Kaip liūnai aš pasižiūrėjau į likusias dvi dovanėles… Net gaila, kad baigiasi šis laikotarpis :). Apskritai viskas atrodo ramu ir prislopę. Net pašte šiandien užtrukau vos penkias minutes, nors pasiruošiau jau laukti valandą :). Tačiau pagaliau penktadienis ir prasidės atostogos!
Praleisim daugiau laiko su brangiausiuoju. Jau kažkur minėjau, kad naujuosius metus mes su vyru visada sutinkame miške. Tokia tradicija. Prieš 9 metus jis mane pakvietė, aš sutikau, pasėdėjom parą prie laužo ir grįžę nusprendėm tapt pora, dabar va jau turėjo būti dešimtas kartas. Tik vienus metus dėl euro įvedimo bei darbų praleidome. Tiesa, šiemet mes ketiname važiuoti ilgesniam laikui, 2-3 naktims. Kaip tai atrodo?
Pvz., pernai nebuvo kritulių, todėl tiesiog pasistatėme turistines loveles aplink laužą ir tiek. Aišku, daug visokių dekiukų.
Užpernai buvo -20 laipsnių, tad pasistatėme tipį iš tento ir viduje kūrenome laužą.
Nors tipis atrodo jau rimtas namas, tačiau tikrai nebūna labai karšta prie tokios lauko temperatūros. Viduje net sniegas neištirpo deginant laužą visą vakarą, naktį ir rytą.
Per aštuonis metus buvo visokių kartų. Tiesiog miegojom po atviru dangumi, arba tempėm virš galvos tentus, kad nelytų-nesnigtų. Sunkiausia naktis dėl didelio šalčio buvo užpernai :).
Ir jei viską pritempčiau prie savo blogo tematikos, tai žinokite į tokius žygius imu lūpų balzamą, kuo riebesnį. Rankų kremą. Kuo riebesnį. Ir veido kremą. Maitinamąjį, riebesnį. Man regis “Kiehl’s” šiemet su kalendoriumi parūpino visko.
Kai kurie žmonės sako, kad niekas nepriverstų jų žiemą važiuoti į mišką, o aš ir neįkalbinėju, tik truputį parodau, kad grožio blogo autoriai yra ne tik kosmetikoje paskendę žmonės, kuriems lūpų dažai terūpi.
Tiek apie tradicijas. O dabar pasidžiaugsiu dovanomis.
“Kiehl’s” slėpė veido serumo miniuką.
Na, o Rūta padovanojo…
Lūpų dažus! Rūta, dėl spalvų tikrai labai pataikei, nesijaudink. Man labai patiko visų lūpdažių atspalviai, jie dėvimi! Va jei būtum stūmus mane iš komforto zonos ir dovanojusi kažką ryškaus, tamsaus ir pan., tada aš jau pasidžiaugčiau ir… pasidėčiau iki kada nors :). Ačiū!
Linkėjimai visiems! Paplepėkim! Kaip ketinate sutikti naujuosius?
Buvo įdomu? Netylėkite! Nebus grįžtamojo ryšio – neliks ir blogo! Diskusijos ir komentarai, leidžia pajusti, kad skaitote mano tinklaraštį!
Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Atsimenu penktoje, šeštoje klasėje, kelis metus iš eilės su klase važiuodavom nakvot su palapinėm į mišką, dažniausiai kokį vėlyvą pavasarį. Ir kaip mane tėtis įkalbinėjo pasiimti kepurę, striukę, pirštines, o aš ką čia šilta, kam čia reikia, o naktį ir ryte tik ir dėkojau jam už tą kepurę ant galvos ir penkis megztinius, nes oi kaip šalta būdavo. Neįsivaizduoju kaip ten prie – 20 tada gyvent 😀
Žinok aš irgi neįsivaizduoju, kaip palapinėje prie -20 galima gyventi. Aš ir vasarą miegu su striuke ir kartais kepure :). Mes miegam lauke, prie laužo, arba tipyje kūrenam laužą. Labiausiai reikia saugotis, kad užmigus neįslinktum į ugnį, nes šiluma natūraliai traukia, mano batai, kuriuos aviu šiuose žygiuose, tai jau gerokai aplydyti.
Bet kokia smagi tradicija! Aš net nežinau, ar ryžčiausi, bijočiau užmigti 😀 Naujieji man kažkaip nėra šventė, jaunesnė dar didesnėje kompanijoje stengdavausi sutikti, bet jau kelerius metus lieku namuose ir labai džiaugiuosi ramiu sutikimu.
Na, galima ir nemiegot gi naujametinė naktis, bet o šiaip. tai ko bijot? Aš iškarto bandau migdytis išgirdus fejerverkus (nes nėra tokios vietos, kur galėtum jų išvengti, net miškai blyksi).