Man visada atrodo, kad knygų įrašai šiame bloge mažiausiai laukiami. Ir čia tik aš atkakliai kas mėnesį pasikalbu apie skaitinius, tiesiog tam, kad tinklaraštyje būtų temų įvairovė bei neatrodytų, kad vienintelis dalykas, kuris man rūpi, yra naujas tušas, o vakare tenoriu pasižiūrėti Tati filmuką. Žiūrėti aš dažniausiai nenoriu nieko, nes turiu lakią fantaziją ir man jos vaizdais stimuliuoti nereikia. Knyga visada nugali prieš serialą, nes skaitydama aš ir taip matau visus tuos pasaulius. 

Bet gi, pasirodo, kad yra kas laukia metinės knygų apžvalgos. Tai turiu priminti, kad išsamesnę darau tada, kai sulaukiu Šiukšlynėlio gimtadienio. Ir savo vienuoliktų bloginimo metų geriausius rinkau čia. Tačiau, kodėl gi ne, galiu aptarti ir kalendorinius metus. Kol kas žvilgtelėkime į mano gruodžio skaitinius. 

Perskaičiau 11 knygų. Kiek daugiau nei rudens mėnesiais, nes gruodis toks laikas, kai nelabai yra ką veikti, ypač jo gale. Niekas nedirba, arba tą daro taip pasyviai. Dovanos gi būna jau supirktos prieš mėnesį. Bet iki vasaros tempų trūksta, nes ai, tamsu ir anksčiau miegoti norisi.

O knygos tokios:

1️⃣ Nick Spalding “Riebus šansas”,
2️⃣ Isaac Asimov “Fondas”,
3️⃣ Philip K. Dick “Ar androidai svajoja apie elektrines avis?”,
4️⃣ L.J. Ross “Hevenfildas”,
5️⃣ Jo Nesbo “Peilis”,
6️⃣ Kazuo Ishiguro “Plūduriuojančio pasaulio menininkas”,
7️⃣ Barbara Davis “Kai ateis niekada”,
8️⃣ Jaroslavas Melnikas “Adata”,
9️⃣ Arkadij Strugackij, Boris Strugackij “Nevilties miestas”,
1️⃣0️⃣ Joey Graceffa “Edeno vaikai”
1️⃣1️⃣ Joey Graceffa “Edeno išrinktieji”. 

Daugumos atsiliepimai jau yra knygų bloge, kiti atsiras greitu laiku. 

6 knygas padovanojo leidyklos, 2 knygos iš bibliotekos, 2 knygos pirktos, 1 pasiskolinta.

Tarp šio mėnesio knygų dvi metų geriausios (apie jas jau tuoj), taip pat itin patiko “Ar androidai svajoja apie elektrines avis?”. Šiais laikais, dar labiau nei tada kai ji buvo rašyta, aktuali dirbtinio intelekto tema. Istorija sukelia daug įdomių minčių apie tai, kas galėtų būti jei lygiavertiškai įsileistume DI į savo gyvenimus. Man kilo daug klausimą, tai net “Blade Runner” pažiūrėjau, bet kaip visada, filmas toks kastruotas, kad jame nekažką ir telikę iš visos filosofijos. 

Na, o dabar žvilgsnis į 2019 metus. Iš viso perskaičiau 112 knygų. Yra manančių, kad tai daug. Tačiau, priminsiu, kad čia tik apie 100 psl per dieną. Spėju mano šis įrašas jau kokie 5-7 knyginiai puslapiai, o kiek visokių kitokių dalykų perskaitot internete? Garantuoju, kad daugiau nei 100 psl ir tada viskas atsiremia į prioritetus. Aš mėgstu sakyti: nežiūriu serialų, neturiu vaikų, laisvalaikiu nedirbu superherojumi, negelbėju pasaulio, negaminu maisto, kuris užima daug laiko. Gyvenu visiškai paprastai, patys matėte metų suvestinėje (jokių eksteramalumų, tipinis darbas – atostogos kartą du per metus gyvenimas, jokių vakarėlių, tūsų ir pan.). Tai kai vakarais kažkas prisėda prie serialo, aš gi prie knygos (dažniausiai jau lovoje, prieš miegą). Kai kažkas skaito discord, vinted, instagram ar delfį, aš stengiuosi tą padaryti tik kas porą skyrių :D. Sėdžiu rūsyje ir laukiu kol lazeris išpjaus elniuką?  Paskaitau porą puslapių knygos telefone. Ir tai visa paslaptis. Plius dar viena – pripažinkime, kad tos mano knygos nėra kokios nors Prusto prarasto laiko ieškojimai ar Dostojevskio romanai. Tokią istoriją, kaip “Riebus šansas” perskaityti trunka tiek pat, kiek perversti žurnalą “Ikona” :D. 

2019 skaitinių įdomiausia statistika:

ploniausia knyga buvo Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka” (įkeliu nuorodas į savo atsiliepimus knygų bloge). Šiaip jau ji man nepatiko. Tikėjausi kažko panašaus į “Pietinia kronikas”, bet kažkaip nepagavau viso to autorės vaibo. Storiausia pasirodė Brandon Sanderson “Miglos vaikai. Iškilimo šulinys”. Pamenu labai ilgai skaičiau seriją, bet tikrai patiko. Beje, vakar mačiau mintį, kad žanro klasika yra  baisūs fantastinių knygų viršeliai, tai turiu pasakyti, kad čia priklauso nuo leidyklos. Pas “Alma Literra” baisios kainos, ne viršeliai 😀

Mažiausiai, tinkle “Goodreads”, populiari mano skaityta knyga buvo Rimantė Landsbergienė “Nesuterštas miestas”. Tad ta proga noriu kaip ir pareklamuoti, kad daugiau žmonių ją atrastų ir reitinguotų 😀 Labai vertas dėmesio lietuviškas fantasy. 

Aukščiausią įvertinimą tarp mano skaitytų knygų “Goodreads” skyrė Kimberly Brubaker Bradley “Karas, kurį galiausiai laimėjau”. Ir žinokit abi knygutės to nusiplenė. Skirtos vaikams, bet ašarojau aš nevaikiškai. Na, bet ir šiaip esu jautruolė. Paskaitykit patys, ar duokit vaikams. 

Na, o savo TOP5 esu kėlusi į bookstagram istorijas. Kviečiu ten mane sekti, jei to dar nedarote. Visas profilis dedikuotas vien knygoms, gėris, ar ne? 😀

Tačiau dabar pažiūrėjusi matau, kad močiutę skaičiau 2018 metų gale, o dėliodama šią nuotrauką abejojau tarp jos ir kitos autoriaus knygos. Tad vietoje močiutės į geriausių top dedu Fredrik Backman “Čia buvo Brita Marija”. Nerealiai gera knyga apie vienatvę, provincijos ir miestų atskirtį, tuštėjančius kaimus, moters priklausomybę nuo vyro, išėjimą iš komforto zonos ir dar daugiau. Ir su gana juodu humoru. Labai labai!

Sally Hepworth “Anyta” mane pribloškė. Pradėjau skaityti kaip psichologinį trilerį, o jokio trilerio neradau. Užtat labai stipri psichologinė drama apie šeimos santykius. Apie tai, kaip kiekvienas vertindamas iš savo prizmės ne visada matome tikrovę. Ar tiksliau ją iškreipiame. Jautri, įdomi, aktuali daugeliui šeimų. Šia knyga užkrėčiau Sandrą iš Aš Skaitau, tai po to paplito geometrine progresija ir džiugu matyti, kad ne man vienai ši knyga pasirodė verta metų topo. 

Kim Leine “Amžinybės fjordo pranašai” tokia labai tamsi istorija apie tamsius laikus. Pacituosiu save apie tai ką joje rasite:

“kaip kuriasi kolonijų gyvenvietės atšiauriuose kraštuose, kaip vystosi vietinių grenlandų ir danų santykiai, kaip patys danai sutaria tarpusavyje, kaip jie gyvena atskirti nuo tėvynės ir tik kartą per metus tesulaukdami laivo, kaip sekasi skleisti naują tikėjimą, apie grenlandų buities papročius, apie žmogaus abejones savo tikėjimu, apie laisvės troškimą, apie nukrypimus, iškrypimus, kraujomaišą ir sektas. Oi daug visko! Ir dar man patiko, kad romanas labai realus. Jokios romantikos. Na žinote, būna skaitome apie laikus prieš kelis šimtmečius ir viskas taip gražu: perukai, pūstos suknelės, korsetai, laivų kapitonai… O čia šnai – realybė! Lauko išvietės, utėlės, ligos, nemalonūs kvapai, šlykštūs valgiai… Tiesiog galima lengvai įsivaizduoti, kad būtent taip viskas ir buvo.”

Patrauklus rašymo stilius ir dar gi itin gražus knygos leidimas!

Apie Jo Nesbo “Peilį” daug nesiplėsiu. Tai knyga apie Harį Hūlę, ant kurio, po jos, vis dar pykstu. Tačiau tai mėgstamiausias mano herojus ir vienas mėgiamiausių autorių. Tad tiesiog ši knyga privalo būti paminėta tarp geriausių. 

Na  ir dar viena topo pažiba – Strugackių “Nevilties miestas”. Tiesą sakant, po jos apėmė šiokia tokia neviltis. Puikiai pavaizduota mūsų visuomenė. Labai tiksliai iškelti klausimai. Pvz., jei būtumėte visuomenės lyderis, tai kurį maištą rinktumėtės – alkanųjų ar sočiųjų? Nes rinktis vistiek teks. Tiesa, po knygos man labai įdomu pasidarė, koks yra autorių santykis su moterimis. Mat veikėjai gali sėdėti ir stebėtis, kodėl milijoninėje visuomenėje nėra nė vieno menininko, tuo tarpu man įdomu, kodėl nėra nei vienos moters, kuri bent brigadininkė būtų. Tėra tik kekšė, šliundra, lerva ir mezganti bobutė 😀

Na tai tiek ir norėjau papasakoti, juk jei kažko nepasakiau, tai paklausite, ar ne? Ką jūs laikote geriausiu metų skaitiniu?

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#reklama