606(26) Khaled Hosseini "Ir aidėjo kalnai"

Khaled Hosseini “Ir aidėjo kalnai”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Ko aš tikiuosi iš Hosseini? Sukrėtimo. “Bėgantį paskui aitvarą” skaičiau taip seniai, kai dar “šiukšlynėlio” nebuvo, todėl jau sunkiai bepamenu kas ten mane sukrėtė, bet pats jausmas liko. “Tūkstantis saulių skaičių” jau geriau įsitvirtinusi atmintyje, žiauri, baisi, įdomi, naudinga. O štai šita knyga mano lūkesčių nepatvirtino.
Graži? Taip. Įdomi? Pakankamai. Visgi gražių (gražia kalba parašytų) ir pakankamai įdomių knygų daug ir vat pritrūko man čia kažko labiau už širdies griebiančio. Per visas istorijas taip prabėgta paviršiumi, net nesugraudino ten, kur lyg ir norėjo. O juk kai kuriuose vietose iš tiesų turėjo būti ir graudu, ir skaudu, ir pikta. Nebuvo.
Oficialiai: Platus apimtimi ir veiksmo geografija, išmintingai ir jautriai parašytas romanas „Ir aidėjo kalnai“ giliai jaudina, įtraukia ir parodo, kad Khaledas Hosseinis gerai supranta saitus, nubrėžiančius ir formuojančius mūsų gyvenimą, ir ką reiškia būti žmogiškam. 
Romanas prasideda skaudžia dviejų motiną praradusių vaikų Afganistano kaime. Trejų metukų Pari vyresnysis brolis Abdula – labiau motina nei brolis, o dešimtmečiui Abdulai sesutė Pari yra viskas, ką jis turi. Kas jiems nutinka – ir kaip dideliais ir mažais dalykais visa tai aidi per daugelio žmonių likimus, – įrodo moralės gyvenime svarbą. Daugelį žmonių kartų aprėpiančiame romane, kuris pasakoja apie tėvus ir vaikus, apie brolius ir seseris, gimines ir globėjus, Hosseinis visokeriopai tyrinėja, kaip šeimos nariai myli, žeidžia, išduoda, gerbia ir aukojasi vienas dėl kito, ir kaip dažnai mus nustebina artimiausių žmonių poelgiai.
Puslapių skaičius: 400
Knyga nuosava
Perskaityta 2014 02 18