[2022 01 26] Pakalbam apie knygas? Daugelis žinote, kad esu aistringa skaitytoja. Metuose yra labai mažai dienų, kai neperskaitau bent vieno knygos puslapio. Jau 13 metų vedu blogą Šiukšlynėlis, kuriame trumpai pasižymiu įspūdžius apie perskaitytus kūrinius, laikui bėgant prisijungiau ir prie socialinių tinklų bendruomenių. Šio įrašo rėmėjas – leidykla „Vaga“, kuri įkvėpė mane paplėtoti temą. Kaip žinote, aš noriu rašyti ne pristatomuosius tekstus, kuriuose išvardinamos naujienos. Man labiau rūpi pasidalinti asmeninėmis mintimis, o šį kartą jos sukalsi aplink vieną fenomeną – kraštutinumus, kuriais aplipusi rimtesnė literatūra.

Tiesa, reikėtų apibrėžti, ką aš vadinu rimtesne literatūra. Ar „Karą ir taiką“, o gal kažką kitą? Mano asmeniniame kategorizavime ta „rimtesnė“ knyga yra laiko patikrinta klasika, pvz. Stefan Zweig kūriniai, tie patys rusų klasikai, Prustas, arba tokios knygos kaip Andrej Bitov „Simetrijos mokytojas“ – visiškas postmodernizmas. Be klasikos ant rimtųjų leidinių pakylos stoja Nobelio, Pulicerio, Bukerio, Gonkūrų premijomis apdovanotos knygos.

Kuo tai siejasi su leidykla „Vaga“? O gi tuo, kad jų leidžiamos knygos man visada atrodo šiek tiek rimtesnės, nei mano taip dažnai skaitomi trileriai, detektyvai ar meilės romanai. Metų pabaigoje dalinausi sąrašu, kiek kokių leidyklų knygų perskaičiau. Deja, ten nebuvo nė vienos „Vagos“ knygos, nors metų bėgyje aš turiu nusipirkusi įvairių jų leidžiamų grožinės literatūros kūrinių. Kodėl jie vis dar laukia savo eilės? Atsakymo paieškos ir paskatino mano įrašo temą.

Tad, kai jau susitarėme, ką ir kuo vadinu, grįžkime prie kraštutinumų.

Man lengva paimti detektyvą ar paprastą romaną, nes aš žinau, kad jis plauks ir praplauks kaip šapelis upėje. Man malonu skaityti, įsijausti į veikėjų gyvenimą. Skaitymas dažnai yra poilsis. Aš skaitau tik vakarais, prieš miegą ir po darbo dienos jau visai nenoriu apkrauti smegenų klasikų knygose gvildenamomis vertybinėmis problemomis ar laužyti saves modernistiniu minčių srautu.

Kita vertus, perskaitau šimtą knygų per metus. Smegenys išvirtų, jei skaityčiau tik rimtąją literatūrą, bet ir nenoriu, kad visi skaitiniai tebūtų vien tralialiuškės. Noriu ir tobulėti, ir apmąstyti įdomesnį požiūrį, ir žodyną lavinti. Tad 20-30% skaitomo repertuaro sudaro tos rimtesnės. Taigi 20-30 knygų per metus. Kiti apskirtai tiek neperskaito, tačiau štai kraštutinumas: tai, kad skaitau romaniukus, geros literatūros gurmanų akyse nubraukia gerąsias. „Tu niekada nesuprasi Steinbeko“ – sako man jie, nes tą patį mėnesį skaičiau Bridžitą Džouns. Kodėl?

Tokie vertinimai daugelį žmonių stabdo. Kiti gi bijo, kad klasika ar Pulicerio laureatai bus nuobodūs ar dar baisiau – „iš tiesų nieko nesuprasiu“!

Tada atsiranda kitas kraštutinumas – žmonės neskaito tos rimtosios knygos ir renkasi vien lengvus romaniukus, arba iš viso jų nepamatysi su skaitiniu rankose, nes paprastos knygos „ne lygis“, o sudėtingos… Tiesiog kelia baimę ir netraukia. Kokia jūsų nuomonė apie kritikų vertinamą ir rekomenduojamą literatūrą ir greito vartojimo bestselerius?

Taigi, kodėl verta skaityti rimtąją literatūrą: tokios knygos yra iššūkis pasaulėžiūrai ir smegenų veiklai. Jos plečia akiratį, žodyną, iškalbą. Taip pat daug klasikos knygų motyvų atpažįstami moderniuose kūriniuose, žymios knygos cituojamos įvairiuose romanuose ir visada naudinga žinoti kontekstą. Klasika ne veltui yra klasika, ji išbandyta laiku ir kūriniuose nagrinėjamos temos nepraranda savo aktualumo. Skaitant didėja bendras išprusimo lygis, atrandama temų diskusijoms.

Kodėl verta nesigėdyti lengvosios, greito vartojimo literatūros: ji kaip kavos uostymas kvepalų parduotuvėje, padeda atpalaiduoti mintis ir pasiruošti naujiems iššūkiams. Skaitymas dažnai ramina, o jei tą darome prieš miegą, ne visada norime intelektualinių iššūkių. Nors daug romantinių istorijų, romanų ar detektyvų yra nesudėtingi, jie savaip taip pat plečia akiratį, nes knygose aprašomi istoriniai įvykiai, santykių niuansai, kriminalistų darbo virtuvė ar kitų šalių papročiai.

Mano manymu kraštutinumai, kai „geroji“ literatūra išaukštinama, o „lengvoji“ nuvertinama arba, kai „gerosios“ bijoma, tolygūs tam tikram praradimui. Ar sutinkate? Ar asmeniškai susidūrėte?

Grįžkime prie leidyklos „Vaga“. Įrašo pradžioje minėjau, kad jų asortimentas man visada asocijuojasi su rimtumu, nors šis įsivaizdavimas – klaidingas. Pvz., aš turiu nusipirkusi (dar neperskaičiau) Elizabeth Gilbert „Merginų miestas“, kuri pasak gausių atsiliepimų šiek tiek primena „Seksą ir miestą“. Galų gale jie turi net ir Coelho, tad tikrai galima rasti lengvų skaitinių.

Ir visgi, mano lentynoje eilės laukia (žvaigždute pažymėtos padovanotos knygos) Saša Sokolov „Durnių mokykla“, Vladis Spāre „Piknikas krematoriumo šešėlyje“, Andrej Bitov „Simetrijos mokytojas“, Toni Morrison „Mylima“*, Stefan Zweig „Širdies nerimas“*. Šie kūriniai skirtingi ir tikrai bus smagus literatūrinis iššūkis. O ką jau kalbėti apie negrožinę literatūrą. Tokios beveik neskaitau, bet mano vyro lentynoje daug gerų „Vagos“ leistų psichologinių knygų, kurios, kiek matau peržiūrėjusi asortimentą, sudaro atsvarą tokioms smagioms knygelėms kaip „Lagom: švedų harmoningo ir laimingo gyvenimo menas“.

Taigi, kaip manot, kodėl vieni bijo lengvų knygų, kiti sunkių ir kreivai žiūri vieni į kitus? Kur apskritai riba tarp vertingo skaitinio ir to, kuris nieko neduoda? Ar susiduriat su neigiamu vertinimu, jei skaitot meilės romaną? O gal patys kreivai žiūrite į tokius skaitytojus arba literatūrą? Ar taip pat vertinate tik filmus, pvz., jei skaitot tik klasiką, tai ir filmus žiūrite tik senovinius? Jei nekenčiante meilės romanų, tai romantiškos komedijos žiūrėti niekas neprivers?

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#REKLAMA