687(20) Gillian Flynn "Tamsumos"

Estimated read time 3 min read

Tamsumos_p1Gillian Flynn “Tamsumos”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Prabėgo jau beveik trys mano skaitymo metų mėnesiai, o dar tik 20-ta knyga. Reikia mesti tą Candy Crush, o tai visai jau sunku rasti laiko knygoms.

Kai perskaičiau pirmą Flynn knygą, tai likau nusivylusi. Ji buvo per paprasta, per daug nuspėjama, visai neintriguojanti, bet labai išreklamuota ir išliaupsinta. Su “Tamsumomis” šiek tiek geriau. Įdomus ypatumas tas, kad knygoje nėra teigiamų herojų. Tai yra visi tokie žmogiški, bet nė kiek ne mieli ir todėl buvo sunku skaityti. Nes nebuvo ką mėgt, palaikyt, už ką sirgt. Ir šiaip man ta Amerika, kai tik nutolstama nuo didmiesčių, visai nepatinka. Tarsi apie kokį mūsų nupiepusį ir alkoholio bei bedarbystės iškankintą miestieliuką rašytų.

Apie ką knyga? Praėjo 25 metai nuo tada kai Libės šeima išžudyta, o jos brolis už tai įkalintas iki gyvos galvos. Iki šiol Libė gyveno iš gerų žmonių vargšei mergaitei suaukotų pinigų, bet kai jie baigėsi, ji sutiko prisidėti prie detektyvų mėgėjų klubo ir išsiaiškinti kas gi iš tiesų nutiko praeityje. Tad vienuose skyriuose aprašinėjama kaip ji susitikinėja su įvairiais žmonėmis ir užsiima tyrimu, o kituose pasakojama apie tą baisią dieną. Pasakojama iš Libės mamos ir jos brolio pozicijų.

Stipriausi šioje knygoje charakteriai. Kaip minėjau visi nelabai tokie, kad prie širdies dėtum, bet įdomūs, gana skirtingi. Tai nėra grynas detektyvas. Tai labiau psichologinė knyga apie pasirinkimus ir jų nulemtas pasekmes. Nestatyčiau į lentyną su mėgstamiausiomis knygomis, tačiau savaitgalio nesugadino. 🙂

O dar šiaip, ne į temą. Kodėl ryži žmonės knygose vadinami rudaplaukiais? Tik iš konteksto galima suprasti, kad jų plaukai yra raudoni, nes dažnai rašoma apie ryškumą, airišką kilmę ir panašiai, nors primygtinai sakoma “rudaplaukis”. Kodėl ne raudonplaukis?

Oficialiai: Ryškiame, įtaigiame, kupiname nuojautų detektyviniame romane „Tamsumos“, kaip ir garsiame G. Flynn bestseleryje „Dingusi“, atsiskleidžia neprilygstamas rašytojos talentas pinti detektyvinių įvykių seką su psichologiniais žmonių paveikslais. Autorė, meistriškai jungdama dvi pasakojimo linijas, veda skaitytoją dygliuotu keliu, o kuriama įtampa tokia stipri, kad sunku nuspręsti, kurį siužeto įvykį rūpi sužinoti labiau.
Libės Dei motina ir dvi vyresnės seserys buvo nužudytos savo namuose, šeimos ūkyje. Būtent dėl septynmetės Libės liudijimo penkiolikametis jos brolis Benas atsidūrė už grotų iki gyvos galvos.
Po dvidešimt ketverių metų Libei taip striuka su pinigais, kad ji sutinka susitikti su Žudymo klubo nariais – tikrų nusikaltimų gerbėjais, narstančiais garsiausias bylas. Libė patiria šoką sužinojusi, kad dauguma klubo narių netiki Beno kalte, kad, jų nuomone, tikrasis žudikas iki šiol mėgaujasi laisve. Iš pat pradžių Libę domina tik galimybė susižerti gražaus pinigėlio pardavinėjant senus šeimos daiktus kaip suvenyrus gerbėjams. Bet įsitraukus į klubo tyrimą ji ima abejoti, ką iš tikrųjų mačiusi, o ko gal ir nemačiusi aną tragedijos naktį.

Žymos sau: KPS: 408, ke, 2014 01 24
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

+ There are no comments

Add yours