Jamie Ford “Keiko”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Graudi knyga apie karą, meilę ir netoleranciją. Skaitau skatau aš knygas ir kuo toliau, tuo labiau piktinuosi ne kokiais ten arabais, o amerikiečiais. Ką jau ten indėnai, va užtenka ir elgesio su amerikiečių kilmės japonais karo metu. Na taip, suprantu, pvz., žydai po šiai dienai turi pretenzijų lietuviams. Bet lietuviai bent neaiškina pasauliui kokie jie tolerantiški, kaip gina žmonių teises ir etc. Sėdėtų tie amerikiečiai ir tylėtų iš gėdos.
Pati meilės ir karo istorija čia paprasta, klasikinė (Romeo ir Džiulijeta), bet nė kiek nebanali. Man buvo labai gaila veikėjų. Tikrai. Vos neapsiraudojau, kai sužinojau kodėl jiems taip nepalankiai susiklostė.
Oficialiai: Jamie Ford romanas „Keiko“ atskleidžia 1942-ųjų metų įvykius Amerikoje. Dvylikos metų berniukas Henris auga kinų imigrantų šeimoje. Vieną dieną jis sutinka bendraamžę japoniukę Keiko ir tarp vaikų gimsta graži draugystė. Sietlo baltųjų mokykloje jiedu vieninteliai turi azijietiškas šaknis. Vėliau Henrio ir Keiko daugystė perauga į meilę, tačiau savo jausmus jaunuoliai privalo slėpti nuo Henrio tėvo, mat šis nekenčia japonų – Kinijos okupantų. Po antpuolio Perl Harbore JAV vyriausybė visus, net ir Amerikoje gimusius, japonus paskelbia priešais. Pradedamos didžiulio masto represijos – japonai įkalinami uždarose stovyklose. Todėl Keiko šeima priversta išvykti. Ar Henris ir Keiko ištvers likimo išbandymus? Ar jų jaunos širdys sugebės išsaugoti meilę vienas kitam?
Puslapių skaičius: 336
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 10 12
Nuo kada žydai pretenzijų lietuviams turi? Lietuvoj bene visada buvo didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje, ir netgi engiami jie čia nebuvo (nuo Vytauto laikų kiek pamenu ramiai gražiai čia gyveno). Ir iš vis, kiekvienam žydui yra garbė būti LITVAKU, žydu, kilusiu iš Lietuvos
O ši knyga tai labai puiki, paliko labai didelį įspūdį 🙂
Nežinau nuo kada. Gal nuo antrojo pasaulinio?
Flamie, o nuo kada jie jų neturi? 🙂 Engiami tai gal ir nebuvo, sušaudydavo ir tiek.
Salomėja, ėjau va “netyčia” pro knygyną, pamačiau šitą knygą su nuolaida, prisiminiau tavo aprašymą ir nusipirkau 🙂 Jau seniai norėjosi, tik bijojau, kad bus banali.
Nebanali, nors istorija (ir pabaiga) bus girdėta daugybę kartų, bet kažkaip labai mielai…
Tai kad ne lietuviai šaudydavo 😀
Tai, kad ir lietuviai kartais pašaudydavo.
Tai, kad lietuviai dažniausiai.
Flamie, gal amerikietė(is) būsit su požiūriu, kad mes geri ir šaunūs bei neturime ko gėdytis 🙂
Edita, o visai netikėtai ir gavau knygą! Labai ačiū!
Na, aš lietuvė labai mažai, sentimentų šitai šaliai neturiu, bet vat istorijai – turiu : )
Bet matyt tai kažkuriai, kuri patogesnė 🙂
Taigi, sakei dovanas priimi:)))
Priimu priimu, ir priėmiau 🙂 Ir dėkoju. Ir pasidėjau į laukiančias eilės.
Man pasirodė, kad jos vertimas prastas, kai kurias vietas paderinau su rusišku. Vargas detektyvai truputi primena pasakas, pažiūrėsim kaip tau patiks:))) Gero skaitymo.
Edita, aš kai beraštė, tai labai prie vertimų nesikabinėju. O jei dar knyga tokia įdomi, kad įsijaučiu, tai nieko net nepastebiu 🙂 Ačiū dar kartą.
Aš ir pati beraštė:)))