Skaitymo statistika 12 = Šiukšlynėlio dvyliktasis gimtadienis

Tai va. Nuo tada kai supratau, kad neįsimenu perskaitytų knygų pavadinimų bei autorių ir reikia juos kur nors patogiai rašytis, praėjo 12 metų. Šiaip ir sąsiuvinis patogu, bet ten paieška neveikia. Taip ir gimė Šiukšlynėlis, apie kurio vardo atsiradimą jau pasakojau, o ir čia esu surašiusi. 

Laikas įdomiosioms statistikoms. Taigi, šiais skaitymo metais (nuo 11 01 iki 10 31) aš perskaičiau 127 knygas. 

Daugiametė statistika atrodo taip:

Dvyliktieji metai (šie): 127 knygos.

Vienuoliktieji metai: 105 knygos.
Dešimtieji metai: 73 knygos.
Devintieji metai: 71 knyga.
Aštuntieji metai: 87 knygos.
Septintieji metai: 76 knygos.
Šeštieji metai: 87 knygos.
Penktieji metai: 104 knygos.
Ketvirtieji metai: 149 knygos.
Tretieji metai: 111 knygų.
Antrieji metai: 107 knygos.
Pirmieji metai: 109 knygos.

Kaip matote, rekordo čia nėra. Vidurkis: 100 ir pusė knygos per metus. Man tai nėra iššūkis. Man tai natūralus skaitymo greitis. Juo labiau, kad skaitau daug romanų ir detektyvų, kur nėra ko ilgai stabčioti.

Šiame įraše paminėsiu 14 geriausių knygų. Daug? Taip! Bet tai tėra 11% perskaitytų, tad tik geriausios iš geriausių!

Metų knygos 

3 vieta atitenka Ayn Rand „Šaltinis“. Labai stora, labai sunki (tiesiogine ta žodžio prasme) ir sukėlė daug minčių apie kompromisus, kuriuos darome gyvenime. 

2 vieta atitenka Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“. Patiko pasauliui, patiko ir man. 

Metų geriausia yra Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“. Tai dar vienas popsas, sprendžiant iš Goodreads įvertinimų. Bet retai pasitaiko sarkastiška ir murakamiška knyga viename. 

Į trejetuką, beje, veržėsi ir Haruki Murakami su „Komandoro nužudymu“, tačiau juk negaliu vertinti pusės knygos, ar ne? Tai lieka kitiems metams. 

Kitos įsimintinos geriausios knygos

Metų netikėtumas: Andrej Kurkov „Iškyla ant ledo/ pašalinio mirtis“. Nieko iš knygos nesitikėjau. Vienas interneto knygynas dalino nemokamai, jei perki už tam tikrą sumą. Perskaičiau. Prisikikenau iki soties. Satyra, absurdas, laukiniai laikai griuvus Sovietų Sąjungai. 

Metų knyga tremties/holokausto tema: Guzel Yakhina „Zuleicha atmerkia akis“. Suplaku šias temas į vieną. Man patiko kiek kitoks požiūris. Pvz., tai, kad ne visiems žmonėms tremtis yra blogesnė už jų gyvenimą. Ne ne, autorė tikrai nerašė, kaip gerai, kai tave veža gyvulių vagone. Tačiau ši knyga sukėlė daugiausiai minčių apie likimą. O ir proza nepaprastai graži. 

Metų nuverkimas: Glendy Vanderah „Miškas ten sutinka žvaigždes“. Šiaip jau čia galėtų būti „Ten, kur gieda vėžiai“, bet ji jau pateko į TOP 3 ir paliko vietos šiam romanui, kuris buvo įskaudintus žmones, mokymąsi vėl gyventi ir gerumą. 

Metų lėtas, geras detektyvas: Louise Penny „Ramus gyvenimas“. Jau vien už tą citatą su cukinijomis. 

Metų detektyvas-trileris: Donato Carrisi „Blogio šnabždesys“. Viena detalė man tą knygą sugadino. Nes aš asmeniškai nesuprantu visokių horoskopų ir panašių nesąmonių 🙂 [jei atvirai, tai visada vartau akis, kai žmogus, kokiomis nors aplinkybėmis pamini zodiako ženklą]. Tačiau aš atsimenu, kad tai buvo ta knyga, nuo kurios sunkiai atsitraukdavau. O tokių retai pasitaiko. 

Dar čia ir Jo Nesbo „Peilis“ randa vietos. Tai knyga, kuri mane žiauriai supykdė. Nes Haris Hūlė savo rankomis, ar tiksliau kitomis kūno dalimis, viską sukniso.  

Metų trileris: Terry Hayes „Aš esu Piligrimas“. Apie islamistą, kuris išsirengė į solo žygį užkrėsti JAV mirtinu virusu ir agentą, kuris neturėdamas jokių pėdsakų turėjo jį identifikuoti ir užkirsti kelią. Įdomu, įtraukia, realu. 

Metų tiesiog labai patiko: Lara Prescott „Mūsų čia nebuvo“. Nežinau, kokiam žanrui priskirti. Gal tai istorinis romanas? Apie šnipų žaidimėlius ir uždraustąją Pasternako knygą. 

Metų maginė fantastika: Neil Gaiman „Vandenynas kelio gale“. Kažkas tokio toje pasakoje buvo, kas užsiliko iki šiol. 

Negaliu palikti be paminėjimo ir Arkadij Strugackij, Boris Strugackij „Nevilties miestas“. Šiaip ši knyga patenka į metų TOP 5, o visa kita parašyta atsiliepime. 

Na ir šios kategorijos avansas: Gintautas K. Ivanickas „Tamsa ryja tamsą“. Kaip ir Murakami atveju, na nėra pabaigos dar, tai sunku pasakyt ar tikrai geriausia. 

Metų distopija: Marc-Uwe Kling “Kokybės šalis”. Aišku, skaičiau aš ir puikųjį pasaulį ir „Mes“, tačiau anos knygos rašytos seniai ir buvo pranašiškos, o „Kokybės šalis“ jau šių laikų produktas ir anų knygų bei mūsų visuomenės parodija. Juokinga ir baugu :).

Metų epinis romanas: Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“. Sužavėjo kūrinio visuma. Šalta, purvina, smirda. Ir įdomu. 

Štai tokie buvo metai. Noriu padėkoti savo skaitytojams, kurie, nors beveik nedalinu prizų konkursuose, kažkaip susirinko. 

Noriu padėkoti tiems, kurie Šiukšlynėlį seka nuo pat pradžių. Ar yra čia tokių?

Noriu padėkoti leidykloms: „Alma Littera“, „Baltos Lankos“, „Balto Leidybos namai“, „Briedis“, „Svajonių knygos“, „Sofoklis“, „Kitos Knygos“ bei „Terra Publica“ už draugystę ir kantrybę laukiant, kol perskaitysiu knygas :).  

Ačiū, kad skaitote ir susitikime padiskutuoti Facebook bei Instagram! Per tuos 12 metų supratau, kad nemėgstu, kai žmonės sako, kad dėl mano atsiliepimo knygos nebeskaitys. Nes aš nesu gidas. Aš tik rašau subjektyvią nuomonę patiko-nepatiko. Ir pasakau, kuo patiko ir kuo ne. Man būtų smagu, jei žmonės sakytų, kad nebenori skaityti, bet perskaitys tam, kad pasiginčytų ar sutiktų. Diskutuokime. Draugaukime!