[2023 05 24] Bitei – mūsų belgų aviganei – jau septyni mėnesiai. Įpusėjo jau ir aštuntas, o tai reiškia, kad kartu mes vieni kitais džiaugiamės 5,5 mėnesius. Įsigydami šunį apie šią veislę žinojome tiek: Malinua reikalauja labai labai LABAI daug dėmesio ir laiko. Tai darbiniai šunys, todėl jiems reikia duoti darbo, atsižvelgti į jų prigimtį ir užsiėmimus planuoti pagal tai. Tai super aktyvi veislė, todėl reikės rasti būdų jai iškrauti ir tą daryti taip, kad jiems būtų įdomu. Ties tuo žinios ir apsiribojo, tačiau, manyčiau, kad tai gana daug, nes teko nuspręsti ar mes galime skirti labai labai LABAI daug dėmesio? Galim! Laiko? Taip. Ar rasim kaip šunį „įdarbinti”? Išmoksim ir rasim.

Dabar gi mums ir pažįstami, ir trenerė sako, kad to laiko skiriame gal net per daug. Taip turbūt yra iš baimės kažko nepadaryti. Tiesa, tai, kad jei daug laiko skiri, nebūtinai tavo šuo yra pirmūnas 🙂

Apsisprendus, kad jau pasiryžome apskritai turėti šunį, reikėjo rasti, kur nusipirkti šuniuką. Kiekvienas šunininkas sako – domėkitės! Tačiau, man iki šiol kyla klausimas, o kaip paprastas, ne šunų pasaulio žmogus, gali domėtis? Paklausti rekomendacijų? Tą ir padariau. Vienoje malinkų grupėje paklausiau, kurie veislynai patikimi, o kuriuos derėtų apeiti lanku. Čia gi mane visi užsipuolė klausimais ar tikrai reikia belgiuko ir pradėjo pasakoti, kiek sofų, batų, sienų, knygų, telefonų, kroviklių, rankinių ir t.t. ir t.t. jie sugraužė. Būtent tai akcentavo visi. Tad perfrazuojant klausimą galima išversti į tokį: „ar esate tikri, kad jums reikia šuns, kuris viską griauna ir graužia?”. Na, mums tai nepasirodė problema (o ateitis parodė, kad iš tiesų tai ir yra mažiausia problema).

Dar kažkas susimylėjo pasakyti, kuris veislynas turi ne kokią reputaciją ir į kuriuos tris galima kreiptis drąsiai. Vienas jų kaip tik turėjo laisvą, prieš kelias dienas gimusį, šuniuką, tad jį ir rezervavome.

Taigi, besidomint veisle atsirado toks sąrašiukas: šunims reikia daug dėmesio, laiko, su jais reikia dirbti, jei to nedarai, atsisveikink su namais. Ir pusvalanduko aplink namą čia nepakaks.

Mes neturim vaikų, dirbam namie, buvom taip užsisėdėję, kad neišeidavom į lauką, nusprendėm, kad tokia veislė bus pats tas. Galėsim skirti laiko perteklių, visada turėsim aktyvų užsiėmimą ir nelindėsim dieną naktį namuose. Win win. Vos vienas šio blogo komentatorius pasakė, ko dar galima tikėtis iš malinkų: reaktyvumo ir agresijos žmonių adresu. Tačiau išsakė tai tokiu tonu, kuris skambėjo maždaug jūs durniai, ir jūsų šuo bus durnas, nes mano kaimyno šuo durnas. Kaip tokį gali priimti rimtai? Juo labiau, kad apie tokias problemas beveik nekalba forumiukuose (o jei kažkas užsimena, tai greitai būna nusodintas), nelabai įspėja ir veisėjai, kurie visada kartoja, kad kaip išsiauklėsi, taip ir turėsi.

Tada mūsų šuns veisėja pakvietė į dresūros treniruotes. Tam, kad pamatytumėme kaip dirbama su tokiais šuniukais. Tačiau jos vis nusikėlinėjo, nusikėlinėjo, tai dėl vienų priežasčių, tai dėl kitų, tai dėl to, kad pavyzdžiui tuo metu vyksta mondioringo seminaras. Ir tada, lyg tarp kitko, veisėja pasiūlė užsukti į seminarą ir sudalyvauti kaip klausytojams. Ir užsukom, ir tas sutapimas buvo laiku bei vietoje, nes patiko ir pats sportas, ir žmonės.

Čia mes pamatėme daugiau malinua šunų, pamatėme kaip su jais dirbama, o svarbiausia, susipažinome su šunininkų bendruomene. Iš seminaro išsinešėme žinutę, kad net ir su problematiškiausiu šunimi įmanoma susitvarkyti, reikia tik labai daug dirbti.

Ir daug priklauso nuo šeimininko. Nes jau turėdama šunį galiu pasakyti, kad klaidas ji daro dėl mūsų kliurkų, o ne atvirkščiai. Dar viena dalyvė priminė, kad šuns genai taip pat labai svarbu. Tuo metu tokį priminimą įvertinti buvo sunku, nes neturėjome patirties. Kaip žmogui, neturėjusiam šuns, nepažįstančiam kitų šunininkų patikrinti tuos genus?

Galima rasti genealoginį medį, bet ar jis kažką sako nežinančiam? Dabar aš jau žinau, kurie veislynai į pasaulį paleidę problematiškesnius šunis, kaip sekasi Bitės ankstesnės kartos gentainiams, kokie tėvų pasiekimai yra svarbūs. Bet visos tokios žinios atėjo tik patiems įsisukus tarp šunistų, o ir susiduriant su konkrečiomis problemomis, kurių galimai būtų gerokai mažiau, jei rinktumėmės atidžiau. Arba, jei kažkokioje grupėje uždavus klausimą, kažkas nepasivargintų apšviesti naujokų, užuot pasakojęs, kiek batų suėdė.

Per paskutinį modioringo seminarą dėstytojas sakė, kad geruose veislynuose su šuniukais pradedama dirbti praktiškai nuo jų gimimo. O mes gavom tuščią lapą, kuris nuo tų gerųjų atsilieka šešiais žmogiškais metais. Ir iš tiesų, mes labai daug laiko sugaištame ne sportiniams įgūdžiams ugdyti, o elementariai socializacijai. Juk visi norime sugyventi mieste. Kol kas vis dar svarbiau, kad Bitė neužpultų paspirtukininko ar vaiko, negu, kad teisingai eitų greta ar idealiai atliktų “sėdėk, stovėk, gulėk“ pozicijas. Tačiau viskas pamažu. Atradus šunininkų bendruomenę, atsiranda ir sėkmės istorijų. Ir kitiems taip buvo, ir kiti tai patyrė, ir dabar jiems sekasi puikiai, išlaiko socializacijos egzaminus ir ruošiasi kitiems žygiams.

Aš džiaugiuosi, kad mes radom gerą trenerę ir koučerę, nes istorija tokia, kad Bitė kažko pradėjo mokytis net ne nuo 2 mėnesių, o nuo 3, nes rekomenduotas treneris tiek laiko neatsišaukė, o į kažkokius grupinius užsiėmimus iš interneto bijojom eiti, nes dar neturėjom skiepų. Dabar mes sulaukiam patarimų tiek sportiniais, tiek gyvenimiškais klausimais ir pirmas dalykas, kurį mums padėjo išspręsti – reaktyvi reakcija į mašinas.

Ar ateityje vėl pirkčiau belgų aviganį? Esu tikra, kad taip. Tuo pačiu, manau, jau dabar daug aiškiau į ką atkreipti dėmesį. Pvz., red alert, jei jums neparodo šuniukų tėvų. Man būtų svarbu, kaip šuniukai auginami iki atidavimo šeimininkams. Patarčiau ir neskubėti. Mes esame žmonės “čia ir dabar”, tačiau verta daugiau domėtis, ieškoti, vengti FB grupių, jei esate komunikabilus (o aš nesu, cha cha, tai šiuo patarimu negaliu vadovautis), gal net bandyčiau kalbėtis su žmonėmis, kurie augina šunis iš kitų nusižiūrėto veislyno vadų. Šiuo metu belgiukų veislynų rekomenduoti nedrįstu, bet jei norėtumėte olandų aviganio, tai belsčiau į “Skrajojančio Olando” duris ir melsčiau parduoti šuniuką :D.

Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.