Baigėsi mėnuo, metas pakalbėti apie knygas. Jei neįdomu, tai ryt lauks kitos temos, gal net apžvalga. Lapkritis man buvo kažkoks sunkus metas. Turėjau bėdų su dantimis, kankinausi skausmuose ir nesinorėjo skaityti. Tad įveikiau – pasimėgaudama – penkias knygas. 

Pastebėkite, kokie gražūs viršeliai! Sutapimas.

Visos knygos man patiko. Pati pačiausia pasirodė “Amžinybės Fjordo pranašai”. Tačiau, kad negalvotumėte, kad jau liaupsinu išsijuosusi, turiu pasakyti, kad mėnesio eigoje mečiau tris. Viena Kingo “Tas”, antra dalis. Kankinau kankinau, net neskaitadieniai prasidėjo, buvo nuobodu ir nors norėčiau sužinoti kuo baigėsi, bet pasidaviau. Kita – “Madraso deimantas”. 20 puslapių užteko suprasti, kad tai labai ne mano knyga. Trečia – Ulrich Alexander Boschwitz “Keleivis”. Kadangi ją reikia grąžinti į biblioteką, tai pasiėmiau ir pradėjusi supratau, kad ne tas metas. Netraukia. Tai truputį paskaitinėjau ir nusprendžiau nešti atgal. Taigi, kai tinklaraštininkas sako, kad patiko visos perskaitytos knygos, tai dar ne viskas. Nes būna visai neįdomių nuograužų, kurios į skaitymo statistiką nepatenka. 

Ar pastebėjote, kad pakeičiau šio tipo įrašų pavadinimą? Nebesakau, kad tai knygų apžvalga, nes na… taip nėra. Visus atsiliepimus galite rasti Šiukšlynėlyje, o čia šiaip paplepame knygų pasaulio temomis. 

Kokios aktualijos. Na gi prie bookstagram įdomybių turiu paminėti, kad visai keistai pasijutau viename storyje pamačiusi savo blogo pavadinimą. Dėkoju mielai skaitytojai Kristinai už gražius žodžius. 🙂  Tiesą sakant, būtų labai įdomu sužinoti, kur tiksliai vyko ši diskusija? Išduosit?

Na, apie tą komerciją, tai galima daug diskutuoti. Pvz., Knygų Dama teisi sakydama, kad leidyklos nemoka eiliniams bukstagrameriams pinigų. Tiesa, jie (nors dažniau gal knygynai, bet gi jie toms pačioms grupėms priklauso) atveria piniginę su knygomis nesusijusiems influenseriams. Ir kviečia, kokią dainininkutę reklamuoti knygyno.

Tačiau komerciją galima suprasti ne tik tiesiogiai – pinigai už apžvalgą ir tada viską giriu. Kartais iš tiesų labai juntama, kada apžvalgininkai turi tam tikrus santykius su leidyklomis ir net peikdami stengiasi tą knygą “parduoti”, primygtinai atkreipti dėmesį. O šiaip šiame ekranvaizdyje ypač patinka tas “neturiu galvoje nė vieno konkretaus blogerio”, kai akivaizdu, kad jei neturėtų, tai taip ir nerašytų. Man keista, kad bet kokia kritika yra vadinama varymu. Pati neseniai gavau barti, kad pasakymas, jog “advento kalendorius man atrodo nevertas dėmesio ir kiti geresni” yra netaktiškas, neargumentuotas, įžeidžiantis. Oh, well. 

Koks mano pačios santykis su visu tuo? 

Faktas nr. 1. Leidyklos dovanodamos knygas niekada nenurodo, kas turi būtu parašyta apžvalgoje ir kada ji privalo pasirodyti. Kaip ir neįsipareigoji iš viso knygos perskaityti jei nepatiks. Tačiau savaime suprantama, kad visi siekia naudos, ir jei tu visada tas knygas kritikuosi arba neskaitysi,  arba skaitysi po metų, tai kam tada jas dovanoti? Iš čia seka antras faktas.

Faktas nr. 2. Aš visada pati pasirenku, kokias knygas norėčiau gauti. Pvz., štai mano mėgiamos “Baltos Lankos” leidžia daug įdomybių. Tačiau aš prašau tik mažos dalies, dažniausiai detektyvų. Nes šiems aš neišranki. Nes juos noriu skaityti visus ir dauguma man įtinka. Pvz., neprašiau atsiųsti naujos Sabaliauskaitės knygos, nes nežinau, ar ją noriu skaityti. Galiausiai pati nusipirkau, bet gal gulės metų metus. Tad atsisakydama tų, kurios ne mano žanro, ne mano skonio, aš išvengiu labai neigiamų atsiliepimų. Žinoma, kartais nepataikau. Bet tą ir parašau, niekas neįsižeidžia. Lygiai taip pat aš atsirinkinėju ir pirkdama knygas. O štai imdama iš bibliotekos, ar skaitydama, kokį “Milžiną” kartais šaunu aklai ir toli gražu ne visada pataikau.

Faktas nr. 3. Per 10 bloginimo metų buvo visko. Pvz., susikirtau su “Alma Littera”, kuri manė, kad jei duoda knygą, tai turi teisę neatsiklausę imti apžvalgą iš blogo ir publikuoti kur tik jiems patinka. “Sofoklio” leidyklos merginos sakė, kad mano atsiliepimai per trumpi ir netinkami dalintis jų soc. tinkle, tad nebendradarbiaus. Tad esmė tame, kad tie ryšiai atsiranda, dingsta ir aš visai nepergyvenu, toks gyvenimas. Galų gale darbuotojai įmonėse pasikeičia ir viskas užsisuka iš naujo. 

Dar įdomu tai, kad Nora tolimesnėse istorijose pasakojo, kiek daug bukstagramerių nustojo kurti sulaukę “tokių bobelių” komentarų. Žinote, aš pati jautriai reaguoju į kritiką ir kartais net apsiverkiu paskaičiusi negražų komentarą (tik dėl įvaizdžio niekas tuo netiki), tačiau manau, kad žmonėms, kurie viską meta vos tik juos kažkas sukritikuoja, gerai ir daro. Jų turinys tada ir nebuvo vertas dienos šviesios, kad jie užuot paverkę, nusipurtę ir ėję toliau, gi lenda į žemę. Kiek daug gerų dalykų mano gyvenime nebūtų nutikę, jei būčiau viską metusi po pirmų neigiamų atsiliepimų. Pažliumbi ir varai!

Kadangi aš esu paminėta tame tekste, tai turiu pasakyti, kad jei kas tų pinigų duotų, tai ir neatsisakyčiau, bet tų trijų faktų tai nepakeistų. Aš visada manau, kad mokama ne už turinį, o už darbą rengiant medžiagą ir pirmenybę prieš kitus. Tik tiek. 

Tokie tad pasvarstymai šį kartą. Tikiuosi niekas neliko įžeistas, kad aptariau vieną eilinės dienos instagrame istoriją :). Beje, kaip tik 100 knygų šiais metais perskaičiau ir gruodis jau viršys iššūkį. Ar jūs tokį turite?


Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.