Ir kaip jums įrašo pavaidinimas? Juokinga, bet visos rugpjūtį skaitytos knygos labai tendencingos. Tai buvo psichologiniai trileriai, detektyvai arba tiesiog “šaudo gaudo” tipo trileriai. Man turbūt reikėjo stiprių pojūčių. Tačiau skaičiau aš gana tingiai. Truputį namuose prieš miegą, truputį Estijoje, įsitaisiusi lauko supynėse, truputį mieste.

Per mėnesį perskaičiau penkias knygas. Trys buvo elektroninės, viena iš bibliotekos, viena popierinė, įgyta mieste, kai vėl pamiršau pasiimti skaityklę. Ir žinot, perėjau 4 knygynus, kol galiausiai išpardavimų lentynėlėje radau kažką, kas nesvertų tonos ir nekainuotų karvės. Ar matėte kainas? Jau reta kuri knyga kainuoja 15 EUR. Dabar visos naujienos po 17 ir pan. Jei aš per savo skaitymo metus jau perskaičiau 64 knygas, tai šis malonumas man jau būtų kainavęs daugiau nei tūkstantį eurų. Kai pagalvoju, jau beveik galėčiau nusipirkti makbuką. Tai gerai, aš ieškau, kaip išsiversti pigiau (labai juokingai skamba, kai kalbama apie skaitymą, ar ne?), bet ne visi turi iš ko pasiskolinti, jei artimas ratas mėgsta visai kitokią literatūrą, ne visi gali eiti į biblioteką, nes pvz., manoji nedirba savaitgaliais, o ir perskaičiusi aš ten beveik viską, kas man įdomu. O dar sako žmonės neskaito. Čia beveik tas pats, kas piktintis, kad “Stikliuose” kas dieną nevalgo :). Tiesa, jei domina knygos iš antrų rankų, tai mano parduodamų sąrašėlis čia.

Taigi, mano mėnesio knygos, jau iš viršelių matosi, kad niūrios 🙂

B. A. Paris „Palūžusi“. Pamenu, kuomet perskaičiau „Anapus uždarų durų“, man kažkas komentavo, kad kita autorės knyga dar labiau rauna stogą, nes viskas itin suvelta ir intriguoja. Ir sakyčiau parašyta tikrai įdomiai. Pvz., aš negalėjau vyrui papasakoti, kodėl mane knyga įtraukė, nes du trečdalius pasakojama apie moterį, kuri viską pamiršinėja ir dėl to eina iš proto. Regis lyg ir neįdomu, bet kažkas kabino ir vis laukiau, kas bus toliau.

Viskas prasidėjo tuomet, kai pagrindinį veikėja per audrą grįždama namo nesustoja padėti automobilyje sėdinčiai moteriai ir kitą rytą sužino, kad ši nužudyta. Kaltės jausmas išmuša iš gyvenimo, ima trikti atmintis, kas dar labiau gąsdina ją pačią. Na, nieko keisto pamiršti signalizacijos kodą, bet jau nelabai smagu stovėti prieš mikrobangų krosnelę ar skalbyklę ir nežinoti kaip šią įjungti. Taigi, didelę knygos dalį rašoma apie tą ėjimą iš proto ir per daug intrigos nėra, bet autorė sugebėjo laikyti, įterpti pažadą, kad čia ne viskas taip kaip atrodo, kad čia gal labiau detektyvas, nei šiaip psichologinė istorija. Ir buvo. Gale išsirišo daug dalykų, kurie kažkiek nustebino, nors man jau retai taip nutinka.

Ir kaip visada, galima kabinėtis prie motyvų, kurie priveda žmones prie tam tikrų veiksmų, kad ir tos žmogžudystės, bet knyga vistiek gera.

 

Michelle Richmond „Santuokos paktas“.  Perskaičiau knygos aprašymą ir susidomėjau. Man patinka psichologinės istorijos, kuriose manipuliuojama žmonių jausmais. Kaip ir rašoma anotacijoje, viskas prasideda paprastai. Savo vestuvių proga, jauna pora dovanų gauna santuokos paktą. Dovanotojai paaiškina, kad tai simbolinis įstojimo tarsi į savotišką klubą dokumentas. Pasirašę santuokos paktą žmonės pasižada jo laikytis, na, o jo turinys ir reikalavimai orientuoti į sėkmingos santuokos išsaugojimą. Pvz., kiekvieną mėnesį padovanoti asmenišką dovanėlę, nebūtinai brangią, porą kartų per metus suplanuoti bendrą kelionę. Skamba smagiai, tad jauna pora pasirašo. Na, o tada jau prasideda skaitytojų linksmybės.

Santuokos pakto dalyviai tarsi sekta, su savais įstatymais, savomis bausmėmis (sekimo apyrankė ant rankos už nusižengimą „per daug dirbi ir neskiri sutuoktiniui dėmesio”) ir net savais kalėjimais. Tai, kas atrodė smagu, pasidaro žiauru. Atsiranda realūs kankinimai, mušimai bei kitokie panašaus pobūdžio “auklėjimai”. Nežinau ar tikrai santuoką gelbėja nuolatinė baimė, kad kažkas atvažiuos ir sumuš tavo sutuoktinį (už tai, kad jis užsisėdėjo darbe) ar išveš į kalėjimą dykumos viduryje. Tuo labiau, kad visada yra kas piktnaudžiauja savo sau suteikta valdžia 🙂

Savotiška knyga su keista pabaiga. Aš vertinu puikiai, nes man buvo įdomu, bet ar galėčiau ją rekomenduoti kitiems, nesu tikra.

Clare Mackintosh „Matau tave“. Kartais man knygos atrodo tokios blankios, kad jas prisimenu tik todėl, kad susieju su tuo metu patirtais įspūdžiais. Pvz., šią skaičiau Saremos saloje. Labai jaukioje aplinkoje ir mielomis aplinkybėmis. O pradžia, dar namuose, buvo itin nuobodi ir praktiškai privedė prie neskaitadienių, tik nuo pusės įsivažiavau.

Istorija šokinėja tarp kelių veikėjų. Moteris, kuri kiekvieną dieną važinėja metro, pamato savo nuotrauką laikraštyje, šalia pažinčių skelbimo. Po kiek laiko suveda galus, kad kitos pažinčių skelbimuose matytos „kolegės“ po truputį žudomos. Kita veikėja – daug vidinių problemų turinti policininkė, nužeminta iš aukštų pareigų. Ji, aišku, vienintelė, kuri taip pat pamato sąsają tarp įvykių ir imasi tyrimo.

Nuobodu pradžioje buvo dėl to, kad abi istorijos linijos buvo tokios be intrigos, kiekviena moteris knisinėjosi savo jausmuose ir šie tikrai ne patys įdomiausi. Na, bet įsibėgėjo veiksmas, pasidarė įdomiau.

Labai pusėtina knyga gerų detektyvų ir trilerių mėgėjams tikrai neįtiks, bet šiaip nieko ir labai blogo. Nors antraštės rėkia priešingai. Sako, kad tai super bestsereris!

 

Lee Child „Nesidairyk atgal“. Manęs niekada netraukė Lee Child knygos. Gal todėl, kad mačiau filmą „Vienas šūvis“, kuris buvo kaip ir sužiūrimas, bet ne tiek, kad užsimanyčiau skaityti knygas. Tačiau tą, įrašo pradžioje minėtą kartą slampiojom mieste ir vėl ištiko taip, kad nebuvome pasiėmę skaitinių. Ketvirtame tos dienos knygyne pagaliau radau kažką, kas nesveria tonos ir nekainuoja karvės. Kartojuosi.

Taigi, „Nesidairyk atgal“ yra viena iš Džeko Ryčerio serijos knygų, žinoma, kad serijos pas mus leidžiamos padrikai. Ir man patiko. Nors banalu, nors labai nuspėjama. Na įsivaizduokit raktinius žodžius: karo policija, ftb, prekyba iš armijos vogtais ginklais, sufabrikuoti kompromatai. Daugiau lyg ir nereikia pasakoti? Šiaip rašymo stilius smagus, autorius nevengia humoro, linksmų detalių (Džekas Ryčeris įvertinęs, kad vyrai su baltais sportbačiais, nusprendžia, kad jo nespardys).

Man tik nesuvokiama, kaip žmogų, kuris knygoje apibūdinamas, kaip labai didelis, raumeningas, stambus, gali vaidinti Tomas Kruzas, kuris iš tiesų nėra aukštas.

Ir dar herojus man labai primena mano vyrą. Savybėmis, ir savęs vertinimu, ta prasme.

Atradau, kad prieš šimtą metų „Jotema“ buvo išleidusi dar dvi knygas, be tų, kurias dabar turi „Obuolys“, tai net sugrąžino mane į biblioteką. Neradau. Bet radau Tess Gerritsen :).

Pabandžiau pažiūrėti ir to paties pavadinimo filmą. Supratau, kad visiškai nesu filminis/serialinis žmogus. Man žiauriai nuobodu yra sėdėti ir žiūrėti į ekraną. Ir kaip fonas netinka, nes užknisa :). Tad peržiūrėjusi trečdalį, pagalvojau, kad šūdas tas filmas ir išėjau skaityti.

 

Tess Gerritesen “Aš žinau paslaptį”. Na, o išėjusi skaityti, aš griebiau naujausią Tess knygą. Žinojau, kad nenuvils. Ricoli ir Ailz seriją aš skaičiau tikrai ne nuo pradžių. Ir neretai manęs klausia ar galima imtis nuo vidurio, nuo bet kurios knygos. Man atsakymas yra tas, kad galima, bet nerekomenduojama. Nužudymų istorijos narpliojamos vis kitos, nėra taip, kad viena knyga tęstų kitą. Tačiau veikėjų gyvenimai tęsiasi ir tos dalys, kurios yra apie asmeninius jų jausmus, ar anksčiau nutikusius įvykius gali trukdyti mėgautis, nes nesuprasite kas prie ko. Na ir šiaip, žinote, kažkaip nebėra intrigos ar susieis tie du žmonės į porą, kai iš tolimesnių knygų jau žinai, kaip ten jiems (ne)pasisekė.

Na, o pati istorija nors ir šiek tiek nuvylė savo atomazga, bet kaip visada įtraukė ir nepaleido. Turėjau prisiversti eiti miegoti. Tiesa, man atrodo, kad ankstesnės Tess knygos buvo kiek tamsesnės ir žiauresnės. O gal pripratau, kad ši pasirodė tipinis geras detektyvas?

Kaip ten bebūtų, smagu buvo vėl sutikti tą detektyvės ir teismo medikės priešingybių duetą.

https://www.instagram.com/p/BnIdjgOnOzK/?taken-by=venividi_blog

Viskas. Vasaros sezonas uždaromas. Įtariu šaltuoju metu skaitysiu mažiau. Kažkaip nesu didelė mėgėja sėdinėti ant sofutės, tad baigėsi #readingoutside, liks tik valandėlė prieš miegą.

O ką skaitėt jūs?

Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.