[2022 02 16] Pastaruoju metu labai daug kalbama apie meilę sau, dažnai smerkiami tie, kurie bodyšeimina (suprask, gėdina dėl kūno). Tačiau ši tema labai jautri, o mes – žmonės – nenuoseklūs. Jei kažkas yra artimas, mes galime jį paguosti „tu visai nestoras, tu graži moteris, tu gerai atrodai“, bet kur sukus, kur apsukus, žiū, tas pats ką tik raminęs asmuo jau anoniminiame forumiuke deda širdelę ant nuotraukos, kur žvaigždutė prigauta nepasifotošopinusi ir su riebalų rinke ant pilvo. Arba šiaip kažkur nekorektiškai pasisako, jei tai liečia kažką svetimą.
Šį mano įrašą įkvėpė Vytautė, kuri instagrame dalijasi pakilimais ir paklydimais meilės sau kelyje. Na ir jos paskutinis reels apie kompleksus bei heiterio komentaras, kuriuo ji pasidalijo vėliau. Tas komentatorius, cituoju iš atminties, sakė, kad veido poroms naikinti yra kosmetologai, svoriui – sporto klubai, mylėkit save kiek norit, bet nebrukit savo apsileidimo kaip normos. Na, kažkas tokio. Matyta, girdėta. Ypač trigeriu tampa tas „apsileidimas“ vs „susitvarkiusi moteris“, kai susitvarkymu dažnai būna nusiurbta, priklijuota, pripūsta.
Ir tai norma. Štai apie vieną influenserę komentatorė skėlė, kad jei reikia pasiputlinti viršutinę lūpą. REIKIA. Ne, kad gražu būtų, ar panašiai, o reikia. Lyg plaukų galus pakirtpti. Mums visoms reikia atitikti tipinį Barbės standartą.
Susimąsčiau aš apie savo kompleksus susijusius tik su išvaizda (psichologinius palikime kitam kartui). Ir oi, kiek jų daug!
Svoris
Šiandien esu stora. Sveriu 87 kg, nešioju XL dydį ir nesimaivau, kad mano kaulai stambūs ir jo, esu apsileidusi, ar pasileidusi, nes valgau vištą su bulvytėmis, ir sriubą su grietine. Sakytum numesk tą svorį ir kompleksas pagydytas.
Didžiausia motyvacijos kliūtis, ko gero yra ta, kad niekas nepasikeičia. Tam, kad numesčiau svorio turėčiau visam gyvenimui save sodinti ant dietos ir nuolat sportuoti. Tai reiškia, kad atsisakyti galimybės su vyru suvalgyti pyragaitį… Kad ir kiek bandžiau, tiek viskas žlugdavo, nes faina yra kartu užsisakyti burgerį ar vasarą sustoti kaimo parduotuvėje ledų. Mjo. Galima būtų vardan to, kad neliktų komplekso, atsisakyti tam tikrų malonumų, bet bėda ta, kad aš visą gyvenimą pergyvenau, kad nesu skinny.
Net tada kai svėriau 60kg. Paauglystėje išprašiau mamos, kad nupirktų lieknėjimo papildų (radau žurnale reklamą, o mes net nežinojom, kas tai iš viso). Aišku, kad jie neveikė, tada ir mest nebuvo ką, bet vistiek buvau stooora.
Taigi, nesvarbu ar esu plonesnė, ar storesnė, visada save drožiu, kad neatrodo taip, kaip mano idealai sveriantys 49-52 kg. Ir prie tokių kompleksų tikrai prisideda visuomenė, kuri man konkrečiai gal nieko ir nesako, bet iš kiekvienos M ir net S dydžio žymesnės merginos nuolat tyčiojasi. Juk jei tyčiojamės iš kokios nors ten dainininkės ar influenserės, reiškia tai galioja visiems, tai taikome ir sau, ar ne? Juk būdami blogesni/storesni/negražesni tikrai nebadytume pirštais, ane?
Pagurklis
Priežastis, kodėl man visai patinka privalomos kaukės. Nežinau, kiek tai susiję su svoriu, bet pagurklį turėjau visada, gal tik ne tokį ryškų. Ir man atrodo, kad tai tokia sritis, kurios be chirurgo įsikišimo nesutvarkysi, nes net ir numetus svorį jis jau nebesusitraukia. Tai ir dangstausi, kadangi iš priekio nelabai matosi, stengiuosi į žmones nepasisukti šonu 🙂
Veido poros
Štai Vytautė sakė, kad kompleksuodavo dėl porų, o heiterė atitarė, kad tam yra kosmetologai. Tik kosmetologai pasakys, kad poras galima išvalyti, bet ne sumažinti. Jau kokios yra, tokios yra. Maniškės duobutės gi primena apelsino žievelę. Todėl man kartais atrodo, kad kemšasi tiesiog nuo oro taršos. Dėl jų kompleksuoju, nemėgstu, kai svetimi žmonės būna arti, nes tada atrodo, kad jie spokso ir baisisi 😀
Plaukuotumas
Mano gyvenimo peilis. Plaukuotumas paveldėtas, tad su tuo kankinuosi nuo itin akstyvosios paauglystės. Kojas pradėjau skusti, kai klasiokėms plaukai dar neaugo ir todėl, kad iš manęs tyčiojosi – beždžionė švietė per pėdkelnes. Nesu bandžiusi tik lazerio, bet juo tikiu tiek pat, kiek fotoepiliatoriumi. Šis padėjo pašalinti plaukus nuo blauzdų ir rankų, tačiau, nors iki šiol jau gal kokius 3-4 metus nepasiduodama šaudausi, nepasiekiau jokio poveikio veido ir šlaunų srityje. Be pinceto ir skustuko iš namų nevažiuoju. Ir visada žiauriai, ŽIAURIAI bijau, kad kažkur, pvz, ant smakro, styros koks plaukelis ir jį visi matys. Tai viena priežasčių, kodėl vengiu susipažinti su žmonėmis gyvai, niekada neinu į pirtį ar kažkokias kitas nuogesnes linksmybes. Ne dėl to, kad esu užsiraukėlė niūrna :), bet geriau tegul žmonės taip galvoja. Nekalbu jau apie tai, kad ne svoris yra didžiausias priešas, kai reikia išsinuoginti, pvz., paplūdimyje, o plaukuotumas.
Žili plaukai
Kompleksuoju ne taip baisiai, kaip dėl kitų dalykų. Tačiau erzina, nes plaukai auga labai greitai ir teoriškai dažyti šaknis turėčiau, kas 1.5 savaitės. Praktiškai tempiu iki 3-4 ir tas dvi paskutines jaučiuosi sena ir apsileidusi.
Užkritę vokai
Dar vienas džiaugsmas, kuris yra toks, koks yra. Na nepakeisi tų vokų, nebent pasidarytum operaciją. Beje, kartais apie ją pasvarstau, tačiau mane baugina tas 2 ar kiek ten savaičių gijimo procesas. Bliamba, kaip kankinausi po protinio danties rovimo, kad kitų net neprisiruošiau išsiraut, o čia gi akys!
Dėl užkritusių vokų visada atrodau pavargusi ir senesnė nei esu. Ką jau kalbėti, kad nesimato šešėlių.
Paakiai
Kartais man šauna netikėta mintis, ta, kad esu visai graži moteris. Žiūriu į veidrodį ir galvoju, kad na nieko sau. Visi tie trūkumai gi pas visus. Tada pamatau savo foto ir paakius, kurie paburkę, padribę. Dėl to labai nemėgstu fotografuotis ir šiaip neįsivaizduoju, ką su tuo daryti.
Taigi, išvardinau pakankamai kompleksų, tačiau nėra taip, kad viskas varo mane į neviltį. Turių visuotiškai pripažintų trūkumų, kurie man buvę nebuvę. Štai pvz.
Strijos
Kol visos tepasi aliejukais ir bando išvengti strijų, man tai yra gražus dalykas. Aš net mėgstu glostinėtis, nes strija apčiuopama ir maloni liesti. Toks simpatiškas odos raštas, tarsi visi mes turėtume unikalų ornamentą, kaip, kad katė rainumą. Keista, kad šis reiškinys apskritai laikomas neigiamu.
Dantys
Mano dantys kreivi, kaip ir sąkandis. Jau vaiksytėje reikėjo tvarkyti, bet neturėjom pinigų. Ir vėliau neturėjau. Dabar gi bijau, kad baigus tiesinti man jau penkiasdešimtmetis ant nosies būtų, ar verti tie skausmais ir vargai… Nežinau, bet dėl kreivų dantų niekada nekompleksavau.
Plaukai
Mano plaukai retai atitinka grožio standartą. Net ir garbanių. Kieti, šiurkštūs, retai kada gražiai krenta. Arba pasipūtę, arba sulūžinėję, arba pusė garbanojasi, pusė prisiplojusi. Bet kažkaip neimu į galvą. Jei pavyksta bent kažkiek gražiai išsidžiovinti – einu palaidais. Jei ne – susirišu.
Balta oda
Esu iš šviesesnių, tačiau visai nesuprantu įdegio, o ypač dirbtinio. Kartais susigundau, pasidavusi madai, bet išeina, nebijokim to žodžio – šudukas. Ir šiaip man kažkaip gražu visokio atspalvio oda, balta – taip pat, net nesuprantu, kodėl vakarų kultūroje to bijoma, o kuo rudžiau, tuo laikoma gražiau.
Šiandien štai toks atviras įrašas. Kadangi komentuoti galima anonimiškai, tai drąsiai galite pasidalinti savo kompleksais arba nekompleksais, arba, žinoma, paheitinti. Nepaisant visų išvardintų savineapykantos obkektų aš gyvenu visai laimingą gyvenimą. Žiū, net vyrą turiu 😀 Tad ne viskas prarasta 🙂
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Labai atviras įrašas 🙂 Man atrodo kiekviena moteris galėtų surašyti tokį savo sarašiuką “Kodėl aš netobula?” ir, vat, jei mes kiekviena taip jaučiamės, tai gal čia tikrai kažkokie visad kišti standartai “Kad moteris tik graži / gera / moteriška ir t.t. yra “teisinga” / patrauki vyrams”?… Atrodo, tarytum mes negalim egzistuoti tokios, kokios esam, tiesiog kaip žmonės, kurios vertinamos dėl savo asmenybės, proto, talentų… O šiaip tai jūs / tu (nežinau kaip čia kreiptis) kaip tik atrodot labai charizmatiška moteris, kur tas buvimas savimi ir laiminga (nes kiek skaitau, tai išlaikot sveiką pozityvų požiūrį (dėl darbų ir t.t.)), man atrodo, spinduliuoja grožį.
Nežinau, Salomėja, atrodo labai prie savęs kabinėjiesi 🙂 nors žinoma, pirmiausia atvirumas sau pačiai labiau padeda susitaikyti su savo netobulumais. Man pvz. labai gražūs tavo plaukai, manau tiktų net šiek tiek ilgesni, be to, labai išraiškingos akys ir antakiai. Dėl dantų kabių, tai manau dauguma kam per 30 ir vyresnių pirmiausia pagalvojam, kodėl būtent tėvai nepadėjo sutvarkyti šios problemos vaikystėje. Turiu bent kelias drauges, kurios užsidėjo kabes būdamos virš 30. Jos tik porai metų, o rezultatas liks visam likusiam gyvenimui. Jų atveju stiprus argumentas buvo ne tik išvaizda, bet ir sveikata: galvos skausmas del neteisingo sakandzio, vienos veido puses ,,smukimas” irgi veikiamas neteisingo sakandzio.
Ieva, ačiū, iš tiesų, teksto tikslas parodyt tą kitą pusę, kurią visada slepiam nuo kitų, o tada susidaro įspūdis, kad visi tobuli 😉
Gintare, eilinę dieną nesikabinėju, tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir apie trūkumus būna dienų nė nepagalvoju užsiėmus, čia tiesiog viskas sudėta į vieną, gal net siekiant padrasinti tuos ir tas, kurios/kurie pasąmoningai tiki tobulu interneto pasauliu. O dėl kabių, tai aš jas uždidėčiau per 40. 30 tai čia dar tokia paauglystė, kad ko gero irgi mažiau svarstyčiau ir baimių turėčiau.
ot tas moteriškas storėjimas nervina, o kad būtų galima pareit bent į pernykštį keliais kg mažesnį! bet ne, vis aukštyn.. dėl pagurklio tas pats – graudu žiūrėt į foto kur esu pagauta iš šono. Dėl dantų kabių esu girdėjus kad su laiku dantys išsivaikšto atgal kaip ir buvę, čia juodas darbas, kad taip nenutiktų, reikia naktimis su kažkokiu geležiniu dalyku ar bent jau kapomis miegot. Pats sąkandis tai geras juk? Jei gerai pamenu, esi kažkur rašius, kad patys dantys sveiki, tai čia vertybe!! va aš jaučiu turiu po plombą kiekviename, nesuskaičiuojamai daug gydytų kanalų ir pastovi baimė nuėjus pasitikrint, kad su tuo negailestingu krapštuku aptiks dar kokią naują bėdą. Iiir klausimas dėl maudynių gamtoje – apskritai neįšoki paplaukiot niekur, ar čia apie viešus, populiariu laiku rankšluosčiais nutiestus pliažus?
Aš šiuo metu bandau mesti svorį, sportuoju, žiūriu mitybą. Per metus laiko turėčiau griižtibį ankstesnes formas. Metus! Mano penkios dienos nevalgyti cukraus tapo fiasko po trijų dienų. Tai didelis ir sunkus darbas. Su paslydimais. Bet kaip džiugu, kai vėl tinka džinsai! Mažytė paskata.
Rutrut,
mano sąkandis labai blogas, priekiniai apatiniai net užeina ant viršutinių. Tačiau dėl sveikumo, tai taip, žinoma, laikui bėgant tenka taisyt tai tą, tai aną, bet nemanau, kad per gyvenimą kol kas esu pas odontologą buvusi daugiau nei 10 kartų. Eisiu kovą, labiau profilaktiškai, nes turiu įtarimų, kad per 2 metus (paskutinį kartą lankiausi prieš pandemiją), jau atsiradę, ką pataisyti.
Dėl maudynių, tai viešuose pliažuose ne. Na, Kroatijoj įšokau, nes svajojau mėlynoj jūroj nusimaudyt. O privačiai kur nors tai maudausi, kartais ir be maudymkės, tiesa, tada koks žvejukas su valtele būtinai turi iš kito ežero galo plaukt 😀
Neringa, sėkmės kelyje. Numest svorio smagu. Bet mums visoms linkiu net ir metimo stadijoje mėgt ir mylėt save. Sunku 🙂
Ne išimtis ir aš – taip pat kompleksuoju dėl to, kad priaugau svorio, o labiausiai dėl to, kad man priaugti kilogramai negražiai pasiskirsto (riebalai linkę kauptis pilvo ir pagurklio srityje)… Kompleksuoju ir dėl labai plonų, netankių plaukų, nors, kita vertus, galbūt todėl neturiu didelės problemos dėl kūno plaukuotumo… Taip pat ir dėl odos, kuri labai linkusi į raudonį, nors per daug to raudonio aš nemaskuoju – dažausi, ypač pudruojuosi, retai… Kas labai keista, tai nekompleksuoju dėl to, kad nešioju akinius nuo ankstyvos vaikystės, galbūt būtent dėl to, kad nešioju juos nuo ankstyvos vaikystės. Turiu ir kartais nešioju ir kontaktinius lęšius, bet akiniams vis tiek visada teikiu pirmenybę, o ne lęšiams. Yra gal ir daugiau tų kompleksų, bet čia pagrindiniai turbūt, kalbant apie išvaizdą…
Pamiršau, kad dar ir dantys kreivoki. Manau, kad tiesintis dantis geriausia vaikystėje… Gaila, kad tiek daug mūsų tėvų nepasirūpino mūsų dantimis vaikystėje, nors, aišku, dažniausiai ta priežastis buvo finansinė… Kol kas irgi nesiryžtu vizitui pas ortodontą, nors vieną kartą buvau beveik užsiregistravusi, bet atšaukiau apsilankymą, pabijojau…
Tsi čia iš didelės meilės sau ir sustorėjau, nes kaip gi sau neleisi saldainiuko, sausainiuko ar pyragiuko. Ačiū 🙂
50 is new 30 :)). As nemanau, kad estetiniais, korekciniais tikslais atliekamos proceduros turetu buti daromos tik jaunysteje :). Del lankymosi pas stomatologa pasimokiau kai buvo kokie 25 metai su pirmais istrauktais saknu nervais, po kuriu dantys tampa ypac trapus. dabar lankausi profilaktiskai kas puse metu. Geras jausmas zinoti, kad kazkiek valdau situacija, panasiai ir su lankymusi profilaktiskai pas kitus gydytojus. Siuo metu galvoju, kad jei mane uzgriauztu kokia estetine problema pvz nukarus krutine, tai ieskociau, kas gali padeti bunant 50 ar 60metu, aisku jei finansiniai prioritetai leistu 🙂
Gintare, tai kiek vėlai. Man net 20 nebuvo, kai ištraukė nervus keliems dantims, poliklinikoje, ko pasekoje vėliau susiformavo pūliniai, turėjau iš naujo tvarkyti visus dantis. O paskui laukė estetinis….
Manau, kad viskas nesiteisinti dėl kūno formų, kreivų ar geltonų dantų, ir t.t., bet viskas atsiremia į sveikatą. Užlipi į penktą aukštą ramiu kvėpavimu, gali pavyti važiuojanti troleibusą, tada liuks ir niekam, ir net SAU nereikia sakyti, kad galiu suvalgyti pyragą ar vakarą praleisti ant sofos su šokolado plyta. Bet jei jau trečiame aukšte reikia sustoti ir pailsėti, tada laikas pagalvoti, ar viskas ok su mano kūnu. Gal jau priaugau tiek svorio, kad sanariams tenka atlaikyti per daug, o gal kaip tik sveriu per mažai, kad net menstruacijos nereguliarios? Svarbu balansas. Asmeniškai pati jaučiausi geriausiai, kai prieš 2-3 metus buvau fit ( oda graži, miegojau gerai, plaukai gerai augo, bikinio per 30 metų taip išdidžiai nenešiojau, šikniukas buvo labai malonus liesti). Ir net į tuštutes kartais su pavydu palydžiu sporto salėje, bet ne dėl kūno formų, o dėl užsispyro ir kantrybės. Visada lengiau likti ant sofos žiūrėti netflix ir teisinti tingėjimą, kad pažiūrėsiu gerą dokumentiką.
Akvile, viskas, ką parašėt kaip ir teisinga. Tik paskutinis sakinys suglumino, nes Netflix žiūrėjimas (aš beje, nieko nežiūriu, paskutinis mano žiūrinys buvo kino teatre prieš pandemiją) = tingėjimas. Visada galima pasirinkti eit sportuot, indus suplaut, namus sutvarkyt vietoje knygos paskaitymo ar filmo. Visada! Bet mano akimis tas dokumentikos žiūrėjimas lygiavertis užsėmimas bet kokiam kitam, o ne tingėjimo išraiška. Man turbūt lengviau būtų prisiverst pratimų padaryt, nei tą dokumentiką pažiūrėt.
Salomėja, bet jūsų plaukai labai gražūs!ir figūra proporcinga! Šiaip, sutinku su kai kurių komentavusių nuomone, kad jeigu trūkumas kenkia sveikatai, jį reikėtų bent bandyti koreguoti. O grožio standartų nespėsim sekti ir prasmės nėra. Idomu, kaip papūstalūpės atrodys, kai ta mada praeis, bus sukiužusiom lūpom, kažkaip nemanau kad be pasekmių praeis tie besaikiai putlinimai. Jei ne apie madas kalbant daug ką galima koreguoti nepersistengiant ir jeigu noro yra. Pvz laminavau blakstienas nes jos buvo ilgos ir tiesios, iš karto žvilgsnis gyvesnis tapo. Ne kompleksas, buvo, tiesiog norėjau pabandyt, pasiteisino. Dar galvojų lūpų kontūrą pasiryškint ten kur jis vos matomas, nes vėl, o kodėl ne. Bus natūralu, bet geriau negu yra dabar. Aš galvoju, kad artėjant prie 40 pats metas švytėt, nes finansinių galimybių daugiau ir supračiaus kaip nepersistengti su procedūrom. Ir kai kurie neva trūkumai yra visai ne trūkumai, pvz strijos. Mano strijos yra mano istorija, mano vaiko įspaudas ir man jos yra svarbios ir mielos.
Saule, palaikau, visus, kurie nebijo įvairių procedūrų, nes kodėl gi ne. Ir baimę turiu mintyse ne tą, kur dėl pasekmių. Man panika net pagalvojus, kad reiktų užsirašinėt, konsultuotis, eit ;). Todėl aš vos ne vos prisiverčiu pas odontologą užsirašyt, net kirpykloj kokius 5 metus nebuvau. Yra žmonių, kurie susitaiko su fiziniais kompleksais, nes neperlipa psichologinių 😉
Kaip tave suprantu aš labai kompleksuoju dėl veido bėrimų, nors man jau virš 30, jaučiuosi kaip paauglė. Ir nors išbandžiau tonas procedūrų ir gydymų, nuo veganizmo iki endobiogenikos, vis dar bijau išeiti į gatvę be pudros. Ir blogiausia tai, kad pasitikėjimas savimi mažėja su kiekvienu nepavykusiu gydymu.
Taip pat stengiuosi atsiauginti plaukus jų nedažydama- bandau priprasti prie žilų sruogų ir vis abejoju ar atrodau meniška ar apsileidusi moteris.
Manau, kad moterims keliama per daug reikalavimų, kurie ateina per gerokai per stipriai pagražintas nuotraukas žurnaluose ir instagramuose…
Egle, tiesa dėl tų reikalavimų. Pvz., pokalbyje apie nuolatinį plaukų dažymą man kartą sakė, kad na tai tas pats, kas nagus susitvarkyt, tiesiog estetika. Tačiau ar tikrai? Vyrai nelaikomi neestetiškai jei plaukų nedažo, o ir dažymas tiesiogiai kenkia sveikatai, ko tikrai nedaro nagų apsikarpymas. Man pvz., negražu ir plaukuotos vyrų kojos, bet kažkaip tai laikoma mano asmenine problema. Spaudimas iš tiesų yra.
Man “ant dienų” 36, bet kasmet jaučiuosi vis geriau 🙂 Net pačiai keista, nes bendrai vertinant kažkada ir figūra buvo, pavadinkime, arčiau šablonų, ir oda lygesnė, ir plaukai tankesni/sveikesni. Bet viso to nevertinau, vis rasdavau, prie ko prikibti. Maždaug nuo 30+ prasidėjo kažkoks naujas virsmas, priėmiau save, nustojau lygintis, labai racionaliai supratau, kad jei kasdien galvosiu apie visus trūkumus, jie tikrai nedings, anaiptol bujos kaip piktžolių darželis. Socialinėje erdvėje tikslingai neseku visokių “reikia dar kažką patobulinti” atvejų, jei netyčia iššoka sraute, su didele nuostaba apžiūriu 😀 Bet savyje kažką “paremontuoti” manęs šie pavyzdžiai neskatina.
Alma, koks sveikas požiūris, norėčiau ir aš rast tą virsmo mygtuką, gal nuo 40 prasidės? 😀
Salomėja, labai linkiu to! Geriau vėliau nei niekada 😀
Skaitau aš Jūsų, jaunų merginų, rašinėlius ir viena mintis galvoje: po 40 nebus geriau – bus tik blogiau. Bent jau man ties 40 m medžiagų apykaita lyg iš niekur pasidarė lėta kaip vėžlys. +10 kg valgant tą patį ir tiek pat atsirado ir taip nedžiugina, kad oj. Psichologinė būklė apie 45 m irgi tikrai negerėja (nemigos, karščio bangos, nerimas dėl to ar ano). Sportuoju, bet tai niekaip neįtakoja “prieauglio” 🙂 Labai linkiu, kad Jūsų neištiktų mano pateiktas pavyzdys ir kaip tik atsivertų meilės sau čakros. Tikiu, kad taip būna. Linkiu džiaugtis tuo iki 40 stabilumu ir nepjauti savęs be laiko ir priežasties – dar spėsite 🙂
Inga, jo, šiek tiek šypseną kelia tas „jaunos merginos“ kalbant apie 40 metų žmones. 😀 Tas apykaitos sulėtėjimas puikiai jaučiasi ir žinau, kad tik progresuos. Bet svorio augimas ir toji meilė sau mažai susijusi. Tai labiau jausmas, kad priimi natūralų senėjimą ir dėl to nesigrauži, o ne kažkoks stebuklingas čakrų atsivėrimas. O priimti būtų daug lengviau jei ne visuomenės spaudimas.
Svori nors sutvarkyti galaima O as per savo 42 metus uzgyvenau tikra kuprele, nors esu liekna sportiska bet ir 182 ugio. Is sono nuotraukas trinu is karto atrodau kaip klaustukas. Itariu su amzium tik bloges. Darau mankstas bet speju labiau ramina jos nei tiesina:)
Kapas ant dantų užsidėjau 45… kada jeigu ne dabar? 🙂