Haruki Murakami “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Tai nėra mano pati mėgstamiausia Murakamio knyga. Nepatenka ko gero ir į penketuką. Bet tikrai privertė pamąstyti. Kai kurie mano epizodiniai skaitytojau jau vien dėl to, (kad privertė pamąstyti) ją laikytų gera. Gal ir man dar nevėlu :). Pradėti sportuoti. Parašyti knygą 🙂 Nustoti nervintis dėl to, kad nemėgstu žmonių ar gėdytis baimės važiuoti dviračiu gatvėmis 🙂
Ir koks mielas tas žvaigždės pamaiviškumas 🙂
Oficialiai: Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema – kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną “Avies medžioklė” jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo – taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas. Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?
Puslapių skaičius: 192
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 08 04