Jau ryt įpusėsime adventą. Ir gaila, ir gerai, nes temų mažėja. Dar turiu vieną apie bloginimo užkulisius ir dar kabo klausimas apie mūsų su vyru susipažinimo istoriją. Bet dėl šito labai abejoju, nes esu tikra, kad tokios istorijos įdomios tik jų dalyviams, o ne skaitytojams, ar ne?

Na, o šiandien vėl apie knygas. Ir štai, ko paklausė Greta:

nuo ko prasidėjo tavo knygų skaitymo istorija. Kokios buvo pirmosios perskaitytos knygos? Kas užkabino skaityme? Ar buvo ilgų neskaitymo pertraukų? 

Atvirukas iškeliaus dar šią savaitę.

Taigi, pradėti reikia nuo to, kad skaityti išmokau aš pati, kai man buvo 4-5 metai. Jokio čia stebuklo, tiesiog leisdavau laiką su vyresne drauge, kuri darydavo pirmos klasės namų darbus, o aš tiesiog stebėdavau. Po to tėvams tereikėjo kiek pastumti ir dar darželyje aš jau skiemenavau, o grupiokai nešdavo savo piešinius, ant kurių didžiosiomis raidėmis rašydavau “višta”, “katė”, “medis” ir t.t. Į mokyklą atėjau jau mokėdama skaityti, dėl ko pirmose klasėse buvo labai nuobodu, mokytoja liepdavo tik sėdėti ir mane praleisdavo, kai visi skaitydavo po sakinį. Visa tai vėliau labai neigiamai atsiliepė, nes kokioje ketvirtoje klasėje jau truputį nemokėjau susikaupti, gi visada buvau įpratusi nieko neveikti, kol kiti mokosi. 

Aš nelabai pamenu pačias pirmas knygeles, tai greičiausiai buvo visos tos su paveiksliukais “Zuikių mokykla”, “Grybų karas” ir pan. Tačiau po truputį pradėjusi skaityti supratau, kad man vaikiškos saldžios knygelės, kaip “Panama labai graži” nepatinka. Jau tada cukrus strigo burnoje.  Ir aš labai gerai pamenu knygą, kurią vadinu savo pirmąją. Nors ir nėra visai be paveiksliukų, bet tai jau ne leidinys, kuriame sakinys per puslapį. Mano tėtis dirbo makulatūros supirkime, aš pas jį leisdama laiką knaisaliojausi po popierius ir radau Astridos Lindgren knygą “Broliai Liūtaširdžiai”.

Pradėjau skaityti ir supratau, kad va! Va kur slepiasi tos istorijos. Knygose, kuriose beveik nėra paveikslėlių. Nors tie kurie buvo man sužadindavo fantaziją.

Žinoma, tai irgi knyga apie gėrį ir blogį, bet jau ne saldus cukriukas. Ten buvo nuotykiai! Ten buvo mirtis! Ten buvo drakonai, išdavikai, blogiečiai, maištininkai! Ir kaip dabar buvo miela knygoje “Močiutė perduoda linkėjimus ir atsiprašo” rasti ne tik minimą Harį Poterį, bet ir Junataną bei Skrebutį. 

Vėliau aš perskaičiau daugumą Lindgren knygų ir man nepatiko tokios, kaip “Pepė Ilgakojinė”, “Mijo, mano Mijo”, istorijos apie Emilį ar Karlsoną. Tačiau be Liūtaširdžių aš dar dievinau “Rasmusą Klajūną”, apie iš vaikų namų pabėgusį berniuką, kuris kartu su benamiu klajokliu keliavo ieškodamas sau naujos šeimos. Na, o knygos apie Kalį Bliumkvistą tapo mano įvadu į detektyvus. Kai pagalvoji, jau vaikystėje skandinaviški nusikaltimų tyrimai žavėjo, ane?

Liūtaširdžiais aš, aišku, neapsiribojau, nes ir vaikystėje skaitydavau daug, tad nors pagal amžių buvau per jauna, bet į trasą ėjo “15 metų kapitonas” ir visos kitos nuotykinės knygos. Perskaičiau ir namie rastas pasaulio pasakas. Patikdavo tos, kurios ilgos, su daug įvykių ir žiaurybių :). Tuo pačiu į rankas patekdavo ir lietuviškos istorijos, kaip “Danukas Dunduliukas”. Jau tada paaiškėjo, kad ironija ir juodas humoro jausmas man limpa ir aš jį pagaunu :).

Dar viena knyga, apie kurią pagalvoju prisimindama vaikystės skaitinius yra Hector Malot “Be šeimos”. Ji pasakoja apie berniuką, nepamenu, kiek jam metų, bet kai skaičiau jis tikrai buvo vyresnis už mane. Tai vat, našlaitį globėjas pardavė klajojančiam artistui ir jie trankėsi po Prancūziją patirdami įvairius, dažniausiai gana skaudžius (badas, kalėjimas, mirtys, rykštės) nuotykius. Verkiau skaitydama ir trečią, ir dešimtą kartą. Ko gero, tai buvo mano pirmoji knyga visai be jokių paveiksliukų (na, vaikai vertina taip istorijų rimtumą), o aš tikrai dar buvau pradinukė, nes pamenu kokiai mokytojai pristatymą dariau :).

Bet atsakyti į klausimą, kaip aš apskritai sugalvojau skaityti, knaisiotis makulatūroje ir pan, aš negaliu. Mano mama yra iš tų, kurie skaito. Mano tėtis neskaito visai. Nemačiau, kad būtų gyvenime skaitęs bent vieną knygą (yra legendų tokių iš mamos) ir į skaitytojus žiūri su lengva pašaipa :). Bet mane visada kabino tie kiti pasauliai, nuotykiai ir t.t. Esu empatiška, todėl net ir dabar skaitydama banaliausias knygas galiu lengvai susigraudinti, įsijausti, susitapatinti.

Na, o neskaitadienių tikrai būna. Kažkada neskaičiau visą mėnesį. Man atrodo, kad tada mes keliavome per Europą dviračiais. Bet įprastu atveju maksimalus neskaitymo laikas būna kokia savaitė. Dažniausiai ištinka po labai geros knygos.

Tiek apie knygas. Jei kažką pamiršau paminėti, būtinai klauskit!

O advento kalendoriai ir toliau manęs rytais laukia, aš šiemet labai kantriai nesilaužiu į ateitį. 

10 dieną “Eurokos” radau:

Tai paakių gelis. Na, gal ir visai išmėginsiu :).

Šiandienos radinys:

“Gosh” lūpų pagrindas. O kas nors naudoja tokius daiktus?

10 dieną “Kiehl’s” kalendoriuje radau:

Pora anksčiau buvusiam šampūnui. 

O šiandien slėpėsi:

Įdomus stangrinamasis kremas. Pernai tokio produkto kalendoriuje nebuvo, tad ypač įdomu!

Irma vakar padovanojo:

Nu jau didelis koks! Ir kai pagalvoju, tai neturiu jokio veido kremo su spf, tad tikrai bus panaudojamas. 

O šiandien radau:

Tobulai parinktų spalvų šešėliai iš HM. Žinau, kad geri, nes kai jie atsirado, esu pirkusi bei bandžiusi. Labai pravers kelionėse, į kurias tingiu imti paletes.

Šį kartą tiek. Netylėkit!

Jūsų aktyvumas yra padėka ir mano motyvacija. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.