[2022 01 26] Pakalbam apie knygas? Daugelis žinote, kad esu aistringa skaitytoja. Metuose yra labai mažai dienų, kai neperskaitau bent vieno knygos puslapio. Jau 13 metų vedu blogą Šiukšlynėlis, kuriame trumpai pasižymiu įspūdžius apie perskaitytus kūrinius, laikui bėgant prisijungiau ir prie socialinių tinklų bendruomenių. Šio įrašo rėmėjas – leidykla „Vaga“, kuri įkvėpė mane paplėtoti temą. Kaip žinote, aš noriu rašyti ne pristatomuosius tekstus, kuriuose išvardinamos naujienos. Man labiau rūpi pasidalinti asmeninėmis mintimis, o šį kartą jos sukalsi aplink vieną fenomeną – kraštutinumus, kuriais aplipusi rimtesnė literatūra.
Tiesa, reikėtų apibrėžti, ką aš vadinu rimtesne literatūra. Ar „Karą ir taiką“, o gal kažką kitą? Mano asmeniniame kategorizavime ta „rimtesnė“ knyga yra laiko patikrinta klasika, pvz. Stefan Zweig kūriniai, tie patys rusų klasikai, Prustas, arba tokios knygos kaip Andrej Bitov „Simetrijos mokytojas“ – visiškas postmodernizmas. Be klasikos ant rimtųjų leidinių pakylos stoja Nobelio, Pulicerio, Bukerio, Gonkūrų premijomis apdovanotos knygos.
Kuo tai siejasi su leidykla „Vaga“? O gi tuo, kad jų leidžiamos knygos man visada atrodo šiek tiek rimtesnės, nei mano taip dažnai skaitomi trileriai, detektyvai ar meilės romanai. Metų pabaigoje dalinausi sąrašu, kiek kokių leidyklų knygų perskaičiau. Deja, ten nebuvo nė vienos „Vagos“ knygos, nors metų bėgyje aš turiu nusipirkusi įvairių jų leidžiamų grožinės literatūros kūrinių. Kodėl jie vis dar laukia savo eilės? Atsakymo paieškos ir paskatino mano įrašo temą.
Tad, kai jau susitarėme, ką ir kuo vadinu, grįžkime prie kraštutinumų.
Man lengva paimti detektyvą ar paprastą romaną, nes aš žinau, kad jis plauks ir praplauks kaip šapelis upėje. Man malonu skaityti, įsijausti į veikėjų gyvenimą. Skaitymas dažnai yra poilsis. Aš skaitau tik vakarais, prieš miegą ir po darbo dienos jau visai nenoriu apkrauti smegenų klasikų knygose gvildenamomis vertybinėmis problemomis ar laužyti saves modernistiniu minčių srautu.
Kita vertus, perskaitau šimtą knygų per metus. Smegenys išvirtų, jei skaityčiau tik rimtąją literatūrą, bet ir nenoriu, kad visi skaitiniai tebūtų vien tralialiuškės. Noriu ir tobulėti, ir apmąstyti įdomesnį požiūrį, ir žodyną lavinti. Tad 20-30% skaitomo repertuaro sudaro tos rimtesnės. Taigi 20-30 knygų per metus. Kiti apskirtai tiek neperskaito, tačiau štai kraštutinumas: tai, kad skaitau romaniukus, geros literatūros gurmanų akyse nubraukia gerąsias. „Tu niekada nesuprasi Steinbeko“ – sako man jie, nes tą patį mėnesį skaičiau Bridžitą Džouns. Kodėl?
Tokie vertinimai daugelį žmonių stabdo. Kiti gi bijo, kad klasika ar Pulicerio laureatai bus nuobodūs ar dar baisiau – „iš tiesų nieko nesuprasiu“!
Tada atsiranda kitas kraštutinumas – žmonės neskaito tos rimtosios knygos ir renkasi vien lengvus romaniukus, arba iš viso jų nepamatysi su skaitiniu rankose, nes paprastos knygos „ne lygis“, o sudėtingos… Tiesiog kelia baimę ir netraukia. Kokia jūsų nuomonė apie kritikų vertinamą ir rekomenduojamą literatūrą ir greito vartojimo bestselerius?
Taigi, kodėl verta skaityti rimtąją literatūrą: tokios knygos yra iššūkis pasaulėžiūrai ir smegenų veiklai. Jos plečia akiratį, žodyną, iškalbą. Taip pat daug klasikos knygų motyvų atpažįstami moderniuose kūriniuose, žymios knygos cituojamos įvairiuose romanuose ir visada naudinga žinoti kontekstą. Klasika ne veltui yra klasika, ji išbandyta laiku ir kūriniuose nagrinėjamos temos nepraranda savo aktualumo. Skaitant didėja bendras išprusimo lygis, atrandama temų diskusijoms.
Kodėl verta nesigėdyti lengvosios, greito vartojimo literatūros: ji kaip kavos uostymas kvepalų parduotuvėje, padeda atpalaiduoti mintis ir pasiruošti naujiems iššūkiams. Skaitymas dažnai ramina, o jei tą darome prieš miegą, ne visada norime intelektualinių iššūkių. Nors daug romantinių istorijų, romanų ar detektyvų yra nesudėtingi, jie savaip taip pat plečia akiratį, nes knygose aprašomi istoriniai įvykiai, santykių niuansai, kriminalistų darbo virtuvė ar kitų šalių papročiai.
Mano manymu kraštutinumai, kai „geroji“ literatūra išaukštinama, o „lengvoji“ nuvertinama arba, kai „gerosios“ bijoma, tolygūs tam tikram praradimui. Ar sutinkate? Ar asmeniškai susidūrėte?
Grįžkime prie leidyklos „Vaga“. Įrašo pradžioje minėjau, kad jų asortimentas man visada asocijuojasi su rimtumu, nors šis įsivaizdavimas – klaidingas. Pvz., aš turiu nusipirkusi (dar neperskaičiau) Elizabeth Gilbert „Merginų miestas“, kuri pasak gausių atsiliepimų šiek tiek primena „Seksą ir miestą“. Galų gale jie turi net ir Coelho, tad tikrai galima rasti lengvų skaitinių.
Ir visgi, mano lentynoje eilės laukia (žvaigždute pažymėtos padovanotos knygos) Saša Sokolov „Durnių mokykla“, Vladis Spāre „Piknikas krematoriumo šešėlyje“, Andrej Bitov „Simetrijos mokytojas“, Toni Morrison „Mylima“*, Stefan Zweig „Širdies nerimas“*. Šie kūriniai skirtingi ir tikrai bus smagus literatūrinis iššūkis. O ką jau kalbėti apie negrožinę literatūrą. Tokios beveik neskaitau, bet mano vyro lentynoje daug gerų „Vagos“ leistų psichologinių knygų, kurios, kiek matau peržiūrėjusi asortimentą, sudaro atsvarą tokioms smagioms knygelėms kaip „Lagom: švedų harmoningo ir laimingo gyvenimo menas“.
Taigi, kaip manot, kodėl vieni bijo lengvų knygų, kiti sunkių ir kreivai žiūri vieni į kitus? Kur apskritai riba tarp vertingo skaitinio ir to, kuris nieko neduoda? Ar susiduriat su neigiamu vertinimu, jei skaitot meilės romaną? O gal patys kreivai žiūrite į tokius skaitytojus arba literatūrą? Ar taip pat vertinate tik filmus, pvz., jei skaitot tik klasiką, tai ir filmus žiūrite tik senovinius? Jei nekenčiante meilės romanų, tai romantiškos komedijos žiūrėti niekas neprivers?
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
#REKLAMA
Man atvirkščiai: skaitau beveik vien “rimtąsias” knygas. O kartais po ypač sunkios dienos smegenys vakare jau sunkiai iriasi po kokią monografiją ar holokausto studiją, tokiais atvejais norėtųsi ko lengvesnio, o nieko po ranka neturiu. Bet! Man ir lengvajam žanrui galioja kategoriška taisyklė – kokybiškas tekstas. Jei pvz žiauriai lėkštas siužetas, prastas kalbos stilius, o dar prisideda loginės klaidos ar blogas vertimas – tik susinervinu ir vietoj atsipalaidavimo kyla pyktis Aišku, tai galioja ir rimtajai literatūrai. Bet pvz skaitant monografiją, eseistiką vis tiek bent kažką sužinai, apmąstai, o nepataikiusi pasirinkti lengvojo žanro jaučiuosi išvis iššvaisčiusi laiką. Šiaip manau, kad talentingai, gerai parašyti lengvo pobūdžio knygą yra irgi žiauriai sunku.
Julija, atvirkščiai irgi tas pats kraštutinumas. Aš pati skaitau ir tokias, ir tokias santykiu 70/30, kai daugiau lengvųjų.
Man labiausiai kliūva “išvaistyto laiko veltui” sąvoka 🙂 Ar tikrai? Juk ta lieva knyga padėjo dar geriau suprasti, kokia gera yra kita 🙂
Man – taip, iššvaistyta, nes tokią knygą imu atsipalaidavimui, smagiam pakikenimui ar tiesiog geram lengvam laiko praleidimui, o lieku susierzinus Aš manau, kad gyvenimas žiauriai trumpas ir tiesiog gaila laiko prastam turiniui (bet kokia forma). Ir juk nebūtina įmaknoti iki kelių į š (atsiprašau), kad tikrai suprastum, jog tai š Bet čia taip man veikia, kitam gali neveikti, puikiai suprantu.
Julija, bet, kad tai š juk pasijaučia po kokių 50 psl, o kiek ten to laiko užtrunka lengvos knygos 50 psl perskaityti, 20 minučių? Na, bet iš tiesų yra žmonių, kurie gyvena kokybiškai nuo maisto, filmų iki kiekvienos laisvalaikio detalės. Aš esu ta visiška time waisterė 🙂 Ai, ir kažkaip gal tiesiog nepatenka toks visiškai š į rankas, nes 0 arba 1/10 per gyvenimą esu davusi vos kelioms knygoms, kitų tiesiog neskaitau 😀
Aš taip pat mėgstu ir rimtesnę, ir lengvesnę literatūrą. Nesigėdiju, kad mėgstu lengvesnius meilės ir nuotykių romanus, pavyzdžiui, „svaigstu” dėl Dianos Gabaldon „Svetimšalės”, bet taip pat labai patiko ir tavo įraše paminėtas S. Zweig „Širdies nerimas”, tik aš skaičiau senesnį leidimą. Nesigėdiju savo pasirinkimų, bet tenka ir man susidurti su tokia nuomone, kad lengvesnė literatūra yra „skysta”, „tai tik laiko švaistymas”… Neseniai net turėjau diskusiją su viena drauge apie grožinę literatūrą apskritai ir gvildenom temą, kodėl kai kurie žmonės nemėgsta grožinės literatūros apskritai. Grįžusi namo net guglinau, bandydama tokiems žmonėms rasti pateisinimą ir radau, kad galbūt tokie žmonės tiesiog yra labai pragmatiški: jei literatūroje nėra nieko, ko jie negali pasiimti ir pritaikyti tiesiogiai, tai tokia knyga iš karto nurašoma kaip „skysta” ir „neverta dėmesio”. Tokiems žmonėms reikia kažkokių patarimų rinkinių, kaip gyventi ir ką konkrečiai daryti, sąrašų… Ir pabandyk tokiems žmonėms paaiškinti, kad tau tos grožinės literatūros knygos reiškia tiek daug, kad jos tave formuoja, plečia žodyną, turtina vaizduotę ir leidžia atsidurti kažkur kitur, pasijausti kito kailyje, kad jos tau apskritai labai brangios, o pamėgtų knygų veikėjai kaip artimi draugai…
Urte, aha, sunku paaiškinti tą jausmą, ką tau duoda knygos, net ir paprastutės pasaulis, ir kaip sunku jį palikti. O tiems, kuriems norisi patarimų rinkinio, kartais reiktų drįsti romaniukus paskaityt. Tikrai nustebtų 🙂
Beje, ar teisingai suprantu, kad Svetimšalės pas mus taip ir nebaigė versti? Laukiau, kol bus visos dalys, taip ir nesulaukiau.
Yra išverstos visos 8 dalys. 9 dalį autorė ką tik parašė ir jos pirmasis leidimas anglų kalba pasirodė tik per 2021 metų Kalėdas.
Vėl įsiterpsiu, nes pagalvojau, kad gal buvau klaidingai suprasta. Tikrai mėgstu ir grožinę lit. – nuo Dostojevskio iki Radzevičiūtės, nuo Eco iki Kanovičiaus. Bet man esminis klaustukas yra talentas. Jei jis yra – tai ir tikrą skaitalą skaityti visai fun. Bet kai leidėjai ir apžvalgininkai elementarios kritikos neatlaikančią grafomaniją pristato kaip “lengvą laisvalaikio literatūrą”, va tada jau susinervinu čia kaip teatre – jei spektaklis geras, galiu žiūrėti ir trunkantį valandą, ir penkias; ir tragediją, ir kokią absurdo komediją. Man ne žanre yra klausimas ar prioritetas, o talente ar gabume. Tiesiog su lengva literatūra kažkaip dažniau nepataikau nei pataikau. Gal kad ją rašyti bandančių dabar labai daug? Pripažįstu, kad tekstams esu reikli, bet čia mano profesinė liga Atsiprašau už spam’ą!
Urte, ane? aš buvau supratus, kad LT leistos jos knygos padalintos į dvi dalis ir todėl skaičius atitinka, bet ne istorijos 🙂
Julija, kur prispaminot?
Aš, man regis suprantu teisingai, esate tas kraštutinumas, kuris skaito gerąją litertūrą ir jus sunervina, kad daugeliui iš mūsų patinka šudukai (nes man tai patinka! Aš gi iš tų kur 50 atspalvių du kartus skaitė ir žvengė vartydama akis). Bet nėra čia kažkas blogo, apie tai ir diskutuojame, o diskusijoje teisingo atsakymo nėra 🙂
Dabar pasižiūrėjau ir taip, tu tikriausiai teisi, tos knygos, matyt, buvo verčiamos iš kažkokio “Split Edition” ir aš ką tik supratau, kad iš tikrųjų esu perskaičiusi tik pusę šitos serijos, nors iki šiol maniau, kad pabaigiau ją visą, na, išskyrus, tą naująją dalį, kuri ką tik pasirodė…
Urte, gera žinia, kad mėgstamos istorijos dar daug liko, bloga, kad teks skaityt ne lietuviškai 🙂
Taip, dvejopi jausmai… Apskritai taip gaila, kad leidyklos galvoja, kad mes neskaitysim serijų ir išverčia po kelias knygas (čia aš ne tik apie mano minėtas knygas)…
Dar norėjau atsakyti į Julijos komentarą – aš kalbėjau labiau apie savo patirtį ir neseniai įvykusį pokalbį su savo drauge, kuri sakė, kad neskaito ir nenori skaityti grožinės literatūros. Aš tikrai tikiu, kad žmonės, kurie skaito rimtesnę grožinę literatūrą, kuo puikiausiai moka ir gali įsijausti į pasakojamą pasaulį. Man tiesiog šiaip gaila, kad yra žmonių, kurie nuvertina grožinę literatūrą, juk yra tiek daug geros, rimtos ir kokios tik nori! Iš tikrųjų tai net nežinau, kaip į tokius žmones reaguoti…
Kokia gera tema, bet aš ją dar gal iš kitos pusės “išversčiau”: skaitau dabar Kristinos Sabaliauskaitės Petro imperatorę, po pirmos dalies pradėjau antrą ir viskas, sustojau, nebegaliu toliau skaityti, man ji tokia skaudi, tokia atverianti akis, tuo pačiu ir paaiškinanti labai daug dalykų apie to laikmečio žmones. Ir tada man tokia priešprieša: kaip ir romanas, pardavimų viršūnėje, kas antro perskaitytas, bet ar tikrai taip iki galo suprastas? Taip dažnai būna ir su klasikų ar kitom “rimtom” knygom, giriasi, kad skaitė, nes nu reikia gi būt kažkokiame intelekto lygyje 😀 Bet pradedi diskutuoti ir matai, kad “baltas eiles” skaitė, nei gilinosi, nei suprato. Taip man ir su Petro imperatore, matau kaip gilų ir sudėtingą kūrinį, bet matyt sarkastiškas ar net prasčiokiškas tonas jį padaro kažkokiu visų perskaitytu romaniukščiu.
Alma, aha, čia dar vienas kraštutinumas – ar bestseleris yra blogai? Iš serijos, jei knygą visi skaito, tai ji bloga, o tos gerosios, tai tik apatinėse knygynų lentynose :). Apie tai ir pati Sabaliauskaitė dažnai diskutuoja įvairiose laidose. Aš manau, kad lengvai skaitomas stilius, dėl ko ji tampa gal prieinamesnė daugeliui, nenuvertina turinio. Ir tai, kad 25 žmonės nesuprato, ką perskaitė nepadaro knygos blogesne tik todėl, kad ją jie skaitė, ne? Beje, pati neskaičiau dar, nors turiu nusipirkusi.
Bet, kad pasiekti tam tikrą lygį reikia, tai sutinku. Aš esu perskaičiusi daug klasikos netinkamu metu. Pvz., tą patį „Dievų mišką“ – aštuntoje klasėje. Tai tokio amžiaus gi, ką ten labai supratau, bele juokinga buvo. Bet vėliau kažkaip „ai, taigi jau skaičiau“ ir nebepaėmiau. Nors šiemet planuoju nemažai tokių knygų paskaityti iš naujo.
Man su knygom kaip su rūbais – perku tai, kas man tinka ir patinka; skaitau tai, kas užkabina, nepaisant, ar tai lengva knyga ar rimtesnė, o jei labai nepaeina, tiesiog neskaitau. Kadangi daug nesiafišuoju ką skaitau, tai nei vertinimų sulaukiu, nei pati juos dalinu. Bet savo valanda prieš miegą su knyga tikrai mėgaujuosi. 🙂
O aš pagal nuotaiką, ko tuo metu norisi, tą ir skaitau. Ir nors esu sunkesnės literatūros mėgeja, bet taip, pripažįstu, kartais skaitau tuos lėkštus, seilėtus Jude Deveraux meilės romanus. Kažkaip nesijaučiu, kad gaištu laiką – man taip smegenys persikrauna tiesiog 🙂
Kokią gerą temą palietėte 🙂 Knygomis tiesiog turime džiaugtis, jose autoriai išlieja savo mintis, ten įdėta daugiau ar mažiau darbo, turime galimybe mėgautis įvairiausia literatūra… Bet, kaip ir daugelyje atveju, dabar visi turime savo nuomones ir kažkodėl didžioji dalis mano, kad tik jų nuomonė yra teisinga. Atsiradęs didelis negatyvumas ir nemokėjimas pasidžiaugti, kad kitam malonu visai kiti dalykai nei pačiam. Dėkoju, kad jūsų apžvalgose nėra kraštutinumo.
Nors skaitau visokias, bet su lengvesne literatūra yra išties sudėtingiau… Atrodo, “rimtesnės” kažkaip išsifiltruoja pagal temas, vis tiek kažkaip labiau pažįstama, žinau, ko noriu ir pan., o rinktis, ką iš lengvesnių knygų paskaityti, sunkiau. Aišku, skamba paradoksaliai, kai turim tiek kalbančių apie knygas skaitytojų, bet gal kad tos “lengvesnės” dažniausiai turi labai panašius siužetus (meilės istorija/keli laikotarpiai su paslaptimis/trileriai), išskirti, kuri iš begalinio kiekio išleistų knygų vertesnė dėmesio, būna nelengva. Bet nepasiduodu ir nuotaikai užėjus ieškau tinkamų sau variantų.
Negrožinė literatūra – atskira tema. Mėgstu kaupti, net ir šiemet porą jau įsigijau iš tos pačios “Vagos” (tad pritariu, kad ši leidykla siejasi su rimtesne/geresne psichologine literatūra 😀 ), bet prisiruošti skaityti sunkiau. Po darbo neretai jau galva nebedirba ilgesniam tekstui, savaitgalį, atrodo, irgi norisi kažką paprastesnio paskaityt. taip ir sukasi užburtas ratas 😀
Beje, pažiūrėjau, ką ,,Vaga” savo puslapyje turi iš lengvos literatūros, tai prie išparduotų radau “Viena diena Paryžiuje”, kuri kažkada seniai faina pasirodė.
Aš vis dar susiduriu su požiūriu, kas tie, kurie skaito knygas, yra protingi žmonės, o kurie neskaito… Na, jiems reikėtų paskaityti.
Todėl taip natūraliai ir gaunasi, kad “nerimtos knygos” yra laiko švaistymas, nes gi “skaitome tik tam, kad protingėtume”. Man skaityme nėra jokio “reikėtų”, skaitau, nes smagu, patinka, kai knyga įtraukia. Mėgstu tiek “rimtas”, tiek “nerimtas” knygas, ir kažkaip dėl to nekompleksuoju.
Rita, tiesa tiesa, yra ir toks kraštutinumas, maždaug „knygų daugiau skaityk“. Iš tiesų tai su protu gal nėra susiję. Tik tiek, kad knygos plečia akiratį (va neseniai perskaičiau eilinę knygelę apie karą, bet kiek sužinojau (tikrų) įdomybių apie to meto moteris lakūnes!), o platesnis akiratis nekenkia, tačiau tai nėra = protas.
aš pamenu mokykloj, kaip “fe” buvo skaityti Krėvę ar ten Marcinkevičiaus kokias eiles, bet tik duodavo kažką, kas “skaniau” patiekta – Sruogą ar Putino “Altorių šešėly”, tai iš kart geriau atrodydavo bet visai neseniai skaičiau netyčia keletą ištraukų iš Šekspyro “Hamleto” ir pagalvojau, kad visai gal ir įdomu ten, reiktų perskaityt visą iš naujo tai ką noriu pasakyt, kaip ir kažkas jau čia minėjo, skaitau ką užsinoriu. dabar užsinorėjau saviugdos knygas pavaryt – mažu ką pasiimsiu iš ten, mažu suprasiu kažką, ko nepavyko iki šiol net prisiverst padaryt.