Advento kalendorius (3): Salomėja, o ko tu paprašytum Kalėdų senelio?

Galimybių, atsakyčiau aš.

Iš tiesų, į tokį klausimą madinga atsakyti “oi aš visko turiu, nieko man nereikia”. Na, bent tarp suaugusiųjų. Visi trokštam tik laiko, ramybės ir svarbiausia sveikatos. Ar yra bent vienas žmogus, kuris gavęs pasiūlymą pasirinkti arba naujausią telefoną, arba tobulą savijautą ateinančiais metais, imtų tą pirmą variantą. Nebent jis niekada bent galvos skausmo nepatyrė ir nežino, ką renkasi :). Tačiau, kad ir kokie kuklūs mes bebūtume, visada kažko norime. Tai kelionės, tai vizito pas stilistą, tai porcelianinio arbatos servizo, na negi tikrai tikrai ne? Ir aš šiandien truputį pasvajosiu. Pvz., visada visada noriu neturimos spalvos Dr. Martensų :), rankinių ir visai praverstų naujos odinės pirštinės.

Bet šiaip mano vienintelė svajonė, kurios joks Kalėdų senis neišpildys yra naujas kompiuteris. Būtent todėl, man prašymas jam ir yra – galimybių! Galimybių užsidirbti. Kompiuteris ne tik svajonė, bet ir reikiamybė. Aš dirbu su tokiu, kuriam jau 4 metai, jau tada pirkau jį už labai biudžetinę sumą (tikrai 300e nekainavo) ir jau tuomet jis lagino net naujutėlis būdamas. Ir visą tą laiką aš redaguoju raw nuotraukas (kol įkeliu į redagavimo programą, absoliučiai viskas būna “not responding”, o aš galiu eit kavos darytis), darau šiokius tokius maketus, bandau draugaut su vektorinės grafikos programomis. Nuolatos jaučiu frustraciją dėl to, kad laiką išnaudoju ne darbui, o laukimui, kol kompiuteris atkibs. Ir taip visus tuos metus. Tad man verkiant reikia naujo. O čia bėdelė. Aš noriu gražaus. O gražūs man yra macbook’ai. Bet jų nenoriu, mano poreikiams reikalingi windows (jei rinkčiausi tik pagal norus, tai pirmenybę teikčiau “ubuntu”, bet poreikiai yra poreikiai). Taigi, ilgai ieškojau kompiuterio, kuris savo išvaizda nenusileistų mac’ams. Iš šiuo metu esu apsistojusi ties “HP Envy”. Šiaip ilgai galvojau apie zenbook’us iš “Asus”, bet vakar gyvai pamačiusi “Envy” sustojau ties juo.

Paprasčiausia versija kainuoja 900 EUR, na aš jau (dar tik) sutaupius apie trečdalį, tai štai ir prašau Kalėdų senelio pametėti galimybių užsidirbti likusią dalį. Kompo neprašau, nes tokių turtingų senelių nebūna.

Na, o kalbant apie mažesnius dalykus, tai anas noras trukdo į juos koncentruotis. Atrodo, kad tik vieną jį matau. Visgi visada yra bendro pobūdžio dalykai, kuriuos radusi po egle nudžiugčiau. Pvz., bilietai į koncertus ar teatrus. Pernai turėjau, kažkurio dovanų agregatoriaus kuponą nakvynei viešbutyje Klaipėdoje. Labai patiko. Apskritai progos pažinti ir patirti yra geriausios dovanos. Jei protingos, žinoma, nes persikėlimo virve per upę, kadaise taip ir nepanaudojau.

Taip pat man visada patinka geros kokybės, bet nebūtinai labai prabangūs papuošalai. Pvz., ypač džiaugiuosi gimtadienio proga gavusi B.Urban pakabuką. Paprasta veržlė ant virvutės, bet labai mano stiliaus. Tai ne trys kinietiški karoliukai suverti ant valo :). Mėgstu ilgus pakabukus, apyrankes, auskarus.

Pastaruoju metu labai traukia minimalūs, paprasti, bet neprasti papuošalai. Pvz. maži sidabriniai auskarai.

Šiuo metu pasvajoju apie gražų atšvaitą, ar kelis. Nes tie geltoni smailikai tokie baisūs, o saugiai norisi būti.

Taip pat aš visada džiaugiuosi dovanų gavusi galiojančių pašto ženklų. Rimtai! Esu postcrosserė jau 10 metų ir tai brangus malonumas, nes atvirukas kainuoja nuo 30ct iki kelių eurų. Pašto ženklas +- apie 80 ct, ir tokių derinių išsiųsti per mėnesį norisi bent 20-30 :). Susidaro ženkli sumelė. Per tą dešimtmetį aš esu sukaupusi tūkstančius atvirukų, tad jų kainos nebeskaičiuoju, pasimiršo, tačiau va ženklus pirkti dažnai skauda ir tai tikrai yra gera ir nenusibostanti dovana man :).

Kas liečia visai paprastas ir neįpareigojančias dovanėles, tai aš visada džiugiai sureaguoju į galimybę išmėginti kokius nors sveikesnius skanėstus. Įdomesnius riešutus, batonėlius be cukraus, proteino skaniukus ir t.t ir t.t. Ai, bet neatsisakau ir nesveikų, bet kokių nors kiekvienoje maxėje negulinčių gardėsių. Dar niekada nenuvilia arbatos. Štai kavą turim mėgstamiausią ir kitų net mėginti nelabai norisi, o su arbatomis aš laisvamanė. Man patinka visos. Mažiausiai juoda, bet tą kartais geriu. Medūs, riešutų sviestai ir panašūs dalykai visada susinaudoja.

Na, o jei paklaustumėte, ar norėčiau dovanų kažko iš kosmetikos, tai… Dėl galimybės atrasti ir vėliau pabloginti, kodėl gi ne, bet apie kažką konkretaus šiuo metu nesvajoju. Tiesa, dalykus skirtus gulėjimui vonioje labai vertinu nepaisant pertekliaus.

Štai tokie mano norai. Kompiuteris ir visa kita. 😀

Bet tai dar nėra mano įrašo pabaiga. Nes apie dovanas mane įkvėpė pakalbėti Virginija, kuri FB pasiūlė temą: “Gal būsiu banali, bet labai norėčiau istorijų apie pačias pačiausias Kalėdų dovanas (gautas bei dovanotas kitiems) jų paieškas, neįprastą įsigijimą. Na norisi Kalėdinių stebuklų ir žemiškų vargų istorijų”. Virginija, prašau, parašyk man savo adresą.

Papasakosiu apie dovaną, kurią, ko gero, prisiminsiu visada. Bet mane apima deja vu jausmas, kad aš tai jau esu pasakojusi kažkuriame klausimų atsakymų tekste. O gal ne?

Tai nutiko kai buvau dešimtokė ar devintokė ir tuo metu buvau įsimylėjusi vyresnį vaikiną, kurio vardas prasidėjo raide M. Dabar kai pagalvoju, tai tas įsimylėjimas man buvo susigalvotas, tam, kad turėčiau motyvacijos eiti į mokyklą (na, žinote, buvau iš tų patyčių aukų). Kiekvienas randa savų būdų kovoti su kasdienybe. Taigi, kartą parduotuvėje pamačiau grandinėlę su pakabuku širdele, o ant jo buvo M raidė. Labai užsimaniau. Ir mes su mama kiekvieną savaitgalį eidavom į turgų, užeidavom į tą parduotuvę ir aš vis rymodavau prie pakabuko ir svajodavau. Tai buvo tokia parduotuvė, kokių atsirado nepriklausomybės pradžioje – pilna visokių niekučių, bet ne urmu, tad nupirks papuošalą, nebebus jo. Na ir vieną dieną jis dingo. Liūdna buvo.

Ir kaip tik atėjo Kalėdos. Nusėlinom su broliu paryčiais dovanų ieškoti, iškraustėm viską ir aš gavau plaukų laką. Taip, šiek tiek patempiau lūpą. Tada viską sudėjom atgal ir nuėjom miegot, o ryte prieš tėvus apsimetėm, kad nieko nežinom gi. Tai va, išpakuoja šeima dovanas, aš stengiuosi apsimesti, kaip man čia smagu, kad gavau plaukų lako… Ir mama pasiūlo atidaryt jį. Taigi, iš mandagumo atidarau ir plumpt iš kamštelio į sterblę pakabukas su širdele :). Nešiojau aš jį kokius tris metus, seniai jau tas M iš galvos buvo išgaravęs, kadangi nebuvo labai aukštos kokybės pakabukas, tai greitai nutriušo, nes net maudydavausi su juo. Toks nostalgiškas.

Kita įsimintina dovana vis dar yra mano namuose. Tai mano vyro pirmųjų mūsų Kalėdų proga pagaminta labai paprasta raudona dėžutė papuošalams. Aš pamenu, kad nelabai mes tada turėjom pinigų dovanoms ir jis važiavo į šaltą tėvų garažą ir visą dieną dirbino man staigmeną. Po to per kūčių vakarienę jo mama vos neišdavė anksčiau laiko 😀

Aš pati dovanoti mėgstu, bet viskas paprastai ir be stebuklų. Tad mano atsakymas į klausimą gal ir ne pilnas, bet papasakojau, ką prisiminiau :).

Na, o dabar metas virtualiai išpakuoti trečios dienos dovanėles.

Kiehl’s:

Radau vyriško kremo miniatūrą. Atidaviau brangiausiajam. Jis pas mane labai reiklus aromatams, tad nesu tikra ar patiks, bet kas ten žino?

Eurokos:

“Delia” šampūnas. Šiaip sau jis toks, turiu didelį kiekį. Bet žadėjau nesikabinėti, tad džiaugiuosi, kad bus ką į keliones įsimesti.

Irmos kalendorius:

Imbierinio žmogučio kvapo smilkalai! Mmmm, aš mėgstu smilkalus, turiu jų daug ir deginam gana dažnai, tad tikrai bus naudojami, tiesą sakant, jau yra! Ačiū!

Tiek trečios dienos! Čiumpu šokoladinį burbulą ir nyru į vonią, o jus palieku čia paskaitinėti 🙂

Jūsų aktyvumas yra padėka ir mano motyvacija. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.