Haruki Murakami “Norvegų giria”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: tai jau nebereikia rašyti, kad skaitau antrą kartą, nes jau minėjau, kad skaičiau viską, ką Murakamio išleido lietuviškai. Tai va. Skaičiau šią knygą tada, kadaise prieš keletą metų. Prieš tai gi buvau girdėjusi daug nuomonių, kad čia kitokia knyga: jokių mistikų, paprasta meilės istorija. Cha cha. Na taip, mistikų nedaug (aš radau!), bet gi iš esmės viskas Murakamiška. Vienatvė. Paieškos. Pokalbiai. Jausmų reiškimo būdas. Pirmą kartą skaitydama nebuvau atkreipusi dėmesio į tai, kad ši knyga yra pati erotiškiausia. Taip mielai. Skaniai. Žaviai. Daug puikių minčių. Kad ir apie tai kodėl vienas žmogus nori pažinti kitą:
-Tarkim, tu geriau mane pažinsi. Ir kas tada?
-Tu tiesiog nesupranti, ar ne? – paklausiau. – Šiuo atveju klausimas “kas tada” – visai beprasmis. Kai kurie žmonės jaučia potraukį, tarkim, skaityti traukinių tvarkaraščius – nieko kito ir neveikia ištisą dieną. Savo ruožtu kiti meistrauja milžiniškus laivų modelius iš degtukų. Tad kas čia tokio, jei pasaulyje yra vaikinas, kuris su tokiu pat pasimėgavimu bando suprasti tave?
-Panašu į hobį? – pralinksmėjusi paklausė ji.
Sava. Man irgi dažnai norisi suprasti. Kai kuriuos internetinius personažus. “Priešus”, žmones, kurie pasiklysta mano gyvenime. Nieko asmeniška. Savotiškas hobis. Išgliaudyti. O šiaip graži knyga. Apie meilę gi. Sau. Ir kitiems.
Oficialiai: „The Beatles“ dainos „Norwegian Wood“ („Norvegų giria“) garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grąžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, atsitiktinio sekso, aistros, troškimų ir praradimų, mirties šešėlių. Vatanabė tarsi iš naujo išgyvena tuos laikus, kai Naoko buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė karštakraujė mergina Midori, privertusi jį rinktis tarp praeities ir ateities. Norvegų girios istorija paprasta ir vientisa, tai išmoningas, švelniai pašaipus, kartu melancholiškas pasakojimas apie draugystę, meilę, gyvenimą ir mirtį.
Puslapių skaičius: 461
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 12 19
Po tavo tokio gražaus aprašymo aš galvoju, kad noriu irgi dar kartą perskaityti šią knygą. Bet aš pirmą kartą gyvenime turiu sąrašą knygų, kurias, jaučiu, noriu perskaityti! Tai kada skaityti jau perskaitytas?
ir aš dar kartą užsinorėjau perskaityti. turbūt mėgstamiausia mano Murakamio knyga. ar Murakamio knyga man. ar man…džys, kas man darosi, paprasto skainio negaliu normaliai parašyti 😡
sakinio. ahm
fantastiška 🙂 aš irgi du kartus skaičiau, manau, kad bus ir trečias
lorencapelegrini, na aš ne tik sąrašą turiu, bet ir krūvą neskaitytų knygų. Bet ai, atėjo laikas. Kadangi pagal planą dabar turiu skaityt prisukamą paukštį, o jį skaito kažkas kitas, tai va ir padarysiu Murakamišką pertrauką.
Nors įrašas rašytas gruodį, bet netyčia čia užklydau. Norėčiau ir aš pasisakyti: Murakamis žino, kas patraukia skaitytoją, tai – žavesis. Jo kūriniuose pilna žavesio, intriguojančių jausmų, taip, erotikos, kuri nenusibosta, kuri nėra nuvalkiota, o savaip suteikia istorijoms tikroviškumo. Esu šio autoriaus megėja, todėl jau dabar 2 kartą skaitau jo “Norvegų girią” ir ji man bus irgi viena iš mėgstamiausių. Nors “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės” man irgi paliko neišdildomą įspūdį, kaip ir “Kafka pakrantėje”. Kitos knygos yra labiau fantastinės ir tai mažumėlę trikdo, bet visumoje genialu. Galiu teigti, kad Murakamis genijus, nes jis taip veikia mane savo kūriniais, kad netyčia kažkur pamatyta nuotrauka su džiovintų apelsinų riekelėmis – atnešė prisiminimų bangą, pajutau norvegišką vėją ir užsinorėjo “Norvegiškos girios”. {: