672(5) Sarah Jio "Kovo žibuoklės"

Sarah Jio “Kovo žibuoklės”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po itin patikusios knygos (šį kartą tai buvo Jo Nesbo) mane dažnai užklumpa neskaitadieniai. Visos krenta iš rankų, pabandau vieną, pabandau kitą, net nebepamenu, kokias, tik žinau, kad tarp jų buvo išliaupsintas Šiškino “Veneros plaukas”, gal kada kitą kartą. Na ir tada tenka gelbėtis itin lengvu turiniu, knygute, kurią galima skaityti ir nesigilinti, mintimis kartais nuklajoti į kairę, grįžti ir sekti siužetą toliau. Tokiais atvejais tinka Sandra Brown, Jojo Moyes, na ir va, jau su antra knyga paaiškėja, kad ir Sarah Jio.

Emilė išsiskyrė, žaizdų laižyti išvažiavo į salą pas tetą, ten rado dienoraštį su meilės istorija, o skaitydama sužinojo savo šeimos paslapčių. Ir banalu kaip du kartus po du, ir įtraukia pakankamai mano romantišką sielą. Išskyrus tai, kad knyga labai labai nuspėjama, neturiu ką blogo pasakyti. O ir gero neturiu. Tai tiesiog patrankų mėsa neskaitadieniams pramušti ir visai gi nieko.

Oficialiai: Rašytoja Emilė Vilson dvidešimties turėjo viską – sėkmę ir mylintį vyrą, tačiau laimė netruko sudužti į šipulius. Pasirašius skyrybų dokumentus ją apima neviltis. Kurti taip pat nėra įkvėpimo. Įkalbėta geriausios draugės, Emilė išvyksta aplankyti tetos. Viešėdama Beinbridžo saloje netikėtai atranda dienoraštį, datuotą 1943 metais. Dar didesnį Emilės susidomėjimą radiniu sukelia tetos nenoras kalbėti apie dienoraščio autorę Esterą. Suintriguota šeimos paslapčių ir dienoraštyje aprašomos meilės istorijos, Emilė pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir sužinoti, kas toji Estera.

Žymos sau: KPS: 384, ke, 2014 11 21
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.