221(5) Benjamin Lebert "Pelikanų skrydis"

Benjamin Lebert “Pelikanų skrydis”
Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: visų pirma paaiškinkit man, kaip 112 puslapių knygą galima vadinti romanu? Ir šiaip, kaip rašytojai sugalvoja iškepti tik tokios apimties veikalą? Fantazijos trūko? Redaktoriai viską lauk išmetė? Gerai jau, baigiu kabinėtis prie storio ir imuosi turinio. Nesužavėjo. Nors daugelyje knygų mane žavi šokinėjimai nuo vieno laiko prie kito, nuo vieno veikėjo prie kito. Šioje trumpulytėje (vėl kabinėjuosi?) istorijoje tai mane erzino. Mat buvo bandoma nupiešti psichologinius veikėjų portretus, aprašyti pabėgimo iš kalėjimo istoriją ir dar papasakoti apie pasakotoją. Per didelis šokinėjimas, kuris visiškai nieko nereiškia. Nei įtampos, nei intrigos. Tiesiog  visiškai ne mano stiliaus knyga.
Oficialiai: Antonas – gyvenimo skonį ir meilę praradęs dvidešimt ketverių metų vaikinas – iš gimtojo Hamburgo atskrenda į Niujorką. Čia, Manhetene, judraus megapolio širdyje, jis ne tik kepa blynus dėdės Džimio užkandinėje – jam tenka nerti į painią Alkatraso kalėjimo istoriją. Pasakojimas prikausto dėmesį. Ar pavyko dėdulės Džimio „didvyriams“ – ypač pavojingiems kaliniams – didysis pabėgimas iš smiltainio salos, ar jie įveikė galingą vandenyno srovę. Nejučiomis sugrįžta ir pamestas gyvenimas. Kaip? Gal padeda taisyklės, kurių privalo laikytis Niujorko gyventojai?
Puslapių skaičius: 112
Padovanojo knygos vertėja.
Perskaityta 2010 11 20

+ There are no comments

Add yours