Man atrodo, kad visi puikiai žino, kodėl pirkti dėvėtus drabužius ir daiktus yra gerai. Tačiau, kodėl gi nepasikartojus elementarių tiesų? Jei užduočiau šį klausimą daugeliui žmonių, jie atsakytų, kad pagrindinis privalumas yra kaina. Na, o aš turiu tokią nuomonę, kad šis punktas turėtų būti paskutinėje pliusų sąrašo vietoje, nors, žinoma, irgi labai svarbus.
Aš pati nuo pat vaikystės rengiuosi beveik tik dėvėtais drabužiais. Net ir dabar va sėdžiu su džinsais, marškinėliais ir megztiniu iš “Humanų”. O kuomet eisiu į lauk, persirengsiu į kitus SH drabužius :). Vėliau laukia mankšta, o timpos, aišku, irgi iš SH :). Žinoma, turiu aš ir vieną kitą naują dalyką, tik tiek, kad net greitosios mados parduotuvėse įsigijusi daiktą už kelioliką eurų, aš jį dėviu kelis metus.
Tekste prasklaidysiu keletą mitų apie dėvėtus daiktus. Na, o nuotraukose, kurios jau matytos (juk ir čia galima nešvaistyti resursų ir naudoti ką turi, ar ne?), parodysiu savo mėgstamiausius dėvėtus drabužius, kuriuos dėviu jau ne vieną sezoną.
Mitas: dėvėti drabužiai yra nunešioti, smirda, nemadingi.
Tiesa: tiesa, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse tvyro nemalonus kvapas. Dažniausiai jis būdingas mažesnėms, blogai vėdinamoms parduotuvėlėms. Tačiau didesni tinklai ar lauko prekyba šią problemą išsprendžia. Cheminio apdorojimo kvapas lengvai išsiskalbia, tad nematau didelės problemos.
Tikrai būna ir smarkiai nunešiotų rūbų, kurie, įdomu, bet irgi randa savo vietą po saule. 1 euro dienomis iš “Humanos” pirkėjai tempia maišus. Tačiau neretai pasitaiko ir prekių su etiketėmis, drabužių, kurie atrodo lyg nedėvėti, batų su labai nežymiomis nešiojimo žymėmis, puikios kokybės rankinių. Aš pati tikrai neperku nudrengtų daiktų, tačiau juk apsirengiu kažkaip? Tad mitas, kad “skudurynuose” viskas tik nunešiota.
Ar drabužiai nemadingi? O kas yra mada? Jei tai, ką matome “Zaros” ar H&M vitrinose, tai tikrai pasivaikščioję rasite analogiškų daiktų. Jei tai, ką stebime ant podiumo, tai na… sakyčiau pasitelkus kūrybiškumą irgi galima susirinkti panašų derinį. Tačiau visada pasitaikys niekada nesenstančių modelių džinsų, marškinių, džemperių, lietpalčių, timpų, odinių striukių, šalikų. Bent jau aš dažnai matau daiktus, kurie dėvimi gatvėse ir retai kuisdamasi pagalvoju, kad et, čia jau praeitis. O kur dar vintažinės “Humanos”? Šitos tai apskritai mados viršūnėje ir kai kartą mačiau kaip azijietis Trakų g. matuojasi iš pažiūros mano dydžio “Dr. Martensus”, tyliai meldžiausi, kad jam netiktų, o po to paleidau porą prakeiksmų.
Mitas. Jokio skirtumo ar pirkti greitosios mados drabužį dėvėtuose, ar naują, jis iš esmės blogis, o kaina beveik vienoda.
Tiesa. Skirtumas yra. Net jei kaina SH yra didesnė už naujus greitosios mados marškinėlius, šį kartą žemė, o ne piniginė padėkos už jūsų teisingus pasirinkimus. Kalbu apie gyvenimą tvariau. Populiarėja toks terminas kaip circular economy, kuris remiasi 3r – reduce, reuse, recycle. Todėl naudokime tai, kas jau pagaminta. Greitosios mados gamintojas išleido marškinėlius, sunaudojo krūvą vandens ir kitų gamtos resursų, kažkas nusipirko ir numetė, greičiausiai jau užsisakinėja naujus. Valio valio, jei marškinėliai grįžo į rinką ir dabar juos randame dėvėtų drabužių parduotuvėje. Gal jie brangesni, bet juos nupirkdami neprisidedame prie dar vieno take, make, dispose. Galiausiai, kai jau nebetiks dėvėti, dar ir skudurą į garažą atstos.
Ir dar, man smagiau paremti mažą dėvėtų drabužių prekeivį (pvz., visai patinka Ukmergės turgus), nei didelį koncerną. Nors iš kitos pusės, asmeniškai žaviuosi ir grandioziniais verslais, juk jie visi kilo nuo nulio. Dviprasmiška.
Tad kodėl mums visiems reiktų pirkti dėvėtus drabužius ir daiktus?
Piniginė nauda. Net jei pardavėjas prašo kosminės sumos už dėvėtą daiktą, pvz., 100 eurų už “Dr. Martens’us” (o “Vinted” tai yra labai normali praktika), tai vistiek yra pigiau nei įsigyti naujus, kurie kainuoja 180, ar net jei ir 110 per išpardavimą. Tas sutaupytas 10 eurų gali apmokėti mėnesio elektros išlaidas :D. Plius primenu tą tvarumą ir švaistymo mažinimą.
Galimybė sumažinti išteklių naudojimą ir išmestų daiktų kalnus. Apie tai jau kalbėjau aukščiau. Jei daiktas jau pateko į ciklą, tai jį ir naudokime, kol nieko nebeliks. Antrą, trečią ir ketvirtą kartą. Jei tik įmanoma.
Originalus stilius. Man patinka, kad nusipirkusi net ir populiaraus gamintojo panešiotą gaminį, aš galiu būti tikra, kad jo nedėvės pusė miesto. Gal jis iš senesnės kolekcijos, gal mūsų šalies net nebuvo pasiekęs, tačiau turiu “Lindex” sijoną, kurio niekur gatvėse nesu mačiusi.
Kokybė. Dėvėtų drabužių parduotuvėje aš galiu rasti daug geresnės kokybės daiktų. Taip jie brangūs. Pvz., odinės striukės šiuo metu “Humanose” įkainuojamos nuo 16 iki 40 EUR, priklausomai nuo būklės ir gamintojo vardo. Tačiau aš jokioje naujų drabužių parduotuvėje nerasčiau geros odinukės net ir už 50 EUR. Tas pats ir apie geros medvilnės, vilnos drabužius. Žinoma, tenka pasiknisti tarp akrilo kalnų, bet gera kokybė ne tokia ir retenybė.
Mano asmeninės SH gudrybės
Einu į dėvėtų drabužių parduotuves neužkeldama lūkesčių, bet ir neužsiprogramavusi neigiamai. “Ai, aš tai nemoku nieko rasti” – girdžiu gana dažnai. Tai gal tą dieną nieko nebuvo? Bus kitą. Geriausias būdas kažką atrasti – tiesiog peržiūrėti visą pakabą. Visą! Greitai, nes nebūtina detaliai čiupinėti kiekvieno daikto. Iš karto pamatysite tą, kuris traukia akį. Jei ant kabyklos yra 10 rūbų ir visus peržiūrėjus nė vienas nepatiko, reiškiasi, kad nieko gero šiandien nėra. Bet neretai žmonės pasidairo tik labai paviršutiniškai, pasklaido vieną kitą pakabą ir išeina nukabinę nosį.
Nežiūriu į kainas. Kaip ir visi žmonės, aš taip pat noriu nusipirkti pigiau. Tačiau štai pavyzdys: man sunku rasti džinsus. Ir kalbu jau ne tik apie SH. Ateinu į H&M ar “Zara” – netelpu į XL. Ateinu į “Lindex” – telpu, bet modeliai atrodo meh. Todėl, kai dėvėtuose randu man taip sunkiai gaunamą rūbą, kuris tinka – imu! Jei tik nesunešiotas, tai imu už tiek kiek prašo, net jei ryt išpardavimai ir džinsai visur kainuos trigubai pigiau – vistiek netilpsiu :). Jei tik drabužis yra kokybiškos medžiagos, man tinka, patinka, tai aš galiu sumokėti nepaisydama to fakto, kad oi oi, skuduryne viskas turi būti pigu. Šiaip negali, nes tuo besiverčiančioms įmonėms ar pavieniams žmonėms irgi reikia ir gyventi, ir mokesčius mokėti, ir algas.
Nevengiu į tą pačią parduotuvę eiti pakartotinai. Atrodo, gi vakar buvau, tai kas ten šiandien pasikeitė? O būna visko. Vakar kažkas matavosi “jūsų” drabužį, todėl nematėte. Pardavėjos perkabino į kitą vietą ar tiesiog papildė asortimentą.
Apsirengiu patogiai. Būna taip, kad kažką baisiai tingisi matuotis, nes dėviu pėdkelnes, suvarstomus batus, bodį :). Geriau tokių situacijų vengti 😀
Tikrinu vyrų skyrių. Tą darau dėl kelių dalykų. Visų pirma, tai ten tikrai galima rasti įdomių drabužių, kurie tinka abiems lytims (bėda, kai vyras po to juos atiminėja). Visų antra, kartais pardavėjos ten pakabina ir moteriškus drabužius. Netyčia, arba šiaip joms pasirodo, kad oversized megztukas nemoteriškas.
Galvoju su kuo drabužiai derėtų. Seniau kažkaip vis pasiduodavau. Ai, pigu, ai geros kokybės, ai imu. Dabar gi stengiuosi apgalvoti ar tikrai man reikia to rūbo, ar tikrai nešiosiu, net jei kainuoja tik vieną eurą, ar ne geriau tą eurą kavai išleisti?
Neapsiriboju tik rajono “Humana”. Dėvėtus daiktus galima mainyti, perpirkit iš draugų, iš “Vinted”, kitų skelbimų. Nevengiu nusitrenkti į tolimesnį rajoną ar savaitgalio išvykoje stabdyti vyrą: “žiūrėk, skudurynas prie bažnyčios – stojam!”.
Dėvėtų drabužių trūkumai
Norėčiau sakyti, kad nėra. Bet yra yra.
Vieno gražaus daikto tik vienas vienetas: o tai reiškia, kad negausite nei dydžiu didesnio, nei mažesnio. Nei kitos spalvos. Yra koks yra ir viskas.
Reikia skalbti. Šioks toks trūkumėlis, bet yra žmonių, kurie ir naujus drabužius skalbia. Sako, nežinau ar tai nėra grąžintas ar 100 kartų pasimatuotas rūbas.
Reikia investuoti laiko į paieškas. Nes tikrai reikia!
Šį kartą tiek mano minčių apie SH. Dabar tai jau tampa ir mados reikalas, ir vienas iš žingsnių link tvaresnio gyvenimo. Aš dėvėtais drabužiais pradėjau rengtis before it was cool. Dar tais laikais, kai klasiokai pamatę skuduryne būtų metus stumdę, nors pačių mamos ne kitur rūbus pirko. Tai buvo laikai, kuomet apskritai toks dalykas atsirado Lietuvoje. Ir nė vieną akimirką nebuvo atėjusi mintis, kad “o kai užaugsiu, tai pirksiu tik Akropolyje”. Gal, kad “Akropolio” nebuvo? 😀 😀 :D. O gal dėl to, kad SH yra gėris. Tokia gaida ir baigiu 🙂
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Labai smagus įrašas ir tikrai pritariu, kad SH yra gėris!
Man dabar kone atrakcija būna grįžt pas tėvus ar močiutę į kaimukus ir prasieit šeštadienį ir pro tinklines ir pro turgelius, nu tiek visokio gėrio, o kai kaimuose ne visi madų vaikosi, tai tokių unikalesnių rūbelių nutverti papigiai tikrai yra šansų.
Šiuo metu žieminę striukę medžioju kur papigiai gauti, radau vieną jau iš pačiupinimo kokybišką, kaina 15 eur, dar tada lyg ant gerų valandų papuoliau -50% nuo tų 15, atrodo visa graži, o pagooglinus firmą, naujos, pasirodo apie 500 eurų eina. Vis dar liūdna, kad per didelė buvo 😀
Na, va, kai pagalvoji, tokia jei ir 50e kainuotų, jau yra 10 kartų pigiau nei nauja ir net pigiau nei kokia lieva iš “Reserved” 🙂
o aš Savičiaus SH krautuvėlėje prieš kelis metus nusipirkau tokį mielą laikroduką, kokio niekur nerasčiau, man daug geresnis už visokius net šveicariškus:)
Aš irgi už labai mėgstu dėvėtų drabužių parduotuves! Net savo vestuvinę suknelę iš Vinted pirkau, reikėjo šiek tiek pataisyti pas siuvėją, bet buvau labai patenkinta, net nesugalvoju, kokią dar gražesnę būčiau galėjus išsirinkti 🙂
Nei tas nei tas realiai nera gerai. Secons handas irgi juodas bjaurus verslas, rubai daznai yra aukojami ivairioms organizacijoms, o buna vogiami, atvezami, parduodami. Zmones, besisukantys sito verslo zemojoje grandineje isnaudojami. Paziurekit filma Second Hand, jei rasit.
Naujus rūbus skalbti reikia dėl to, kad jie būna “apdoroti” chemija, kuri leidžia juos transportuoti nesusiglamžant. 🙂 Visai neseniai tai sužinojau.
Jei tik netingėčiau, tai dažniau užsukčiau į SH. 🙂 Geriausias radinys so far 100% kašmyro golfas. Vos už kelis eurus. Tokie radiniai vilioja dažniau užsukti pasikuisti. 😀
Dievinau (o gal tik toleravau, nes kito pasirinkimo neturėjau) humana studentavimo laikais, kai mėnesiui turėdavau apie 120€ pietums, autobusui/traukinui ir telefonui. Pradėjus dirbt prekybcentry, prasieidavau po pardes ir pamačiau, kad nėra taip jau brangu, kaip buvau įsitikinus. O dar išpardavimai! Plius fast fashion laimi dėl internetinės prekybos, kas be proto patogu.
Tai, aišku, kad geriausia yra ekologiškai auginti žaliavą , gaminti medžiagas ir siūtis rūbus patiems (nes jei leisim tą daryt kitiems, ir vėl gali kilti abejonių dėl verslo švarumo). Neturiu nė vieno argumento prieš, rimtai ir be sarkazmo. Bet aš asmeniškai nesu tam pasiruošusi. Tad renkuosi “Humanas”, kurios pačios yra labdaros organizacijos, privačius žmones, kurie parduoda pavienius rūbus ar turi versliukus, parduotuvėles, kurios yra vienintelis pajamų šaltinis ne didmiestyje gyvenantiems žmonėms. O blogų dalykų galima visur rasti. Tose pačiose labdaros organizacijose taip pat. Kiek čia visi pjovė kelias žvaigždutes į Afriką išvažiavusias ir vardino visokias organizacijos nuodėmes. Kaip matote, aš savo tekste daugiau kalbėjau apie reusinimą ir tvarumą bei paprasčiausią buitinę naudą ir visiškai neminėjau, kad greitosios mados atstovai išnaudoja žmonės trečiosiose šalyse. Tema daugiau apie daiktus, resursus, švaistymą, mažiau apie žmones. Nes sr neverta rinktis mažesnių blogybių, ten kur tą daryti net nekainuoja realių pastangų, juk vistiek atskies kometa, ar Š. Korėja viską ištaškys. 😀
Iš tiesų, ką aš ir kalbu, kad dėvėti gaminiai neretai brangesni nei tą pačią dieną išpardavime gulinčios maikutės. Tik tiek, kad man kur kas maloniau pirkt SH. Man pasigamina endorfinai radus tinkantį rūbą. O internetu aš nebent tik batus perku, su rūbais ir gyvai pačiupinėjus per sunku, kabinoje pasirodo, kad mano vaizduotė visai kitaip kūną piešė :), beje atsiranda ir SH eshopų 🙂
Mėgstu SH ir visada mėgau, nes jose galima rasti labai originalių drabužių ir pažaisti juos derinant. Nemėgstu šablonų, o SH suteikia laisvę fantazijai.
Prieš kokius 9 metus SH nupirkau vyrui Fjallraven (before Fjallraven was cool) kelnes. Jos kainavo 6 litus. Jau taip sunešiotos – su skyle, apibetonuotos, neatplaunamai nuteptos dažais ir klijais ir dar velniai žino kuo – bet vis neleidžia išmesti. Sakau, padovanosiu tau naujas, bet pamačiau naujų kainą, tai tik atsidusau ir išskalbiau senas 🙂 https://www.fjallraven.eu/fjallraven-mens-brenner-pro-trouser-m-dark-olive-f90575/
P.S. Čia pats taip sunešiojo, perkant buvo puikios 🙂
Megstu uzsukti paieskoti “lobiu” i devetu drabuziu parduotuves. Ypac jei bunu mazesniuose miestuose. Nevengiu ju ir budama uzsienyje. Teko lankytis JAV, Italijoj, Aglijoj, Lenkijoj, Gruzijoje. O patirties lankymosi esu sukaupusi nuo pacios pirmosios devetu drabuziu siuntos i Lietuva is JAV, kuri buvo pardavinejama Sporto rumuose.
Kadangi mano dydis yra xs, tai aš nesuku sau galvos dėl dydžių, nors Lietuva manekenių kraštas, čia visos lieknos, bet kažkaip mano dydžio rūbams konkurencijos nėra. Mūsų mieste yra tokios parduotuvės Hitas, yra bene dvi, tik kolekcijos ten keičiasi ne vienu metu, brangiausia būna 7 eur, o paskutinę dieną 50 cnt. Na aš gudri, prieš tai viską išsimatuoju kol dar brangesni, o paskutinę dieną tiesiog šaunu į parduotuvę iš pat ryto ir tiesiog kraunu kas patiko. Už 10 eur grįžtu pilnu maišu rūbų, batų, kokia 20 štukų visko, susiperku garderobą visam ketvirčiui. Gaila dabar tik vasariniai pagrinde buvo, bet ką pirkau, viskas su etiketėmis. Kitam sezonui apsirūpinta.
Kas liečia dydžius, tai tikrai XS ir S būti ne tik gražu, bet ir pravartu. Aš pati šiuo metu vienam projektui ieškau tam tikrų daiktų, tai tiesą sakant XS-S absoliučiai dominuoja. Kita vertus, nuoga ir aš nevaikštau su savo XL+ dydžiais, tik pasirinkimo kiek mažiau. Kur beveik visa parduotuvė, o kur tik mažas kamputis.
O tokia parduotuvė tai skamba kaip stebuklas. Kokiame čia mieste? Gal net ir atvažiuoti verta 🙂
Fjallraven turi labai gerą dalyką, neseniai atradau kai ieškojau šortų – tai modelius pažymėtus Curved (moterims turinčioms smėlio laikrodžio figūrą). Laukiu nuolaidų 😀
Second hando niekad nevengiau, ir į draugų vestuves praeitą vasarą puošiausi suknele iš Humanos už 5 eur (kurią paskui dar buvau paskolinus pažįstamai į mokyklos išleistuves). Double usability 😀
O pastarosiom savaitėm ypatingai atradau ir pamėgau eiti į blusturgius – čia kur gyvenu, jie labai populiarūs, vietinių žmonių susitikimų ir kavos pagėrimų vieta, puiki nuotaika ir pan. Manau, vietinės tiesiog mėgsta madą, todėl eina, bet tikrai manau daliai ir re-usability aspektas svarbus. Na o aš kadangi gailiu brangiems drabužiams pinigų, tenai kartais atrandu gerų brandų, šilkinių ir pan. daiktų. Beje, čia ir batai labai perkami. Bet tuo pačiu stebiuos, kad atneša viską – ir suplyšusius, dėmėtus drabužius, taip pat kosmetiką, nagų lakus – bet matyt yra kas perka jei neša :/ Aš dar mokausi pirkti. Kartais sunku įvertinti ar tiks dydis, spalva, ar tikrai reikia, o pasimatuoti, save veidrodyje pamatyti irgi nevisada būna galimybė. Bet jei ir “prašauni” – nedidelis nuostolis, nes daiktai nebrangūs. Jau rezgu mintį, kad tuos nepataikytus kažkada eisiu pardavinėti pati, susimetus su drauge “už stalą” 🙂 Būna brangūs blusturgiai (kur kainos užkeltos), bet būna geri ir pigūs (rekomendacijos pasiteisina). Taip pat visada prieš uždarymą kainos krenta (bet iš gerų daiktų lieka tik XS dydis) 😀
Pagal aprašymą spėju, kad humana – mano mieste irgi panaši tvarka: pirmąją savaitę naujos prekės (pirmadienį 5-6 eurai, kasdien kaina mažinama), antroji savaitė – “pigioji” (kai ketvirtadieniais būna 50 centų aš taip pat randu dar puikių rūbų, aišku, pvz., avalynės jau nieko gero nebūna likę, ją išperka pirmomis naujo atvežimo dienomis). Pačią “brangiausią” dieną nuėjus reikia daug kantrybės, nes žmonių pilna; ir nors kaip būtų keista, aš geriausius rūbus ar aksesuarus randu kitomis dienomis, kai pigiau 😀 Humana man patinka ir tuo, kad prekės papildomos kasdien, džiugina ir patogios matavimosi kabinos.
Ventura, Secondhand, Gausa – ten taip pat mėgstu apsilankyti. Tikrai randu nemažai geros kokybės rūbų ir puikios sudėties (vilna, kašmyras, šilkas, linas…) po kelis eurus ar net keliasdešimt centų. Šalikai, diržai, sidabriniai papuošalai – galima rasti tikrų “perliukų” 🙂 Su rankinėmis bei avalyne – sudėtingiau, bet įmanoma, reikia ieškoti. Ko pasigendu – tai kelnių kostiumai (jų galima sakyti nėra) bei suknelės (beveik visos būna kažkokie škurliai, tiesiai šviesiai pasakius 😀 ). Ko neperku – tai apatinių rūbų (kelnaičių), kojinių. Dabar stengiuosi pirkti labai apgalvotai, galvoju, su kuo derinsiu, nebeperku, kad “pigu” ar “oi, kokia įdomi palaidinė”. ar “gal ir nieko tos kelnės” 😀
Na taip, labas rytas, kažkas dar užsimiegojęs (aš), perskaičiau dar kartą – humaną kažkaip sumaišiau su kita parduotuve 😀 Apie “hitas” neteko girdėti…
MM, o mano įspūdis apie rajonų Humanas prastokas. Ten kita kainų politika nei didmiesčiuose, čia gi būna nauja siunta be nuolaidų, kur kainos iki kosmoso, tada laimingi pusvalandžiai su 20-30-50% nuolaidomis, tada prasideda 50% (labiausiai apsimoka), o tada 4-3-2 EUR, paskutinėmis dienomis 1,50-1 EUR.,, bet kiek aš esu buvusi mažesnių miestų Humanose, kur sistema, kaip pasakoji, tai man visada pasirodydavo, kad ten atveža tokios kokybės prekes, kokios lieka Vilniuje, kai po 1,50-1 neišparduoda. Na, tiesiog labai varganas vaizdas. Nors teisybės dėlei, tai tikrai esu radusi ir vieną kitą perllą, gal tiesiog niekas juo nesusigundė, nes mano skonis keistas 🙂
Pagal komentarų kiekį labai aiškiai matosi, kokie įrašai yra labiausiai pritraukiantys :). Vakar neturėjau laiko komentarui, tai nors šiandien parašysiu. Aš taip pat nevengiu SH parduotuvių. Dažniausiai ten ieškau palaidinių, marškinėlių, megztinių. Kelnes būna laaaabai sunku rasti tinkamas, bet irgi kartais pasiseka. Taip pat ir striukių esu nučiupus nerealių. Kaune einu tik į Humaną, bet turbūt todėl, kad nieko daugiau nežinau čia. Gal Jūs žinote? Dėl tvarumo ir vartojimo mažinimo labai tau pritariu, Salomėja. Ir savo drabužius, kurių nebenoriu nešioti, kantriai laikau maišelyje, kol visoms draugėms ir pažįstamoms pasiūlau :). Ir dar aš labai gailiu leisti pinigus drabužiams, o pas mus nauji drabužiai ir brangūs, ir nekokybiški. Taigi, SH yra puikus pasirinkimas dėl daugelio priežasčių. Ir dar TAS JAUSMAS, kai superinį, kokybišką, apynaujį daiktą nusiperki už kelis eurus… Pažįstamas, ar ne? 🙂
Pažįstamas 🙂 Aš galvoju, kada pas mane išnyko riba, tarp šiokio tokio gėdijimosi, nors niekada nejaučiau diskomforto rengtis iš SH, bet mokykloje tikrai klestėjo patyčios ir nesinorėjo girti, ir pasididžiavimo -> graži suknelė -> ačiū! du eurai! 😀
Pritariu Astai dėl kelnių – tikrai sunku rasti ką aktualaus ir dar savo dydžio. Ieškau juodų klasikinių kelnių bei chaki spalvos džinsų – nieko… Bet vilties neprarandu 😀
MM, o koks tavo dydis? Aš praeitą savaitę bent dvejas chaki kelnes pasimatavau, tik niekur užpakalis netilpo. Tai neatrodo retenybė, bet faktas, kad jei randi, tai ne tavo dydis būtinai bus 🙂
Teko kelis kartus lankytis didesnių miestų įvairiuose kuistukuose, bet likau nusivylusi, nieko neradau, na, arba tokia diena buvo, bet įspūdis rūbų kokybės, kainos ir pasirinkimo tąsyk buvo tiesiog apgailėtinas. Bet su šiuo reikalu taip jau yra – niekada nežinai ką surasi (bet kai randi pvz., kašmyro megztinį už 30 centų ar odinę itališką rankinę už 1 eurą ar puikios kokybės vilnonį švarką už 1,50 – ir jie ne šiaip kokie “baisuokliai”, o tikrai stilingi ir aktualūs šiandien, tada tikrai apima tas geras jausmas, dėl kurio taip smagu lankytis tokiose parduotuvėse). Pritariu Tau dėl vyriško skyriaus – esu radusi ten ne kartą gerų marškinėlių, megztinių (mane ypač džiugina radiniai su merino vilna – ji man švelniausia ir maloniausia dėvėti) – nors teko kelis kartus girdėti kitų ponių pašnekesių, kad “oi, ką tu, čia juk VYRIŠKAS megztinis, tikrai nedėvėsiu!) 🙂 . Įėjusi į kuistuką pirmiausia tikrinu rankines, batus, diržus, šalikus, papuošalus, paltus ir striukes, o tik tada jau kitus rūbus. Mėgstu, kai rūbai suskirstyti pagal spalvas, tada daug mažiau laiko sugaištu ieškodama – iškart einu prie tų spalvų, kurios patinka. Dar duočiau patarimą pauostyti – deja, kartais pasitaiko daiktų, kurie “kvepia” pelėsiu – tokių tikrai nepatarčiau imti. Beje, ne aš viena uostinėju :D, teko matyti ne kartą taip elgiantis ir kitus 🙂
seniau dažniau lankydavausi, dabar jau rečiau, bet jau porą savaičių laukiu, kol humanoj ,,nauja kolekcija” atsiras (kai jau po 1-2 eurus prekės būna, nebekeliu kojos, nes pagal praktiką nelabai kažką besurandu). Aš į pirkimą dėvėtuose žiūriu paprasčiau: kadangi dėl nenusakomų priežasčių sunkiai randu, kas bent kiek patinka ir tinka, tai laimės būna, kad pagaliau kažką tokio radau, o jau ar dėvėtas, ar naujas, ar kaina didoka ,,kaip dėvėtam rūbui”, jau nelabai ir besuku galvos, nes vis vien naujo tokio paties greičiausiai nerasiu (tiesa, esu nusipirkusi vieną rankinę, kuri tik po pusmečio H&M parduotuvėse atsirado, tai kaip ir yra tikimybė surasti tokį patį naują 😀 ). O prisimindama dėvimus drabužius, tai manau, kad seniausiai iš padėvėtų pirkta palaidinė dėvima jau penkerius metus tai tikrai 🙂 Ir striukę šiltesniems orams turiu panašiai metų tikriausiai.
As labai mėgstu Vintede apsipirkinėti. I padėvėtus labai daug eidavau mokyklos ir studijų metais, bet vėliau, kai pradėjau pirkti geros kokybės naujus drabužius, ėmė be proto erzinti tie akrilo kalnai SH 🙂 Bet va Vintedas – visiška mano meile, randu MaxMara ir pan. lygio brandų drabužiu/daiktu – žinoma, ne po 10 EUR, bet ir atrodo visai kitaip 🙂