Henning Mankell “Penktoji moteris”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Štai ir dar vienas detektyvas apie švedų policininką Valanderį. Būtent ši dalis man tą policininką nupiešė kaip tikrą emo. Jis visada liūdnas, visada nori nulįsti kur nors kamputyje liūdėti. Juk tėtis mirė, su žmona išsiskyrė, Baiba nepaskambina, Linda nelanko, sviestainiai brangūs, alga maža, automobilio šildymas sugedęs, tyrimas eina velniop. Liūūūūdna. Bet užtatai man ir patinka. Toks visai kitoks policininkas. Nei per daug protingas, visai nesarkastiškas, ir ramus, ir ūmus… O dar įdomu tai, kad skaitytojas, tai yra aš, nejaučia kažkokios įtampos. Visas įdomumas yra sutelktas į tai kaip vykdomas tyrimas, o ne į spėliones kas gi ten žudo… Intrigėlių nerasite. Tiesiog skoningas detektyvas.
Skaitydama knygą suvokiau, kad Švedija tikrai nėra mano svajonių šalis. Ir žodžiai “tvarka” bei “sterilumas” tikrai turi būti rašomi kabutėse. Patinka detektyvai su tais pačiais veikėjais. Gaila tik, kad visada ne iš eilės man papuola skaityti.
Oficialiai: “Penktoji moteris” – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su populiariu švedų detektyvininku H.Mankelliu. Tai trijų šiurpių žmogžudysčių istorija, kurią narplioja garsusis komisaras Valanderis.
Puslapių skaičius: 511
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 04 21