Tradiciškai reikėtų rašyti: “kaip greitai prabėgo laikas, nė nepastebėjau”. Ir ką, bet rimtai taip yra. Žiū, čia ką tik buvo rugpjūčio savanorių mokymai, tada trumpam išlėkėm į Estiją, viena kita diena ir mėnesio pabaiga. Tai dabar nuosekliai ir pažiūrim, kiek į jį tilpo.

Atostogos. Anksčiau mes vasarą atostogaudavom du kartus. Kažkada trumpai birželį ir porą savaičių rugpjūčio gale. Bet šiemet taip jau sutapo, kad važiavome į Mantrailing stovyklą liepą ir kažkaip norėjosi dar tų atostogų. O ir Saremos salų Bitei dar nerodėm, tad po rugpjūčio mokymų iš karto išdūmėm šiaurės kryptimi.

Apie tai, kad vieta neatitiko aprašymo jau pasakojau. Suerzino, bet visumoje tose salose visada faina. Vis juokauju, kad jei būna spirit animal, būna ir spirit place ir man tai ne kažkokia egzotika, o tiesiog Estijos vakarai 🙂

Ką mes veikėme? O gi nieko. Net knygų neskaičiau. Tiesiog bimbinėjom, važinėjom šen ten, fotkinom, miegojom, grilinom, Bitė siautėjo. Valgėm duoną. Kokia duona Muhu saloje, kokia duona! Kartą mašinoje surijom beveik visą kepalą be jokių priedų ar užgėrimo. Per penkias dienas turbūt 4 šviežius kepaliukus patvarkėm, daugiau nieko nė nereikėjo.

Po atostogų smogė realybė. Grįžau, o čia manęs laukė apie 90 parduotuvės užsakymų. Jei būčiau, koks amazonas, tai pasiimčiau 90 belekokio dydžio dėžių, sumesčiau po prekę, šiek tiek popieriaus ir per dieną apsisukčiau. Bet aš savo parduotuvėje turiu apie 1000vnt prekių ir mano pirkėjai jas perka maždaug po 50-100 vnt skirtingų daiktų. Ir kiekvienas vis kitokių. Tad aš tikrai ilgokai užtrunku, kol surenku, parašau “ačiū” korteles, supakuoju ir kiekvienam parenku atitinkamo dydžio pakuotę. Nors dėkinga už palaikymą mano mažam verslui esu be galo, be krašto, tačiau tą savaitę po atostogų atrodė, kad tik pakuoju, pakuoju, pakuoju, o “processing orders” skaičiukas nemažėja. Ir dar visą tą laiką kirba mintis, kad ok, juk reikia eit toliau, kurt, siūlyt, neleist savęs užmiršt, nes dabar šitie užsakymai bus supakuoti, bet kitą mėnesį mokesčiai patys nesusimokės. Ir dar kitą.

Truputį daugiau uždirbusi iš karto ir investavau. Įsigijau folijavimo įrankį ir tikiuosi Kalėdoms pasiūlyti pablizgintų lipdukų. Tokių manęs prašo jau ne pirmus metus.

Kas liečia darbą, tai didelę mėnesio dalį, kai tik būdavo laiko tarp kitų užduočių, dėliojau kalėdinių atvirlaiškių dizainus. Pagamintus atvirukus jau greitai turi atvežti ir laukiu nesulaukiu, kokie man jie visi faini.

Bitė irgi auga, kažkaip va jai už kelių dienų stuktels du ir per rugsėjį buvo toks brandos šuoliukas. Faktas, kad šuniukui skiriam daug laiko. Čia aną kartą pasakojam pažįstamai, kad va penktadienį Gediminas vežė figūrantus į Kauno rajoną mantrailing mokymų trasom paklot, tada atgal, tada šeštadienį važiavom visai dienai į mokymus… O ji sako, pala, tai jūs gi ir darbus turit! Tai joa, ir bent maniškis, tai tikrai šiek tiek kenčia. Juk vienokie ar kitokie užsėmimai yra kiekvieną dieną. Tačiau, juk kai nusprendi pirkti šunį, tai suvoki gi, kad neužteks tik kamuoliuko pamėtyt, o reikės dar ir kažką atitinkamo jo veislei veikti, ar ne?

Paskutiniuose mokymuose Bitė ėjo 15 valandų senumo pėdom. Taip pat įvyko proveržis laisvoje paieškoje, kur jau visą reikalingą laiką lojo be sustojimo (anksčiau tik suviauksėdavo ir sunkiai ištempdavo). Auga šunelyzas.

Vis su Gedu pasidžiaugiam, kokia smagi ir mantrailing treniruočių ir K9 Paieškos savanorių kompanija. Visada grįžtam pasikrovę gerų emocijų, džiaugiamės, kad čia nariai tarpusavyje ne konkuruoja, o siekia bendros sėkmės.

Mėnesio gale sugebėjau susirgt taip, kaip suaugėliškame gyvenime dar nesirgau. Lyg šiol sunku atsigaut.

Kas čia dar? Spalį mano gimimo diena. Tikiuosi, kad kaip visada nuvažiuosim prie jūros. Vis stebiuosi, kaip aš su savo kompleksais ir psichologiniais velniais nugyvenau 42 metus. Ir nieko. Pasirodo, kad nei labai gražūs, nei labai ploni, nei labai gerą darbą darbą dirbantys, nei labai kažkuo išskirtiniai žmonės puikiausiai eina per pasaulį. Pakankamai geras irgi yra geras.

Tai tiek šį kartą. Greitai, paprastai ir regis viską aprėpiau.