Man atrodo, kad visi puikiai žino, kodėl pirkti dėvėtus drabužius ir daiktus yra gerai. Tačiau, kodėl gi nepasikartojus elementarių tiesų? Jei užduočiau šį klausimą daugeliui žmonių, jie atsakytų, kad pagrindinis privalumas yra kaina. Na, o aš turiu tokią nuomonę, kad šis punktas turėtų būti paskutinėje pliusų sąrašo vietoje, nors, žinoma, irgi labai svarbus.

Aš pati nuo pat vaikystės rengiuosi beveik tik dėvėtais drabužiais. Net ir dabar va sėdžiu su džinsais, marškinėliais ir megztiniu iš “Humanų”. O kuomet eisiu į lauk, persirengsiu į kitus SH drabužius :). Vėliau laukia mankšta, o timpos, aišku, irgi iš SH :). Žinoma, turiu aš ir vieną kitą naują dalyką, tik tiek, kad net greitosios mados parduotuvėse įsigijusi daiktą už kelioliką eurų, aš jį dėviu kelis metus. 

Tekste prasklaidysiu keletą mitų apie dėvėtus daiktus. Na, o nuotraukose, kurios jau matytos (juk ir čia galima nešvaistyti resursų ir naudoti ką turi, ar ne?), parodysiu savo mėgstamiausius dėvėtus drabužius, kuriuos dėviu jau ne vieną sezoną. 

Skarai jau gal 3 metai, pati mėgiamiausia. Na, o striukę nešioju taip pat turbūt jau trečią sezoną, ir nos kainavo brangokai, tuo metu buvo gaila pinigų, dabar neatsidžiaugiu, nes naujos tokios tikrai nerasčiau.

Mitas: dėvėti drabužiai yra nunešioti, smirda, nemadingi. 

Tiesa: tiesa, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse tvyro nemalonus kvapas. Dažniausiai jis būdingas mažesnėms, blogai vėdinamoms parduotuvėlėms. Tačiau didesni tinklai ar lauko prekyba šią problemą išsprendžia. Cheminio apdorojimo kvapas lengvai išsiskalbia, tad nematau didelės problemos. 

Tikrai būna ir smarkiai nunešiotų rūbų, kurie, įdomu, bet irgi randa savo vietą po saule. 1 euro dienomis iš “Humanos” pirkėjai tempia maišus. Tačiau neretai pasitaiko ir prekių su etiketėmis, drabužių, kurie atrodo lyg nedėvėti, batų su labai nežymiomis nešiojimo žymėmis, puikios kokybės rankinių. Aš pati tikrai neperku nudrengtų daiktų, tačiau juk apsirengiu kažkaip? Tad mitas, kad “skudurynuose” viskas tik nunešiota. 

Ar drabužiai nemadingi? O kas yra mada? Jei tai, ką matome “Zaros” ar H&M vitrinose, tai tikrai pasivaikščioję rasite analogiškų daiktų. Jei tai, ką stebime ant podiumo, tai na… sakyčiau pasitelkus kūrybiškumą irgi galima susirinkti panašų derinį. Tačiau visada pasitaikys niekada nesenstančių modelių džinsų, marškinių, džemperių, lietpalčių, timpų, odinių striukių, šalikų. Bent jau aš dažnai matau daiktus, kurie dėvimi gatvėse ir retai kuisdamasi pagalvoju, kad et, čia jau praeitis. O kur dar vintažinės “Humanos”? Šitos tai apskritai mados viršūnėje ir kai kartą mačiau kaip azijietis Trakų g. matuojasi iš pažiūros mano dydžio “Dr. Martensus”, tyliai meldžiausi, kad jam netiktų, o po to paleidau porą prakeiksmų. 

Vienintelis švarkas, kurį turiu, bet pamėgau dėvėti ant džemperių ar marškinėlių su užrašais ir paveikslėliais.

Mitas. Jokio skirtumo ar pirkti greitosios mados drabužį dėvėtuose, ar naują, jis iš esmės blogis, o kaina beveik vienoda. 

Tiesa. Skirtumas yra. Net jei kaina SH yra didesnė už naujus greitosios mados marškinėlius, šį kartą žemė, o ne piniginė padėkos už jūsų teisingus pasirinkimus. Kalbu apie gyvenimą tvariau. Populiarėja toks terminas kaip circular economy, kuris remiasi 3r – reduce, reuse, recycle. Todėl naudokime tai, kas jau pagaminta. Greitosios mados gamintojas išleido marškinėlius, sunaudojo krūvą vandens ir kitų gamtos resursų, kažkas nusipirko ir numetė, greičiausiai jau užsisakinėja naujus. Valio valio, jei marškinėliai grįžo į rinką ir dabar juos randame dėvėtų drabužių parduotuvėje. Gal jie brangesni, bet juos nupirkdami neprisidedame prie dar vieno take, make, dispose. Galiausiai, kai jau nebetiks dėvėti, dar ir skudurą į garažą atstos.

Ir dar, man smagiau paremti mažą dėvėtų drabužių prekeivį (pvz., visai patinka Ukmergės turgus), nei didelį koncerną. Nors iš kitos pusės, asmeniškai žaviuosi ir grandioziniais verslais, juk jie visi kilo nuo nulio. Dviprasmiška. 

Iliustracija iš čia.

Tad kodėl mums visiems reiktų pirkti dėvėtus drabužius ir daiktus?

Piniginė nauda. Net jei pardavėjas prašo kosminės sumos už dėvėtą daiktą, pvz., 100 eurų už “Dr. Martens’us” (o “Vinted” tai yra labai normali praktika), tai vistiek yra pigiau nei įsigyti naujus, kurie kainuoja 180, ar net jei ir 110 per išpardavimą. Tas sutaupytas 10 eurų gali apmokėti mėnesio elektros išlaidas :D. Plius primenu tą tvarumą ir švaistymo mažinimą.

Galimybė sumažinti išteklių naudojimą ir išmestų daiktų kalnus. Apie tai jau kalbėjau aukščiau. Jei daiktas jau pateko į ciklą, tai jį ir naudokime, kol nieko nebeliks. Antrą, trečią ir ketvirtą kartą. Jei tik įmanoma. 

Originalus stilius. Man patinka, kad nusipirkusi net ir populiaraus gamintojo panešiotą gaminį, aš galiu būti tikra, kad jo nedėvės pusė miesto. Gal jis iš senesnės kolekcijos, gal mūsų šalies net nebuvo pasiekęs, tačiau turiu “Lindex” sijoną, kurio niekur gatvėse nesu mačiusi. 

“Vinted” pirkti batai, kuriems jau 3 metai. Ir nudrožiau, bet ketinu dar nešioti ir nešioti! Visa apranga, išskyrus paltą, žinoma, yra iš SH.

Kokybė. Dėvėtų drabužių parduotuvėje aš galiu rasti daug geresnės kokybės daiktų. Taip jie brangūs. Pvz., odinės striukės šiuo metu “Humanose” įkainuojamos nuo 16 iki 40 EUR, priklausomai nuo būklės ir gamintojo vardo. Tačiau aš jokioje naujų drabužių parduotuvėje nerasčiau geros odinukės net ir už 50 EUR. Tas pats ir apie geros medvilnės, vilnos drabužius. Žinoma, tenka pasiknisti tarp akrilo kalnų, bet gera kokybė ne tokia ir retenybė. 

Dar vieni dievinami kerzai iš “Vinted”.

Mano asmeninės SH gudrybės

Einu į dėvėtų drabužių parduotuves neužkeldama lūkesčių, bet ir neužsiprogramavusi neigiamai. “Ai, aš tai nemoku nieko rasti” – girdžiu gana dažnai. Tai gal tą dieną nieko nebuvo? Bus kitą. Geriausias būdas kažką atrasti – tiesiog peržiūrėti visą pakabą. Visą! Greitai, nes nebūtina detaliai čiupinėti kiekvieno daikto. Iš karto pamatysite tą, kuris traukia akį. Jei ant kabyklos yra 10 rūbų ir visus peržiūrėjus nė vienas nepatiko, reiškiasi, kad nieko gero šiandien nėra. Bet neretai žmonės pasidairo tik labai paviršutiniškai, pasklaido vieną kitą pakabą ir išeina nukabinę nosį. 

Nežiūriu į kainas. Kaip ir visi žmonės, aš taip pat noriu nusipirkti pigiau. Tačiau štai pavyzdys: man sunku rasti džinsus. Ir kalbu jau ne tik apie SH. Ateinu į H&M ar “Zara” – netelpu į XL. Ateinu į “Lindex” – telpu, bet modeliai atrodo meh. Todėl, kai dėvėtuose randu man taip sunkiai gaunamą rūbą, kuris tinka – imu! Jei tik nesunešiotas, tai imu už tiek kiek prašo, net jei ryt išpardavimai ir džinsai visur kainuos trigubai pigiau – vistiek netilpsiu :). Jei tik drabužis yra kokybiškos medžiagos, man tinka, patinka, tai aš galiu sumokėti nepaisydama to fakto, kad oi oi, skuduryne viskas turi būti pigu. Šiaip negali, nes tuo besiverčiančioms įmonėms ar pavieniams žmonėms irgi reikia ir gyventi, ir mokesčius mokėti, ir algas.

Nevengiu į tą pačią parduotuvę eiti pakartotinai. Atrodo, gi vakar buvau, tai kas ten šiandien pasikeitė? O būna visko. Vakar kažkas matavosi “jūsų” drabužį, todėl nematėte. Pardavėjos perkabino į kitą vietą ar tiesiog papildė asortimentą. 

Apsirengiu patogiai. Būna taip, kad kažką baisiai tingisi matuotis, nes dėviu pėdkelnes, suvarstomus batus, bodį :). Geriau tokių situacijų vengti 😀

Tikrinu vyrų skyrių. Tą darau dėl kelių dalykų. Visų pirma, tai ten tikrai galima rasti įdomių drabužių, kurie tinka abiems lytims (bėda, kai vyras po to juos atiminėja). Visų antra, kartais pardavėjos ten pakabina ir moteriškus drabužius. Netyčia, arba šiaip joms pasirodo, kad oversized megztukas nemoteriškas. 

Galvoju su kuo drabužiai derėtų. Seniau kažkaip vis pasiduodavau. Ai, pigu, ai geros kokybės, ai imu. Dabar gi stengiuosi apgalvoti ar tikrai man reikia to rūbo, ar tikrai nešiosiu, net jei kainuoja tik vieną eurą, ar ne geriau tą eurą kavai išleisti? 

Neapsiriboju tik rajono “Humana”. Dėvėtus daiktus galima mainyti, perpirkit iš draugų, iš “Vinted”, kitų skelbimų. Nevengiu nusitrenkti į tolimesnį rajoną ar savaitgalio išvykoje stabdyti vyrą: “žiūrėk, skudurynas prie bažnyčios – stojam!”.

Perku ir papuošalus! Ši apyrankė pas mane jau gal 5 metus gyvena.

Dėvėtų drabužių trūkumai

Norėčiau sakyti, kad nėra. Bet yra yra.

Vieno gražaus daikto tik vienas vienetas: o tai reiškia, kad negausite nei dydžiu didesnio, nei mažesnio. Nei kitos spalvos. Yra koks yra ir viskas. 

Reikia skalbti. Šioks toks trūkumėlis, bet yra žmonių, kurie ir naujus drabužius skalbia. Sako, nežinau ar tai nėra grąžintas ar 100 kartų pasimatuotas rūbas. 

Reikia investuoti laiko į paieškas. Nes tikrai reikia! 

Šį kartą tiek mano minčių apie SH. Dabar tai jau tampa ir mados reikalas, ir vienas iš žingsnių link tvaresnio gyvenimo. Aš dėvėtais drabužiais pradėjau rengtis before it was cool. Dar tais laikais, kai klasiokai pamatę skuduryne būtų metus stumdę, nors pačių mamos ne kitur rūbus pirko. Tai buvo laikai, kuomet apskritai toks dalykas atsirado Lietuvoje. Ir nė vieną akimirką nebuvo atėjusi mintis, kad “o kai užaugsiu, tai pirksiu tik Akropolyje”. Gal, kad “Akropolio” nebuvo? 😀 😀 :D. O gal dėl to, kad SH yra gėris. Tokia gaida ir baigiu 🙂

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.