Pasakojimas apie tai, kaip mes motociklu į Nordkapą važiavome. Rugpjūtis 2021

Estimated read time 27 min read

[2021 09 01] Rugpjūtis – mūsų atostogų metas. Tradiciškai mes važiuojame į moto kelionę. Tiesa, pernai, dėl pandemijos, padarėme pertrauką. Paskutinis žygis buvo 2019-ais į Kroatiją. Tą kelionę aprašiau čia. Šiemet ir vėl nežinojome ar kažkur važiuosime. Pandemija saugumo neprideda, tuo labiau, kad prieš kelionę ir jos metu turi sekti, kur kokių dokumentų ar anketų reikia. Tačiau kol kas skiepai suteikia galimybę paatostogauti beveik taip pat, kaip seniau. Pasinaudojome.

Tradiciškai, dėl krypties apsisprendėme tik prieš savaitę iki kelionės. Nieko naujo, neapsisunkiname. Buvo minčių važiuoti į Ispaniją. Ai, bet ten gaisrai. Buvo minčių važiuoti į pietų Vokietiją. Na, ten dar nuvažiuosime. Tačiau jau daug metų mes norėjome nukakti į Nordkapą, norvegiškai – Nordkapp arba „Šiaurės kyšulį“. Ši vieta laikoma šiauriausių Europos tašku. Atrodo taip (nuotrauka iš visuotinės lietuvių enciklopedijos):

Prieš išvažiuodami žiūrėjome orų prognozes ir matėme, kad ten buvo apie 10 laipsnių šilumos. Ne kažką moto kelionei, bet ar tai mus išgąsdins? Jei atvirai, tai truputį vištinau, bet žinojau, kad pradėsim važiuoti ir kad ir kokios būtų sąlygos – įveiksime. Aš vištinu tik prieš veiksmą, o jo metu susiimu.

AiC pirkome termo marškinėlius, moto parduotuvėje – tekstilines kelnes. Paprastai keliaujame su moto džinsais, bet akivaizdu, kad džinsai ne šiai kelionei. Taip pat įsigijome neoprenines goretex’ines kaklaskares. Nors patyrėme tikrai ne patį maloniausią orą (feels like 3! su žvarbiu vėju), tačiau realiai nelabai yra kaip dar pasiruošti. Na, išskyrus tai, kad reikia tikrai neperšlampamų pirštinių ir antbačių, nes kartais vandeniui atsparių batų ir kojinių duetas nebeatlaiko.

Aš naivuolė, nes gi dar vasara, įsidėjau tris marškinėlius trumpomis rankovėmis. Dar svarsčiau ar užteks čia man porai savaičių. Mhm, užteko, net neišvyniojau. Vietoje jų, geriau būčiau įsidėjusi papildomas ilgas apatines kelnes pamainai.

O daugiau didelio pasiruošimo nebuvo. Susidėti daiktus, bet kas čia tėra, į motociklą daug nepasiimsi. Tai rūbai važiavimui, rūbai vakarui ir miegojimui, šiek tiek higienai skirtos kosmetikos, vienas kitas įrankis, pakrovėjai, maisto ruošimo įranga ir į kelią. Beje, mes vežėmės ir palapinę bei kilimėlius, nes niekada nežinai, kas laukia kelionėje ir savo stogą turėti smagu, bet jos neprireikė.

Daugiau apie technines kelionės detales bei lentelę su drabužių įvertinimu, kviečiu skaityti Gedo įraše. O toliau mano įspūdžiai. Tiesa, noriu paminėti keturis kelionės tikslus: pamatyti elniukus; pasivažinėto pro suomių ežeryną; pasiekti Nordkapp; grįžti namo (!!! šitą kažkaip visi nurašo, kai sveikina pasiekus pusiaukelę). Todėl čia nesitikėkit visokių įdomių vietų aprašymų, muziejų, galerijų, gamtos stebuklų. Mes realistai. Su moto apranga daug nenuveiksi, todėl tikslus irgi keliamės realius: vaizdingi maršrutai ir koks nors vienas svarbesnis objektas – šį kartą pasaulio kraštas.

Diena nr.1

Paprastai mes išvažiuojame penktadieniais, tačiau pasižvalgę po booking.com nieko gero pakeliui neradome. Beje, visoje kelionėje nakvynes rezervavome būtent per booking.com. Įprotis. Kažkaip vis nedrįstam bandyti airbnb, žinot, kaip senukams su tom naujovėm :D, bet pvz., mačiau, kad paskutinė suomiška nakvynė būtų kainavusi 35 EUR pigiau.

Taigi, pakeliui neradom, kur apsistoti, tad nusprendėm važiuoti šeštadienį iš ryto ir minti iki pat Talino. Rytas buvo gražus, švietė saulė, +22, ko gero aukščiausia temperatūra per visą kelionę. Išlupam pamušalus iš striukų ir leidžiamės į kelią. Sustojimai tradiciniai – degalinės. Nes čia yra tulikai, kava ir užkanda. Prie Rygos mus pasitinka lietus. Kaip visada sprendžiame, kada ta riba, kada jau reikia stoti ir vilktis lietaus kostiumus. Ar čia jau smarkiai lyja, ar ne? Ar jau nustojo, ar ten matosi tamsūs debesys?

Kai jau nusprendžiame sustoti ir apsirengti, atrodo lietus baigėsi. Važiuojam vėl. Na, lyja, nenuginčysi. Stojam rengtis. Po to nusirengti. Juokaujame, kad taip visada – turime lietaus drabužius, bet važiuojame šlapi. Nes nespėjame, ar per vėlu, ar esame per daug neryžtingi, ar nėra kur saugiai sustoti.

Taliną pasiekiame pavakare, po 9+ valandų kelyje. Viešbutis praktiškai uoste, taip pasirinkome, kad nereikėtų daug klaidžioti kitą dieną. „Tallink Express“ iš paveiksliukų atrodo normalus 3 žvaigždučių viešbutis, bet iš karto prajuokina išsitraukianti vonios durų rankena, kurią kas kartą pamiršdavau ir bandydama užsidaryti likdavau su ja rankoje :). Nedžiugina ir tai, kad dozatoriai nepapildyti nei kūno prausikliu, nei muilu. Kmon! Aš gal ir turiu savo, bet kartais rankas nusiplauti norisi ir „valdišku“.

Nusiprausiam, metam daiktus ir einam į miestą. Pasirodo vyksta Talino senamiesčio dienos. Daug žmonių, renginių, centrinėje aikštėje koncertas, tai nusprendžiam čia prisėst kažkokiame baltų staltiesių restorane. Padavėjo laukiame amžinybę. Atėjęs jis klausia ar tik gersim, ar ir valgysim. Sakom, kad būtų smagu pavalgyti ir jis dingsta. Taip ir nesulaukiam nei meniu, nei padavėjo ir nusprendžiame eiti toliau.

Pavaikštinėjame senamiestyje ir susigundome užsukti į kažkokią balto vienuolio kavinę-barą. Gedas paklausia padavėjos ar jie turi lauko terasą. Ji pasako „yes“ ir toliau maigo telefoną. Mes stovim sutrikę, po to atsitokėjame ir, ką gi, einame lauk ir nesistebime, kodėl čia nėra nei vieno žmogaus, nors miestas šurmuliuoja.

Ai, sakau, traukiam į kokį prekybos centrą, ten bus valgyklų ir mažiau pižonų. Čia gal mūsų bėda, kad esame su džinsiukais ir striukinėm liemenėm, be tonos špakliaus ir kablų ant senamiesčio trinkelių. Tai net nesikalba. Toks tas Talinas. Prekybcentryje pavalgom kinų-indų maisto, beje, skaniai! Ir diena baigta.

Diena nr. 2

Keltas 12 valandą. Registraciją atidaro 10 valandą. Keltis nusprendžiame 7. Aha aha, kažkada prieš šešias mano sapnuose pradeda skambėti skambutis. Bandau nutildyti ir kažkokiame dialoge sakau, kad jau supratau, gana, užtenka. Netrukus paaiškėja, kad skamba ne tik sapnuose. Gaisro aliarmas. Kaip smagu. Apsiuostom. Jokių dūmų, tad ramiai keliamės, rengiamės, per tą laiką aliarmas nutyla, ačiū ačiū, tiems, kas nusprendžia taip anksti užsirūkyti, nusirengiam, einam vėl gulti.

Pusryčiai neblogi, bet kadangi aptarnaujami net trys viešbučiai, tai žmonių labai labai daug, tad nejauku. Vis dar pandemija, žinote. O aš tai dirbu namie ir kontaktų vengiu, tai man iš viso šokas būti tarp tiek žmonių.

Ką tam viešbutyje veiksi, tad išsiruošiame gana anksti ir važiuojame registruotis į keltą, kur valandėlę kitą praleidžiame laukdami. Mes vieninteliai su motociklu, uosto darbuotojas nelabai mokėjo paaiškinti, kur mums laukti, tai tiesiog aplojo.

Kažkaip estai šioje kelionėje nepasirodė iš geriausios pusės. Galiausiai pasikrovėme. Visokie keltų reikaliukai man labai baisūs, nes anksčiau būta keistų nuotykių. Tad visada jaučiu nerimą. Bet, ai, aš visada jaučiu nerimą, kad net pati nebekreipiu dėmesio 😀

Plaukimo vos dvi valandos. Sėdim, geriam kavą ir stebim, kaip plaukiant link Helsinkio ateina audra. Dangus tamsėja ir panašu, kad antrą atostogų dieną lietaus neišvengsime.

Išriedėjus iš kelto pasitinka dokumentų tikrintojai. Į Suomiją be skiepų sertifikato neįvažiuosi. Šio prašė ir viešbutis Estijoje. Nelyja, sekmadienį eismas ramus, tad netrukus skriejame šiaurės link į pirmą nakvynės vietą. Deja, tas nelemtas debesėlis prilipo. Vos penkios minutės, o šlapi kiaurai. O jau šaltas, koks tas lietus! Stojam pirmoje degalinėje. Čia gi nusprendžiam sušilti ir pirmą kartą susipažįstame su suomiška kava ir tvarka.

Tvarka visur kitokia, nei pas mus. Jei pas mus (ir kaimynus) degalinėje daraisi kavą iš aparato, tai ten stovi kaitlentės, ant jų kavinukai – vienas su karštu vandeniu arbatai, o kitas su kava. Imi norimo dydžio puodelį – įsipili kavos. Tik va kava rūgšti rūgšti. Ir taip visur! Degalinėse, kavinėse, viešbučiuose. Iki pat Norvegijos. Ten kerti sieną ir pasienio degalinėje jau gauni normalios. Magic.

Sušilus ir saulė pradėjo šviesti, tad nusprendžiame lietpalčių nesirengti, tačiau greit tenka apsigalvoti. Kol atvažiuojame į savo kempingą pila kaip iš kibiro, aš jau tirtu, kaip šalta. Namelį gauname geresnį nei rezervavome. Gedas paliko mane šildytis (visuose visuose nameliuose yra šildytuvai) ir persirengti, o pats išvažiavo ieškoti maisto.

Grįžo su kebabais. Well well, bulves suvalgiau. Nežinau, kas ten buvo. 😀 Bet kainavo suomiškai – po 10 EUR. Šiaip, man dabar LT viskas kavinėse labai pigu atrodo. Ir skanus net paprasčiausias šlamštmaistis. Viską išsidžiaustom ir miegot. Dviaukštės lovelės viršuje įsikūręs Gedas dar užfiksavo mintį, kad reikia neiškrist, kai suskambės žadintuvas. Aš turiu tokią seną psichologinę bėda, kad jei naktį prabundu, man būtinai reikia nueit į tulį, kitaip neužmigsiu. Tad šioje kelionėje nuolat tekdavo spūdint tamsoje per lietų 😀

Diena nr. 3

Tai jau taps tradicija. Spėkit, koks rytas? O taip, lietingas. Šiandien išsikeliame vieną tikslą – nesušlapti. Nakvynių kainos šiek tiek šokiravo, tad internete radome kempingą, kur rezervavome vietą palapinėje ir iš karto susimokėjome. Kryptis aiški. Rengiamės kostiumus, važiuojam. Šiaip, jei kam kyla klausimų dėl tų lietaus kostiumų, tai žinokit, jų labai nesinori.

Kodėl? Nes tame ploščiuje šuntama. Nes jį velkamės ant visų kitų rūbų, kurie jau ir taip nėra itin patogūs bei lengvi. Nes, ką čia slėpti, gamtos reikalai tampa sudėtingi, kai reikia nusivynioti lietaus kelnes, moto kelnes, ilgas apatines kelnes, apatinius ir po to viską atgal teisingai susikamšant.

Kažkuriuo metu išlenda saulė, nusirengiame. Mes pamatome pirmąjį elnią. Iš esmės mano kelionės lūkesčiai išpildyti, galima važiuot namo :).

Visą dieną lenktyniaujame su lietingais debesėliais, nuolat važiuojame per ką tik nuplautas vietas, kol galiausiai negalime nepaisyti dviejų vaivorykščių, vėl stojame, vėl rengiamės. Jums atsibodo apie tai skaityti? Ką gi, lis ir su tais kostiumais duosimės didžiąją kelionės dalį, tad atleiskite.

Gedas kažkur žemėlapiuose aptiko įdomų objektą – „The silent people“. Sustojome pakeliui. Verta! Juo labiau, kad tyliesiems žmonėms nėra jokio paaiškinimo, kiekvienas gali suprasti savaip, o atmosfera tarp jų – ypatinga!

Diena slinko į pabaigą ir vėl mums grėsė liūtis. [vartau akis]. Tad sustojom apsirengti. Iki numatyto kempingo liko kokių 30km. Man trečios dienos krizė. Nebegaliu. Apsižiūrim, kad sustojom prie kažkokio motelio-hotelio-kempingo. Tik tuščia tuščia, be vienišo vilkiko daugiau nieko nėra. Gedas sako, ai, paklausiu, gal kambarių turi. Po akimirkos man šaukia kainą. Imam, rėkiu atgal ir gaunam visai neblogą kambarį su patogumais. Be to dar čia pat galime ir pavalgyti.

Vieta dekoruota visokiais suomiškais-samiškais elementais, o kas buvo mūsų šeimininkai taip ir nesupratom. Samiai? Tajai? Nesu ekspertė, bet pirmą Suomijoje valgytą elnieną paruošė su meile. Parašom emeilą kempingui, kad neatvažiuosim, niekas neatsako. Sunki diena buvo, todėl smingam net nesusistūmę lovų (kažkaip dvivietės ten mums pasitaikydavo retai).

Diena nr. 4

Rytą liekam nustebinti pusryčių. Esame vieninteliai svečiai, tad atėję į bariuką randame paruoštas vietas. Svetingoji moteris atneša duonos, pasako, kad kepė pati. O jau skanumas! Ir dar juokinga situacija, kad ji vis kažką mums sakė suomiškai, mes vis gūžčiojom pečiais, kol galiausiai angliškai paklausė iš kur mes. Pasirodo, jos sūnus suklaidino, kad esame suomiai 😀 Įsivaizduoju, kad turėjom atrodyti atsilupėliai visiškai. Kažko klausia, mes tik šypsomės, muistomės ir gūžčiojam 😀

Nuostabiai skaniai pavalgę iš kiekvieno viešbučio žmogaus sulaukėme įspėjimo „watchout for reindeer!“ ir tai tapo mūsų mantra kiekvieną kartą pradedant važiuoti. Nes elniukų ten daug daug daug. Ir visi jie vaikšto sau ant kelio, pakelėse, nebaisu jiems nei fūros nei kiti automobiliai.

Šiandien nusprendžiame daug nevažiuoti, nuovargis dar po vakar. Tikslas – Kalėdų senelio ir Laplandijos sostinė Rovaniemi. Čia radome nebrangų butą centre, kuriame apsistoti galime nuo trečios valandos. Aš labai norėjau nueiti į Arktinį muziejų, kuris dirba tik iki 17h, tad viskas tiksliai suplanuota: kažkur pakeliui pavalgom, trečią atvažiuojam, metam daiktus ir lekiam į muziejų.

Aha aha, tikrai. Pirma dienos pusė ėjosi visai neblogai. Ramiai sau važiavom, tada radom gražią vietą prie ežeriuko, kuri išsivirėm kavos ir praleidom valandėlę.

Kadangi buvo dar laiko, tai užsukome ir pas Kalėdų senelį. Bet labai trumpam. Žmonių ten nėra, suvenyrų parduotuvė primena bazių-gariūnų-eurošopo hibridą, kur priversta visokio š už brangiai. Valgyt kur neradom. Apskritai Kalėdų senio miestas sukėlė tokį apleistumo jausmą. Vasara, žinau žinau, bet aš įsivaizdavau, kad Romaniemi toks turistinis, verda ten gyvenimas, suvenyrai ir viską…

O linksmybės prasidėjo, kai reikėjo pasiimti raktą. Kitu adresu nei apsistojome, po gėlių vazonu. Mhm, tik rakto ten nebuvo. Skambina Gedas šeimininkui. Šeimininkas pažada atskambinti. Po kiek laiko tą padaręs praneša, kad valytojas dar valo vonią ir nespėjo raktų palikti ir turėtume palaukti 15 minučių.

Laukiam. Jau vietiniai mus pradeda tardyti, ko čia stovim. Laukiam. Vėl skambinam, vėl atskambina. Maždaug valytojas pagalvojo, kad turi laukt apartamentuose, tuoj privažiuos. Ir atvaro toks linksmutis „jamaikietis“ (stilius toks, o iš kur jis originaliai, tai neklausėm). Su visais tais „bro, I love your bike“ galiausiai gauname raktus ir nusitrenkiam į butą.

Čia prajuokina ta „ką tik išplauta vonia“, nes atrodo, kad išpiltas kibiras vandens ir tiek. Bet negi sunku rankšluosčiais tą potvynį pasišluostyt? Rankos nenukris, bro. Apskritai butas buvo netvarkingas (o mes tai jau tikrai ne švaruoliai, bet svetimi plaukai, trupiniai virtuvėje), nors naujos statybos, gražiai įrengtas, bet tas „jamaikietis“ ryškiai išdūrinėja šeimininką. O gal ir tam šiek tiek dzin, nors atsiliepimai booking’e lyg ir normalūs.

Faktas, kad išsisprendžiame šį nuotykį jau į muziejų nebenueiname. O ką daro doras lietuvis? Varo į prekybos centrą, kur pavalgom kažko panašaus į KFC ir aš įlendu į knygyną. Žinau, iš manęs, kaip knygų blogerės, tikimasi, kad aš gulinėsiu ir tupinėsiu aplink knygas. Glostysiu ir uostysiu. Bet suomiškai aš nesuprantu, o kai nesuprantu, man knyga yra tik plyta durims paremti. Pats daiktas neįdomus, įdomios istorijos. Tad nė nestabteliu, tačiau išpučiu akis ir šaunu prie atvirukų stendų. Muminukai, Ingė Look bobulytės, šiaip suomiški piešiniai… Palieku čia gal 50 eurų, o dar sako, mano atvirukai brangūs. Be to čia visur pasiūlo pašto ženklų. Tad visa laiminga grįžtu į butą, kur kelis užrašau sau ir ne tik, o po to einame ieškoti pašto dėžutės.

Atrodė ji taip nepatikimai, bet atvirukai atkeliavo, tad atsiprašau už pirminį skepticizmą.

Tiesa, pamiršau paminėti, kad važiuojant į miestą lijo. [visi kartu vartome akis]

Diena nr. 5

Adrenalinas vietoje kavos! Jaučiu, kad jaudulys aplinkoje. Klausiu Gedo, kas yra. Sako, kad nemato motociklo. Pažiūriu per langą. Tikrai nėra. Toje vietoje, kur palikome, kur vakar matėme per langą, dabar sau dirba šiukšliavežė. Mhm, bet nebuvo jokių ten draudžiamų ženklų. G. išlekia į lauką ir… paaiškėja, kad stovi, kur stovėjęs. Magija ar ne? Galvoju, gal paliksiu intrigą ir tos paprastos tiesos čia nedemagizuosiu :).

OK, neerzinsiu. Viskas labai paprasta. Motociklas stovėjo prie šaligatvio, o šiukšliavežis – ant šaligatvio. Todėl užstojo mūsų dviratį bičiulį. Bet to aiškiai nesimatė dėl įvairių dekoratyvinių kiemo bortelių.

Šioje vietoje turiu paminėti, kad… lyja! [vartom akis] Ir oras šaltėja. Jau tik +12. Kaip gūdų lapkritį. Pusryčiaujam, rengiamės tuos lietaus drabužius ir važiuojam. Numatyta daug. Kapstomės į pačią Suomijos šiaurę.

Įdomiausias įvykis – sustojimas šalia turistinės parduotuvės-kavinės. Kičas kičas, bet blynai su lašiša labai skanūs. Daug motociklininkų. Vieni papasakojo, kad vyksta kažkoks mytingas, kur susirinks gal 2000 žmonių. Ne mums, mes į šiaurę.

Nakvynė numatyta mažame miško namuke, kažkokiame kempinge prie nacionalinio parko. Jau skaitydama atsiliepimus linksminuosi dėl dušų, bet ką jau čia. Pila kaip iš kibiro, tikslą pasiekiame vakarop. Važiavome itin vaizdingais maršrutais. Tie ežerynai. Tačiau dėl oro neturiu jokių foto ir visi įspūdžiai lieka tik man.

Kempingas iš tiesų toks keistokas. Nors ir čia sugebu atvirukų prisipirkti. Gauname savo namelį. Dušai kažkur, bet juos reikia rezervuoti, mat jie tose pačiose patalpose, kur ir sauna, ir nusiprausti galima tik tada, kai baigia saunintis visi už tai susimokėję. Skaičiau atsiliepimus, kad tai gali būti ir 1 valandą nakties. Mums sakė, vakare bus laiko, bet per tokį lietų nesinorėjo pėdint to dušo ieškoti.

Gerai, kad bent tulikai buvo visai šalia namelių. Smagūs tokie – reikaliuką padarai, pjuvenomis užpili. Nepaisant to, net ir tokioje vietoje galima susimokėti kortele. Tas man darė įspūdį, kad niekur niekur nereikėjo grynųjų.

Kadangi užsimaniau arbatos, o vandens jau neturėjau, kiek apšilusi ryžausi eiti jo ieškoti iki registratūros. Gedas prisijungė, tad susirengėm lietaus kostiumus, vietoje galvos apdangalo užsidėjom maišus ir nupėdinom. Čia gi dar ir spurgų gavom. Neskanių.

Vėliau sėdim tame namuke. Mažas mažas namukas, bet bent šildytuvas veikia. Skambina Gedui kažkas. Atsiliepia. O ten jo klausia, kada atvažiuosim. Kadangi jau buvom ir kitą kempingą rezervavę, iš pradžių buvo sunku suvokti, kas skambina. Galiausiai paaiškėjo, kad iš to paties kempingo, kuriame jau esame, laukia mūsų po darbo valandų ir nesulaukia 😀

Diena nr. 6

Didžioji diena! Šiandien turime aplankyti Nordkapą. Ruošiamės, puošiamės. Pila kaip iš kibiro. Įsijauskite į atmosferą. Ilgai lauktos atostogos, pirmos per du metus, nors jau ir vasaros galas, bet yra kas ta kryptimi keliavo rudenį ir gavo geresnį orą. Ir čia ne tik lyja, bet ir temperatūra žema. Kiek daug motyvacijos reikia išlaikyti pozityvią nuotaiką, kai supranti, kad vėl šalsi, mirksi ir drono tikrai nepakelsi. Kad ir ryt, ir poryt, ir dar kitą dieną bus žvarbu, šlapia, nemalonu ir tuo pačiu žavu, nes čia šiaurė!

Tačiau šiaurinės Suomijos vaizdai džiugina akį. Netrukus mes pasienyje, kur malonus pareigūnas paprašo kovid skiepų pažymėjimo ir tikrina dokumentus. Tikrina nepaviršutiniškai, kadangi Gedas su šalmu ir be akinių kiek nepanašus į save pase, tai turėjo ir gimtadienį pasakyti, ir asmens kodą. Vos kirtus sieną atrodo visiškai pasikeičia vaizdai. Nežinau kaip taip įmanoma. Mūsų kraštuose tokio drastiško skirtumo nėra.

Oras kiek pragiedrėja ir pirmame pasitaikiusiame miestelyje stojame picerijoje. Vienas iš nedaugelio pasimaitinimų ne kokioje degalinėje. O tada jau skutam iki fjordų ir pro juos. Na kaip gražu, kaip gražu toje Norvegijoje. Aš jau rašiau, kad suprantu, kam mums ta šalis, bet kam jiems pasaulis, kai turi viską. Kad ir kaip šalta, kad ir kaip pilka, buvo gražiau nei pvz., Krotatijoje.

Viename iš tunelių, kuriuose jaučiu klaustrofobiją, mus aplenkia italiukų su motociklais gauja. Gedas sako, kad jie ne keliautojai, jie chuliganai susirinkę į kelionę. Panašūs kažkada darė gėdą šalies ir motociklinkų vardui Saaremo saloje. Akivaizdu, kad gauja nevienodo lygio, bet silpnesnių nelaukia, tie gi besivydami daro klaidas. Staigiai sustoti viduryje kelio – normalu. Juk reikia elnią nufotografuoti. O jau degalinėje, kokį chaosą padarė. Aha, bambu, kaip babytė kokia, bet jei įsivaizduojate chuliganišką, kokių 15 ekipažų elgesį, tai suprasite.

Pavakare per rūką ir milžinišką vėją atsikapstome iki kempingo ir gauname raktus nuo namelio. Nusprendžiame važiuoti iki Nordkapo – tik 13km.

O čia patenkame į man dar gyvenime neregėtą rūką su labai šaltu vėju. Visą kelią meldžiausi, kad tik, koks elnias neiššoktų, nes matomumas joks. Privažiuojam prie kasos, aš nusiimu pirštines, kad galėčiau susimokėti (53 mūsų pinigais), sumoku, Gedas pradeda važiuoti, o aš isterikuoju, kad nespėjau pirštinių užsidėti nes žiauriai nušalau rankas. Tiesa, aš nežinojau, kad už 20 metrų aikštelė, nes jos nesimatė. Štai iliustracija, kur kasa (1), kur aikštelė (2) ir dabar įsivaizduokite, koks rūkas, kad to nesimatė 😀

Pastatuke kiek apšylame ir einam atsižymėti ir fotkyčių pasidaryti.

Vėliau nusprendžiame čia pat kavinėje ir pavalgyti. Pasiimu aš vaflį su uogiene, valgau sau, o G. kumšteli, pakeliu akis, ten babytė tokia senučiukė fainučiukė vos neįkritusi į mano lėkštę. Net persisvėrus žiūri į mano vaflį. Nežinau iš kur jie buvo, gal kokios Vokietijos, bet mačiau ėjo vaflių ieškoti irgi, matyt labai skaniai valgiau.

Vėl per rūką parsigauname iki savo kempingo. Čia nameliai sublokuoti po du kambarius. Meldžiu, kad į kaimynus negautume italų, bet kur tau. 22h atvažiuoja porelė ir lia lia lia lia lia (su padainavimais ir čia neperdedu), lia lia lia iki kol užmigo. Nes gi žmonėms neatrodo, kad jei iš kitapus sienos negirdi garsų, tai gal kažkas miegot bando. Ryte vos žadintuvas suskambėjo – lia lia lia. Kaip paukščiukai. Dzin, kad kiti miega. Kaip žmonės taip nepvargsta?

Diena nr. 7

Šiandien buvo viena gražiausių ir viena šalčiausių dienų. Nakvynę numatėme Suomijoje, viešbutyje, kas yra woohoo, nes nereiks per šaltį į lauką bėgioti. Temperatūra feels like 3. Jausmas irgi toks. Kartais lyja, kartais ne. Kiek kartų sustojome, tiek galvojom, ai greičiau važiuojam, nes mes dar neprisiadaptavę prie tokios temperatūros.

Tai ir važiavome nuostabiais fiordais, grožėjomės, stebėjomės ir vis kartojome, kad į Norvegiją reikia sugrįžti. Ypač patiko šimtus kilometrų besitęsiančios teritorijos be jokio rimtesnio miesto.

Į Suomiją įvažiuojame nestabdomi. Po kurio laiko pamatome pakelėje stovintį plakatuką „reindeer kebab“. Po šimto metrų „mixed reindeer meat“, dar po šimto kotletukas, dar po šimto kepsniukas. Ir kaip tau, vargšas žmogeli, seilės nesusikaups? Teko stot, kai jau privažiavome. O vieta tokia įdomi. Ir ala tradicinis samių baras, ir parduotuvė (tiek maisto, tiek viso kito), ir degalinė, ir kempingas, ir visokių sniegaeigių nuoma… Va ir pajutome tą vietinę dvasią.

Lapland Heta Hotel pasirodo tikras stiliovas simpatukas, kur aš ir vėl sugebu prisipirkt atvirukų. 2-3 euriukai už vieną. O dar sako, kad mano atvirukai brangūs. Ai, bet jau kartojuosi, ane? 😀

Diena nr. 8

Viešbučio pusryčiai tai ne kaip pas 3 žvaigždutes, o kaip visas 4 ar daugiau. Nuo vaflių, kuriuos gali čia pat išsikept iki… Na viso kito. Ir net kava apynormalė, tad net nesinori išvažiuoti. O kai labai nenori, tai ir nutinka. Apie orą aš jau šios dienos aprašyme nebekalbėsiu. Apsirenginėjom-nusirenginėjom. Ačiū už dėmesį 😀

Taigi, važiuojam sau į kitą dienos tikslą, tai yra 4-5 šimtai km arčiau namų. Nusprendžiam, kad būtų neblogai gauti kavos, o gal ir valgyt, sušilti ir išdžiūti. Pakeliui turistinis miestelis su kalnu, keltuvais ir visu kuo kitu. Atrodo kaip Šventoji žiemą. Niekas neveikia, bet gyvų šiek tiek yra. Šalia didesnės parduotuvės randame meksikietišką restoranėlį. O! Valio.

Padavėja įspėja, kad tacos mažos, tad vienam žmogui reikėtų bent 3, tai ir imam po tris. Ir dienos įvykiai prasidėjo nuo kirmėlės. Mažyčio žalio vikšriuko, koks būna salotose ir kuris rangėsi ant mano tacos. Gerai, kad du jau buvau suvalgiusi. Gedas vargšą vikšrą išnešė į lauką. Būtų viskas ok, bet aš turiu vabalų ir kirmėlių fobiją, tai paskutinį tacos teko valgyti kirmėliuko gelbėtojui. Kodėl man? A? Na kodėl?

Vėl leidžiamės į kelią, po kažkiek ten elniukų ir kilometrų užsimanau į krūmus. Stojam pakelės aikštelėje, grįžtu ir vyras čia mane pasitinka su nekokia žinia: nudilinom padangą iki pavojingos ribos. Taip nutiko, nes kažkur ją pradūrėm, oras išsileido ir kiušas ratas greitai buvo suėstas pikto asfalto. Na maždaug taip.

Gedas turėjo padangų taisymo įrankį ir aptiktą skylę užtaisė, tačiau vėl pripūtus ratą paaiškėjo, kad 50km likusių iki didesnio miesto (to paties Rovaniemi, kur Kalėdų senis gyvena) niekaip nenuvažiuosim, nes oras eina jau per sudilimus.

Jup, ieškom techninės pagalbos. Google translate padeda susigaudyti, ko klausti, o laimi tas, kuris turi anglišką puslapio versiją. Ir apskritai tas, kuris būtent tame mieste. Paminėsiu, kad viskas vyksta šeštadienio vakarą, kai jau mažai vilčių susitaisyti tą pačią dieną ir toje pakelėje galime įstrigti iki pirmadienio.

Pagalba sutinka nuvežt mus už 600 eurų į miestą. Do we have a choise, klausia Gedas? No, atsakymas po pauzės. Ką gi, atvažiavo vaikinukas su super išmaniu keltuvu, nubogino mus į miestą. Pakeliui paskambino tam, anam, dėl mūsų buvo atidarytas servisas, surasta tinkama padanga (panašu, kad vienintelė mieste, bet net ir tai nuostabu, nes gi LT tai visko reikia laukti po 2 savaites).

Servisiukas pasiėmė dar 419 EUR ir nuo nuotykio pradžios iki pabaigos viskas truko 3h. Civilizacija. Tik turėk kuo sumokėti suomiams, savaitgalio vakarą ištrauktiems iš saunos.

Dar kažkiek ten kilometrų ir atsitrenkiam į savo kempingą. Mūsų namelis paprastas, bet ten pat jie turi tokius Fox Igloo – skaidrius kupoliukus, kuriuose galima stebėti šiaurės pašvaistes. Sužavėjo. Norisi grįžti.

Diena nr. 9

Rytas kaip rytas, tačiau lietus už nameliuko lango (o taip ir vėl!) bei telefono deklaruojama jutiminė 6 laipsnių temperatūra kažkaip neįkvepia. Tačiau ar yra ką daryti kito, nei važiuoti namo? Žinoma, būtų galima apsilankyti zoologijos sode, kuris visai šalia, bet aš tokių vietų iš principo nemėgstu. Nepaisant to, vėl įsijungia atvirukų maniakės režimas ir kempingo registratūroje prisiperku atvirukų su žvėreliais iš Zoo. Važiuojam!

Ir važiuojam važiuojam važiuojam. Kelias į pietus darosi nuobodus, ypač palyginus su tuo, ką jau matėme. Ežerynai baigėsi, tik nykus plentas. Vienu metu sustojame kavos ir pyragėlio keistoje kavinėje, dekoruotoje meškučiais, o šie gi eksterjere tokie patys populiarūs kaip elniai. Kava, spurga ir vėl į kelią. Šiandien važiuojame nei daug nei mažai – 468 kilometrus.

Jau visai pavakare išsukame iš didesnio kelio link mūsų nakvynės vietos ir riedame pro suomiškus kaimukus. Va čia daug įdomiau. Viskas labai skandinaviška, labai tvarkinga ir nors ten taip pat yra visokių griuvėsių ir apleistų namų, jie tos žavios architektūros – traukia akį. Savo apartamentus randame lengvai. Šį kartą jau miegosime prabangiai, nes turėsime visą butą ir aišku dušą. Į kelionės pabaigą nebesinori naktį lakstyti per lauką.

Šis būstas betarpiškas, tad surinkę kodą, pasiėmę raktuką ir atsirakinę „namus“, buvome priblokšti dydžio. „Čia viskas mums?“, klausia Gedas, nes jau tikrai įpratome prie mažiukų namukų, kur dviese nelabai išeina apsisukti ar biudžetinių viešbučių. Nebuvo tas butas rūmai, tačiau keistos architektūros. Tarsi U raidė, kur visi kambariai pereinami. Eini eini ir vis nesibaigia :). Nustebino mane ir itin aukšta lova, tad juokavom, kad miegosime kaip princesės. Taip ir buvo, nes per minkšta 😀

Vakarienei užkandam duonelės, elniuko dešros, dušas ir miegot!

Diena nr. 10.

Jau jaučiasi, kad važiuojam namo. Jokių įvykių tik kilometrai. Kažkurioje kavinėje katėms lauktuvių nuperkam muminukų puodą. Užskaitė, laka 😀

Butukas, kurį rezervavome, kaip ir pavadinimas (Scandi Chic) fainas. Labai instagraminis, nors nežinau, kaip reiktų gyventi kartu su visais daiktais :).

Kadangi bute yra Dolce Gusto kapsulių aparatas, tai jau pajaučiame namų dvasią. Deja, kapsulių palikta tik visokių kapučininių, o mes gi espresso intenso gerbėjai. Apsižiūrim, kur parduotuvė (toli – 10k žingsnių nuėjom) ir išėjom ieškoti. Ir jė jė jė, pirma normali kava Suomijoje. Vien dėl to buvo verta čia apsistoti.

Diena nr. 11.

Vakar nelijo ir šiandien nelijo. Keltas išplaukia 15.15, registracija atsidaro 13.15, tai mes žinoma atvažiuojam per anksti, bet pageriam kavos prekybcentryje šalia, paslampiojam aplink ir laikas greitai prabėga.

Persikėlimas – nieko ypatingo. Taline – kamštukas. Nusikapstom iki viešbučio. Hm hm, sako Gedas, tu nori čia pasilikt?

Ir tikrai, kažkokia sovietinė, apleista komunalkė. Kur mocą statyt? Bet jau gana vėlu ir galiausiai paaiškėja, kad viduje viskas tvarkinga, ganėtinai modernu, o už pastato yra gyvai saugoma aikštelė. Kitaip tariant, nespręsk apie knygą iš viršelio :D.

Diena nr. 12.

Šios dienos planas – namo iš Talino. Ryte keliamės gana anksti (apie 7 h), einam pusryčių ir kol dorojam tikrai neblogą maistą, vaizdas už lango nedžiugina – vėl lyja. Ką gi. Lijo ir lijo per šias atostogas, tad tik gūžtelime pečiais. Dar viena diena su lietaus kostiumais, būta ko nukabinti nosis.

Tiesa, kadangi vakar nelijo, tai kostiumai liko motocikle, nesinešėme jų į kambarį, tad susipakuojame daiktus ir einame į lauką, kraunam motociklą, velkamės ir per tas kelias minutes jau spėjam gerokai sušlapti, nes lyja iš didžiosios L raidės. Išvažiuojam.

Po pusvalandžio jaučiu, kad aš jau šlapia viduje. Kaip tai įmanoma? Lietus ir šoninis vėjas tokie stiprūs, kad pripila vandens per gerai užsagstytą apykaklę. Kaklaskarė šlampa ir per ją vanduo teka gilyn. Tas pats su pirštinėmis, nuo kurių šlampa striukės, tos, kuri po lietaus striuke, rankovės. Taip, kad sušlaptume iki apatinių dėvėdami lietaus apsaugas, buvo tik kartą – per labai stiprią vasaros audrą. Tačiau vasaros audros ilgai netrunka, be to, oras paprastai būna šiltas. O čia +12 ir lijo be sustojimo, labai smarkiai, iki pat Bauskės.

Po gana trumpo laiko nuo išvažiavimo stojam degalinėje, šildomės kava. Tada važiuojam toliau. Rankos, kojos jau žliugsi. Šalta. Sakau Gedui, kad būtinai turime stoti Estijos-Latvijos pasienyje, kaip aš sakau „tam geltonam šūde“. Na, nelabai gražu, bet ten taip neskanu ir brangu, kad… Iki pasienio gal 50km, aš medituoju: „aš nesirgsiu, man nešalta“. Tuo tarpu visa drebu.

Atvažiuojam, užsisakom sriubos. Keliu aš tą šaukštą barščių ir tirtu visa. Gedas atneša savo ploną šiltą liemenę, einu į wc, sukeičiu sluoksnius: sausą liemenę prie kūno, šlapius termo marškinėlius ant viršaus. Truputį sušylam ir važiuojam toliau. Kažkur Latvijoje vėl stojam degalinėje. Iš visų šioje kelionėje aplankytų šalių, jie labiausiai užsiisterinę dėl kovido, užsitvėrę visus staliukus, tad kavą geriam tiesiog stovėdami prie aparatų. Gedas pagūglina nakvynės Rygoje, nes tirtam, o lietus nesibaigia. Tačiau visi viešbučiai priima nuo 14-15 valandos, o tuo metu buvo dar tik po 12, tad kol sulauksi, jau nemažai ir iki namų galima nusikapstyti.

Važiuojam, už Rygos vėl stojam, vėl šildomės degalinėje, kurioje negalima prisėsti, vėl gūglinam nakvynes, vėl tualete persirenginėju. Gedas turi šildomas rankenėles ir lietaus apsaugas ant pirštinių, aš turiu tik pirštines. Šlapias šlapias, sunkias sunkias. Stojam Bauskėje, prekybos centre perkam gumines šeiminkučių pirštines, maunam jas ant mano atsarginių plonų sausų pirštinių. Pagaliau rankoms nešalta, bet tos guminės šiek tiek spaužia. O ir atrodo fantastiškai, galiu moti visiems motociklininkams.

Kertame LT sieną ir – tadam! Lietus baigėsi. Su dar keliais sustojimais sušilti parsikapstom namo, kur mūsų laukia pasiilgusios katelės, naktį sulipusios ant galvos, tiesiogine ta žodžio prasme :).

Viskas! Šaunuoliai tie, kam nenusibodo skaityti (artimiesiems negalioja) 😀

9Comments

Add yours
  1. 1
    Sonata

    Ėjau darytis kavos nes atrodė, kad ir man šalta… Labai susiskaitė 🙂 pas mus kitais metais panašus maršrutas numatytas tik su autobusiuku – kemperiu, bet tikiuos, kad lietaus bus mažiau 😀

  2. 2
    Gabija

    Ačiū už išsamų ir nuoširdų aprašymą,įdomu buvo skaityti,bet kaip šalta ir šlapia 🙂

  3. 4
    Egle

    Šaunuoliai! 😀 Realiai tokios kelionės, kurias amžiams prisimeni dėl visokių esamu laiku nejuokingų bajerių, pačios pačiausios. 🙂 Nes galiausiai smagiausia prisimint ne kaip patogiai ant gulto kėpsojai, o visokius nenumatytus nuotykius. Kad ir labai šaltus ir šlapius. Bet jau vien dėl gamtos vaizdų buvo verta!

  4. 6
    Beata

    Aš įsivaizduoju, kokia neviltis buvo apėmus kelionės metu, bet dabar turbūt viską prisimeni su šypsena? Man susiskaitė kaip gera nuotykių knyga:) Puodelis belenkoks gražus!

  5. 7
    Salomėja

    Beata, ten visas litrinis puodas 🙂 Dėl nevilties tai nežinau, gal nebuvo. Gi parodo telefai dabar ilgalaikes prognozes, tai matėm, kas laukia, patys lindom, galėjom sėdėt kokiam viešbutyje ir knygas skaityt. Bet nėra nėra lengva ryte keltis, gert kavą ir suvokt, kad tuoj reikės visai dienai į šaltį ir lietų lįsti 🙂

  6. 9
    Urtė

    Tikrai įdomi, išbandymų lietumi ir šalčiu kupina, kelionė ir pasakojimas. Aš nesu tikra, ar realiai pati ryžčiausi tokiai avantiūrai, nors apskritai tokios kelionės mane žavi.

+ Leave a Comment