Mano vyras juokauja, kad sausis turi septynias savaites. Man atrodo, kad devynias. Rimtai, kodėl šis mėnuo toks ilgas? Pradedame su pažadais (na ne mes konkrečiai, bet pasaulis), o baigiame su pajuodusiais paakiais ir viltim „Gal jau vasaris?!“. Tuo tarpu piniginė, kaip po gero vakarėlio – tuščia, motyvacija pildyt pažadus kybo ant plauko, o sausio pradžioje išsikelti tikslai… Ai, kas žino, kokie jie buvo.

Žiūriu į sausio juostą ir į ją telpa štai kiek:

Sausio 1 diena. Iškvietimas ieškoti dingusios moters Vilniuje.
Sausio 10 diena. Skelbiu pirmąs naujienas savo parduotuveje (daug daug paruošiamųjų darbų iki tol).
Sausio 11 diena. Šventinis vakarėlis su K9 Paieška komanda – pabėgimo kambariai.
Sausio 19 diena. Susitinkam su bendraminčiais ir darom laisvos paieškos treniruotę šunims.
Sausio 21 diena. Iškvietimas į paiešką Zapyškyje (vėlyvas, grįžtam namo tik apie trečią – kitą dieną iki vėlumos treniruotėje).
Sausio 25 diena. Visa diena paieškoje. Vis dar ieškome Zapyškyje.
Sausio 26 diena. K9 Paieška savanorių mokymai. Prie Zapyškio 🙂

Kiekvieną trečiadienį paieškos treniruotės nuo 9 iki 23 valandos.
Tame tarpe, daug darbų, spėju apsilankyti pas kirpėją (jėj, turbūt jau rudenį nusikratysiu dažytų plaukų likučių), pridaryti daug naujų lipdukų, prisipirkti grand pirkinių ir su Gediminu paleidom naują K9 Paieška svetainę, prie kurios buvo ir dar tebėra daug darbo. Labai seniai buvo aprašomos visos dingusių žmonių paieškos, po to reikalas primirštas, tad aš ėmiausi atnaujinti informaciją.

Jei perskaitėte iki čia, tai maždaug ir visa mėnesio suvestinė. Na, o kam įdomu apie šuniukus ir atvirukus skaityti detaliau, tai plyz, pasiliekat, skaitot, nepamirštat grįžtamojo ryšio.

Mažo verslo iššūkiai: sausis – mėnuo, kai verslas bando išgyventi

Sausį pasauliui išdidžiai pasiūliau 75 naujus atvirlaiškius, sveikinimo atvirukus, lipdukus, skirtukus ir laiškų popierių. Pasiruošiau džiaugsmingam startui, o mėnuo pasitiko mane… naujomis pašto kainomis. Ir ne tik mūsų šalyje – visur. O kas vyksta, kai brangsta paštas? Taip, daugybė žmonių meta postcrossingą. Skauda širdį, bet pašto dėžutės vis labiau tuštėja.

Išjudinti klientus kaip niekada sunku. Atrodo, išsiunti naujienlaiškį, parodai socialiniuose tinkluose naujienas, o atsakas – tyla. Bet guodžiuosi tuo, kad skundžiasi visi mano sekami kolegos – ir tie, kurie turi tūkstančius sekėjų, ir tie, kurie, kaip ir aš, viską daro patys. Taigi, bandau nenusiminti. Ką darau vietoj verkimo bežiūrint į statistiką? Dirbu toliau.

Kiekvieną kartą sau primenu: net ir prastas mėnuo man yra naudingesnis nei būtų nedarbo išmoka (aišku, aš tokios iš viso negaučiau). O kai sumažėja užsakymų pakavimo, atsiranda laiko kitiems dalykams. Pvz., jau ruošiu advento kalendorius. Taip. Jau. Sausį.

K9 paieškos ir mokymai: kai savaitgalis reiškia ne poilsį, o mišką

Kol kiti sausio savaitgalius leido su pledais ir kakava, mes – su GPS, žemėlapiais, dronais. K9 paieška veiklų šį mėnesį būta visokių: ir vakarėlis, ir treniruočių, ir tikrų paieškų, situacijų, kai atrodo, kad daugiau nebegali, bet kažkaip vis tiek gali.

Jau sausio pirmą dieną Bitė debiutavo realioje paieškoje. Teko dalyvauti ir dingusio žmogaus paieškoje be šuns. Nuolat kirba mintis, kad realybėje viskas daug sudėtingiau nei per treniruotes. Nes čia nėra „pažiūrėsim, kaip seksis“, čia reikia rasti žmogų.

Vėlyvos treniruotės kartais verčia suabejoti savo pasirinkimais: vietoj jaukios lovos ir knygos – kažkur Kauno ar Vilniaus užkampiuose, iki vidurnakčio, bet kokiu oru. Bet tada ateina ta akimirka, kai matai kaip tavo šuo nuseka kvapą, ir visas nuovargis dingsta – nes dirbam. Nes mėgstam. Nes gal kada nors tai padės išgelbėti gyvybę.

Didysis pokytis: kai po amžinybės su Android tampu iPhone žmogumi (ar bent bandau)

Jei kas nors būtų man prieš penkis/tris/du/ar net gruodį butų pasakęs, kad 2025-aisiais aš savo noru pereisiu prie iPhone, būčiau tik garsiai nusijuokusi ir pasiūliusi tam žmogui nesvaigti. Bet štai – sausis ir aš su iPhone. Pasaulis keičiasi. O aš save laikau gana open minded ir kryžiumi negulu rėkdama, kad iPhone šūdas.

Pagrindinė priežastis – nuotraukos. Tiesiog norėjau geros kameros, ir šitoje vietoje iPhone mane tikrai džiugina. Spalvos, detalės, tas „išsitraukei, nuspaudei ir viskas atrodo nuostabiai“ – galiu džiaugtis fotografavimu, o ne galvoti, kaip redaguoti kiekvieną kadrą.

Bet kas liečia visą kitą – oh! Android mane lepino laisve: noriu – keičiu nustatymus, noriu – pritaikau telefoną pagal save. iPhone tuo tarpu užknisa: „Daryk taip, kaip mes sugalvojom, arba visai nedaryk.“ Nustatymai suslapstyti belekur, funkcijos ribotos – kartais atrodo, kad bandau naudotis telefonu, kuris nesistengia būti patogus man, čia tipo aš turiu prisitaikyti prie jo.

Žinoma, priprasiu. Kaip pripratau prie naujų pašto kainų ir prie to, kad vis dar nemoku normaliai naudotis visokias GPS bei trekais ir greitai nunaviguoti į tašką.

7 knygos ir mano 1-2-3 iššūkis

Nors sausis atrodė kaip niekada ilgas, bet skaityti labai jau daug nepavyko. Kur ten. Šį mėnesį sugebėjau perskaityti ir perklausyti 7 knygas. Ir svarbiausia – pavyko laikytis savo 1-2-3 skaitymo iššūkio.

1 – skaityti bet kokią norimą knygą: čia leidžiu sau mėgautis bet kuo – ar tai būtų seniai norėta istorija, ar visiškai karšta naujiena.

2 – skaityti knygą, išleistą ne anksčiau nei 2022 m.: nes naujausia literatūra visada vilioja, bet nenoriu gyventi tik naujienų burbule, tiek knygų užsiguli!

3 – skaityti knygą anglų kalba: nes reikia lavinti smegenis, o ir pasirinkimas angliškų knygų dažnai daug didesnis nei vertimų.

Apie pačias knygas bus atskiras įrašas.

Darbo ir gyvenimo balansas: ar jis egzistuoja, ar tik mitas?

Jei kas nors paklaustų „Kaip sekasi išlaikyti balansą tarp darbo, savanorystės ir normalaus gyvenimo?“, aš tik nusijuokčiau. Balansas? Koks balansas?

Taip, užsakymų ir finansinių įplaukų nebuvo daug. Bet darbo tiek, kad kartais atrodė, jog niekada nepadarysiu visko, ką užsibrėžiau. Nesu mega korporacija su šimtu darbuotojų, o viską darau pati. Maždaug „štai aš ir mano darbų sąrašas“. Ir tas sąrašas kažkodėl niekada netrumpėja, nes nuolat galvoju ir sugalvoju, kaip čia išjudint klientus, kaip čia paaugint socialinius tinklus, kaip kaip kaip.

K9 paieška treniruotės? Aš jose esu stebėtojas, mokausi teoriškai, bet niekada nepraleidžiu. O tai didžiulės laiko ir energijos sąnaudos. Aš pvz noriu reguliariau sportuoti, bet niekaip nerandu to meto, kada nesijaučiu nusiknisus, arba nereikia padaryti kažko svarbaus.

O laikas sau? Na… jei kažkiek valandų naktinio miego laikyti „laiku sau“, tada taip, jo turėjau. Bet jei laikas sau reiškia kažką daugiau – pavyzdžiui, ramiai skaityti knygą, nesijaučiant kaltai, kad nedirbu – tai gal su tuo reikalai kiek prastesni.

Bet ar skundžiuosi? Ne visai. Nes kažkaip man patinka šitas chaosas. Kol jis neperauga į visišką perdegimą (o aš vis dar bandau atrasti ribą, kur jis prasideda), tol viskas gerai.

Maistas, sveikata ir ilgiausiai laukiamas cholesterolio tyrimas pasaulyje

Sausį tęsėm savo „nevalgome cukraus, krakmolo ir kitų š.“ eksperimentą – nors, tiesą sakant, jau seniai tai tapo ne eksperimentu, o tiesiog įprastu gyvenimu. Vis tiek būna momentų, kai kvapas iš kepyklėlės primena laimę, bet iš esmės viskas gerai. Juo labiau, kad buvo kartų kai norėjau saldainio, tai ir valgiau saldainį.

Kas nėra taip gerai – sveika mityba, kai esi ne namuose. Nes kai visą dieną blaškaisi tarp reikalų, labai lengva praleisti valgymo laiką, o tarp greitmaisčio beveik neįmanoma rasti kažko tinkamo naujai mitybai. Pradedi įvertinti termosą su grikiais kaip aukso vertės daiktą. Rimtai, jei kas nors savo terbelėse dar nesinešioja grikių termosuose – pabandykit, gyvenimas pasikeis.

O tada dar buvo cholesterolio tyrimas. Na, ne tai, kad man buvo labai aktualu, bet kai poliklinika pasiūlo nemokamai, kodėl gi ne? Atėjau, daviau kraują, pasidžiaugiau savo atsakingumu. O tada man pranešė, kad rezultatus sužinosiu po 1,5 mėnesio. Puiku, nes per tiek laiko galima ne tik cholesterolį pasigerinti ar susigadinti, bet ir visiškai pakeisti gyvenimo būdą, pradėti maratonus bėgioti ar, priešingai, nusipirkti patogiausią sofą pasaulyje ir nuo jos nebenulipti. Įdomu, ar kai pagaliau sužinosiu savo rezultatus, jie dar bent kiek atspindės realybę, ar tai bus tik gražus prisiminimas iš sausio?

Pabaiga: sausis, kuris niekada nesibaigia, vis dėlto pasitraukia

Tai ką, sausis pagaliau sugebėjo susipakuoti savo ilgas septynias (devynias?) savaites ir pasitraukti iš scenos. Jis buvo ilgas, keistas, pilnas iššūkių, bet ir visai produktyvus – naujos prekės mano parduotuvėje, nauji nuotykiai, naujas telefonas (kuris mane ir džiugina, ir nervina vienu metu), naujos perskaitytos knygos, nauji džinsai, patrumpinti plaukai ir naujas rekordas laukimo kategorijoje – cholesterolio tyrimo rezultatai, kuriuos sužinosiu jau beveik pavasarį.

Ar sausis buvo tobulas? Ne. Ar buvo iššūkių? Taip. Ar kartais norėjosi tiesiog įlįsti po pledu ir nieko nedaryti? Žinoma. Bet ar jis buvo visiškai blogas? Ne. Nes jei jau pragyvenom šitą maratoną, vadinasi, galim ir vasarį ištempti. O ten jau ir pavasaris beveik ateis. Balandį seminaras Estijoje, Birželį – Latvijoje, Rugpjūtį stovykla Vengrijoje, o dar vietoje kiek linksmybių laukia!