp mano skaitinių dominuoja detektyvai bei visokie romaniūkščiai. Spalis nebuvo išimtis. Perskaičiau 6 knygas, visos paprastos ir lengvos. Beje, pabaigusi skaitymo metus, pasižadėjau sau daugiau skaityti angliškai. Tad tempai gerokai sulėtės.

Rašydama atsiliepimus išlaikysiu aname bloge taikytą numeraciją. Skaičiukai prie pavadinimo reikš kelinta tai yra knyga nuo tada, kai skaičiuoju, o skiausteliuose – kelinta einamaisiais skaitymo metais. Beje, pagaliau išskyriau knygoms atskirą kategoriją, tad jums bus paprasčiau surasti visus atsiliepimus pasislėpusius tarp grožio produktų.

Mėnesio knygos

969(68) A. J. Rich “Ranka, kuri tave maitina”. Knyga buvo įdomi, bet visai neįsimintina. Mat po jos perskaičiusi dar kelias, turėjau vėl žvilgtelėti į anotaciją, kad prisiminčiau apie ką ši buvo. O buvo apie merginą, kuri istorijos pradžioje randa savo sužadėtinį mirusį. Ir ne bet kaip, o suplėšytą savo pačios šunų, kurie net musės nenuskriaustų.

Norėdama apie įvykį pranešti jo tėvams atranda, kad nėra jokių tėvų. Ir iš viso nelabai aišku, kas jis toks buvo. Romanas labiau psichologinis nei detektyvinis, o tokie dažniai labiausiai ir įtraukia. Nes viskas paprastai būna pinta, perpinta, supinta. Visgi tai, kas paaiškėja, man pasirodė būdinga ne stiprioms istorijoms, kurios iškruša smegenis, o toms tokioms labai vidutinėms. Autorė pradėjo gerai, atrodė ohoho kaip čia įdomiai bus ir kodėl tie šunys taip pasielgė? Bet nesugebėjo iki galo išlaikyti įdomumo, o kai kuriuos personažus sugalvojo visai neįtikinamus bei perdėtus. Perskaičiau, įsitraukiau, bet baigiau ir iš viso pamiršau. 2/3

970(69) Gregg Hurwitz “Našlaitis X”. Mane patraukė aprašymas ir skambūs šūkiai. Tai Džeimsas Bondas, tai Džekas Ryčeris, tai mane ir papirko. Mėgstu kartais paskaitinėti neįtikinamas amerikietiškas nuotykių istorijas apie superherojus. Šioji gi ir patiko, ir ne. Ji pasakoja apie vaikiną, kurį vaikystėje taip tarsi ir užverbavo. Būdamas našlaitis ir neturėdamas kur dėtis, jis sutiko nerti į avantiūrą, važiuoti su svetimu žmogui į pažadėtą geresnį rytojų. Našlaitis buvo rengiamas tapti specialiuoju agentu, žudiku ir t.t., na patys suprantat, kaip būna tokio tipo filmuose ir knygose. Po tam tikrų įvykių jis pasitraukia į pogrindį ir užsiima nemokama pagalba geriems, bet prastose situacijose atsidūrusiems žmonėms. Patekot į sekso vergiją? Našlaitis X gali padėti. Narkotikų prekeiviai pagrobė dukrą? Kreipkitės į našlaitį X.

Nepamirškite, kad tai amerikietiškas bondiškas trileris, tad, žinoma, kažkurioje vietoje viskas nueina ne taip, medžiotojas tampa medžiojamu ir įvykiai veja įvykius. Nors nėra nuobodu, bet labai kažko trūksta. Gal stipresnio charakterio, mat pagrindinis veikėjas lyg ir bandytas pavaizduoti žmogiškas, turintis savyje jautrumo, bet ne visai įtikino. Visgi, manau skaityčiau apie jo nuotykius dar. Tad vidutinė knyga puikiai tinkanti neįpareigojančiai pramogai. 2/3

971(70) Susanne Jansson “Aukojimo pelkė”. Beskaitant atsiliepimus viename knygyne, apima keistas jausmas. Sako labai stipri knyga, sako, kad ji kelia siaubą, nesaugumo jausmą. Nežinau nežinau, gal nesu jautri. Siaubo aš ten neradau, labiau juokingus bandymus pritempti mistinę atmosferą. Siužetas toks banalus, kad jį jau skaičiau prieš kokias kelias knygas ir aptarinėjau praeitą mėnesį: į vaikystės vietą grįžta žmogus, kuris iš ten išvažiavo po tam tikrų baisių įvykių. Ir tada apylinkėse pradeda dėtis įvairūs dalykai, kurie po truputį nupiešia bendrą praeities vaizdą ir atskleidžia paslaptis.

Žmogus, tai jauna mergina, geologė tyrinėjanti pelkes. Vaikystės vieta – mistiniai pelkynai, kuriuose kartais dingsta žmonės. Baisūs įvykiai – merginos vaikystėje tėvas nušovė mamą ir nusišovė pats. Grįžusi tyrinėti pelkės ji vėl susiduria su dingusių žmonių istorijomis, dažnai grįžtama į vaikystę, bandoma mistifikuoti pelkę ir galiausiai paaiškėja daugybė įdomių paslapčių. Bet šiaip knygos nevertinu gerai. Turėjo puikų potencialą sukelti tą baugią nuotaiką, įpūsti baimės, bet nelabai pavyko. Tačiau, kaip jau sakiau, gali būti, kad pati esu visiškai nejautri. 1/3.

972(71) Elina Hirvonen “Kai baigiasi laikas”. Tai yra šiek tiek rimtesnė ir sunkesnė knyga. Jaunuolis užlipa ant namo stogo ir nušauna keletą žmonių. Pasakojimas susideda iš jo paties vidinių dramų: kas turi nutikti, kad prieinama prie tokių poelgių. Taip pat labai daug dėmesio skiriama jaunuolio mamai ir sesei. Po truputį šokinėjant tarp dabarties ir praeities kabama apie kaltę, kurią natūraliai tokioje situacijoje jaučia artimieji. Bandoma suprasti, ką praeityje padarė ne taip.

Tai, kaip minėjau, gana sunki tema, nes tikrai negali būti knaisiojimasis žaizdoje paprastas. Toje žaizdoje, kurioje telpa dėl vaikų nuslopintos asmeninės ambicijos, toje, kurioje telpa noras įtikti, pritapti, susirasti draugų, toje, kurioje telpa neįvertinimas, nes esi “normalusis” vaikas ir kitam reikia daugiau dėmesio ir t.t. Neskaityčiau tada, kai gyvenime esame apsikrovę per daug sunkiomis emocijomis, tačiau vertinu teigiamai. 3/3

973(72) Hakan Nesser “Lūžio taškas”. Pradedu skaityti skandinavišką detektyvą ir suvokiu, kad jis yra šiek tiek kitokio tipo, nei būdinta tų kraštų kriminalinių romanų autoriams. Nes jis gerokai lėtesnis. Labiau primena senuosius klasikinius detektyvus.

Inspektorius Van Vėterenas siunčiamas į kurortinį miestelį padėti vietinei policijai gaudyti žudiko, kuris kirviu puola savo aukas. Apsnūdusiame miestelyje su vidutinio gabumo policininkais, veiksmas rutuliojasi gana lėtai. Pageriant vynelio, pažaidžiant šachmatais ir šiaip tiesiog pamąstant apie įvykius. Iš tiesų kažkiek primena Puaro ar Holmso tyrimo metodus. Juk jų knygose irgi sukama sukama lėtai, o tada tyrėjas tik op ir išmąsto žudiką, nors tam lyg ir nebuvo kažkokių užuominų.

Kaip sako amerikiečiai – turėjau gerą laiką. 3/3

974(73) Arturo Perez-Reverte “Diuma Klubas”. Prisipažinsiu, kad nesu didelė knygų apie knygas gerbėja. Iš viso, jos kaip daiktas, kaip objektas, mane nelabai jaudina ir niekada nesuprasiu žmonių, kurie baisiausiai pasipiktina, kai pasidedi knygą ant žemės, čia gi šventas daiktas! Na, pas mane jos mėtosi visur, kažkada ir kavos staliuką atstojo, kol neturėjome. Daiktas kaip daiktas, svarbiau man istorija, tad jei nebūtų kitos formos, tiktų ir pagaliuku ant smėlio :D. Na, o mano rankose “Diuma Klubas” atsidūrė, kai bibliotekoje neradau nieko įdomesnio.

Taigi, kaip sakiau, tai yra knyga apie knygas, kurioje veikia tokie herojai, kaip knygų medžiotojas pagal užsakymą ieškantis retų egzempliorių kolekcininkams. Jo draugelis tokių knygų pardavėjas, Diuma ekspertas, dėstytojas, rašytojas, dar vieno kolekcininko našlė, šėtonu prisistatanti mergina ir keletas kitų epizodinių bičų.

Šiaip gana sunku suprasti apie ką ši knyga. Ar apie rankraščio originalumo patikrinimą, ar apie šėtono kultą, ar apie tris muškietininkus. Visko daug, vienu metu vystomos kelios susikertančios istorijos, kurios nelabai siejasi. Įpinta ir absurdiškų elementų, kuomet knygų medžiotoją bandoma pavaizduoti kaip d’Artanjaną, kurį persekioja Miledi su draugais. Nors autorius yra labai giriamas ir turi savo gerbėjų ratą, bet ta knyga labai ne mano. 1/3.

Štai tokios mano mėnesio knygos. Aš kaip visada labai norėčiau sužinoti, ką skaitėte jūs. Nesvarbu kiek, gal tik pradėjot, vistiek man smalsu.


Jūsų aktyvumas yra padėka ir mano motyvacija. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.