318(102) Laima Muktupāvela "Pievagrybių testamentas (Juodieji baltai pas keltus)"

Estimated read time 1 min read

Laima Muktupāvela “Pievagrybių testamentas (Juodieji baltai pas keltus)”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Šypsenėlė. :). Siužetas paprastas. 2002 (?) metai. Latvė, jau nebe jauniklė, traukia į Airiją pievagrybių rinkti. Kalbos nemoka. Dirba pusiau legaliai. Darbdaviai bjaurūs. Vergija. Ir panašiai. Nieko ypatingo ko nebūtume girdėję iš sesės, tetos ar kaimyno pusbrolio. Juk visi varo vergauti, pinigo kalti. Tačiau knygos stilius man patiko. Palyginus su neseniai pradėta ir mesta lietuvės “Mes buvome saloje”. Primena daugelio mūsų (cinika cinika) tinklaraščių stilių. Kaži kiek vienetų žmonių autorės paklausė ar ji tikrai buvo prostitutė. O latviai mus irgi arklio galvomis vadina :). Knygoje po kiekvieno skyriaus yra receptas su pievagrybiais. Nei vieno net nebandžiau skaityti. Nemėgstu receptų.
Oficialiai: Romano tema ypač aktuali šiomis dienomis – tėvynėje ,,nereikalingų” žmonių klajonės po pasaulį ieškant laimės ir pinigų, žmonių tarpusavio santykiai ekstremaliomis aplinkybėmis. Autorė, kaip ir romano herojai, rinkusi pievagrybius Airijoje, labai vaizdingai, optimistiškai su viltimi pasakoja apie lietuvių, rusų, čekų ir kitų golgotą svetimame krašte. 
L. Muktupāvela už šį romaną išrinkta 2002-ųjų Metų kultūros žmogumi.
Puslapių skaičius: 384
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 10 04

2Comments

Add yours

+ Leave a Comment