Kaip įmanoma perskaityti tiek knygų? Šis klausimą girdžiu labai dažnai. Kartais susierzinu, nes nežinau, ką atsakyti, kartais pati susimąstau, kaip čia taip gaunasi, kartais bandau papasakoti apie savo įpročius. Mėgstu skaityti ir tiesiog tą darau. Kol nerašiau knygų blogo, aš net nežinojau, kiek gi ten tų romanų per metus susidaro. Pačiai staigmena buvo metų gale.
Nusprendžiau pasidalinti savo skaitymo istorija, patirtimi bei atskleisti paslaptis, kaip aš perskaitau šimtą knygų per metus. Daugiau, šiaip jau, tačiau šimtas gi taip gražiai skamba 🙂
Kaip ir kada mano gyvenime atsirado knygos
Aš pradėjau klausti žmonių, ar jie pamena, kada pradėjo skaityti. Štai mano vyras sakė, kad jį mažą versdavo tėvai. Matyt, kaip ir daugelį. Ir tik kažkada, perskaitęs labai įdomią knygą (sorry, nebepamenu, kokią) užsikabino visam laikui. O kiti taip ir neužsikabina, dar gi dėl tos prievartos skaitymo purtosi iki pat senatvės.
Mano istorija kitokia. Niekada niekas nevertė. Niekada niekas nedraudė, tai net po antklode slėptis neteko :).
Skaityti aš išmokau savarankiškai dar gerokai prieš pradėdama eiti į mokyklą. 4-5 metų. Norėčiau apsimesti išskirtine, bet tikrai nebuvau kažkoks genijus. Kaip pavyko? Tiesiog leisdavau laiką su kiek vyresne drauge, kuri jau ėjo į pirmą klasę ir darydavo namų darbus. Gal ir ne draugė ten buvo, tiesiog mamos mus sumesdavo į vieną krūvą, tačiau esmės tai nekeičia. Stebėjau ir pramokau.
Greitai supratusi, kad iš raidžių susidėlioja žodžiai, o iš žodžių istorijos, ėmiau skaityti visas vaikiškas knygeles. Pradėjusi lankyti mokyklą žinias užtvirtinau.
Tuo metu po pamokų eidavau pas tėtį į darbą, o jis dirbo supirkimo punkte, kur žmones atnešdavo makulatūros ir kito gėrio. Dabar gi kažko laukdama nosį sukišu į telefoną, o tada kapsčiausi po popieriaus krūvas ir išsitraukiau leidinį, kurį prisimenu kaip pirmą savo knygą storais viršeliais.
Ar atspėtumėte, kokia tai buvo knyga?
Išduosiu – Janosch „Panama labai graži“. Jauki istorija, kuri sukėlė mano pasipiktinimą! Iš storos knygos, aš su savo vaikišku naivumu, tikėjausi skaitymo bent pusei metų, o tada surijau per vieną popietę, nes kiek gi ten to teksto. Taip nustojau bijoti „tikrų“ knygų ir prasidėjo mano skaitymo karjera.
Įsimintiniausios vaikystės knygos
Šiandien knygos vaikams ir jaunimui man kelia pavydą. Rimtai! Koks pasirinkimas! Pradėkim, kad ir tuo pačiu Hariu Poteriu. Taip taip, skaičiau, neseniai ir įsigyjau, bet pirma dalis Lietuvoje pasirodė, kai aš baiginėjau mokyklą. Tuo metu nebuvo interneto, todėl apie burtininką berniuką sužinojau tik studijų metais. Ne tas pats, kas skaityti tada, kai esi vaikas.
Visgi, vaikystėje ir aš radau, ką skaityti. Mano mėgstamiausia rašytoja buvo Astrid Lindgren. Kaip ir daugelio vaikų. Kultinė, taip pat iš makulatūros krūvos išgelbėta, knyga – „Broliai Liūtaširdžiai“.
Net ir šiandien „Brolius Liūtaširdžius“ ir Hector Malot „Be šeimos“ aš įvardinu, kaip ypatingiausias savo vaikystės ir viso gyvenimo knygas, kurios suformavo mano vertybes, požiūrį į pasaulį ir visą asmenybę.
Čia keletas knygų, kurias skaičiau jaunesniame amžiuje.
Randat kažką pažįstamo? Senos, mielos, jaukios. Visgi, atkreipkite dėmesį, kokios gražios yra leidyklos „Nieko Rimto“ leidžiamos Plėšiko Hocenploco knygos šiais laikais!
Ką skaičiau paauglystėje
O paauglystėje šokau į meilės ir nuotykių pasaulį! Skaičiau viską, bet ypač pamėgau Aleksandrą Diuma ir jo muškietininkus. Buvau lengvai įsimylėjusi vieną iš ketvertuko. Bet ne d’Artanjaną, oi ne 🙂 Atspėsit? Aišku, kad Atą.
Daug ir noriai krimtau meilės romanus, dėl ko mano lietuvių kalbos mokytoja kraupo, bet pati gi mamai skolino tas knygas. Aš net nežinau, kas jas leido, bet dabar leidykla „Svajonių knygos“ siūlo labai panašų asortimentą. Nevengiau ir privalomos mokyklinės literatūros, tik ją skaičiau anksčiau nei reikėjo. Pvz., tokią lietuvišką klasiką kaip Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“ perskaičiau aštuntoje klasėje.
Pirmoji asmeninės bibliotekos knyga
Išvažiavau studijuoti ir visai nebeturėjau galimybių pirkti knygų. Online parduotuvių su knygų išpardavimais dar nebuvo. Iš tiesų, trūko pinigų net maistui, ką jau kalbėti apie kažkokį rūbą ar pramogas. Knygas ėmiau iš bibliotekos, tačiau visada svajojau, kad pradėjusi dirbti, kiekvieną kartą iš algos įsigysiu kažką savo.
Baigiau studijas. Pradėjau dirbti. Gavau algą ir atėjo ta diena. Pirkau Knygą. Šiandien man būtų be galo sunku išsirinkti, tą, kuri pradės asmeninę kolekciją. Bet tą kartą per daug nesureikšminau fakto ir tiesiog nusipirkau, ko norėjau. Garbė atiteko John Irving „Sidro namams“. Net ir šiandien turiu tą žalią knygą ir ji man kelia didžiulę nostalgiją.
Vėl atradau studijų metu pamestą skaitymo džiaugsmą, supratau, kad turiu mėgstamiausią rašytoją. Net naktį pažadinta pasakyčiau, kad Haruki Murakami knygos yra tos, kurias galiu skaityti šimtus kartų ir niekada neatsibos.
Pirmieji Haruki Murakami lietuviški leidimai irgi yra vienos pirmųjų mano asmeninės kolekcijos knygų. Aną kartą varčiau, atrodo viskas dar taip neseniai vyko, o puslapiai jau pageltę…
Knygų blogo sukūrimas
Manau, dauguma žinote, kad rašau knygų blogą „Šiukšlynėlis“. Rudenį jam bus 12 metų. Įdomu, kodėl jis iš viso atsirado? Nes aš labai sunkiai įsimenu autorių pavardes ir knygų pavadinimus. Aš galiu jums pasakyti, kokią knygą skaitau dabar. Kažkokią leidyklos “Baltos lankos“ apie žmogžudystę ir trisdešimties metų senumo įvykius. Kas autorius? No idea. Kaip vadinasi? Kažkas ten kažkur kažkaip laukia. Nesimaivau. Aš tikrai neįsimenu.
Todėl sukūriau knygų blogą, kuriame pradėjau žymėtis, ką perskaičiau. Ir kai bibliotekoje į rankas paimu knygą, bet negaliu atsiminti ar esu ją skaičiusi, aš patikrinu tinklaraščio paieškoje. Viena kita užuomina primena ir turinį.
Sakysit, o kuo neįtinka skaitytojų soc. tinklas „Goodreads“? Tiesiog jis veikia nuo 2007 metų. Mano blogas nuo 2008. Vienerių metų „Goodreads“ dar nebuvo populiarus ir aš tokio nežinojau. Ką jau ten! Juk buvo one.lt laikai! Aš net ir „Facebook“ profilį turiu tik nuo 2009.
Taigi, sukūriau blogą ir nuo tada pradėjau žinoti, ką skaitau ir kiek perskaitau. Tuo pačiu, pasirodė, kad mano atsiliepimai įdomūs tegul ir ne dideliam, bet nuolatiniam bei ištikimam sekėjų ratui. Niekada aš to tinklaraščio plačiai nereklamavau, nors sulaukdavau dėmesio iš žiniasklaidos priemonių. Tiesiog iš lūpų į lūpas.
Po kokių penkių metų ir draugystė su leidyklomis prasidėjo, kas motyvavo tiesiog imti ir skaityti.
Mano skaitymo įpročiai
Vėl grįžtame prie klausimo, kaip perskaityti šimtą knygų per metus. Būna sulaukiu ir replikų, ar dar ką nors be skaitymo veikiu. Pagalvokime. Visko gyvenime buvo, bet 90-120 knygų per metus perskaitydavau tiek tada, kai dirbau „ofisinį“ darbą, tiek tada, kai pradėjau freelanc’inti, tiek tada, kai patys darėme buto remontą. Jokie gyvenimo pokyčiai to nepakeitė.
Tad taip. Aš be skaitymo dar ir gyvenu. Dirbu. Keliauju. Turiu kitų hobių. Nors dirbu namuose, niekada neskaitau darbo metu, išskyrus tuos atvejus, kai įsigudrinu nuvogti vieną kitą skyrių pašto ar parduotuvės eilėje :D. Taip pat, kaip ir daugelis, aš švaistau daug laiko naršydama socialiniuose tinkluose.
Tad kokie mano įpročiai? Skatau beveik kiekvieną vakarą apie valandą. Man atrodo, jei žmogus, kad ir koks užsiėmęs bebūtų, negali prieš miegą bent 10 minučių paskaityti, kažkas su jo gyvenimu blogai. Kalbu apie tuos, kurie skaityti nori, nes laikausi nuomonės, kad neskaitantis žmogus blogesniu netampa ir spausti savęs nereikia.
Kai buvau jaunesnė, tai aukodavau naktis. Dabar mėgstu į lovą susiruošti apie 10-11 vakaro ir iki 12 paskaityti. Retai skaitau ilgiau. Vasarą įsigudriname eiti paskaityti į miestą. Vakare, po darbų. Štai ir dar valanda.
Tik vos vos daugiau skaitau savaitgaliais, nes juos suryja kitos veiklos. Be to, kai dirbi namuose, tai darbo dienų ir savaitgalių ribos išsitrina ir net sekmadienį save pagaunu prie rašomų tekstų. Tačiau, žinokit, aš nežiūriu serialų ir klausydama, kaip žmonės matė tą tą aną ir šitą vis svarstau, iš kur tiek laiko?
Jei jūs klausiate, kaip perskaityti 100 knygų per metus, aš klausiu, kaip peržiūrėti tris serialo sezonus? Nėra pas mus ir televizoriaus, suskaičiavau, kad 12 metų tokio daikto namie nebuvo. Tad vienintelis tikras laiko žudikas – internetas.
Mano rekomendacijos, kaip perskaityti daugiau knygų
Aš jums papasakojau apie save ir savo skaitymo istoriją bei įpročius. Tačiau žadėjau patarimų, kaip perskaityti šimtą knygų per metus. Vienais patarimais aš pati vadovaujuosi, nes man tiesiog patinka tokie įpročiai. Kitais visiškai nesiremiu, bet gal tiks jums. Esame skirtingi!
Beje, visai neseniai parengiau tekstą „Kaip pradėti skaityti: 10 patarimų ir knygų rekomendacijos“, kuriame dalinuosi patarimais visiškai neskaitantiems žmonėms. Dauguma tikrai tinka ir norintiems skaityti daugiau, kelis svarbiausius paminėsiu ir čia!
-
Skaitykite kelias knygas lygiagrečiai
Nežinau kaip jums, bet man būna taip, kad užstringu kažkokioje knygoje. Ilgai skaitau, mesti nesinori, bet jaučiu, kad ateina blokas, kai knygos į rankas iš viso neimsiu.
Tuomet aš pasirenku kitą skaitinį, dažniausiai lengvą page turner’į, o tą lėtesnę knygą skaitau po truputį. Po skyrių tarp kitų knygų, kol vėl užkabina. Po puslapį prieš įsitaisydama paskaityti kitos.
Kartais į kelionę nenoriu imti pradėtos storos knygos, ar tokios, kuri eina į pabaigą. Tada vėl gi įsimetu kažką naujo, o grįžusi užbaigiu senesnę.
Esu sulaukusi klausimo, ar nesusimaišo turinys. Na ne. O ar susimaišo, kai žiūrite skirtingus serialus, po kelias serijas? Juk jau mokykloje išmokstame persijungti iš vienos pamokos į kitą, tada grįžti ir vėl persijungti.
-
Skaitykite vaikams ir jaunimui skirtas knygas
Tas pats patarimas, kaip ir visai neskaitantiems. Kodėl? Įtraukia, nesudėtinga, greita.
Knygų vaikams aš neskaitau, bet paaugliškas griebiu ne taip ir retai. Ypač populiarias distopijas bei maginės fantastikos istorijas. Reikia išvardinti? „Bado žaidynės“ ir „Divergentė“ įtraukia taip, kad nesinori nei miegoti, nei valgyti.
Iš naujesnių – Joey Graceffa „Edeno vaikai“, „Edeno išrinktieji“ ir „Edeno maištininkai“.
Jei nepatinka bet kokios formos fantastika, tai rekomenduoju realias, graudinančias, stiprias ir įkvepiančias autorės Kimberly Brubaker Bradley knygas “Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą” ir “Karas, kurį galiausiai laimėjau”. Aš verkiau. Daug.
-
Skaitykite elektronines knygas ar klausykite audio knygų
Patarimas, kurį noriu pakartoti. Audio knygų pati neklausau. Ne todėl, kad būčiau prieš, tačiau lietuviška pasiūla manęs neįtikina. Tiesiog, kol kas nėra to, ką aš popieriuje skaityčiau, tai ką jau ten klausymas. Su elektroninėmis knygomis kiek kitaip.
Jau prieš daugelį metų rašiau tekstą apie elektroninių skaityklių pliusus ir minusus. Nebesikartosiu. Tačiau pastaruoju metu esu atradusi ir pamėgusi skaitymą telefone. Iš pradžių keista. Nepatogu. Akys vargsta. Bet tada reikia prisiminti du faktus:
- Telefone nuolat skaitome naujienų portalų, forumų, socialinių tinklų, blogų tekstus ir nesiskundžiame, kad nepatogu.
- Telefonas visada po ranka, net jei pamirštame pasiimti knygą.
Jūs jau skaitote telefone. Tad išjunkit tą delfį ir įsijunkit knygą. Sakote, kad sunku susikaupti? Skaitykite paaugliškas knygas, meilės romanus, istorijas, į kurias nebūtina daug gilintis. Skaitykite, ką nors panašaus į tai, ką skaitote internete – knygas apie žvaigždes, kriminalines istorijas ir pan.
Kam iš viso tokios paprastos knygos, ką jos duoda? O ką duoda tai, kad eilinį kartą įsijungiate Instagram? Ne visi malonumai privalo būti naudingi, todėl jie ir vadinami malonumais! Be to, nėra tokių knygų, kurios visai bevertės. Bent pavartyti akis, o tai gera mankšta, galima 😀
-
Sekite knygų blogerius socialiniuose tinkluose
Pakomentuosiu trumpai – knygų blogeriai yra tie žmonės, kurių dėka prieš jūsų akis nuolat šmėžuoja įvairių leidinių viršeliai.
Ryte, vakare, kada tik įkišate nosį į internetą, jūs negalite išvengti naujo trilerio, naujo romano, karšto detektyvo, knygų akcijų, išpardavimų, mėnesio topų.
Ir jei gardaus pyragėlio nuotraukos nuvilioja pažiūrėti, kas gero šaldytuve, taip ir įdomus atsiliepimas galų gale įtikins atsivesti naujos knygos viršelį.
-
Rinkitės lengvesnio turinio knygas
Ei! Nesupraskit klaidingai. Aš nesiūlau atsisakyti rimtų ir vertingų knygų, klasikos, modernių romanų, filosofinių kūrinių ir panašiai. Jei tik norisi – pirmyn! Bet prisiminkite temą. Juk čia patarimai, kurie leis jums suprasti, kaip įmanoma perskaityti daug knygų.
Aš „sunkiasvores“ knygas skaitau lygiagrečiai su kitomis. Jei tokias rinkčiausi vieną po kitos, tikėtina, kad ties dešimta knyga galva jau sproginėtų, o vienuolikta nebeteiktų džiaugsmo. Todėl aš kremtu detektyvus, kremtu romanus, o tada įterpiu, pvz., Jevgenij Zamiatin „Mes“, dėl ko man ankstesnių fone ir pati knyga atrodo stipresnė ir minčių daugiau kyla.
-
Rinkitės plonesnes knygas
Šiuo patarimu aš nesivadovauju. Mano neskaitytų kūrinių lentynoje plonos knygos užsilieka ilgiausiai. Pati mieliau renkuosi štai tokias storules:
Beje, Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“ labai labai rekomenduoju. Viena geresnių, kurias skaičiau šiais metais.
Visgi, jei norite perskaityti daugiau, tai logiška, kad su plonomis knygomis šis pageidavimas įgyvendinamas lengviau. Reikia rekomendacijos? Jennifer Clement „Maldos pagrobtosioms“ – stipri istorija apie Meksikos kasdienybę.
Neil Gaiman “Vandenynas kelio gale” – nuostabus pasakojimas apie vaikystę ir dalykus, kuriuos užaugę mes pamirštame.
Yoko Ogawa „Begalinė lygtis“ – japoniška estetika ir mielas tekstas apie unikalią draugystę bei meilę skaičiams.
Sally Rooney „Normalūs žmonės“ – apie jaunuolių meilę. Bet neįprastai. Ne veltui nominuota „Man Booker“ prizui.
-
Tiesiog skaitykite ir žymėkite skaitymo progresą
Šiame tekste ne kartą leidau suprasti, kad skaityti vien dėl skaičiaus neverta. Tačiau tuo pačiu dalinuosi patarimais, kaip galima perskaityti daugiau, jei to tikrai norisi. Dar vienas triukas – sekti savo progresą. Daugelį sportuojančių motyvuoja įvairios programėlės. Yra tokių ir skaitytojams.
Jau minėjau soc. tinklą „Goodreads“, kuriame galite bendrauti su kitais, skaityti atsiliepimus, vertinti, žymėti perskaitytas, norimas perskaityti knygas, o taip pat sekti ir skaitymo progresą. Gausu pasiūlos ir telefonams skirtų programėlių parduotuvėse. Siūlomi įrankiai padeda planuoti skaitinius ir sekti pasiekimus.
Aš pati nenaudoju nė vienos, tad negaliu patarti, kuri gera. Man nereikia savęs skatinti bei motyvuoti. Aš skaityti noriu, o kai noriu, tai randu laiko ir man nesvarbu ar tris puslapius per dieną, ar penkiasdešimt sukrimtau. Tačiau įpročių formavimas yra naudingas dalykas.
Minėjau, kad 10 minučių per dieną gali rasti kiekvienas norintis. Prieš miegą, per kavos pertraukėlę, galų gale, kad ir tualete – tikrai yra baltų dėmių, kurias galima užpildyti knygos puslapiais. Bet tik jei to norite!
-
Dalyvaukite knygų skaitymo iššūkiuose
Galvojate tik vaikščiojimo iššūkiai skatina daugiau judėti? Oi ne! Visi jie taip veikia. Skaitymo iššūkiai taip pat tampa papildoma motyvacija atsiversti knygą. Be to, paįvairina rutiną ir priverčia pasidomėti žanrais, kurių dar nebandėte.
Kur rasti iššūkių? Mano minėtame „Goodreads“ galite mesti tokį sau ir pasižadėti perskaityti šimtą knygų per metus.
Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apskričių viešosios bibliotekos ir Lietuvos aklųjų biblioteka kiekvienais metais organizuoją projektą „Vasara su knyga“. Kviečia skaityti ir laimėti prizų.
Ir, žinoma, blogeriai socialiniuose tinkluose prigalvoją daugybę atrakcijų. Sekite žymas #skaitymoissukis, #knyguissukis ir panašias bei tikrai rasite sau tinkamą pramogą.
Papaskokit ir jūs!
Aš papasakojau savo skaitymo istoriją, patirtį, bei pasidalinau patarimais. Dabar norėčiau išgirsti kaip jums sekasi skaityti. Kada pradėjot, ar patinka, kokias knygas renkatės? Kaip randate laiko. Kodėl nerandate ir kodėl galvojate, kad mano patarimai blogi? Ar turite savų tips & tricks? Galite rekomenduoti knygų, kurios užkabina? O gal nemėgstate skaityti ir turite antiistoriją? Pasidalinkite patirtimi komentaruose!
O aš jus motyvuosiu dovana. Visi, kurie dalinsis istorijomis, skaitymo patarimais, knygų rekomndacijomis ar antiistorijomis, dalyvaus konkurse. Laimėtojas galės išsirinkti dvi iš šių knygų, kurios tinka labai skirtingiems skoniams, arba kosmetikos rinkinį–staigmeną (juk nebruksiu knygų tiems, kurie pasakos, kad skaityti nemėgsta, ar ne?).
Komentarų lauksiu visą rugpjūčio mėnesį. Rašyti galite anonimiškai, tai yra nenurodydami vardo, jei tik jums taip patinka, bet į el. pašto laukelį įrašykite veikiantį adresą, nes juo susisieksiu su laimėtoju. Jei prizo nenorite, o minčių turite, arba įrašą skaitysite jau po kelių mėnesių, vistiek labai lauksiu pasakojimų apie knygas!
Atnaujinta! Dovanų iš manęs gaus Asta! Laimėtoją padėjo išrinkti random.org, nes beveik visi komentarai buvo to verti! Ačiū už pasisakymus!
Įrašo partneris interneto knygynas PatoguPirkti.lt
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
#reklama. Sukurta bendradarbiaujant su Patogupirkti.lt
Nijolė
Koks geras įrašas!
Ne dėl dovanų komentuoju, nors gal taip atrodo, kai rašau čia tik pirmą kartą. Savo malonumui pradėjau skaityti tik 25 metų, man dabar 32, karjera dar trumpa. 2 valandas per dieną praleisdavau traukinyje. nevisada traukė internetas, taip ir pradėjau Pritariu patarimuirinktis lengvesnes knygas. Aš vis dar taisau klasikos spragas, rusų literatūrą. Po jų tikrai norisi pailsėti, tada imu detektyvą. Salomėja, visus detektyvus renkuosi tik pagal Tavo rekomendacijas ir pasiteisina. Ačiū !
Beata
As skaitau nuo vaikystes ir tikrai nemazai, bet manau 100 knygu neiveikiu. Nors reiketu paskaiciuot, nes skaitau daugiau nei po valanda per diena (nors turiu du mazamecius vaikus, neziuriu teliko, tai knygos yra mano pagrindinis atsipalaidavimo budas). Aisku aplinkui nieks nesupranta kaip galima tiek skaityt ir neziuret teliko. Man atrodo tu labai greitai skaitai, as taip nemoku:D o del atminties tai zinok man tas pats-zinau apie ka skaitau, bet nei autoriaus, nei pavadinimo nepamenu bos tik pradejus knyga:D o siaip mano issigelbejimas yra el.knygu skaitykle, nes gali turet knyga visur, nereik tampytis plytu. Nors popierines knygos turi savo zavesio:)daznai is siukslynelio nusiziuriu knygas, dazniausiai nuomone sutampa, nes irgi belenkaip megstu skandinaviskus detektyvus. Reik murakami pabandyt griebt, kazkaip nepasitaike jo mano gyvenine, gal patiks:)laimet gal sansu daug nebus, bet labai megciau gaut knygu, gal pasiseks:D
Salomėja
Nijole, ačiū už pasidalinimą. Nesvarbu, kokio ilgio ta karjera, svarbu, kad skaityti patinka. Džiaugiuosi, kad mano rekomendacijos praverčia, nors kai giriu detektyvus būna baisu, kad kiti nusivils 🙂
Beata, o tu paskaičiuok. Gal irgi nustebins, kaip ir aš nustebau, kai kažkada pradėjau vesti statistiką. Aš seniau gerokai greičiau skaitydavau, bet ne kiekvieną dieną. Būdavo po tris knygas per dieną, o po to savaitę nieko. Dabar lėčiau skaitau, bet kasdien, tai rezultatas panašus. O Murakami rekomenduoju! Bet jei sugalvosi, parašyk, pakonsultuosiu apie labiau murakamiškas knygas ir mažiau murakamiškas 🙂 O šansų laimėt visada yra 😀
Irma Sincera
Aš tai pradėjau vėlai skaityt, gal prieš 4-5metus, nei vaikystėje neskaičiau, gal tik ozo šalies burtiniką, nes turėjau gražų padovanotą leidimą, arba vaikiškas enciklopedijas. Mokykloj perskaitydavau ką reikėdavo, bet turbūt tik Dievų miškas ir Altorių šešėlyje kažkiek įstrigę. Studijų laikais irgi nieko. Kažkaip tuo metu ką mūsų leidyklos leido tai atrodo tik meilės romanai buvo arba aš nesigilinau daugiau, o pastarųjų lyg šiol neperdaugiausiai skaitau
Mano kažkaip pirmas patarimas kaip pradėti skaityti, kuris ir man suveikė – rasti knygą kuri rišasi stipriai su dominančia tema/hobiu, galbūt patinka žiūrėti filmus kažkokai tema išskirtinai. Pati kai atradau temas į kurias norisi pasigilinti ir užsikabinau už skaitymo. Pradžioje buvo daug knygų apie holokaustą, biografijų, knygų apie Ispaniją. Man niekada nebūtų suveikę skaityti jaunimui knygas ar plonas, ar kokias lengvas.
Skaitau tai apie 30min prieš miegą, nes knygos tik vienas hobis iš daugelio, tai paskirsčius laika tiek ir lieka, neprisimenu, kada skaičiau vidury dienos. Šiais metais tikslas buvo kaip ir 15 knygų, bet korona pakoregavo ir jau pralenkiau tą skaičių.
Salomėja
Irma Sincera, oho, nebūčiau patikėjusi, kad skaitymą atradai taip neseniai. Ir patarimas labai geras! Seku “Goodreads”, ką skaitai ir tikrai tau nesuveiktų pasiūlymas paskaityti YA knygų :). Beje, mačiau skaitai „Normalūs žmonės“. Aš irgi jau į antrą pusę persiritau. Kaip tau? Kažkodėl tai ne ta knyga, kurią tau rekomenduočiau, nors pati skaitau net kvapą sulaikiusi.
Rolanda
O taip! Vaikystės ir paauglystės knygos praktiškai tos pačios. “Be šeimos” buvo mano pati mylimiausia knyga. Kiekvienos vasaros atostogos prasidėdavo nuo to, kad iš bibliotekos ją parsinešdavau ir skaitydavau. Žinojau viską beveik mintinai, bet norėjau vėl ir vėl. Kai pradėjusi studijuoti važiuodavau kasdien po 30-40 min. pirmyn ir atgal atradau Eridano fantastiką. Rinkausi pradžioje labai praktiškai, kad tilptų į rankinę ir neužimtų daug vietos. Buvo labai patogu, nes 40 minučių spoksojimo pro langą buvo toks laiko švaistymas. Tada autobuse, ar laukiant jo stotelėje surydavau po 2-3 knygas per savaitę. Tapau visiška fantasy fanė. Ar galima ja netapti jei į rankas papuola Glen Cook Juodoji gvardija? 😀 Ir šiandien vis dar mieliau renkuosi fantasy, utopinę ir distopinę iteratūrą, daug laiko tenka skirti profesinei literatūrai. Tačiau skaitau daug mažiau nei iš tiesų norėčiau, teks performuoti skaitymo įpročius 😀
Salomėja
Rolanda, aš mėgstu fantastiką, bet visą Eridano laikmetį kažkur pražiopsojau tarp studijų ir dar kažko. Tai turiu daug spragų. Pvz., nesu skaičiusi Juodosios Gvardijos. Ir va, metu sau iššūki dar šiemet bent pirmai knygai rasti laiko, ačiū, kad priminei 😀 Man labai gaila, kad dabar nebėra jokios specializuotos fantastikos leidyklos. Leidėjai sako niekas neperka, bet nieko ir nesiūlo.
Birutė
Labai daug skaičiau vaikystėje. Gal būčiau ir daugiau skaičiusi, bet vasaromis kaime tekdavo daug padėti tėvams, tai likdavo tik vakarai 🙂 paauglystėje spėdavau paskaityti tik mokyklai skirtas knygas, studijų metais beveik neskaičiau, gal per 6 metus iki 10 knygų tik. ( nors jei kur kokia anketą su pomėgiais reikdavo užpildyti, visada rašydavau tarp pomėgių – knygų skaitymą, o tik vėliau susimąsčiau, kad jų mažai skaitau:)) pagimdžius vaikelį, prisiminiau skaitymo malonumą. Dalyvavau fb konkurse ir laimėjau paaugliams skirtą knygą. Pasidėjau ją tualete (kad maišytusi po akimis) ir savo pačios nuostabai pradėjau po truputį įsivažiuot į skaitymą. Prisiminiau, kaip gera yra skaityti istorijas, jas išgyventi. Vienu momentu net pradėjau skaityti po 2 knygas vienu metu, nes kol migdydavau mažylį, ar šalia jo gulėdavau, tai skaitydavau vieną knygą miegamajame. Kitą knyga laikiau pirmame aukšte svetainėje, tai laisvomis minutėlėmis ar vakarais skaitydavau kitą knygą. Imdavau skirtingų žanrų knygas, tai istorijos nesimaišydavo, ir viena knyga kitai netrukdė 🙂
Irma Sincera
Jo aš dar skaityme pakankamai šviežia 😀 gal tik 2016-17 pradėjau domėtis kas leidžiama ir pan, o prieš tai gal 1-2 knygas per metus perskaitydavau. Paskui kažkuriais metais vos ne nuo 2 iki 40 knygų šoktėlėjau, bet dabar taip vidutiniškai gal 20-25 ir man labai toks tempas tinka.
Aš apie 40proc Normalūs žmonės perskaičiau, nusipirkau net nežinodama apie ką, nei nugarėlės skaitydama, tai visiškai aklai pradėjau. Skaitosi tai labai lengvai, tai man to labai ir norėjosi šiuo metu. Ir dialogai tokioje formoje labai patinka, skaičiau kitiems sunku buvo priprasti. Bet šiaip tikrai turi kažką kabinančio, nors net nesuprantu dar pati ką.
Daiva
Pritariu visiems patarimams man gal veiksmingiausias atrodo fiksavimas, kâ perskaitei. Veiksmingas, nes padeda suprast, kiek perskaitai ir ką skaitai. Aš dar kita spalva pasižymiu, ko neîveikiau, nes knyga nebuvo îdomi ar tiesiog “neprilipo”. Dar darausi mênesio sârašą. Jame būna naujos, labai reklamuojamos knygos. Taip atrandu šiû dienû klasikus. Pavyzdžiui, Tokarčuk Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus. Mano metû knyga. Ten būna ir koks nors klasikas, kurio dėl kokių nors priežasčių neskaitei mokykloje viena kita lengva knyga, knyga paaugliams. Tas aš irgi mêgstu tikras atradimas buvo lietuviû autorė, kurios pavardės nepamenu. Ji šiemet gavo apdovanojimą kaip geriausia vaikų paauglių knygų autorė. Ji tikrai verta to apdovanojimo. Ir dar visuomet paskaitau kokiâ knygą iš savipagalbos serijos čia toks kaip hobis, kaip nebrangus búdas užsiimti dvasiniu augimu iš tos serijos siúlau paskaityti Astos Ivaškevičiūtės Teisê būti savimi. Kažkaip išgirdau jos mintis, gerai surezonavo žodžiu, skaityti yra smagu, îdomu ir dar smagiau, kai yra su kuo pasikalbėt apie knygas. Beje, tai irgi geras patarimas, kaip padidinti perskaitytų knygų skaičiû – surasti su kuo galêsi apie jas pakalbêti
Sonata
Skaitau nuo kokių 5 turbūt nes lyg tada išmokau skaityti ir knygų pasaulis mane prarijo… Nors namie buvo daug knygų, tėvai skatino skaityti, aš buvau ta iš kurios reikėdavo atimti knygą, kad kitą dieną sugebėčiau atsikelti į mokyklą, o sesuo neskaitė visai ir iki šiol knyga nėra jos draugė… Iki studijų buvau perskaičiusi trijų aplinkinių miestelių bibliotekų turinį nes knygų nusipirkti ne visada galėjome… Studijų pirmą dieną ne su kursiokais ėjau sutvirtinti pažintį, o nužingsniavau į miesto biblioteką pasiimti abonento… Harį Poterį pirko dabartinis vyras tada dar vaikinas nes man studentei jos buvo tiesiog per brangios, o jo šeimai stojo širdis dėl tokio pinigų taškymo 🙂 beje tos knygos keliauja su manim visą gyvenimą kaip ir Pepė Ilgakojinė, Kodėlčius, Vinetu ir Erškėčių paukščiai… Jau koks dešimtmetis turiu ir skaityklę nes vyrui tekdavo visada nešioti papildomą lagaminą atostogoms, tai parūpino skaityklę, kad lengviau nešti būtų 🙂 Skaitau daug niekada neskaičiavau kiek knygų gaunasi per metus… Gal reikės pradėti nes irgi dažniausiai neatsimenu autorių ir pavadinimų 🙂
Gabrielė
Mano istorija:
Skaitau nuo pat mažens, jau pirmoje klasėje laukiau nesulaukiau, kada mokytoja supažindins su mokyklos biblioteka. Namo knygas tempiau maišais. Buvau ta mergaitė, kurios vardą jau žinojo tiek mokyklos, tiek miesto vaikų bibliotekininkės. “Priverstinis” skaitymas, tiksliau privalomoji literatūra nebuvo kankynė, viską perskaitydavau pirmoji, kartais net metus anksčiau nei reikėdavo. Kuriuo momentu neskaičiau, tai bakalauro pirmame ir antrame kursuose. O vėliau prasidėjo ta tikroji manija, tiek skaitymo, tiek knygų pirkimo. Šiuo metu namie savo eilės laukia apie 250 neskaitytų knygų. 2018 m. spalio 31 d. susikūriau savo erdvę, kurioje galėčiau dalintis knygų “apžvalgomis” (nuomone) su kitais skaitytojais. Taip gimė Facebook ir Instagram puslapis Galadriele Reads. Kodėl Galadriele? Tai šiokia tokia nuoroda į mano vardą, taip pat vieno mėgstamiausio filmo “Žiedų valdovo” personažas. Apskritai šitas skaitymo-rašymo-knygų fotografavimo procesas atpalaiduoja, smagu kaupti informaciją, kiek perskaitau, reitinguoti knygas. Čia, manau, sužaidžia mergelės horoskopo ženklas – visas planavimas, ką skaitysiu, kiek norėčiau perskaityti per mėnesį ir pan. Ką knygos reiškia mano gyvenime.. sunkus klausimas, nes kai skaitau beveik visą gyvenimą, tai kažkokio didelio pokyčio nepamatau, tai jau tapo kaip savaime suprantamas dalykas, kažkas įprasto rutinoje. Tiesiog be galo mėgstu įsijausti į gerą istoriją, galiu net skaityti 7 val non stop, kol pabaigiu knygą. Tada įkvepiu ir galiu gyventi toliau. Žinoma, dabar pradėjus dirbti, po studijų laiko skaitymui lieka mažiau, bet prižadėjau sau pasimėgauti lėtuoju skaitymu ir niekur neskubėti. Apskritai skaitymo laiko neskaičiuoju, būna dienų, kai neperskaitau nei vieno puslapio, o kartais perskaitau 300. Bet beveik visada skaitau prieš miegą ir per pietų pertrauką, o tada jau kaip papuola. Kolegės juokiasi, kad vienintelė pietų metu skaitau knygas. Skaitymo triukai: visada visada nešiotis su savimi knygą, prieš miegą skaityti, kol pradeda merktis akys, per pietus taip pat, viena ranka valgai, o kita laikai knygą ar verti puslapius, klausytis audio knygų, būna, kad ir darbe kartais įmanoma.
Šiek tiek apie pačias knygas. Mano mylimiausi autoriai: G. G. Marquez, Isabel Allende, Taylor Jenkins Reid, Juliet Grames, F. Dostojevskis. Su autoriais sudėtingiau, nes vieni kūriniai patinka, kiti – nelabai. O pačios mylimiausios knygos, kurias visada rekomenduoju perskaityti tiems, kas nori susipažinti su mano literatūriniu skoniu, yra šios: Daisy Jones & The Six, Grožis lyg žaizda, Hermanas, Nusikaltimas ir bausmė, Šiltinė, Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys, Apie peles ir žmones, Amerikos psichopatas, Dvasių namai, Madisono apygardos tiltai, Dvasių medis, Apie meilę ir kitus demonus, Popiežė Joana, Džeinė Eir, Grafas Montekristas, Altorių šešėly ir, žinoma, Haris Poteris. Esu prisiekusi jo gerbėja, šias knygas skaitau jau trečią kartą iš eilės, tiek lietuvių, tiek originalo kalba.
Rekomendacijos, ką kiekvienas turėtų perskaityti: Apšviestoji, Apie peles ir žmones, Nusikaltimas ir bausmė, Paskutinė Babos Dunjos meilė, Mažoji Fadetė, Knygų vagilė, Kelionė po Rytų Europą, Padai pilni vinių, Amžinybės fjordo pranašai, Grafas Montekristas, Gėlės Aldžernonui.
Tai tiek, atrodo. 🙂
Renolda
Vis tik vaikystes draugai yra jega 🙂 Turejau dvi drauges 2-3 metais vyresnes, jos pradejo eiti i mokykla ir labai norejo zaisti ‘mokykla’ ir buti mokytojoms, tai buvau viena mokine su dviem mokytojom. Bet cia gal jau veliau, nes skaityt ismokino tetis, jo kitaip neprisimenu kaip su knyga rankose. Abu tevai daug skaite ir knygu pirko. Taip jau ir skaitau gal kokius 55 metus 🙂 Mokykloje reikejo rasyti i sasiuvini perskaitytas knygas, bet neprisimenu jokio skaiciaus 🙂 Dabar naudoju Goodreads. Nors 100 knygu neperskaitau, bet niekada sau jokiu planu nekeliu ir sukiuose nedalyvauju. Mano smagiausi vaikystes skaitiniai buvo mociutes palepeje atrastas senas lagaminas pilnas zurnalu ‘Ekrano naujienos’, ‘Svyturys’ kokiu 1955-1960 metu ir senos enciklopedijos sasiuvinukai. O pazintis su fantastika buvo melyna A. Tolstojaus Aelita, dar Inzinieriaus Garino Hiperboloidas. Paskiau jau atradau Zenito serija. Nors su fantastika musu keliai issikyre. Oi, jau neprisimenu, kada tiek daug rasiau, bet apie knygas ir skaityma kalbet megstu.
Salomėja
Irma, aš irgi dar nesupratau, ką turi „Normalūs žmonės“, bet faktas, kad kažkas ten tokio yra. 🙂
Daiva, laukia oi laukia manęs jūsų geriausia metų knyga. Vis bijau pradėt skaityti 🙂
Sonata, aš Harį Poterį tik praeitą mėnesį nusipirkau. Tai gal net antrą kartą perskaitysiu :). Bet būsimo vyro dovana nereali!
Gabriele, oi, ačiū, kad netingėjai tiek parašyt. Man irgi labai patinka dalintis nuomone ir kitus apžvalgininkus sekti. Beje, labai įdomus tavo mėgstamiausių ir rekomenduojamų knygų sąrašas. Vis dar neperprantu kiek sutampa skonis, nes jame yra knygų, kurios man labai patiko ir tokių, kurios visai ne 😀
Renolda, aš džiaugiuosi, kad mano įrašas paskatino parašyti daugiau nei įprastai. Nes nėra daug progų kalbėti apie knygas su bendraminčiais. O mano šeima buvo 50/50. Mama skaitė, bet tėvo tai niekada nemačiau skaitant kokį nors kitą tekstą nei laikraštis :D. Ir nebuvo labai daug knygų namuose, tai ėmėm iš bibliotekos, o modernesnes skolino mano lietuvių kalbos mokytoja. Mamai, bet ir aš nugvelbdavau.
Edita
Tai labas.
Hmmm… galvoju kaip aš tą visą savo gyvenimėlį skaičiau 🙂 Žodžiu buvo taip:
1. Skaityti išmokau dar nepasiekus mokyklinio amžiaus.
2. Pirmoji mano knyga iš bibliotekos buvo grybų karas. Skaičiau ją gal dešimt kartų tris dienas iš eilės, nes pradinės mokyklos bibliotekininkė nepriėmė iš manęs rytojaus dieną grąžintos knygos. Nepatikėjo, kad perskaičiau. Sakė paveiksliukų vartymas skaitymu nelaikomas 😀
3. Paauglystėje skaitydavau vidutiniškai, daugiausiai privalomos literatūros, bet vistiek liko labai daug spragų.
4. Studijų laikais pagrindą sudarė mokomoji literatūra. Na gal kokios 5 knygos per metus būdavo lengvi romanai.
5. Visa tai tęsėsi iki pastojimo ir tada knygas paleidau trejiems metams. Neperskaičiau nei vieno puslapio. Visiškas blokas 🙁
6. O vat 2020 metai man ypatingi 🙂 Pirma knyga, kurią paliečiau vasario mėnesį buvo “Kitais metais Havanoje”. Ir pasijaučiau, kaip ta pirmokė alkana knygų 🙂 Iki dabar savo sąskaitoje šiais metais jau turiu 23 perskaitytas knygas. Atrandu ir laiko ir noro skaityti bent pusvalandį per dieną, nepaisant mažo vaiko, pilnos darbo dienos ofise bei namų ruošos darbų. Esu totaliai įsitraukus į savo pomėgį. Net Instagramo paskyrą susikūriau, pradėjau rašyti skaitymo dienoraštį ir atrodo norisi atsigriebti už visas prarastas skaitymo galimybes 🙂
P.s. Irma Sincera kai dar turėjo Youtube kanalą tai visada sekdavau ką skaito ir kur keliauja 🙂 Dabar Goodreads seku 😀
P.P.s. Šiūkšlynėlis, mano pirmasis ir vienintelis knygų blogas, kurį skaitydavau. Kol neskaičiau knygų, skaičiau bent atsiliepimus apie jas. Nes tik šiais metais atradau fb skaitytojų klubą ir bookstagramą 😀 Na dabar jau daugiau žmonių seku 😀
Gabrielė
Rekomenduojamos, tai nebūtinai mano mylimos knygos, tiesiog ten arba labai nereali žinutė skelbiama, arba pati tema puiki, apie kurią privalėtų žmonės perskaityti ir susimąstyti. 😉
Salomėja
Edita, ir aš atsimenu grybų karą! Kai kurias eilutes iki šiol 🙂 Ir kaip man faina dėl Šiukšlynėlio!
Gabriele, aš čia komentuodama labiau ir turėjau omenyje tas, kurias išvardinai, kaip mylimiausias :).
Vilma
Nuo kada pradėjau skaityti neatsimenu. Greičiausiai pradinėse klasėse. Paauglystėje labiausiai skaitydavau Drąsiųjų kelių serijos knygas. Ir mano ir brolio topų topas buvo “Harkos” serija apie indėnus. Su pusbroliais buvom pasiskirstę tų knygų herojus (aš buvau Tašunka Vitko, brolis Matotaupa ir t.t.), darėmės lankus, statėmės vigvamus. Kartais naktį knygas skaitydavau šviečiant pro langą gatvės apšvietimui, jei labai užkabindavo knyga, o tėvai nuvarydavo miegot. Prasidėjus Nepriklausomybei ir pradėjus dirbti buvau prisipirkus meilės romanų (Kartland ir pan.). Skaičiau ir iš bibliotekos paimtas knygas. Gimus vaikams skaitymas kuriam laikui buvo nutrūkęs. Dabar dažniausiai skaitau knygas iš bibliotekos arba skolintas iš bendradarbių. Tiesa kokius metus užėjo skaitymo blokas. Guli kelios knygos prie lovos ir niekaip neatsiverčiu. Nors kai gavau paskaityti Petro imperatorę tai per porą dienų perskaičiau, nes reikėjo grąžinti. Su knygų autoriais ir pavadinimais man irgi problema. Kartais paskaičius anotaciją knyga atrodo neskaityta, o įpusėjus, pradedu kažką atgaminti. Man patinka detektyvai, gyvenimiškos ir meilės istorijos. Su fantastika kažkaip nesu susidraugavus, bet jei nutinka taip, kad aprašymas sudomina, kartais iš bibliotekos pasiimu.
T
Skaityti pradėjau pirmoje klasėje, kai tik buvau supažindinta su raidėmis. Pirmosios knygelės, kurias prisimenu, buvo Brolių Grimų pasakos. Turbūt antroje klasėje jau jas skaičiau. Nostalgiją kelia A. Diumos knygos, ypač Trys muškietininkai, Grafas Montekristas, Ševaljė d’Armantalis. Kai skaičiau Diuma mokiausi 5 klasėje. Toliau buvo perskaitytos visos A. Kristi knygos. Paskui privaloma literatūra. Studijų metais mečiau skaitymą, bet po studijų vėl grįžau prie seno pomėgio. Per metus daug knygų neįveikiu, nes turiu begalę kitų hobių (siuvimas, mezgimas, tapyba), dirbu ofise, gyvenu užmiestyje, kur daug ūkio veiklų ir kas baisiausia, važiuojant skaityti negaliu, nes tuoj pasidaro negera.
Knygos palikusios įspūdį: Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, Šilerio Vilius Telis, Mitchell Vėjo nublokšti, Stendalio Raudona ir juoda.
Ernesta
Skaitau nuo vaikystės. Pirma knyga, kuri užkabino antroje klasėje – ‘Cypliukas’. Nuo jos prasidėjo gyvenimas su knygom. Vaikystėje, paauglystėje biblioteka man buvo pabėgimas ir ramybės oazė. Vėliau teko ir knygyne dirbti. Skaičiau visada, bet daugiausiai skaitau dabar – turėdama tris mažus vaikus, darbu namie, daržais ir šiltnamiais (suprask užsiėmus esu ). Praeitais metais perskaičiau virš 100 knygų dviem kalbom. Šiemet virš 50. Kartais klausau audio knygų, kartais skaitau telefone ar kindle. Po storesnių knygų imu ploną, kad neužstrigti. Dažnai skaitau kelias knygas vienu metu. Serialų ne vieno nesu mačius jau daug metų, filmų ir nebemėgstu. Skaitau kasdien, nešiojuosi visur knygą su savim. Taip ir perskaitau. O kai žmonės skundžiasi, kad neranda laiko knygai, juokas ima. Kai nori, randi ir būdų ir laiko.
Dovilė
Galėtų visi konkursai būti tokie įdomūs, tada gal dažniau ir pati sudalyvaučiau, nes visų like/share/tag nemėgstu, nors suprantu, kokią naudą tokie konkursai atneša skelbiančiajam 🙂 su įdomumu perskaičiau ir įrašą, ir kitų komentarus.
iš teksto labai patiko mintis – ,,laikausi nuomonės, kad neskaitantis žmogus blogesniu netampa ir spausti savęs nereikia” – pati šitam irgi visiškai pritariu. Ir kaip faina, kad ,,Normalūs žmonės” patinka 🙂 viena draugė jos užsinorėjo, tai įtariai pažiūrėjau ir perspėjau, kad per daug neužsikeltų lūkesčių, nes atrodo, kad ne jos stiliaus bus. Na ir buvau neteisi, netgi padiskutavom po to, kai ji ją perskaitė (o gyvų diskusijų beveik neturiu, nes aplink mane žmonės, perskaitantys 2-3 knygas per metus geriausiu atveju).
Pati pradėjau skaityti nuo ketverių, tad jau turiu 23 metų stažą. Sugebėdavau ir mokyklos, ir studijų laikais rasti laiko paskaitymams tarp visų mokymųsi ir rašto darbų rašymo. Tiesa, anuomet skaičiau kur kas greičiau ir dėmesį geriau sutelkdavau, dabar jau nebe tas, per tą patį laiką perskaitau žymiai mažiau. Na, bet toks gyvenimas 🙂
O Hario Poterio tik pusketvirtos knygos perskaičiau pradinėse klasėse, nors patiko, bet taip ir nebegrįžau niekad. Todėl ramiai į viską, kas su šia serija susiję, žiūriu ir kai kada jaučiuosi kaip balta varna (bet tai ne vienintelė sritis, tai nėra taip baisu 😀 ).
Labiausiai mėgstu skaityti rytais, tad apsidžiaugiu, kai savaitgaliais iš ryto nereik kažkur ruoštis. Dar turi įtakos apšvietimas. Kol kiti svaigsta, kaip faina skaityti rudens/žiemos vakarais, aš labiau džiaugiuosi pavasario ir vasaros šviesiais vakarais, nes būtent tokiu laikotarpiu man lengviau skaityti, o lempos šviesa migdo. O šiaip būna, kad tik savaitgalį ir tepaskaitau, nes ne visada po darbo sekasi susitelkti į tekstą/jį matyti/neužmigti vos po puslapio 😀 Ir dar mėgstu skaityti, kai turiu bent 30-40 minučių (idealu – 1h), todėl kuprinėje knyga atsiranda nebent jei vykstu į gimtąjį miestą ar pan. O apie laiko radimą, tai padeda asmeninės savybės (esu truputį namisėda) ir tai, kad šis pomėgis visgi yra mėgstamiausias.
Ir nors jau daug metų skaitau, bet vis dar yra, ką atrandu. Pavyzdžiui, gal tik pustrečių metų dažniau perskaitau detektyvą ar trilerį (iki tol buvo gal koks vienas per metus). Galvoju, kad šis žanras pakeitė paaugliškas knygas, kurias mėgdavau iki tol įterpti tarp rimtesnių skaitinių, o dabar jau labai retai jos atsiduria tarp būsimų skaitinių. O šiaip man patinka skaityti apie komplikuotus santykius su kitais/savimi/gyvenimu, niūresnę literatūrą. Bet neseniai skaičiau ,,Meilė pagal sutartį”, kuri yra visiškai priešinga, ir buvo pats tas, tad į rėmus savęs niekad nespaudžiu. Nors replikų apie tai, kodėl aš čia skaitau tokias lievas knygas, kai šalia jų ir klasiką imu, prisiklausiusi esu 🙂 Tiesa, dabar ir klasikos beveik nebeimu, atsiskaičiau matyt 😀
Virgilija
Neprisimenu kada pradėjau skaityti. Gal pirmoje klasėje. Pradėjau nuo eiliuotų pasakų ir eilėraščių. Greičiausiai Salomėjos Neries ir Kosto Kubilinsko. Pirma knyga, kurią prisimenu sąmoningai perskaitytą Boriso Aprilovo “Lapiuko nuotykiai”. Turiu ją iki šiol. Na, o paskui verkiau skaitydama “Be šeimos”. Patiko Nosovo Nikolajaus “Nežiniukas Saulės mieste” ir “Nežiniukas Mėnulyje”. Penktoje klasėje perskaičiau A. Diuma knygas. Vėliau “Kristina Lauranso duktė”, “Ditė – žmogaus kūdikis”, “Džeinė Eir”. Gal kokioje aštuntoje klasėje L. Tolstojaus “Karas ir taika” . Skaitydavau daug. Ką gaudavau bibliotekoje tą ir skaitydavau. Nelabai turėdavau su kuo aptarti, nes aplinkiniai mano tokio pomėgio nesuprasdavo. Ir dabar labai mėgstu skaityti. Kartais skaitau tas pačias knygas po kelis kartus. “Vetrų nunešti” skaitau gal kiekvieną vasarą.
Virgilija
O dabar skaitau “Trys muškietininkai”
Diana
Sveika. Mano “skaitymo istorija” prasidėjo, kai mane vienuolikmetę mama nusivedė į Vilniaus Mažvydo bibliotekos vaikų skyrių, žinoma, ir pati pasirinkdama knygų iš suaugusiųjų skyriaus. Pirmoji mano perskaityta knyga buvo R. Dahl “Raganos” (visus bibliotekos lapelius kaupdavau (juos turiu ir dabar), o kai lapelių nebeduodavo, visas perskaitytas knygas susirašydavau į sąsiuvinį (jas rašau ir dabar)). Ir skaitau iki šiol (man 28 metai). Tik dabar vaikštau į kitą biblioteką, o visas pasiimtas knygas jau dalinamės su mama 🙂 nesakyčiau kad daug skaitau, bet skaityti tikrai mėgstu, man tai geriausias atsipalaidavimo būdas, ypač kai galiu nepertraukiamai skaityti ilgesnį laiką.
Prieš daugiau nei metus atradau knygų skaitytojų grupes fb bei profilius instagrame, tad mano skaitomų knygų kokybė labai patobulėjo bei norimų perskaityti knygų sąrašai pailgėjo (čia kaip skaitymo paskatinimas man suveikė) Labiausiai mėgstu romanus, istorines ir knygas, paremtas tikrais faktais. Keletas labiausiai patikusių: “Atperkanti meilė”, “Imperatorienė Sisi”, “Baltoji chrizantema”, “Tik su dukra”, “Tūkstantis saulių skaisčių”, “Tai ne mano dangus”.
O dėl konkurso… jau žinau, kokių knygų norėčiau
Salomėja
Vilma, aš galvojau aš čia viena tokia neįsimenanti pavadinimų. Nors daug skaitau, dėl darbų ir domiuosi įvairiais rašytojais ir knygų pasauliu, bet protmūšiuose negalėčiau dalyvauti 🙂
T., pastebėjau, kad daug kas studijų metu nebeskaito :).
Ernesta, na va, dar vienas pavyzdys, kad skaitymui reikalingas noras, o tada laiko atsiranda.
Dovile, tai va, konkursus darau, kad man įdomu būtų pačiai laukt rezultatų, o dalyviams dalyvauti. Gal dar kada susigundysi pabaigti Harį Poterį?
Virgilija, o aš jau kažkaip nebeskaitau po kelis kartus. Ne todėl, kad nenorėčiau, bet todėl, kad naujos knygos akis bado 🙂
Diana, dėl tos skaitymo kokybės tai turbūt subjektyvu. Ir žiūrint ką seki, nes aš pvz detektyvininkė, tai nieko gero, bukstagrameriai dabar į svajonių knygas pasinešę irgi 🙂
Rima
Kaip įdomu buvo susipažint su skaitymo istorija!
Aš vaikystėje taip pat labai daug skaičiau, lankiausi 4- riose bibliotekose, į dvi iš jų eidavau kartu su seneliu, tai knygas imdavome dar ir jo vardu, nes buvo kažkoks knygų limitas, kurio man neužtekdavo. Vaikystėje labiausiai įsiminusi knyga buvo Nikolajaus Nosavo “Nežiniukio ir jo draugų nuotykiai”. Aš skaitydama tiek buvau pasinėrusi į istoriją, kad baigus knygą taaaaip verkiau, nes knygos gale buvo išplėšti paskutinieji puslapiai ir nesužinojau kaip ta istorija baigėsi. O tuo metu buvau kaime ir bibliotekoje knygos pasikeisti neturėjau galimybės. Vėliau prasidėjus paauglystei, labai gaila, bet susidomėjimas skaitymu visiškai nutrūko. Buvo tas pereinamasis laikotarpis iš vaiko į suaugusį, kai rimtesnė literatūra buvo dar neįdomi, per sudėtinga, o vaikų literatūra jau nebedomino. Perskaičiau Džeromo Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” ir Džono Vindemo “Trifidų dienos” – buvau sužavėta. O po jų, ką bepaimdavau į rankas – niekas nesudomino. Mokyklinė literatūra asociavosi tik su pareiga būtinai perskaityti, bet malonumo nejaučiau jokio. Na man taip gaila tų nuostabių metų, kai turėjau tieeeeek laisvo laiko, bet deja, mano galvoje vyko kažkokie su brendimu susiję procesai ir skaitymo blokas visą tą periodą nebuvo pramuštas. Skaitymo malonumą vėl iš naujo atradau tik 24 metų. Nuo to laiko kas kart skaitydama jaučiuosi vėl kaip ta maža mergaitė laikydama rankose Nikolajaus Nosavo Nežiniuką. Knygų neskaičiuoju. Tiesiog mėgaujuosi. Skaitau kas dien. Rankinėje taip pat visuomet vežiojuosi knygą, nes jei tenka kur nors laukt – laiką išnaudoju skaitymui. Net sąmoningai automobilio mestrą susiradau netoli bibkiotekos, tad kol jis taiso automobilį, aš sėdžiu bibliotekos skaitykloje. Kiekviename “reikale” atrandu galimybę skaitymui – laukiant meistro, laukiant prie gydytojo kabineto ir pan. Namuose televizriaus taip pat neturime jau kokį dešimtmetį, tai knyga – mano serialas, mano filmas, geriausias mano atsipalaidavimo būdas. Skaitymas tapo mano gyvenimo būdu. Specialių pastangų nereikia, laikas susidėlioja savaime.
Asta
Mane prie skaitymo grazinote jus Salomeja. Si reikala buvau stipriai apleidus ir nebesiorientavau ka zmones dabar skaito, todel beskaitydama jusu bloga, pasinaudojau apzvalgomis,rekomendacijomis, nuejau i biblioteka, susirinkau visas knygas apie H.Hule – labai patiko! Taip pat megstu ( visada megau ) ir Murakami, distopijas, tik negaliu pakest meiles romanu…
Skaitau lovoje, pusvalandi pries miega, toks skaitymo budas turi dar viena dideli privaluma – padeda atsipalaiduot po itemptos, stresines dienos, nukreipt mintis visai kitur ir nebesukt galvoje blogu emociju, net issimiegot geriau pavyksta. Taip kad aciu jums!
Dovilė
Harį Poterį buvau nusiteikusi skaityti, tik nebepamenu, ar studijų metais, ar jau po jų. Bet planai taip ir liko planais, o po to ir noro nelabai liko. Bet vėlgi neatmetu galimybės, gal dar ,,užplauks”.
Dar prisiminiau dėl knygų pavadinimų ir autorių – autoriaus pavardę prisimenu tik retu atveju, dažniausiai, kai jis jau labai garsus ir daug knygų prirašęs, o šiaip būna, kad paklausia kas nors, ką paskutiniu metu skaičiau, o mano galvoje visiška tuštuma. Ir tik įsijungusi savo blogą, goodreads ar IG atmintis atgyja 😀 Veikėjų vardus įsiminti iš viso neturiu vilties, dažniausiai visą knygą perskaičiusi taip ir lieku neįsiminusi net ir pagrindinio veikėjo vardo. Todėl tos knygos, kur gausu veikėjų, paprastai mane gąsdina. Pavyzdžiui, ,,Šimtas metų vienatvės” vien dėl šito neaišku, ar kada skaitysiu, nors kaip ir norėtųsi pamatyti, kas ten tokio. O ,,Sostų žaidimo” pirmą dalį (vėliau ir dar dvi) sėkmingai įveikiau tik dėl serialo, kuris ir pagelbėjo įsiminti bent pačius pagrindinius veikėjus ir susigaudyti tarp šeimų. Kiti taip ir liko bevardžiai net ir užbaigus visus sezonus 😀
Salomėja
Rima, smagu, kad užsukai, ar čia su tavim susidurdavom ir atvirukų forume? Aš pati paauglystėje didžiąją dalį klasikos surijau, o va “Trifidų dienos” neskaityta :). Kaip ir Selindžeris, beje 🙂 Tuo metu skaičiau tai, kas buvo prieinama, tai matyt bibliotekose tiesiog neužmačiau.
Asta, va čia tai komplimentas, ačiū!
Dovile, tai ką rašai apie vardus tinka ir man. Pas mane tokia keista atmintis, kad jei aš specialiai atidžiai neperskaitau ir neįsimenu vardo, tai taip ir lieku jo neįsiminusi, bet galiu pasakyti iš kokios raidės prasidėjo ir kokio maždaug ilgio buvo. Tiesiog atpažįstu tekste. Beje, man neretai ir su kitais žodžiais taip būna, kai po kiek laiko sužinau, kad kokio miesto pavadinimas visai kitoks – reikia sukeisti raides vietomis 😀 Ir net dabar kalbėdama su bičiuliais sakau, na ta iš Baltų Lankų gėlėtu viršeliu 🙂
Rima
Salomėja, taip, ta pati iš atvirukų forumo prieš šimtą metų labai smagu čia tave atrast iš naujo ❤
Vika
Įdomūs komentarai, kad dauguma neprisimena nei autoriaus, nei ką skaitė. Tai kokia nauda iš tų 100+ perskaitytų knygų, jei niekas neišlieka atminty ir tik ig pagalbą atsimenat skaitytas knygas?
Salomėja
Vika, vieni gyvena viską darydami dėl naudos. Pvz., valgydami apgalvoja kiekvieną kąsnį ar jis tikrai naudingas. Kažkur eidami susiplanuoja kelionę taip, kad nebūtų nė vieno nenaudingo žingsnio. Visi hobiai tik naudingi. Ir puiku! Yra tokių, kurie daug ką daro savo malonumui. Pavyzdžiui skaito. Be to, kai skaito, tai dar ir tekstą suvokia :).
Tokių dalykų kaip žmogaus vardas ir pavardė aš apskritai neatsimenu. Nei muzikantų, nei žmonių su kuriais kažkada trumpai dirbau. Bet ar tai reiškia, kad aš negaliu klausytis muzikos, ar pasilabinti su eks kolega, kurio pavardės nepamenu užtat žinau, ką jis mėgsta valgyt pietums ir kiek cukraus deda į kavą? Tas pats ir su knygomis. Man asmeniškai visai nesvarbus autoriaus vardas, o kadangi vardų aš neįsimenu, tai aš nematau prasmės jų kalti mintinai, kaip kokią matematikos formulę, jei kaip ir matematikos formulę galiu pasitikrinti internete. Aš skaitau dėl to, kad man patinka istorijos, patinka skaityti, mėgstu susitapatinti su veikėjais ir šiaip jau visiškai tas pats jei iš to nėra jokios naudos :).
Rima
Kaip gaila, kad nėra reply mygtuko 🙂 Vika, manau neįmanoma ir net nebūtina visko įsiminti ką perskaitai. Tiesiog kiekviena perkaityta knyga praturtina žmogų viduje, užvertus kiekvienos knygos paskutinįjį puslapį skaitytojas tampa kitoks. Perskaitęs žmogus kūrinį į save įsineša kur kas daugiau nei autorių pavardes ar siužetą. Vienos padeda pažinti/pažadinti jausmus, kitos supažindina su kultūrom, plečia žodyną, skatina kūrybiškumą, skatina mąstyti, plečia pasulėžiūrą… sąrašą galima tęsti iki begalybės. Nebūtina amžiams įsiminti APIE KĄ knyga buvo, bet kartą perskaitęs iš knygos tu amžiams įsineši į save kažką vertingo ir neįkainojamo. Neveltui sakoma, kad knygos praturtina žmogaus vidų
Salomėja
Rima, senam dizaino šablone buvo reply mygtukas, bet jei atsakymų būdavo daugiau nei trys, telefonu nebeįmanoma buvo skaityti :), tai man dabar patinka taip labiau senamadiškai atsakinėti kreipiantis vardu/slapyvardžiu.
Aš irgi buvau apie turtingus pasaulius parašius, bet nutryniau, nes ten, kur ieškoma tik naudos, gal tai negroja :).
Jei reikia buitinės naudos, tai IG dalinausi pavyzdžiu, kad skaitydama detektyvą, tyrimo metu sužinojau apie lankų skirtumus, po savaitės vyras nusipirko, ir va, man jau nereikia klausti ar čia klasikinis, ar skriemulinis ir jie kuo skiriasi bei kokios ypatybės.
Knygos pavadinimą pamenu, autoriaus tikrai ne 🙂 ar nuo to naujos žinios prastesnės? :):):):) Tai čia pačiupinėjamos konkrečios naudos ieškotojams, o man pačiai užtenka kiek, Rima, išvardinai, to ne tokio akivaizdaus turto 🙂
Renolda
Antrinu Rimai del ‘Trifidu dienos’. Taip seniai skaityta ir vis dar prisimenu. Ja tikrai pamineciau jei reiketu pavardinti labiausiai patikusias fantastikos knygas.
Salomėja
Renolda, teks skaityt, vakar vyras pamatė komentarą, kad neskaičiau ir pasibaisėjo :):):)
Eglė
Iki kol susilaukiau vaikų, skaičiau daug 🙂 Mokyklos laikais vengiau rekomenduojamos literatūros, bet net tėvai (lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai) nevertė. Todėl to paties Altorių šešėlio neperskaičiau iki šiol. Gal kada nors. Studijų laikais su kambarioke skaitėm Heilio detektyvus ir S.Kingą. Gimus vaikams skaičiau tik jiems. Kol kažkada būdama su trečiąja, artėjant Naujiesiems, pagalvojau, kad pati sau perskaičiau vos kelias knygas. Tada susigalvojau sau Naujųjų metų pažadą daugiau skaityti. Pradėjau labiau save kontroliuoti, dėti į šoną telefoną ir vietoj jo imti knygą. Ir pernai jau perskaičiau apie 60 knygų, neskaičiuojant vaikiškų 🙂 Nors ir jos augant vaikams sudėtingėja. Ir to pažado daugiau skaityti vis dar laikausi, stengiuosi skaityti kasdien. Tiek vaikams, tiek sau.
Goodreads atradau neseniai. Bėda su ta programėle ir apskritai su visais apžvalgininkais soc.tinkluose man yra ta, kad aš prisiskaitau atsiliepimų ir tada visko noriu. Bet dar būtų gerai ir laiko paroje daugiau kas pridėtų.
Anksčiau labai mėgau detektyvus, bet dabar kažkaip jie taip nekabina. Nesbo vis laukia savo eilės. Po truputį skaitau ir Hario Poterio seriją, kad būčiau pasiruošusi atsakyti klausimus/diskutuoti su vaikais, kai jie ją skaitys 🙂 Iš labiausiai patikusių knygų: Čia gyveno Uvė (dabar skaitau to paties autoriaus Lokių miestą), Stouneris, Remarko gyvybės kibirkštis, A.Lindgren Karo dienoraščiai.
Vilma
Kiek prisimenu, skaitau nuo mažumės. Skaitydavau viską iš eilės, tai, kas buvo namų bibliotekoje, vėliau imdavau knygas iš mokyklos, miestelio bibliotekų. Suskaičiau tikrai daug rimtų knygų, kurių, galbūt, dabar net neimčiau, nes per daug didelis pasirinkimas.
Skaitau kada noriu ir kiek noriu, kada galiu, nekeliu sau iššūkių, nes dažniausiai jie mane atgraso nuo skaitymo. Nors neatsisakau sudalyvauti kokiame. Man skaitymas yra malonumas, poilsis, atitrūkimas nuo realybės. Todėl stengiuosi neskaityti pernelyg sunkių ar neigiamo pobūdžio knygų.
P. S. Visų taip mėgstamo Hario Poterio neskaičiau ir net netraukia. Aš net filmų nesu peržiūrėjus. Mieliau dar kartą paskaityčiau “Smaragdo miesto burtininką” 🙂
Gaivile
Aš taip pat esu iš tu skaitytojų, kurie nelabai pamena herojų vardų, ar kokiu tai pavadinimų. Išmokau skaityti tik pradėjusi lankyti mokyklą pirmoje klasėje. Pirmoji knyga, kuria pamenu “Palė vienas pasaulyje” Pasirodė gana aktuali pandemijos metu, kai ištuštėjo kuriam laikui milijoninių miestų gatvės…
Beje skaitau priešokiais. Būna intensyvaus skaitymo laikas, kai perskaitau 3-4 knygas per savaitė ir būna, koks mėnuo, kai visai neskaitau
Salomėja
Egle, yra yra bėdos tame, kad kai pradedi domėtis apžvalgomis, atsiliepimais, tai pradedi ir norėti be galo, be krašto. Stouneris ir manęs lentynoje laukia 🙂
Vilma, o Haris Poteris netraukia dėl populiarumo? Aš kai jį skaičiau, tai interneto net neturėjau, nežinojau, kad populiarus 🙂 Dabar manau skaitysiu antrą kartą, kad jau nusipirkau, nes tiesiog noriu daugiau dėmesio į detales kreipti. Beje, vaikystėje labai mėgau Volkovo knygas, nors „Smaragdo miesto burtininkas“ nurašytas nuo „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“. Mėgstamiausia iš serijos buvo „Septyni požemio karaliai“. Beje, visas galima nusipirkti, yra Žara išleidusi.
Gaivile, va va, daug kas tų vardų neatsimena, bet sėkmingai su malonumu skaito 🙂
Rima
Manęs taip pat netraukia išbandyt HP 😀 sūnus neseniai skaitė, perverčiau, bet nesusigundžiau, kažkaip netraukia manęs ant tų stebuklų, nuotykių, galių. Aš skolinausi visą seriją, bet va, praėjo vos keli mėnesiai ir sūnus vėl prašo HP.. gal rimtai yra racijos nupirkt, jei norisi kelis kartus skaityt??? čia aš taip bandžiau sutaupyt, bet davar žiūriu, kad greičiausiai neprasisuksiu čia taip paprastai 😀
Viktorija
Neprisimenu nei kada išmokau skaityti, nei kokia buvo pirmoji mano perskaityta knyga, bet skaičiau visą savo vaikystę, paauglystę, taip pat ir vėliau. Pradėjau nuo pasakų rinkinių, vėliau atėjo eilė nuotykių knygoms, iš pradžių vaikiškoms, vėliau jau vyresniems skirtoms. Buvo ir detektyvų, ir meilės romanų etapai, kol atėjau iki tokių knygų kaip S.Cveigo novelės, H.Džeimso “Moters portretas”, Romeno Rolano “Užburtoji siela” ir vienu momentu staiga pajutau, kad tampa vis sudėtingiau atsirinkti, kas būtų verta dėmesio toliau skaityti. Atrodo, niekas nebeprilygino toms knygoms, kurios man giliausiai įsitrigo, kurių tekstai atrodė taip meistriškai parašyti, kad labai smarkiai užkėlė kartelę. Iki tol iki galo perskaitydama pradėtą knygą aš pradėjau galvoti, kad gyvenimas per trumpas gaišti laiką nepatinkančioms knygoms, todėl jei knyga nepatikdavo, tai ir nesikankindavau. Ir čia atėjo pauzė į mano skaitymą. Gyvenau gana aktyvų gyvenimą, todėl skaitymo nelabai ir pasigedau. Paimdavau retkarčiais vieną kitą knygą į rankas, bet pastovaus proceso nebuvo. Sugrįžau, kai pakeitus gyvenamąją vietą į darbą teko važinėti miesto transportu (iki tol vaikščiodavau pėsčiomis, nes ir darbas, ir centras buvo šalia) ir taip gaila buvo to laiko, praleisto troleibusuose, kad ieškodama išeitis atradau elektroninę skaityklę, kuri padarė proveržį mano skaityme. Aš vėl pradėjau domėtis knygomis, atradau FB grupes, kuriuose žmonės dalinasi perskaitytų knygų įspūdžiais, atradau nuostabių knygų! Tačiau mano darbovietė pakeitė lokaciją, nors ir reikėdavo važiuoti, tačiau kelionė būdavo labai trumpa, nelabai verta buvo pradėti gilintis į knygą, vis dažniau traukdavau telefoną, o ne skaityklę, kol ilgainiui nustojau ją vežiotis išvis ir vėl atėjo sąstingis į mano skaitymo pasaulį, kuris tęsiasi iki šiol. Bet knygų man labai labai trūksta, todėl tikiuosi, kad jos vėl sugrįš. Kaip tik esu ant slenksčio į atostogas ir turiu rimtų ketinimų per jas daug laiko skirti skaitymui. Viena jau įpusėta guli šalimais ir džiugina mano širdį.
Dėl patarimų, kaip skaityti daugiau knygų, tai visi čia įvardinti labai neblogi. Nors mane paskatino labai labai paprasta taisyklė, kurią išgirdau iš vienos IG sekamos merginos, ketinu įsivesti ją ir savo gyvenime, – nesvarbu kas, bent 10 minučių per dieną skirti skaitymui. Manau, tikri skaitytojai supranta, kad pradėjus gerą knygą tiek mažai laiko skiriant laiko per dieną neįmanoma apsiriboti, manau, čia šuo ir pakastas 🙂
Matau, užvirė čia diskusija dėl Hario Poterį, aš jį su didžiausiu malonumu perskaičiau. Visas dalis. Buvau anaiptol nebe vaikas skaitydama, tai skaičiau “suaugėliškai” – nesiliaudama stebėtis autorės fantazija ir talentu.
Salomėja
Viktorija, na, 10 minučių tikrai pakanka, net ir labai gerai knygai 🙂 Bet, taip, noras pats ateina tokią pačiupus. Aš irgi knygų, kurios man nepatinka iki galo neskaitau. Tik tiek, kad man ir paprasti romaniukai patinka, kartais, kai žinau, kad mane seka “kokybiškos” literatūros sekėjai, gal ir būna toks nemalonus abejonės-gėdos jausmas, džiaugtis, kad muilas buvo gerai, bet po to galvoju, ei, čia gi jų reikalas, kad turi kažkokius įsitikinimus, ne mano 🙂
Aš HP irgi skaitysiu tuoj, bet nujaučiu, kad labai naivus ir vaikiškas atrodus lyginant su kokiu Maksu Frajumi 🙂
Viktorija
Aš tikrai skaitau ir lėkštas knygas, na, tiesiog jos turi kabinti mane, būti man įdomia tema ir pan. Todėl manau, kad kiekvienam savo. Po sudėtingos knygos norisi paprastesnės arba jei gyvenime, tarkim, sudėtingesnis etapas. Ir tą laikotarpį, kai visos knygos man atrodė per prastos, priimu kaip neigiamą dalyką, o ne kažką, kuo norėtųsi pasigirti. Nes atrasti gerų knygų ir jomis mėgautis – tai nuostabu, daug nuostabiau negu ieškoti ir vis nerasti tokios, kuriai norėtum skirti laiko.
Salomėja
Viktorija, tiesa, mane labai užknisa tie momentai, kai po kelių puslapių suprantu, kad nebeskaitysiu, nors dažniausiai tai būna knyga, kuri turėjo atitikt tuomečius lūkesčius.
Vilma
Salomėja, Haris Poteris manęs tiesiog netraukia, populiarumas ne prie ko. Dukra skaitė kelias knygas, pati varčiau, ir į filmus esu užmetus akį. Nea. Geriau jau Narnijos kronikos.
Kristina
Koks super įrašas!
Man atrodo, kad skaityti (ypač interneto ir soc. tinklų laikais) sunku, nes esame įpratę tiesiog greitai peržvelgti akimis informaciją ieškodami raktinių žodžių straipsnyje, o skaitant knygą reikia labiau įsigilinti į pasakojamą istoriją, perversti daugiau lapų negu sudaro straipsnis žurnale.
Kadangi pirmoje mokyklos klasėje skaitymo pradžia buvo lengvas iššūkis, knygų skaitymą savo malonumui atradau tik vasarą prieš trečią klasę, nes tėvai išeidavo į darbą, sesė į darželį, o likus namie vienai nebuvo labai ką veikti (apie kompiuterius tuomet dar niekas net nesvajojo). 🙂 Ir nuo to karto skaičiau labai daug (ir valgydavau, ir miegodavau, ir keldavausi su knyga pašonėje), bet skaičiau tik tas knygas, kurias pati išsirinkdavau. Per visą laiką mokykloje iš privalomos literatūros perskaičiau max. 10 knygų, nes kaip paauglei buvo neįdomu visos lietuviškos meilės su paverkšlenimais. Vis gi atsimenu, kad tuo metu įspūdį paliko knyga “Viešnia iš Šiaurės”.
Vaikystėje (kol pati nemokėjau skaityti) man knygas dažniausiai skaitydavo močiutė, o ji sakydavo, kad kuo ilgesnė pasaka ar istorija, tuo geriau, o mes vaikai irgi taip manėm. 🙂 Būtent todėl, manau, ir pamėgau pasakas bei magiškas istorijas. Mėgstamiausios šio žanro knygos man yra: Otfried Proisler “Krabatas, arba treji metai užburtame malūne”, Roald Dahl istorijos, žinoma, kad Haris Poteris, kurį perskaičiau jau baiginėdama mokyklą ir Lian Hearn tetralogija “Otorių sakmės”.
Paauglystėje buvo įdomios knygos apie jaunimo ir šeimų tarpusavio santykius, tad mėgau Melvin Burgess, Kevin Brooks ir kitas serijos “Beveik suaugę” knygas. Paaugliams (Young adults) skirtą literatūrą kartais mėgstu paskaityti ir dabar.
Na, o vėliau dėmesį patraukė istorinės-grožinės knygos, tokios kaip Tracy Chevalier “Skaistusis mėlis” ar “Dama su vienaragiu”, kur tam tikri faktai įpinami į grožinės literatūros rūbą. 🙂
Pradėjus studijuoti knygas dažnai pakeisdavo žurnalai: toks lengvesnis, trumpesnis ir paprastesnis turinys buvo puikiai tinkamas po krūvos specialybei skirtų knygų skaitymo. Tad kurį laiką ir po studijų, knygų skaitymas savo malonumui buvo užmirštas, o jį pakeitė filmų ir serialų žiūrėjimas, tiesiog nesinorėjo skaityti. 🙂
Aš taip pat kartais skaitau po kelias knygas vienu metu, pvz., po vieną skyrių iš kiekvienos, nebent vėliau kažkuri įtraukia labiau nei kita, juk išgyventi kelias istorijas vienu metu įdomiau. 🙂 Grožinės literatūros knygas dažniausiai skolinuosi iš bibliotekos, ar iš skaitančių draugų. Pastaruoju metu dažniau perku mokomojo pobūdžio ar psichologines knygas. Na, o paskutinė skaityta knyga yra Laline Paull “Bitės”, kurią daugelis labai liaupsina kaip puikią distopinę istoriją, tačiau man ši knyga įspūdžio nepaliko, joje daug pasikartojimų, tas pats per tą patį, nors pati idėja įdomi, jeigu išmestume pusę knygos teksto. 🙂
Salomėja
Kristina, aš „Bičių“ neskaičiau, bet iš anotacijos ir atsiliepimų susidariau nuomonę, kad silpnoka 🙂 O YA man labai patinka, net dabar tokią skaitau 🙂
Inesa
Kažkaip mane užkabino sakinys, kad vyrą vertė skaityti 🙂 Aš irgi pradėjau skaityti gana anksti vaikystėje, pirmiausia pradėjau nuo pasakų, jas skaičiau iki paauglystės (paauglystėje jas pakeitė fantastika ir nuotykių), o mano vaikai visiškai neskaito. Lyg ir suprantu, kad nereikia versti, bet norisi kad ne prie kompiuterių sėdėtų visą laiką, o atrastų istorijas, lavintų fantaziją. Be to vis tiek ir mokykloje atsiskaityti reikia (nors vyresnis išsisuka pasigooglinęs, atseit svarbu žinoti esmę, faktus ir t.t.), jų kalba skurdėja, rašiniai irgi nespindi. Tai va, nežinau ir ką daryti, kad pamėgtų, nes aš pati kiekvieną dieną skaitau (paprastai pagrindinis patarimas būna, kad tėvai skaitytų – tai tik ima juokas iš to). Bet versdama dar labiau atgrasysiu.
Salomėja
Inesa, jei norit, kad lavėtų fantazija,gal tame pačiame kompe reiktų rasti kažkokių priemonių, kurios tą daro 🙂 Pasaulyje yra ne tik knygos, prieš 50 metų, gal tik jos padėjo “turtėti”, bet tikiu dabar yra daugiau priemonių, dokumentika, žaidimai ir kt 🙂
Almantė
Skaitau nuo vaikystės ir visada buvau multi-reader’ė. T.y., kiek knygų parsinešu, tiek ir pradedu skaityt. Iškart. Paskaitau apie 50 psl. vienos, tada kitos. Taip vėliau žinau, kurios istorijos užkabino labiausiai, kurias ilgiau skaitysiu ir greičiau perskaitysiu. Kartais per dieną pajudinu visas, kartais tik tas, prie kurių labiausiai linkstu. Goodreads dėka žinau, kad nuo vaikystės jau įveikiau virš 1000 knygų, tad daugmaž žinau, kas bus įdomu skaityt, bet taip pat sunkiau rast ką nors verto. Neįdomias pametu, įdomias turėsiu lentynoj ir turbūt dar bent kartą perskaitysiu. Buvo metų, kaip 100 or daugiau knygų buvo nieko tokio, bet kelis metus visai apsileidau, gal nelabai turėjau noro tiek skaityt.
Nemėgstu literatūrinių sąrašų ir vaikų vertimo skaityt, nes tokį pomėgį galima atrasti savaime, o tada negaila ir pinigų, o galvoj nuolat sukasi mintys apie tą ,,užkabinusį” romaną, ir norisi kuo greičiau jį atsiversti.
Didmiesčiuose gyvenantiems ar savaitgaliais tarp miestų klajojantiems geriausia skaitymo proga – viešasis transportas. Pati dažnai jį išnaudodavau knygoms.
Darau, Blė
O, koks smagus skaitymėlis apie skaitymą Mano kol kas 2022-ųjų rekordas 80, iš kurių 45 audio, bet klausau ir skaitau daugiausiai angliškai, kažkiek rusiškai, o dabar pradedu įsikirsti ir ispaniškai. Su nelietuviškom užtrunku daugiau, kas yra natūralu. Knygų lygiagrečiai tik klausau ir skaitau po vieną, nors esu skaitęs gabalais su intarpais porą labai ilgų ir sudėtingų. Bet šiaip ne skaičiuose ar gyvenimo pilnavertiškune esmė, skaityt (ar užsiimt kita mylima veikla) daugiau visada įmanoma.
Salomėja
Darau, Blė, šiek tiek pavydžiu gebėjimo klausyti knygų. Aš niekaip nesusikaupiu, pametu mintį, nuklajoju kažkur į lankas. Gal dėl to, kad ir muzika man dažnai fonas, jei nesistengiu specialiai, tai nelabai ir girdžiu, ką dainuoja.