Mano nuolatiniai skaitytojai vis prašo daugiau asmeniškumų bloge. Tiesa gi, kad ne vienas ateina paskaityti tik įžangų. O aš ir pati šį tinklaraštį verčiu daugiau į gyvenimo būdo. Savo gyvenimo ir savo būdo. Ir visai neseniai per Instagramą buvo nubėgusi bangelė, kuomet žmonės dalinosi penkiais atsitiktiniais faktais apie save. Kadangi aš mėgstu išsiplėsti, o IG simbolių skaičius labai ribotas, tai galvoju, o kodėl gi nesukūrus blogo įrašo? Po kelių metų gal net bus linksma paskaityti.

Taigi, visiškai atsitiktiniai faktai apie mane.

1. Mokykloje mano mėgstamiausia pamoka buvo matematika. O matematikoje labiausiai mėgau geometriją. Pvz., aš nekenčiau anglų kalbos, kūno kultūros, darbų, muzikos, nemylėjau dailės (nors lygiagrečiai baigiau dailės mokyklą), nuobodžiaudavau istorijoje, nesuprasdavau, kam reikalinga etika (ir pamenu, kad mokytoja sakė, kad jei nereikalinga, tai ir neateik, o kai neatėjau, tai nulėkė skųstis mamai, kuri toje pačioje mokykloje dirbo). O štai matematika! Atrodydavo, kad kas nors tave už dyką įleido į pramogų areną, kurioje reikia spręsti galvosūkius. Uždavinių sprendimas man taip ir atrodydavo – žaidimas, galvosūkis, džiaugsmas gavus teisingą atsakymą.

Tiesa, meilė matematikai baigėsi universitete, kuomet mes ne galvosūkius spręsdavom (praktikos paskaitų būdavo mažai), o mintinai kaldavom visokias teorijas. Per egzaminą gaudavom ne užduotį surasti atsakymą, o prievolę teisingai surašyti teoremų įrodymą nepraleidžiant nė žodžio. Meh. Tačiau dabar manau ir aukštoji matematika patiktų. Užaugusi atrandu daugiau atsakymų į “kam to reikėjo”.

2. Aš turiu vehofobiją. Tai yra vairavimo baimė, kurią jaučiu nuo pat tos minutės, kai pirmą kartą atsisėdau prie automobilio vairo. Kažkaip per save perlipau ir išlaikiau egzaminą. 2001 metais. Ukmergėje, kur net nėra/nebuvo situacijų, kad reiktų persirikiuoti į kitą eilę. Dabar tas vairavimo pažymėjimas jau 10 metų nebegalioja. Nes nevažinėjau, vienintelis savarankiškas išvažiavimas baigėsi isterija. Ir dabar kai pagalvoju, kad o gal reiktų, kai įsivaizduoju situacijas, kad va, nuvažiuočiau ten ar šen, nereiktų prašyti, mane net sukausto. Pvz., kai vyras paprašo paspaudinėti kokius pedalus, kai tikrina ar stabdžių lemputės dega, aš atsisėdusi į vairuotojo vietą jaučiu šiurpą, norisi greičiau išlipti, nors net nesiruošiu kažkur važiuoti :).

3. Aš renku įdomesnes kortas (žaidimų). Man labiausiai patinka Džokeris. Kiekvieną kartą gavusi naujas, išlupu kaladę ir suskaičiuoju kiek yra tų kortų ir kaip atrodo. Beje, vieną Džokerio kortą nešiojuosi piniginėje. Neklauskit kodėl. Dar norėčiau Džokerio tattoo, bet neturiu geros vizijos. Man svarbu, kad ji neatrodytų, nei kaip tas Marvelo personažas, nei kaip senas pažįstamas karaliaus juokdarys.

4. Skaityti išmokau pati, dar iki mokyklos. Kaip? Su kiek vyresne drauge, kuri jau buvo pirmokė ir darydavo namų darbus, o aš žiūrėdavau. Todėl pirmoje klasėje, kai visi mokėsi raides, man buvo truputį nuobodu. Be to, jaučiausi ignoruojama ir mokytojos. Pvz., užduotis visiems iš eilės skaityti po sakinį. Kai ateidavo mano eilė, mokytoja sakydavo, kad ai, tu ir taip moki, tegu skaito kitas. Pasekmė? Kažkada atėjo toks momentas, kai visi jau pasivijo, o aš buvau įpratus tingėti, tad buvo sunkoka vėl įsijungti į mokslus, ketvirtoje klasėje net sulaukdavau prastų rezultatų. O ir santykiams su klasiokais tai ne į gerą.

5. Be reikšmingesnių pertraukų, vieną ar kitą blogą rašau jau 12 metų. Jau vien Venividi.lt kitą savaitę 9 metai ir ta proga būtinai ką nors parašysiu. 32% savo gyvenimo aš galiu vadintis blogere. Fun fact: jei nebūčiau rašiusi tinklaraščio, tikėtina, kad iki savo pirmos santuokos pabaigos būčiau ėjusi ilgiau. Kuo čia dėtas blogas? Na, mano ex ne tik neskaitė tinklaraščio, kuriame aš laaaabai daug asmeniškumų rašiau (nuoskaudų, džiaugsmų), bet ir nervinosi, jog tam skiriu laiko užuot visokius filmus kartu žiūrėjusi. Tai ką čia dar sakyt? Pabaiga būtų ta pati, tik gal ilgiau trukusi. Taip pat jei prieš 11 metų nebūčiau bloginusi, tikėtina, nebūtume susipažinę su Gedu. Žinokit, rašymas kartais geriau nei Tinderis :). Bloginimas yra mano dalis ir jokie soc. tinklai negeba to išstumti jau daug metų.

Ak, štai ir penki faktai, aš jau buvau pasirengusi toliau rašyti, bet gal šiandien užteks. Spėju, kad dauguma juos žinojote, bet nauji skaitytojai gavo progą susipažinti, seni prisiminti :). Tikiuosi asmeniškas tekstas be paveiksliukų, per daug nenuliūdino tų, kurie čia tikėjosi garbanų kremo apžvalgos. Rytoj!

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.