Drabužių derinių įrašai dažniausiai man yra puiki terpė šiek tiek paplepėti temomis, kurios su paveiksliukais gal ir nesiriša. Bet su nuotraukomis siejuosi aš, o temos su manimi, todėl visuma vistiek apsijungia, ar ne? Win Win, nes apranga sulaukia daug dėmesio ir pasiekiu didesnę auditoriją. Kam tekstai neįdomūs gali apžiūrėti tik drabužius, pakomentuoti, kas patiko ir žinoma, ką visi labiau mėgsta, tik kuklinasi – pakritikuoti, o visi kiti ir pažiūrės, ir paskaitys, ir paplepės.
O tai apie ką plepam? Batus, džinsus, išpardavimus? O gal apie suaugusios moters vietą lietuviškoje darbo rinkoje? Aš tikslingai šios temos neįrašiau į pavadinimą, nes “outfit” tikrai neatstovauja darbo aprangos, nenorėjau klaidinti :). Tai absoliutus laisvalaikio derinys, kuriuo apsivilkusi aš ir į didelį prekybos centrą važiavau šopintis, ir į kavinę pasėdėti užsukau, ir net laiką leidau garaže, kur taisėm “kažką barškančio”. Nes mėgstu jaustis ir patogiai, ir gražiai, kaip žinote, nesu didelė megztinis+džinsai aprangos gerbėja. Taigi rūbai apie laisvalaikį, tekstas apie darbą. Eklektika, nors kita vertus aš galiu sugalvoti, bet 100 darbų, kuriuose galima rengtis ir taip.
Žvilgtelėjau į blogo statistiką ir matau, kad didžiąją skaitytojų dalį sudaro 25-35 metų moterys, mažai atsilieka 35-45 metų amžiaus grupė. Tad mano klausimas yra paprastas, kaip jūs jaučiatės darbo rinkoje? Ar nėra to keisto jausmo, kad būdamas 35+ metų jau nebelabai esi reikalingas? Ypač tais atvejais, kai nesi tokio lygio specialistas, kurį visi griebia net be galvos ar su salota tarpdančiuose, o tiesiog eilinis, vidutinės klasės darbuotojas? Labai gera mokytoja, labai gera gydytoja, labai gera marketingo specialistė, žinoma, darbą gali rasti ir būdama aštuompenkių, jei tik sveikata leidžia, bet juk yra ir tiesiog gerų darbuotojų, tokių aštuntukininkų.
Kodėl užduodu tokius klausimus? Amžius įdomi tema, šiandien yra mano vyro gimtadienis (linkėjimai ir sveikinimai!), tad tokiomis progomis visada šiek tiek pamąstai. Ir dar tiesiog iš kalbos išėjo tada, kai su bendramintėmis apkalbėjome PR agentūrų ir blogerių santykius. Plepėjome apie tai, kodėl vat būna įmonės bendrauja ir bendradarbiauja su blogu, bet į savo įdomiausius renginius nekviečia. Nereprezentatyvi? Per sena? Per stora? Žinau, kad visada subėga daug palaikymo komandos, kuri sako “ne ne, čia ne apie tave, ne ne, tu labai graži”, bet per pastarąsias dienas net su keliomis skirtingomis moterų grupėmis kalbėjau apie amžių ir viskas nukrypdavo tiesiog į darbo rinką, nes daug kas turėjo savo patirties pavydžių. Deja, ta lietuviška patirtis tokia, kad dažnai amžius ar viršsvoris kiša koją. Tiesa, retai kada taip akivaizdžiai, kad galėtum įrodyti diskriminavimą.
Ar aš pati ieškau darbo? Ir taip, ir ne. Mano kontaktų skiltyje visada galite matyti prierašą “mane domina ne tik su blogu susiję reikalai, bet ir įvairūs projektai, nuolatiniai ar laikini darbo pasiūlymai (susiję su rašymu, žiniasklaida, marketingu, elektronine prekyba, internetu), bendradarbiavimo galimybės ir visa kita.” Ir tai tiesa. Mane domina. Aš adminstruoju savo mažą elektroninę parduotuvę, pastarosiomis dienomis apskritai perimu direktorės pareigas ir nesu bedarbė. Tačiau turiu daug laisvo laiko (šį kaip matote puikiai išnaudoju kurdama tinklaraštį) ir jau pradedu norėti iššūkių, nuotykių, pažinčių.
Mano CV nėra toks jau bevertis. Darbo krikštą gavau kelis mėnesius telefonu siūlydama reklamuotis įmonių kataloge. Po to beveik tris metus dirbau vieno IT žurnalo priedo vyr. redaktore bei rašiau straipsnius į pagrindinį leidinį. Vėliau dar beveik porą metų rengiau straipsnius į tą patį žurnalą kaip freelancerė ir buvau leidiniui priklausiusio portalo redaktorė bei praktiškai vienintelė turinio kūrėja. Ko gero būčiau tęsusi, tik kad krizė nušlavė popierinį skaitinį, o jis kartu nusprendė nusinešti ir internetinę versiją. Buvo gaila, bet panirau į kitus darbus.
Su vyru įkūrėme savo įmonę, kuri į pasaulį paleido ne vieną svetainę. Buvau projektų vadovė, ir projektuotoja, ir testuotoja, ir dokumentų tvarkytoja. Beveik metus testavau mokėjimo terminalų vartotojų sąsają ir veikimą, nes jiems kūrėme programinę įrangą, tad šiek tiek esu pažįstama su trumpu ir aiškiu klaidų forminimu. Jau pametu skaičių, kiek metų turiu savo el. parduotuvę, kuri buvo tikras žaidimų laukas. Viskas nuo nulio, kuomet reikėjo ir administruoti, ir kurti, ir ieškoti autorių, ir maketuoti, ir reklamuoti, ir pyktis su spaustuve, ir spręsti visas klientų problemas. Kiek klaidų padaryta! Kiek išmokta! Kiek patirties pasisemta! Ir dabar turiu didelį norą šią perkurti, perdaryti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir išplėsti. Taigi, man nesvetimi nei klientų suaktyvėjimai pilnaties metu, nei “Photoshop” ar SEO pagrindai, nei įvairios turinio valdymo sistemos.
Kaip matote, patirčių visokių. Ką labiausiai mėgstu – mokytis, ypač kas liečia internetą. Ne viską moku, bet mielai tobulėčiau turėdama kur tas žinias pritaikyti. Ir dar esu lanksti: mėgstu ir moku dirbti namuose, man nebūtinas nuolatinis darbas ar pilnas etatas. Taip pat aš galiu bendradarbiauti įvairiomis formomis, nes moku dirbti ir sau, ir kitiems. Bet vistiek perskaičiusi skelbimus aš dažnai nuleidžiu rankas :).
Kodėl? Nes labai dažnai atrodo, kad skelbimai suformuluoti taip, kad atsakingi žmonės pamatę tavo gimimo datą CV, net nesivargins jo skaityti. Gi viskas ambicingame jauname kolektyve, kuris kaip privalumą vis dar prirašo stalo futbolo stalą, tai kas jau įsileis senutę pas jaunus ir bent jau skelbime ambicingus.
Kokio darbo aš norėčiau? Rašyti blogą, šiaip jau :). Žinoma, aš tą ir darau, bet ne už pinigus. Bent jau ne tokius, kad galėčiau susimokėti Sodrai :). Tiesa, įkrenta kartais šiek tiek linkėjimų nuo banerių ar affiliate nuorodų, galvojat, kad veltui juos dėlioju? Visgi norėtųsi bent lietuviško minimumo :D. Tad rašyti blogą yra svajonė. Ar šiaip rašyti. Taip taip, žinau, darau gramatikos ar stiliaus klaidų, visgi darbo tekstams skiriu daugiau laiko ar nevengiu konsultuotis dėl rašybos. Tačiau mano privalumas tas, kad aš niekada nepritrūkstu įkvėpimo. Tai yra, jo man nereikia. Aš atsisėdu ir rašau, taip kaip kitas atsisėda ir pradeda skaičiuoti darbuotojų atlyginimus. Aš galiu vieną tekstą baigti, kitą pradėti ir taip tęsti visą dieną. Iš dalies net tema nėra labai svarbi. Aš jau minėjau, kad grožio blogą rašyti pradėjau ne todėl, kad man labai patinka kosmetika, o todėl, kad ji lengvai prieinama, nuolat kinta ir be jokių problemų visada turiu neišsenkančią temą kiekvienai dienai. Va ir vežė mane darbas žurnale, nors ten aš atėjau visiškai be patirties bei neišmaniau srities. Žinoma, aš būnu pavargusi, tingi, ir nieko nenoriu veikti, bet tokia būsena ištinka visus.
Dar norėčiau administruoti elektronines parduotuves, įmonių socialinius tinklus, tvarkyti prekių aprašymus, kurti, rašyti, prisidėti prie naujų produktų atsiradimo pasaulyje. Plius man patinka ieškoti informacijos, tad iš tą žinančių žmonių neretai sulaukiu tokių prašymų. Surask tą, parsiųsk aną… Kai man iškyla problema, pvz., susipjauna kompiuterio draiveriai ar nebeveikia spausdintuvas, aš mėgstu susirasti atsakymus pati, o ne zirzti, kokiam daugiau išmanančiam į ausį.
Esu pareiginga, neprisimenu tokio atvejo, kad būčiau pavėlavusi su darbu. Užtat prisimenu dienas, kuomet buvau portalo redaktorė ir tuo pačiu metu keliavau dviračiu iš Kylio į Paryžių. Tais laikais, kai nebuvo planšečių ir wi-fi kiekvienoje kavinėje. Dirbti stodavom arba McDonald’e (beje, Vokiektijoje jis nesiūlė interneto) su savo mažu kompu, arba eidavome į interneto kavines. Ten žinoma nebūdavo LT kalbos, o įsidiegti nesuteikdavo teisių, tad tekstus rašydavau iš kokio “Delfi” kopijuodama raides. Ir ką, kadangi negalėjau prašyti atostogų, tai sukausi būtent taip ir niekas nepastebėjo, kad esu išvykusi ir jau kelias savaites miegu miesto parkuose arba pakelės medžių guotuose. Nes esu darboholikė ir jei darbas man patinka jis gali nustumti į šoną viską.
Turiu žinoma ir minusų: nevairuoju, esu priklausoma nuo kavos ir nekenčiu prastovų darbe. Tekę susidurti, kuomet tu negali tęsti savo užduoties, kol kažkas kitas savosios nepadaro. Man labai sunku nieko neveikti. Be to negaliu dirbti darbo, kuriuo netikiu. Todėl man sunkiai sekėsi siūlyti reklamuotis kataloge, nes aš tiesiog netikėjau, kad tai įmonėms atneštų realios naudos :).
Pripasakojau apie save, malonu susipažinti, tapom artimesni ir tęskime. Esu didelė skelbimų gerbėja. Ir nuolatos tikrinu NT skelbimus, nors neieškau, kur gyventi, tiesiog toks mano hobis. Kiti mėgstamiausi – darbo. Tad ieškau ar neieškau, aš darbo skelbimus skaitau jau daug metų, beveik nuolatos. Na, o žinant, ką jau išdėsčiau, tai natūralu ir aktualu, kad akis užkimba už tokio varianto:
Realiai, kažkiek suabejočiau dėl savo anglų kalbos žodžiu, nes iš tiesų turiu gana mažai praktikos. Tik kiek kelionėse prireikia. Raštu bendrauti tenka dažniau, galų gale net susirašinėjimo draugų iš užsienio turiu. Bet… Kodėl į skelbimą įtraukta reprezentatyvi išvaizda? Juk man atrodo, kad šiaip savaime suprantama, kad kiekvienas darbdavys (kalbam apie darbus ofisuose, ne laukuose ar statybose, gerai?) tikisi, kad žmogus bus nusiprausęs, tvarkingais drabužiais, nagais, plaukais, tai yra nekels diskomforto savo kolegoms kvapais ar dėmėtomis kelnėmis bei duonos trupiniais ant marškinių. Net jei nedirbi su klientais, gal gi sėdi ten, kur šie užeina. Elementaru. Tačiau, kai reprezentatyvi išvaizda yra pabrėžiama, tai įsivaizduoji sporto klubo administratorę, estetinės klinikos registratorę, “Teleloto” asistentę, bet ne žmogų, kurio veikla bus iš esmės internete ir su informacija bei duomenimis.
Ir galvojate, kad tokių skelbimų mažai? Cha!
Taigi, jei užvakar jūsų trečios eilės pusbrolis užsiminė, kad ieško žmogaus darbui, kuriame įsivaizduotumėte mane, tai prisiminkite. Kaip jau sakiau, aktyviai neieškau, bet esu pasiruošusi imtis iššūkių, o gal tiesiog pagelbėti. Žmonės kalba, kad savo mintis reikia dėstyti garsiai, nes niekada nežinai, kur yra tinkamos ausys ir ne taip jau retai yra tekę išgirsti “nu kur tu anksčiau buvai?”. Dairausi veiklos. Esu atvira pasiūlymams, visgi, norėdama užbėgti už akių spamui sakau, kad platinti kosmetiką, siūlyti draudimą ir rašyti mokslo darbus tikrai nedomina. Iš konteksto turėtų būti aišku, kad man aktuali įdomi veikla, o ne esu apimta kažkokios desperacijos :). Tačiau klausimas išlieka, mielos moterys (šį kartą diskriminuoju vyrus, žinau žinau), kaip jūs jaučiatės mūsų darbo rinkoje, ar jums lengva keisti darbą, ar lengva grįžti po pertraukos, pvz., vaiko auginimo atostogų?
Derinio suvestinė:
Paltas: “Reserved”, 44 dydis. 69.99 EUR.
Džinsai: “Humana” – +-8 EUR.
Skara: Dėvėtų rūbų parduotuvė “50ct”, 4 EUR.
Kuprinė: rankų darbo. Neįkainuojama.
Apyrankė: “Hape Est 2015”, 10 EUR, pirkta mugėje.
Batai: “Dr. Martens”, pirkti “Vinted”. 50 EUR.
Tunika: Dėvėtų rūbų parduotuvė “50ct”, nauja su etikete, XL dydis, 10.50 EUR.
Auskarai: “Ibero”, 1 EUR.
Nepamirškite, kad darbo tema yra tik viena, o pakabėti galime apie viską! Orą, derinį, second hand, iš kurio didelė dalis mano aprangos ar geriausią kavos vietą mieste! Visi komentarai yra laukiami!
Buvo įdomu? Netylėkite! Nebus grįžtamojo ryšio – neliks ir blogo! Diskusijos ir komentarai, leidžia pajusti, kad skaitote mano tinklaraštį!
Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Užsiprenumeruokite mėnesinį naujienlaiškį! Trys prenumeratoriai kiekvieną mėnesį gaus po atvirlaiškį su linkėjimais!
Nara
Įdomus tekstas. Žmogų vertinti pagal išvaizdą ir grožį tiesiog apgailėtina, kai kalbam apie darbą, kuriame realiai išvaizda nenuoda jokios pridėtinės vertės.
Tikriausiai žinosi, bet yra FB tokia grupė uždara freelancerių, kur dažnai ieško, tekstų kūrėjų, soc. tinklų administratorių ir pan. Gal ten būtų lengviau gauti darbelių, nei pagal paprastus darbo skelbimus.
Situacija darbo rinkoje moterims, neturinčioms labai paklausios specialybės (IT, marketingas, pardavimai ir t.t.) yra sunki. Vilnius lieka Vilnium ir čia bent jau darbo pasiūlymų daugiau ir algų vidurkis aukštesnis. Daugiau užsienio įmonių, kurios ieško darbuotojų. Man, gyvenančiai mažesniame mieste, labai graudu pasidaro, kai atsiverti skelbimus ir realiai gali siūsti cv į max dvi vietas (tuo tarpu pasirinkus Vilnių išmeta apie 30 tos srities pasiūlymų). Ir jei ir nueini į darbo pokalbį, tai vidutinė alga mažesnė už oficialiai skelbiamą atlyginimų vidurkį. Pilnai suprantu tuos žmones, kurie ir nenorėdami turi emigruoti, nes su darbais yra labai sunku. Jei ir turi darbą, bet altyginimas leidžia tik egzistuoti. Tas užknisa.
Alma
Oooo kokia tema, kelias paras gali diskutuoti 😀 Beje, derinukas labai gražus, pati dairausi užpakalį dengiančio mezgtinio/bliuzono, o ta kuprinė.. Pradžioje kliuvo kampuotumas, o dabar niekas nekliūna, pasakiška! O išvaizda darbo rinkoje yra toks slidus dalykas, amžius, šeimyninė padėtis, ko tik neprikiši. Pati prieš tris mėnesius grįžau iš dekreto, visais būdais bandė atsikratyti, bet aš atkaklus padaras 😀 Šiaip iš ties asmeniškai ir pokalbiuose su artimaisiais girdžiu, kad darbdavys nori jauno/gražaus/be šeimos/su patirtim specialisto. Utopija kažkokia. Dar labai dažnai reikalavimas išvaizdai prasilenkia su atlygiu, ta pati banko tarnautoja, dirbanti pvz prie kasos, kokia jos kuklaus atlyginimo dalis išeina tam reprezenratyvumui palaikyti? Arba dar atvejis, kai darbe klaikiai šalta, ar karšta, darbdavys nesijaučia atsakingas už tai, o tu, žmogau, būk mielas, neatsilik nuo iškeltos kartelės.
Justina
Nuostabi tema ir straipsnis! Surijau nekramčiusi 😀
Kaip gerai suprantu tą dalį apie reprezentatyvią išvaizdą! Esu medicinos srities atstovė, atrodo, darbdaviams turėtų rūpėti mano išsilavinimas, žinios, bet dažnai esu ignoruojama dėl to, kad nesu 90-60-90.
Gabi
Oi tema be galo be krašto… o aš galiu iš kitos varpinės padejuoti. Baigiau medicinos mokslus, visi skelbimai darbo – bent metų patirtis. Susirandi šiaip ne taip tą darbelį. Moka kiek įmanoma mažiau – nu, nes jauna, be patirties, džiaukis, kad išvis priėmėm. Ir dirbti sukandęs dantis, laukdamas tos “metų patirties”. Ir niekam neįdomu, kad myliu pacientus kaip savus, atsiduodu darbui 100 proc, siekiu geriausios kokybės ir estetikos (dirbu odontologe), dirbu vakarais, išleidžiu didžiausius pinigus kursams… o jie tik ploja katučiu, kad rado tokią 🙂 ir kai darbinio gyvenimo mačius tiek nedaug dar, taip sunku išlipt iš konforto zonos ir eit kalbėt apie darbo sąlygas, pinigus… bet ruošiuos!
Kalbat apie išvaizda – vėl turiu ką pasakyt. Esu išvaizdi, bet žinokit, tas kiša irgi koją. Ir dar jaunai atrodau. Ir kai tavo valdžia moterys… nužiūrinėjimai, pavydas, replikos “žinok, atrodai jaunai, pavalgyk kokių bandelių, kad pastambėtum ir daugiau pasitikėjimo pacientai tavimi turėtų”. Ką jau tie pacientai, vyrai tai su šypsena išeina ir su išrautu dantim laukia kito vizito. Vaikai irgi džiaugiasi atėję pas jauną moterį, o ne pas paguvenusią, kuri neturi kantrybės jau su vaikais. Žodžiu, dvi medalio pusės.
Bet.
Aš vistik esu įsitikinus, kad čia kaltas mūsų požiūris, verčiantis save nuvertinti. Ne išvaizda, ne cv, ne amžius ar pan. Jeigu savimi nepasitiki, kūno kalba per pokalbį išduoda. Ir jeigu save pateiki kaip “džiaukitės, kad išvis gaištu laiką čia su jumis ir jeigu manęs nepasamdysit, taip tik patys turėsit praradimą”. Bet kaip to išmokt ir taip savimi pasitikėt? Čia kitas klausimas…
Taip kad, palinkėsiu vyt dejones ir mums, moterims, daugiau pasitikėjimo savimi! Nes mes visos unikalios ir mūsų visų reikia!!!
Nergyvenimo
Man rodos žurnale kurį laiką prasilenkėme dirbdamos 🙂
Aš dar tikriausiai kiek jauneseniame segmente – 30ies. Kai po universiteto atėjau į 8 per dieną darbo rinką, visi aplink tokie jauni buvo, kad atrodė, jog trisdešimties į pensiją eini. Keisčiausia, kad mano srityje – digital advertising – taip ir liko tie patys žmonės, todėl didelė dalis dirbančių “paseno”, o naujokų tiek daug neatsirado. Gal tik visada jautėsi, kad turi būti hip, edgy ir fun, kad pritaptum 🙂
Džiaugiuosi, kad jau ne vienerius metus su tuo “reprezentatyvios išvaizdos” reikalavimu nebetenka susidurti. Teko savo Team Lead padėti pokalbius su kandidatais vesti, tai galiu tik džiaugtis, kad kažkokio buko išvaizdos standarto netaikom 🙂
Įdomiau dabar italijoje, kur dirbu porą savaičių, kad klientai nelabai patiki, jog čia su manim paskutinį pusmetį emailais susirašinėjo ir kad čia dabar mergina jiems paaiškins apie techninius sprendimus. 🙂 tai būna išeiti iš susitikimo su vyresniais italais ir jauti, kad jie tai taip ir nesuprato kas čia įvyko 😀
Dalia
As isties pritarciau Gabi komentarui, poziuris ir saviverte vis tik manau yra pagrindas zmogaus gyvenime, tai tikrai galioja ir karjeros srityje. Zinoma, darbo rinkoje egzistuoja tos logikos spragos, kurios perskaicius skelbima privercia savimi suabejoti. Bet vis tik galvoju, kad savo saviverte reikia skatinti ir visu pirma sau paciam leisti tiketi, kad esi puikus, o savo “trukumus” kuo maziau eskaluoti ir tada savo paties vertinimui, o tuo paciu ir aplinkiniu, jie tures daug maziau itakos.
Lin
Ka as zinau, kaip su tuo poziuriu… tikrai jauciaus spece savo darbe.. bet tris metus buvau bedarbe… ir jei i pirmus susitikimus ejau su noru gauti 2500 litu atlyginima, tai po 2 metu prasydavau 700 ir niex nenorejo priimti.. teko isidarbinti stazuotoja banke, paskui isejau… buvau 35+ ir 80+ kg… tai susidare ispudis, kad pokalbis baigdavosi tik iejus pro duris – nuskanavo ir ate… vadovai – vyrukai tik nuzvelgdavo ir ilysdavo i kompus… jei ju asistente kokia normalesne, nu tai dar klausinedavo, stengdavosi palaikyt pokalbi… moteriskes- vadoves llysdavo i dusia – turi vaiku ? Planuoji gimdyt ? Kada issiskyrei? Kur gyveni ? Mums, zinok, reikia koleges minimum 5 metams… ir t.t. ir kaip tai susije su mano ziniomis, patirtimi….
Dalia
Nu jo, tokie dalykai egzistuoja ir jie uzknisa. Kas del poziurio ir savivertes, tai omeny turejau tai, kaip pagrinda ir atspirties taska, kad nenurasyt saves del svorio ar amziaus ir vistiek bandyt ieskoti, daryti, dometis. Na o darbo pokalbiuose susidurti gali su ivairiais zmonem, tas tiesa.
Dovilė
Iš mano ne per didžiausios patirties darbo pokalbiuose labiausiai kliūdavo visa galybė klausimų, susijusių su motyvacija dirbti ir nerealūs lūkesčiai, t.y. kai po kelių klausimų paaiškėdavo, kad reikia man ten sėdint įrodyti, kad čia yra absoliučiai vienintelė pozicija, kurios šiame gyvenime noriu, ir būtent toje įmonėje (nekalbu apie elementarius klausimus ,,kodėl čia?”, ,,kodėl šitas darbas?”, bet labiau apie tai, kaip tokie klausimai užima gal pusę pokalbio laiko, o visaip, kaip tik įmanoma, argumentuotai aiškinant, kiek privalumų matai tiek įmonėje, tiek pozicijoje, supranti iš jų, kad jiems dar negana, kad jie nori ar tai kažkokio nerealaus išaukštinimo, pvz pasakymo, kad negavusi būtent šio darbo neteksiu gyvenimo tikslo/prasmės – tokiais atvejais išėjus iš pokalbio net bloga pasidarydavo.
Dar, žinoma, patirties trūkumas aktualus (pagal amžių ir problemos. O dar jei pažiūriu, kiek kitas tokio amžiaus yra nuveikęs, iš viso baisu pasidaro. Ir tuomet artėjantis gimtadienis iš viso leidžia suvokti, kad viskas, gyvenime nieko nebepasieksiu, nes jau turėjau išsikelti konkretų tikslą, kurio siekčiau, ir būti bent pakeliui 😀 ).
Natūralus ID
Įdomi tema. Jaučiuosi gerai ir nematau pagrindo, kodėl turėtų būti kitaip 😀
Salomėja, nepažįstu asmeniškai, bet pasakysiu, kas mane glumintų: tiek daug visko mokėjimas. Ir tekstus rašyti, ir soc.tinklus administruoti, ir el.parduotuves kurti, ir kompų smegenis taisyti, ir, ir… Vat ir neįsivaizduočiau, kur tokį žmogutį padėti.
Šiaip sritis kūrybiška ir darbą, ypač Vilniuje, neturėtų būti sudėtinga rasti. Ko nesiūlyčiau, tai skaitinėti darbo skelbimų. Geriau paimti PR, reklamos agentūrų, įmonių-svajonių sąrašą ir išsiuntinėti jiems savo CV, akcentuojant, kokia sritis labiausiai domina. Gal postų kūrimas? Reklaminiai produktų aprašymai? Soc. tinklų administravimas? Neabejoju, kad atsirastų variantas, kuriame būtų galima suderinti ir nuotolinį darbą, ir etato dydį, ir viską.
Ką duoda proaktyvumas? CV bazės yra kaupiamos ir jei prireikia žmogaus konkrečiai pozicijai, įmonė gali Tau tiesiog paskambinti ar parašyti (ryt ar po kelių mėnesių) ir darbo skelbimo išvis niekur nedės, nes kam vargintis su paieška ar atranka, jei tinkamas žmogus po ranka?
Nežinau, man perspektyvos labai šviesios atrodo 😉
D.
Salomėja
🙂 Tiek daug mokėjimas :). Prajuokino, gi pusė ką išvardinai yra tik elementarus kompiuterinis raštingumas, labai daug ko ir nemoku, pvz snapchat’u naudotis, tai prie jaunimo jau nepritapčiau 🙂
Salomėja
Ačiū visoms už įdomius komentarus! Dar niekada nebuvo taip įdomu skaityti patirtis ir mintis!
Renata
Susirasti darbą,kad ir paprasciausią,yra neįmanoma,kai darbdaviui pasakai,kad augini neįgalu vaikutį,o kai tavo dar ir profesija nepaklausi…liūdna.Belieka rankdarbiai ir pirkėju paieška.
Salomėja
Renata, parodykit savo rankdarbius, gal tai papuošalai?
Renata
Papuošalai.dažniausiai vėriniai ir apyrankės,bet dabar negaminu.
Kristė
Iš mano aplinkos normalius darbus ir algas gauna tie, kurie darbus gavo per giminystes, draugystes ir kitokias -ystes. Arba tie, kur dirba daug viršvalandžių, t.y. 6dieniais, 7dieniais, be išeiginių. Moterims virš 50 apskritai nebėra šansų susirasti kažką normalesnio.
Aš pati atitinku standartą 90-60-90, bet užtat veidelis kaip krokodilo. Tad irgi eidama per pokalbius jaučiau, kaip nuskanuodavo, ir pasidėdavo riebų minusą. O pokalbių buvo tikrai daug. Į savo dabartinį darbą priimta buvau tik todėl, kad ten buvo testas, todėl ėmė tą, kas geriausiai išlaikė, o ne gražuolę blondinę su DD. Mielai pakeisčiau darbą, nes po 10 metų jame – viskas per gerklę lipa. Be to, norėtųsi kažko naujo išmokti, tobulėti. Bet prisiminus nesėkmingas paieškas, nekyla rankos. Užtat, kai pasiūlė iš regioninio padalinio padalinio pereiti į centrinį, pasinaudojau proga. Vis šis tas naujo. Kartu ir savivertę kilstelėjo, kad ne pati ieškojau, bet mane pastebėjo ir įvertino, man pasiūlė, ir atlyginimą šiek tiek kilstelėjo, o paskui jau pagal rezultatus pažadėjo atseikėt. Bet darbo rinkoje vis tiek jaučiuosi eilinė žvaigždutė, o ne ryški kometa. 🙂
NIJOLE
…o as skaitau skelbimus siulau-ieskau arba perku-parduodu….labai daznai kyla noras suvesti tuos kas iesko su tuo kas siulo. idomu yra toks etatas?
Salomėja
O kur jums to etato reikia, gi galite daryti, jei tik nurodyti tų žmonių kontaktai 🙂