Henry Miller “Ožiaragio atogrąža”
Puslapių skaičius : 412
Mano įvertinimas: 75/100
Oficialiai: „Ožiaragio atogrąža“ – tingaus fauno ir gyvenimo garbintojo brandos ritualas, iniciacija, kurią turi patirti kiekvienas, norintis save kūrybiškai realizuoti. Tai pranašiška knyga, įspėjanti apie vitališkam gyvenimui grasinančią sterilizuotą ir brutalią civilizaciją. Knygos herojus – jaunas ir nepripažintas rašytojas iš Bruklino – dirba Niujorko „Kosmodemoniškoje telegrafo kompanijoje“ – samdo ir atleidžia už grašius sutinkančius dirbti telegrafo pasiuntinukus – abiejų lyčių nevykėlius, ekscentrikus ir nimfomanes.
Aš manau: kai skaičiau “vėžio atogrąžą” – keikiausi. Nes buvo nuobodu, o tiek tikėjausi dėl tos anotacijos. Šioji knyga susiskaitė daug mieliau. Nors pastraipos labai ilgos, nors dėmesio negalima pamesti – patiko. Knyga aprėpianti viską: darbo beprasmybę, sistemą, seksą ir viską kas tik įeina į gyvenimą. Tačiau rašymo stilius, kaip paskaitų konspektų: kad ir kokia įdomi būtų paskaita, jei reikia perskaityt 400 psl, gerokai užknisa. “Atogrąžos” ne iš tų knygų, kurias kada nors skaityčiau dar kartą, tad galiu perparduot.
Knyga nuosava. Kainavo apie 24 lt.
Perskaityta 2009 08 21
“Vėžio atogrąža” ir man buvo nuobodi, o taip tikėjausi daug iš šio autoriaus. Po tavo atsiliepimo, galvoju gal verta bandyt skaityt “Ožiaragį…”
Beje, dabar kaip tik skaitau jo draugės/meilužės Anais Nin knygą “Paukšteliai” 🙂
2
Salomėja
O čia svarbu? Turiu omenyje, kad kažkas su kažkuo miega.
3
Dori
Ne miegojime čia esmė. Tiesiog mane domina ir rašytojų gyvenimas, kas su kuo bendravo, kokią įtaką padarė jo kūrybai ir pan. Man smagu tarkim skaityt apie Šampaljono, Balzako, Diuma draugystę. Ar S. Fitgerald meilės peripetijas. Tada visai kitaip skaitosi ir kūriniai. Bet čia tik man taip gal 🙂
4
Salomėja
Mat kaip. Man priešingai. Perskaičius Allendės knygą “visos mūsų dienos”, nebegaliu nieko skaityt. Nes nubeįdomu man tai ką rašo isterikė, visur besikišanti, perekšliuojanti bobelė. O kol nežinojau – skaičiau ir patiko.
5
Dori
O tai ta knyga biografinė yra? Ar kažkur kitur skaitei apie jos isterijas?
Man tu Picasso taip yra, nemėgstu jo darbų vien dėl to, kad žinau, jog gyvenime jis buvo žiauriai šlykštus tipas 🙂
Henry Miller “Ožiaragio atogrąža”
“Vėžio atogrąža” ir man buvo nuobodi, o taip tikėjausi daug iš šio autoriaus. Po tavo atsiliepimo, galvoju gal verta bandyt skaityt “Ožiaragį…”
Beje, dabar kaip tik skaitau jo draugės/meilužės Anais Nin knygą “Paukšteliai” 🙂
O čia svarbu? Turiu omenyje, kad kažkas su kažkuo miega.
Ne miegojime čia esmė. Tiesiog mane domina ir rašytojų gyvenimas, kas su kuo bendravo, kokią įtaką padarė jo kūrybai ir pan. Man smagu tarkim skaityt apie Šampaljono, Balzako, Diuma draugystę. Ar S. Fitgerald meilės peripetijas. Tada visai kitaip skaitosi ir kūriniai. Bet čia tik man taip gal 🙂
Mat kaip. Man priešingai. Perskaičius Allendės knygą “visos mūsų dienos”, nebegaliu nieko skaityt. Nes nubeįdomu man tai ką rašo isterikė, visur besikišanti, perekšliuojanti bobelė. O kol nežinojau – skaičiau ir patiko.
O tai ta knyga biografinė yra? Ar kažkur kitur skaitei apie jos isterijas?
Man tu Picasso taip yra, nemėgstu jo darbų vien dėl to, kad žinau, jog gyvenime jis buvo žiauriai šlykštus tipas 🙂
Jap, ta knyga apie ją pačią 🙂