Anaïs Nin “Paukšteliai”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Apie Anais Nin aš nieko nežinojau kol kadaise nepasižiūrėjau labai patikusio filmo “Henry & June“. Šį žiūrėjau tik dėl to, kad mėgstu retro ir dėl Umos Turman 😀 Ten, tame bohemiškame pasaulyje ir sutikau Anais bei Henrį Milerį. Po to kirbėjo mintis, kad reikia ką nors perskaityti, knygų mugėje užėjau “Paukštelius”. Ilgai jie gulėjo lentynoje, net kita knygų mugė spėjo ateiti, o joje nusipirkau ir kitą autorės knygą, ten metas skaityti.
Aš nepasakyčiau, kad man labai patiko, bet ir ne atvirkščiai. Šiais pilkų atspalvių erotikos laikais knyga atrodo labai miela, lengva ir švelni. Balta erotika. Nepatiko tos istorijos, kuriose aistra išreiškiama vaikams. Visos kitos jausmingos, kartais juokingos ir nuolat priverčiančios prisiminti, kad rašyta ne tokiais atvirais laikais. Aš jau sugadinta.
Oficialiai: Prancūzija nuo senų laikų turi rafinuotos, elegantiškos erotinės literatūros tradiciją. Kai pradėjau rašyti užsakovui, maniau, kad čia [Amerikoje] ji taip pat egzistuoja, bet klydau. Viskas, ką teko skaityti, tebuvo antrarūšių rašytojų sukurptas šlamštas. Atrodo, nė vienas geras rašytojas net nebandė rašyti erotikos.
Subūriau poetus ir mes visi kūrėme nuostabią erotiką. Nors iš mūsų primygtinai reikalavo gašlybių, negalėjome suvaldyti aistringos poezijos šėlsmo. Erotikos rašymas mums rodė kelią į šventumą, o ne į nuodėmę.
Homoseksualai rašė tarsi jie būtų moterys. Drovieji rašė apie orgijas. Frigidiškos moterys – apie beprotišką aistrą. Patys lyriškiausieji pasinėrė j kūnišką pasitenkinimą, patys tyriausieji atsidavė perversijų tyrinėjimui.
Žymos sau: KPS: 114, kn, 2015 03 16
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.