Man baisi mintis, kad baigėsi vasara. Taip, karščiai išvargino ir mane, velnias, kuo vyresnė esu, tuo sunkiau juos pakelti. Tačiau ne temperatūra svarbiausia. Aš galiu ištverti šaltį ir net amžiną lietų. Sunkiausia yra ta tamsa. Bet tai yra dalykai, kurių pakeisti neįmanoma, tad ir nesukime galvos.

Pakalbam apie rugpjūtį.

Mėnesio pradžioje dalyvavome eiliniame Mondioring seminare. Lengva nebuvo, nes tą kartą ištiko labai karštas savaitgalis su +30, o veiksmas visą dieną lauke be jokio pavėsio. Šunys bent automobiliuose atsikvepia, kuriuos dengia sidabriniais uždangalais ar (kaip mes) visą dieną laiko įjungę kondicionierius. O žmonėms kiek sunkiau. Bitei sekėsi visai neblogai. Debiutavo kąsdama į kostiumą, jau patobulėjo ir paklusnumo dalyje. Paieškų treniruotes rugpjūtį apleidome, nes kelias pamokas praleidome dėl atostogų, kitos nevyko dėl karščio, na, o ateinančios dar su klaustuku, nes Bitė dabar rujoja.

Iš karto po tokio intensyvaus savaitgalio nėrėme į atostogas. Jau praeitą mėnesį rašiau, kad po kelionės į Estiją sugedo mašina. Ji servise prastovėjo tris savaites, o remontas kainavo kitų atostogų nakvynės biudžetą. Todėl nusprendėme į viską pažiūrėti labai paprastai. Giminaičiai Žemaitijoje turi kaimo namą, kuriame šiuo metu niekas negyvena. Jis yra renovuotinas, bet dar ne visai bakužė ir vasarą apsistoti ten įmanoma. Net tualetas su vonia viduje, tad patogiau nei kempinge. Namas nėra vienkiemyje, tad iš sklypo priekio ir galo – laukai, o iš abiejų šonų – kaimynai. Visgi gyvename bute, miesto centre, tad galimybė turėti kiemą ir pagyventi tyloje atrodė viliojančiai.

Namas pasirodė geresnis nei aš tikėjausi, nes piešiau tikrai niūrius vaizdus. Tik reikėjo gerai išvėdinti (nekūrentas žiemą, tad priplėkęs ir drėgnas), iššluoti vabalus, voratinklius, išnešti į antrą aukštą smirdantį nuo drėgmės kilimą ir galima gyventi. Kartu vežėmės ir kates, kurios gavo atskirą kambarį nuo šuns.

Pirminė mintis buvo, kad apsistosime tame kaime ir automobiliu apšokinėsime visokius Žemaitijos turistinius objektus, miestelius ir t.t. Bet pakeliui į atostogų tašką sugedo mašina. Aha, vėl. Šį kartą ne taip baisiai, ja važiuoti dar galima, tačiau labai apribojome visus nuotykiavimus. Aplankėm vieną kitą pažintinį taką, artimiausius miestelius (daugiausiai apsipirkimo tikslais), bet toli nevažiavom. Daug miegojom, gaminomės naminį maistą ir visai neblogai pailsėjome.

Tiesa, kadangi jau seniai vis pasvaigstu apie savaitgalio sodybą kaime, tai turiu kelias pastabas ateities Salomėjai. Į ką svarbu atkreipti dėmesį? Taip, namas, sklypas, žinoma, yra tie kertiniai aspektai. Tačiau yra ir papildomų. Jei turėsite kaimynų, tai kokie jie? Mūsų nuotykiai su vienu dieduku sulaukė daug dėmesio Instagrame. Dėl jo mes kieme negalėjome pasileisti šuns. Jo laimei, tada, kai jis įsiveržė pas mus (nes neužsirakinome), Bitė buvo narve. Nes kitaip turbūt tektų slėpti lavonėlį. Ribų nesilaikymas tokiuose kaimuose yra norma. Pvz., vienintelėje parduotuvėje vos ne turėjome aiškintis, kodėl perkame šakotį. Negi svečių laukiame?

Visgi kaimynai keičiasi, miršta, išvyksta, atvyksta. Dar labai svarbi yra aplinka. Kas aplink jūsų sodybą? Mes naiviai tikėjomės, kad galėsim pasivaikščioti po laukus. Aha, palei tą vieną asfaltuotą vieškelį tik, nes visur kitur karvių ganyklos ir elektrinės tvoros. Dar ir karvės visai nedraugiškos. Tik vieną rugių lauką radome, šalia kurio keliuku ir vaikščiojom. Nelabai įdomu. Artimiausias miškas už 4km, tai kasdieniams pasivaikščiojimams irgi šiek tiek toloka. Taigi, ateityje, jei rinkčiausi sodybą, mano prioritetas būtų lengvai pasiekiami miškai, gal ir dirbami laukai, bet tik ne ganyklos.

Darbai. Palikti elektroninę parduotuvę daugiau nei dviem savaitėms yra iššūkis. Tai bene vienintelis mano finansų šaltinis (dar šiek tiek uždirba šis blogas), todėl negaliu visko uždaryti ir pamiršti. Tačiau elgiuosi skandinaviškai. Tiesiog palieku žinutę, kad man atostogos, o užsakymai bus išsiųsti po jų. Už kantrybę klientai gauna ir simbolinį nuolaidos kodą.

Grįžusi radau daugiau nei 60 užsakymų. Dalis jų visai mažiukai, dalis didesni, bet iš esmės laiko prasme supakuoti mažą užsakymą gali užtrukti ilgiau nei didelį (pvz., jei mažas sudarytas iš 15 skirtingų produktų, o didelis iš vos kelių, bet pvz x10vnt). Mano pakavimas irgi nėra automatizuotas. Man svarbu ir ačiū raštelį parašyti, ir pakuotę papuošti, Todėl pasiraitojusi rankas kibau į darbą ir jau pirmą dieną pamiršau, kad buvo atostogos. Iš tiesų norėčiau turėti asistentą, kad tam tikri darbai nesikauptų, pvz, kaip praverstų rankos soc. tinklų turinio kūrimui. Bet viskas remiasi į finansus. Jei sau dar kažkiek uždirbu, tai asistentui dar nėra iš ko atriekti gabaliuko. Na, o ruduo – mano sezonas, tad tikiuosi laiku sužiūrėti visus kampus. Pirmadienį paleidau rudeniškų naujienų, tiesa, vangiai jos priimtos. O ir liūdina, kad soc. tinkluose kritęs pasiekiamumas. Pvz., ir venivid.lt instagrame, ir parduotuvės instagrame yra beveik identiškas skaičius sekėjų. Tačiau pirmajame storius pamato apie 400 žmonių, o antrajame pastarosiomis dienomis tik apie 50. Skirtumas kosminis. Na, bet net ir sunkesniais etapais reikia eit tolyn. Jau atkeliavo kalėdiniai washi!

Kas dar? Rugpjūtį perskaičiau 6 knygas. Apie visas, žinoma, papasakosiu knygų blogo skiltyje. Prasivaliau soc. tinklus. Asmeninius nuo draugų, kurių net nepažįstu, kitus, nuo žmonių, kurių vertybės nutolę nuo mano. Ne visada lengva pastebėti, jei turinys apie lūpdažiukus, bet kartais išlenda kartais, tai koks paburnojimas ant skiepų, tai SEL koncertas, tai kokių nors padielkių pirkimas.

Tiek šį kartą. Kažkaip net laukiu rugsėjo jau. Kaip jūsų nuotaika ir vasara?


Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram