[2022 10 05] Šiemet tikras ruduo atėjo kartu su kalendoriniu. Bjauriai. Tik rugsėjis ir jau šalta, ne mano metų laikas 🙂 O dar romantikai krykštauja, kad ruduo gi nuostabu, ruduo gi faina. Ne, sakau susigūžusi po skėčiu 🙂 Visi susitraukę, sušalę. O iš tiesų tai yra yra žavesio.
Bandžiau prisiminti, koks buvo mūsų rugsėjis. Daug darbų darbo dienomis ir gamtos savaitgaliais. Vieną kažkurį buvome Druskininkuose. Trumpam, bet smagiai. O kitus gi ėjom į rudens spalvų medžioklę. Ir pasaulis atrodo taip:
Vyras manęs klausė ko noriu gimtadieniui. Kaip žinia, kitą savaitę. Tai, ai, sakiau, vietoje dovanos pirk fotoaparatą, seniai gi nori. Tai štai, prieš kelias dienas atvyko ir kitame mėnesio įraše gal bus dar gražesnių vaizdų.
O ta priešgimtadieninė depresija man jaučiais oi jaučiasi. 🙂 Atrodo va, po kelių dienų keturiasdešimt, o aš tiesiog neypatinga. Nors galėčiau išvardinti milijoną pliusų. Esu sąžininga, pastovi, pvz., savo hobiuose nesitaškau į visas puses, o puoselėju metų metus, net tinklaraščio nemetu, kai visi kiti jau išnyko. Mano darbas gal ir paprastas, bet dovanoja žmonėms džiaugsmą ir ugdo hobio, laiko sau, meilės detalėms idėją, kiek daug sulaukiu teigiamo grįžtamo ryšio. Esu patikima, nelaužau pažadų, nevėluoju, moku taupyti, turiu savitą skonį, domiuosi žmonėmis, su kuriais būnu ir t.t. ir pan. Bet iki šiol neišmokau nesilyginti. Štai čia ir problema, besikartojanti metai iš metų ir paūmėjanti prieš gimtadienius. Praeis.
Spalį mes čia turime visokių fainų kelioninių planų, bet aš gi pasakoju apie rugsėjį. Tad, kaip sakiau, daug laiko leidome miškuose, buvome pažiūrėti filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ (labiausiai nustebino, kad jų pelkėse nėra nei uodų, nei erkių, o laukinukai laksto stilingi ir švarūs). Beje, kino teatre buvau pirmą kartą po 4 metų. Lygiai tiek laiko nebuvau mačiusi ir jokio filmo ar serialo. Užtat perskaičiau 8 knygas rugsėjį, o per tuos 4 metus – 400+. Rugsėjo sąrašu dalinaus ig čia.
Kadangi man labai baisu nugalėti socialinę bendravimo baimę, tai net ir pasiekimas yra tai, kad jau nuo gegužės darausi pro manikiūrą. Na tikrai nejauku būna kažkur eiti. O ypač kai neatrandu tobulos vietos. Į tą, kurią įsidrąsinau pirmą kartą, gal ir dabar eičiau, bet gi manikiūrininkė išvažiavo namo į Ukrainą. Sėkmės jai. Kitoje vietoje lankiausi kurį laiką, bet labai brangu, be to tai toks nagų salonas, kur daug manikiūrų daroma vienu metu ir man tas turgus nelabai limpa, vis tiek intymumo norisi. Atrodo, kas čia tėra, daugybė moterų darosi visokias grožio procedūras, bet aš ta moteris, kuri norėtų, kad viską darytų robotai ir nereiktų bendrauti. Kažkuri manikiūristė manęs net klausė, ar man viskas gerai, nes labai ramiai ir tyliai sėdžiu, gal kas nepatinka 🙂
Žinau, kad yra, kas seka mano mažo verslo kelionę ir visada įdomu kaip sekasi. Rugsėjis buvo normalus mėnuo. Vidutinis. Nei labai sekėsi, nei labai nesisekė. Pagaminau naujų gražių atvirukų, vokų, washi juostelių. Pradėjau daugiau domėtis naujienlaiškių marketingu. Vis paskaitinėju šį tą ta tema. Jau intensyviai ruošiuosi Kalėdoms. Taip pat ieškau dar vieno ar bent kelių washi juostelių gamintojų, nes noriu ir neprisirišti prie kažko ir išmėginti kokybę bei atrasti geriausią. Mėnesį užbaigiau didžiausiu metų išpardavimu, tai spalį pradėjau su 65 užsakymais ir čia kelias dienas rytą vakarą pakavau. Kadangi Gedas turi naują fotoaparatą, gal pavyks ir man vieną kitą gražesnę produktų nuotrauką padaryti. Tad nelabai turiu ką pasakoti, nes viskas bėga sava vaga ir daugiau mažiau kaip suplanuota.
Pasižadu kitą mėnesį papasakoti apie keliones į Rygą, Klaipėdą, gimtadienį, ar išmokau nauju džiovintuvu išsidžiovinti gražias garbanas, kaip sekasi šiaurietiškai vaikščioti tamsiais ir šlapiais rytais bei kovoti su noru įsigyti šuniuką 🙂
O šį kartą tiek.
Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Labai suprantu dėl manikiūro ir bendravimo. Tiek atsibendrauju darbe ir šiaip gyvenime, kad kerpantis, nagus tvarkant norisi ramiai ir tyliai pabūti, nes tai yra mano laikas sau, visiškai nenoriu dar dėti pastangų pokalbiui palaikyti. Gaila, ne visi grožio srity tai supranta :/
Mano kirpėja, manikiūrininkė,veido valymo specialistė jau įpratusios kad aš tuo laiku skaitau arba klausausi kokios knygos ar podcasto nes kaip prieš tai mergina rašė darbe tiek atsibendrauju, kad procedūros man relaxas ir bendrauti poreikio aš neturiu, o ir na išsikalbėti man nereikia nes negaliu skųstis santykiais jokioje srityje ,o jei jau yra kažkokių problemų tai jas sprendžiu o ne pas grožio specialistes aptarinėju 🙂 tiesa linksmiausia būna kai kitas klientes šokiruoja mano nenoras kalbėti 😀 bet paprastai lankausi kur būnu tuo metu viena klientė maksimum dvi tai paprastai ir tai ne problema:)
Aš šiaip irgi iš tų nekalbiųjų per apsilankymus pas grožio specialistus, bet kažkaip niekada nesulaukiau niekada dėl to pastabų. Kartais kirpėjos šnekasi tarpusavyje, o aš tiesiog klausausi muzikos.
Gimtadienio mėnuo yra gerai. 🙂 Lauksim įspūdžių!
Šiaip ruduo man labai gražus laikas. Bet va prie šalčio reikia priprasti…:/ Tik ir eina į trasą stori megztiniai ir meškos suknelės.
O manikiūruose ar kirpyklose aš irgi bemaž nekalbu, nejaučiu poreikio, bet niekad ir kažkokių jokių reakcijų dėl to nepastebėjau.
Prisijungiu prie tu tyleniu per priceduras klubo. As ir tu visu proceduru nelabai megstu. Na karts nuo karto nueinu i kokia, bet tikrai ne sneketis.
vaikštau per senus įrašus, gal kada prisivysiu 🙂 šis prajuokino dėl nekalbumo. Būtent dėl šios priežasties taip ir neradau nuolatinės kirpėjos. Paskutinįsyk visai džiaugiausi radusi ir nebrangią, ir beveik namų kieme esančią. Bet kol kirpo, tylos buvo gal kokias dvi min, nes visą laiką aktyviai klausinėjo manęs apie viską ir pati pasakojo apie save bei kitus klientus. Prieš tai buvau pas vieną, kuri kaip ir patiko, bet kai išlydėjo su palinkėjimu auginti plaukus (o aš paskutiniu metu metus auginu, o po to kokius 20 cm nusikerpu, kaip tik prieš vasaros karščius 😀 ), tai vėl grįžti kažkaip nebesinorėjo. Dar atsimenu, kai studijų metais lankydavausi pas kosmetologę tvarkytis antakių ir veido zonų depiliacijos, per tas 15-20 min irgi išgirsdavau visko, kartą pasakojo, kaip savo dukrai (12-13 metų gal) nugarą vašku depiliuoja, nes irgi plaukuota kaip aš, tai nežinau, ar čia mane paguosti turėjo tai 😀 tai dabar vis neprisiruošiu kosmetologės paieškoti, nes jau ir tas kartas per metus pas kirpėją atrodo reikalaujantis daug ryžto ir pastangų 😀
Skaitau šį įrašą taip pat likus kelioms dienoms iki savo gimtadienio (tik mano trisdešimtasis) ir tokios panašios emocijos lanko, kaip gerai įvardinai, tas “aš neypatinga” jausmas. Net ir tokios daugybės gerųjų savybių sau negalėčiau prisiskirti 😀 Iš tiesų, kaip keista, kad tokie lyg ir nereikšmingi momentai laike (na juk kas tie jubiliejai, tik kažkoks skaičiukas) viduje sukelia tokias emocijų audras. Gal dabar jau iš perspektyvos gali pasidalinti, ar gimtadieniui atėjus vėl kiek nuslūgo tas noras lygintis su kitais? Jaučiu, kad man čia irgi toks atikartojantis motyvas…:)
Taip pat noriu pridurti pastebėjimą apie bendravimą salonuose, matau komentaruose, kad daug kas panašiai jaučiasi ir nesinori to “small talk”. Kai dirbu iš namų, pastebiu, jog turiu žymiai daugiau energijos tokiems smulkiems socialiniams pabendravimams. Tuo tarpu jei tenka dirbti ofise su daug žmonių, dienos pabaigoje socialinė energija būna visiškai išsikvėpusi ir tada nukeliavusi į manikiūro saloną nejaukiai spoksau pro langą ar į sieną 😀 Tad tikrai ima atrodyti, kad ta energija socialinėms situacijoms tiesiog resursas, kurį galima “išeikvoti”.