Įrašai apie knygas tikrai nėra gausiai skaitomi, todėl juos kuriu labiau dėl savęs. Tiesiog čia yra mano gyvenimo būdo ir atradimų blogas, tad be knygų kažko trūktų. Nepiktnaudžiauju ir apie jas šneku tik kartą per mėnesį. Juk turiu tam skirtą blogą, kuriame rasite visas apžvalgas. O pabendravimai skaitinių tema gana intensyviai vyksta “Šiukšlynėlio” isntagram. 6 kartus mažiau sekėjų, bet gerokai daugiau grįžtamojo ryšio bei bendravimo, nei “Veni Vidi” instos, kurio aš nei moku, nei labai noriu užvesti ir turiu tik todėl, kad maždaug reikia :).

Taigi, kovą perskaičiau devynias knygas. Daug tai ar mažai? Priklauso nuo to, kas tą skaičių vertina. Kai pasakau jį čia, tai sulaukiu reakcijos, kad “pas mus vaikai, namai, nespėjam, neturim laiko skaityti”. Kai paklausiu bookstagramerių, kaip sekėsi, tai sulaukiu “su dviem mažais vaikais sunku, sirgo ir kiti vargai buvo tai tik penkias teperskaičiau”. 

Mano kovo knygos tokios:

Taigi, penkios knygos buvo elektroninės (4 iš “Milžino” prenumeratų), trys iš bibliotekos, viena dovanota leidyklos. 

Kažkas manęs klausė ar apsimoka ta “Milžino” prenumerata. Na, tai paskaičiuokime. Jos kaina yra 4.95 EUR mėnesiui. Jei būčiau pirkusi tas, el. knygas, kurias skaičiau kovą, būčiau sumokėjusi 40,75 EUR. Tad ar apsimoka? Ok, gerai, kartais popierinės knygos pigesnės, tad tie patys leidiniai su šios dienos “Knygų klubo” kaina atsieitų 52,56 EUR ir net jei paskelbtų 40% nuolaidą, kuri dažniausiai taikoma ne nuo tos sumos, kuri šiandien be nuolaidos, o nuo tos mistinės rekomenduojamos, tai vistiek su mažiau nei 40 EUR neprasisukčiau. O čia paskaičiau už 5 :). Tiesa, telefonu tą daryti nepatogu, akys vargsta, o prenumeruojamų knygų skaityti skaityklėje galimybės nėra, bet kai nori tos ir ne kitos istorijos… 😀 Be to, telefonas šiaip ar taip rankose, va mašinoje, pakeliui į savaitgalį “Verą” pabaigiau :). Apsimoka, jei perskaitote bent vieną knygą per mėnesį. Ar net per du, jei ji brangesnė nei 10 EUR. 

Kaip jau minėjau, visos apžvalgos, išskyrus “Verą” yra mano knygų bloge, tad šį kartą jas aptarsiu sutrumpintai ir įdėsiu nuorodas. 

Brandon Sanderson “The Hero of Ages: Book Three of Mistborn”. Pagaliau pabaigiau “Miglos vaikų” trilogiją. Jau skundžiausi, kad ji labai ištęsta, buvau pavargusi, bet iš esmės, tai labai patiko. Rekomenduoju fantastikos mėgėjams. Pilnas atsiliepimas čia

 

Jana Vagner “Viešbutis”. Šios knygos anotacijoje minima istorija skambėjo labai jau banaliai: draugai išvažiuoja į viešbutį kalnuose, ten dėl oro sąlygų lieka atskirti nuo pasaulio ir dar paaiškėja, kad vienas lavonėlis atsirado. Žinoma, kad kaltininkas kažkas iš dalyvių. Taigi, regis su istorija viskas aišku, ne pirma, ne paskutinė tokia, tad vienintelė viltis lieka autorė ir jos gebėjimas išspausti iš linijos kažką įdomesnio. Ir mane nustebino, nes mažiausiai čia detektyvinė knyga, o labiausiai tiesiog apie žmogiškus santykius, nusivylimą, nepasitenkinimą, nuoskaudas.

Kadangi esu skaičiusi daugiau rusų autorių knygų, tai sakyčiau pas juos yra kažkoks nuotaikos bendrumas ir savotiška melancholija. Įdomi pasirodė ir pabaiga. Pilnas atsiliepimas čia

 

Isabel Allende “Vidury žiemos”. “Vidury žiemos” pasakoja istoriją apie tai, kaip Brukline siaučiant snygiui amerikietis dėstytojas įvažiuoja į gvatemalietės automobilį, į pagalbą pasikviečia savo nuomininkę čilietę ir jie visi mašinoje randa lavoną. Dėl tam tikrų priežasčių nusprendę jo atsikratyti, pasileidžia į kelionę. Na, o kadangi autorė moka sklandžiai ir įtraukiančiai rašyti, tai visas smagumas yra ne siužeto linijoje, o jos pasakojimuose apie kiekvieną personažą. Žinoma, diduma jų skaudūs, nes veikėjai iki susitikdami turėjo pergyventi netektis, pilietinius karus, perversmus, prievartą, nelegalias keliones į jAV ir t.t.

Kas susipažinęs su autorės romanais, žino, ko tikėtis, tad staigmenų ir čia nebus, gera knyga. Visas atsiliepimas čia.  

Jørn Lier Horst “Urvinis žmogus”. Patraukė mane ir aprašymas, ir viršelis, ir tai, kad autorius pats buvo inspektorius, na ir žinoma, kur jau ten praeisi pro skandinavišką detektyvą.

Knyga mane pagrobė, įtraukė ir tik baigusi išnirau pagalvoti, kas čia buvo.

Pirma pažintis su Viljamu Vistingu (pagrindiniu knygos personažu – detektyvu) sukėlė dvejopą jausmą. O koks gi jis yra? Tas tyrėjas? Atskleista labai mažai šio charakterio. Pvz., Nesbo Hūlė yra labai gyvas ir apskritai jame matau labai daug tų savybių, kokia aš būčiau jeigu būčiau. Artima, sukelia jausmus. Taip pat ir Keplerių Jonas Linas. Mankelio Valanderis stiprus, bet melancholiškas. Marsons Kima apskritai dažniausiai įdomesnė už tiriamus nusikaltimus. Gerritsen panos atpažįstamos iš tolo. Yra dar toks personažas Frostas, kurį sunku mylėti, nevalyvas, pošlas, bet įtikinamas. O koks yra Vistingas? Taip ir nežinau, bet kadangi iš bibliotekos parsinešiau dar dvi knygas, tikiuosi sužinoti.

Tačiau, visos mintys apie pagrindinio tyrėjo charakterio nebuvimą kilo tik perskaičius, o knyga, kaip sakiau, labai įtraukė. Pilnas atsiliepimas čia

Hugh Howey “Smėlis”. Skaičiau knygą, valgiau braškes ir galvojau, kad jei būčiau jas nuplovusi blogai, tai burnoje greitai pajausčiau smėlį. O štai knygos veikėjai turėjo susitaikyti su tuo, kad plauk kažką neplovęs, jei tik turi vandens, aišku, bet smėlį burnoje, ausyse, plaukuose ir kitose kūno vietose jausi lyg savo dalį.

Knyga pasakoja apie postapokaliptinį (kaip mėgstu tokias!) pasaulį, kuriame dėl kažkokių priežasčių praeitis palaidota smėlyje. Buvę didieji miestai, su automobiliais, lėktuvais ir kitais civilizacijai būdingais technologiniais stebuklais yra maždaug mylios gylyje, o ant smėlio kuriasi nauji miestai vis užpustomi ir vis atstatomi naujai. Būvis varganas: mažiausiai pasisekusieji visuomenės nariai nuo ryto iki vakaro atkasinėja vandens siurblį. Labiau prakutę – dirba smėlio narais. Čia tokia labai įdomi autoriaus sugalvota profesija. Smėlio narai velkasi specialų kostiumą, kuris kažkokios fantastinės (skaitytojams, ne personažams) energijos veikiamas leidžia nardyti lyg vandenyje. Smėlio narai traukia iš dingusių miestų gėrybes, taip pat taiso vamzdynus ir užsiima kitais naudingais išgyvenimui darbais.

Istorija pasakojama vienos šeimos narių akimis. Visas atsiliepimas čia

Samuel Bjørk “Aš keliauju viena”. Šią knygą pastebėjau labai netikėtai. Tiesiog žiūrinėjau naujienas ir tarp jų pamačiau antrą dalį. Paskaičiusi aprašymą supratau, kad gi čia detektyvas. Viršelis labai gražus, bet nebūčiau sugalvojusi, kad po juo paslėptas niūrūs skandinaviškas trileris. Labai apsidžiaugiau pirmą knygą radusi tarp “Milžino” prenumeratų, o perskaičiusi pagalvojau, kad hey, dedu autorių šalia Kepler, Nesbo ir kitų geriausių. Daugiau čia

Jo Nesbø “Makbetas”. Taigi, ėmiau skaityti savo vieno iš pačiausių autorių knygą. Kaip žinia, Haris Hūlė yra mano mylimiausias personažas, kuris, be kitų dalykų, dar ir padarė labai didelę įtaką tam, kad myliu tik “dr. Martens” batus. Kai tavo herojus tokius nešioja, tai kaip gi kitaip? Skaičiau aš ir knygas be Hūlės. Patiko, bet nestebino, tai buvo maždaug tai, ko tikiuosi. O va pradėjus “Makbetą” sutrikau. Pala pala, ką aš čia skaitau? Galvojau bus panašus stilius į “Sūnų” ar “Galvos medžiotojus”, tik siužetas pagal Šekspyro pjesę, bet čia ir visas pasakojimo būdas pasirodė lyriškesnis. Pilna apžvalga čia

 

Colson Whitehead “Požeminis geležinkelis”. Tai tūkstantoji mano blogo knyga, kietai, ne? 🙂

Pulitzerio premija, “goodreads” geriausia metų knyga ir panašūs užrašai šiek tiek baidė. Paprastai tai reiškia, kad man nepatiks, kad knyga bus išliaupsinta kritikų, visi kiti linksės galvomis, nes neturi savo nuomonės, o realiai gausis šnipštas. Bet gi ne, tikrai buvo įdomu, nors rašymo stilius savotiškas. 

Istorija pasakojama vergės Koros akimis. Ji gimė plantacijoje, nuo mažumės matė tik žiaurumą, patyrė tik smurtą ir kovą už būvį. Autorius Koros lūpomis kalba gana atsainiai ir abejingai. Dėl to knyga susilaukė nemažai kritikos, na, kad trūko emocijos. Tačiau manau, kad jei gimęs sužinai, kad esi daiktas, tai ko gero save daiktu ir laikai iki tam tikro emocinio lūžio. Visas atsiliepimas čia

 

Anne Swärd “Vera”. Ko gero tai labiausiai neatitinkanti aprašymo knyga. Mat jame rašoma, kad šaltoje nuošalioje Švedijos saloje vyksta vestuvės. Svečiai atskirti nuo pasaulio, o nuotaka netikėtai pagimdo, bet net nenori pažiūrėti į savo vaiką. Maniau tai bus labai niūrios atmosferos istorija ir toje saloje dėsis neaiškūs dalykai. Bet ne…

Man ta knyga tokia palengvinto Wassmo stiliaus versija. Smarkiai palengvinta, nes tai autorei sunku prilygti, bet nuotaka panaši. Daug netiesioginių kalbų apie skaudžius dalykus. Daug nutylėjimų, kuomet duodama suprasti kas nutiko. O nutiko karas su visomis savo pasekmėmis. Šiaip, palyginus su kitomis knygomis apie karo metu patirtus išgyvenimus, ši nepasirodė labai stipri, bet kiekvienam sava tragedija yra didžiausia. Man patiko, kaip skambėjo autorės kalba. 

 

Tokios buvo kovo knygos. Pasistengiau įrašą sutrumpinti kiek įmanoma, bet tikiuosi atrasite įdomių skaitinių. Man visada įdomu, ką gi jūs patys perskaitėte, skaitote, ar ketinate skaityti. 


Jūsų aktyvumas motyvuoja. 

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisininių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.